A. Kubilius: Dėkui Aukščiausiajam, kad davė Lietuvai Sąjūdį, ir dėkui likimui, kad suteikė man progą jame dalyvauti

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionys demokratai pirmininko A.Kubiliaus kalba, pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Lietuvos Sąjūdžio 20 – mečiui paminėti. 2008.06.03.

Kalbėti apie Sąjūdį, Sąjūdžio istoriją yra pakankamai lengva, bet kartu ir pakankamai sunku. Lengva, nes yra aišku, kada prasidėjo, ir aišku, ką pasiekė. Sunku, nes Sąjūdžio istorija, jeigu kalbėti apie visą trumpą, bet aistringą 1988-1990-ųjų istoriją, yra ne tik gausių įvykių istorija, kurią gal ir nėra sudėtinga papasakoti, bet tai yra ir stipriausio iš žmogiškųjų jausmų – tikėjimo istorija, kurią yra žymiai sudėtingiau paprastais žodžiais išguldyti.

Nesu istorikas, bet esu šito istorijos etapo šioks toks dalyvis – mano kelias ėjo nuo žaliaraiščių organizatoriaus ir pirmųjų akcijų bei rinkimų kampanijų organizacinio štabo vieno iš narių iki Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus. Todėl esu subjektyvus Sąjūdžio laikmečio vertintojas.

Mano visa kalba šiandieniniame minėjime galėtų būti labai trumpa, pasakant tai, ką esu įsitikinęs šia proga kartoja dauguma Sąjūdžio žmonių – dėkui Aukščiausiajam, kad davė Lietuvai Sąjūdį, ir dėkui likimui, kad suteikė man progą jame dalyvauti. Iš to ką esu pragyvenęs, tai buvo patys vertingiausi mano gyvenimo metai. Įdomesni ir už metus, kai teko vadovauti Vyriausybei. Ir visų pirma todėl, kad tuos Sąjūdžio metus prisimenu, kaip didelio tikėjimo metus.

Tikėjimas gimė visuotinio netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti, terpėje. Tikėjimas gimė plačiai ir giliai paplitusios baimės terpėje. Sąjūdis savo veiksmais keitė visą Lietuvą, įskaitant ir to meto komunistų partiją ir to meto sovietinę valdžią. Net šiandien, visuotinio politinio korektiškumo laikais drįsiu pasakyti savo paprastą tiesą, kad tuo metu Sąjūdžiu nebuvo visa Lietuva, kaip kai kas bando teigti – kad Sąjūdis buvo nuo Brazausko ir Juršėno iki Landsbergio su Saudargu. Man negaila, bet taip nebuvo. Aš žinau kuo tikėjo Sąjūdžio žmonės, tačiau nežinau kuo tikėjo kiti, todėl ir tvirtinu, kad tikėjimas Sąjūdžiu ir Sąjūdžio žodžiu gimė baimės, netikėjimo arba geriausiu atveju skepsio aplinkoje.

Mano įsitikinimu, - kai kalbame apie Sąjūdžio metus, negalime kalbėti vien tik apie didžiųjų to meto pavardžių ir įvykių kaleidoskopą, nes tada lyg ir pradingsta, arba tik retkarčiais šmėkšteli kita Sąjūdžio istorijos dalis – žmonių Sąjūdžio istorija arba tai ką aš vadinu Didžiojo Tikėjimo istorija. O jos negalime užmiršti.

Sąjūdžio metais man teko daug laiko praleisti kitame Gedimino prospekto gale, Sąjūdžio būstinėje, užmirštant savo tiesioginį darbą ir nebaigtą disertaciją Universiteto Fizikos fakultete. Daugelis didžiųjų to meto įvykių yra jau išblukę iš atminties. Bet tikėjimo gimimo pradžią labai gerai atsimenu.

Labai gerai pamenu pirmąsias Sąjūdžio dienas 88-ųjų birželio viduryje: kai su kolega fiziku pasikabinę ant savęs vienoje pusėje Gorbačiovo portretą (kad milicija skaudžiai nemuštų), o kitoje pusėje plakatą, kviečiantį į pirmąjį Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje, vaikščiojome po Gedimino prospektą ir dalinome pirmąsias “Sąjūdžio žinias” bei kvietimus į mitingą. Lygiai taip pat gerai pamenu pirmuosius Sąjūdžio piketus prie Mažvydo bibliotekos ir prie Eltos, prie kurių organizavimo teko prisidėti, apsuptus ir milicijos, ir saugumiečių. Tuo metu ir Vilniaus gatvėse, ir visoje Lietuvoje vis dar netikėjimo buvo daugiau nei tikėjimo. Bet virsmas buvo pakankamai greitas, nors Sąjūdis turėjo jį lipdyti labai atsargiai – visą laiką bandydamas atrasti ir neperžengti ribos, už kurios viskas, tame tarpe ir naujasis tikėjimas, galbūt būtų buvęs sutriuškintas.

Sąjūdis įsibėgėjo, kai buvo įveiktas netikėjimas. Netikėjimas, kad kas nors gali keistis. Netikėjimas, kad po geležine uždanga esančioje totalitarinėje imperijoje įmanomos permainos. Netikėjimas, kad gali prasidėti tikras tautos Sąjūdis.

Pirmiausia radosi kitoks, naujas kalbėjimas. Kalbėjimas paremtas tiesa. Necenzūruotas ir nevaržomas kalbėjimas. “Ir tiesa padarys jus laisvus” – kabėjo Arvydo Juozaičio pakabinti simboliški šv. Rašto žodžiai Sąjūdžio būstinėje ant durų. Tiesos žodis gimdė tikėjimą. Tikėjimą, kad melu ir prievarta grindžiama santvarka nėra amžina.

Tuo metu paaiškėjo, kokią milžinišką galią sutelkiant tautą turi sąžiningas žiniasklaidos žodis. Sąjūdžio žinios ir Atgimimo banga buvo tie ledlaužiai, kurie sutrupino ledinę netikėjimo sieną ir sujungė žmonių širdis ir protus kelyje į laisvę.

Einant tokiu pakankamai sparčiu, tačiau laipsnišku keliu, skepsis ir netikėjimas virto iš pradžių tikėjimu pačiu Sąjūdžiu, o po to, gana greitai ir tikėjimu Sąjūdžio įvardinta Lietuvos Nepriklausomybės idėja.

Tikėjimas buvo begalinis. Tokį duota pažinti tik vieną kartą gyvenime. Ir be abejo toks tikėjimo fakelas negalėjo degti labai ilgai. Gal dabar dėl to ir kenčiame nusivylimo, abejingumo ir nepasitikėjimo bangas, kad tuo metu išnaudojome visam gyvenimui duotą tikėjimo limitą.

Minint Sąjūdžio dvidešimtmetį neišvengiamai pagalvoji, kiek daug per šį laiką pasiekta, kiek daug istorinių pokyčių įvyko ir kartu, kiek daug panašumo šiandien yra su laikmečiu ir nuotaikomis, kurios vyravo prieš dvidešimt metų, bet dar iki Sąjūdžio gimimo.

Ir vėl, kaip tada – yra daug nusivylimo ir nepasitikėjimo valdžia. Ir daug netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti. Toks netikėjimas gimdo rezignaciją ir abejingumą, kuris tampa dar didesnio nusivylimo priežastimi – nes nieko nedarant niekas ir nesikeičia.

Paradoksas, bet vėl kaip Sąjūdžio pradžioje, reikia kovoti už žodžio laisvę ir už paprasčiausią, necenzūruotą tiesą. Ir reikia didelio tikėjimo, kad tai galima apginti.

Iš tiesų paradoksas – jeigu šiandien turėtume tiek tikėjimo, kad neteisybė ir netiesa gali būti įveikta, kiek turėjome prieš dvidešimt metų, tai daug kas Lietuvoje nedrįstu taip “siautėti”, kaip kad kartais šiandien sau leidžia.

Be abejo, šiandien nėra tokios vienos didelės idėjos, kokia prieš dvidešimt metų buvo visus mus vienijanti Nepriklausomybės idėja, kuria galėjome patikėti ir drąsiai eiti į priekį. Šiandien yra gal net ir sunkiau, nes turime patikėti, kad galime pakeisti kasdienybės gyvenimą, kasdienybės netiesą ir abejingumą, ir tuo patikėję, taip pat galime daug darbų padaryti: apginti žmogų, apginti tiesą, galų gale, sukurti Lietuvą, kuria visi didžiuotumėmės.

Tame pačiame šv. Rašte yra pasakyta – nėra tikėjimo be darbų, kaip nėra darbų be tikėjimo. Prieš dvidešimt metų patikėjome ir padarėme. Šiandien belieka visiems mums palinkėti to paties: pradėkime tikėti. Ir padarysime.

A. Kubilius: Ar dar liko nors kiek Sąjūdžio dvasios?

Šią savaitę minime Sąjūdžio dvidešimtmetį. Tai ypatinga šventė, verta ir didelio džiaugsmo, ir tam tikrų apibendrinimų.

Tikėjimas nuvertė kalnus

Galima įvairiai prisiminti Sąjūdžio metus: kaip reikšmingų istorinių įvykių tiek Lietuvoje, tiek Maskvoje, tiek visoje Centrinėje Europoje metus. Galima prisiminti, kaip svarbių istorinių asmenybių veiklos metus. Aš juos pamenu, visų pirma, kaip Didžiojo Tikėjimo metus, kai netikėjimas, jog ką nors galima pakeisti, virto tikėjimu, o tikėjimas nuvertė kalnus.

Sąjūdžio metais man teko daug laiko praleisti Sąjūdžio būstinėje, užmirštant savo tiesioginį darbą ir nebaigtą disertaciją Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Sąjūdžio laikmetį prisimenu ne tiek kaip gausių istorinių įvykių ir permainų laikmetį, bet kaip vis labiau plintančio tikėjimo laikmetį. Daugelis didžiųjų to meto įvykių yra jau išblukę iš atminties. Bet labai gerai pamenu žmonių entuziazmą ir vis labiau augantį jų tikėjimą piketuose, mitinguose, parašų rinkimų akcijose.

Taip pat gerai pamenu pirmąsias Sąjūdžio dienas 88-ųjų birželio viduryje: tuomet su kolega fiziku pasikabinę ant savęs vienoje pusėje Gorbačiovo portretą (kad milicija skaudžiai nemuštų), o kitoje - plakatą, kviečiantį į pirmąjį Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje, vaikščiojome po Gedimino prospektą ir dalinome pirmąsias “Sąjūdžio žinias” bei kvietimus į mitingą. Gerai pamenu ir pirmuosius Sąjūdžio piketus, kuriuos organizuojant teko prisidėti, prie Mažvydo bibliotekos ir prie “Eltos”, apsuptus ir milicijos, ir saugumiečių. Tuo metu netikėjimo buvo daugiau nei tikėjimo. Bet virsmas buvo pakankamai greitas, nors Sąjūdis turėjo jį lipdyti labai atsargiai – visą laiką bandydamas atrasti ir neperžengti ribos, už kurios viskas galbūt būtų buvę sutriuškinta.

Sąjūdis įsibėgėjo, kai buvo įveiktas netikėjimas. Netikėjimas, kad kas nors gali keistis. Netikėjimas, kad po geležine uždanga esančioje totalitarinėje imperijoje įmanomos permainos. Netikėjimas, kad gali prasidėti tikras tautos Sąjūdis.

Žiniasklaidos priemonės sutelkė tautą

Pirmiausia atsirado kitoks, naujas kalbėjimas. Kalbėjimas paremtas tiesa. Necenzūruotas ir nevaržomas kalbėjimas. “Ir tiesa padarys jus laisvus” – kabėjo simboliški šv. Rašto žodžiai Sąjūdžio būstinėje ant durų. Tiesos žodis gimdė tikėjimą. Tikėjimą, kad melu ir prievarta grindžiama santvarka nėra amžina.

Tuo metu paaiškėjo, kokią milžinišką galią sutelkiant tautą turi žiniasklaidos priemonės. “Sąjūdžio žinios” ir Atgimimo banga buvo tie ledlaužiai, kurie sutrupino ledinę netikėjimo sieną ir sujungė žmonių širdis ir protus kelyje į laisvę.

Einant tokiu pakankamai sparčiu, tačiau laipsnišku keliu, skepsis ir netikėjimas virto iš pradžių tikėjimu pačiu Sąjūdžiu, o po to, gana greitai, ir tikėjimu Sąjūdžio įvardinta Lietuvos Nepriklausomybės idėja.

Tikėjimas buvo begalinis. Tokį duota pažinti tik vieną kartą gyvenime. Ir, be abejo, toks tikėjimo fakelas negalėjo degti labai ilgai. Gal dabar dėl to ir kenčiame nusivylimo, abejingumo ir nepasitikėjimo bangas, nes tuo metu išnaudojome visam gyvenimui duotą tikėjimo limitą.

Kaip visuotinis netikėjimas, kad nieko negalima pasiekti ir pakeisti, tapo vos ne visuotiniu tikėjimu, yra vertas ypatingai gilios analizės, kuri turėtų didelę vertę ir šių dienų mūsų gyvenimui, kuriame nusivylimo, netikėjimo, abejingumo yra beveik tiek pat kiek 1986-1987 metais.

Kovoti už žodžio laisvę reikia kaip Sąjūdžio pradžioje

Minint Sąjūdžio dvidešimtmetį neišvengiamai pagalvoji, kiek daug per šį laiką pasiekta, kiek daug istorinių pokyčių įvyko, ir kiek daug panašumo šiandien yra su laikmečiu ir nuotaikomis, kurios vyravo prieš dvidešimt metų, bet dar iki Sąjūdžio gimimo.

Ir vėl, kaip tada – yra daug nusivylimo ir nepasitikėjimo valdžia ir daug netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti. Toks netikėjimas gimdo rezignaciją ir abejingumą, kuris tampa dar didesnio nusivylimo priežastimi – nes nieko nedarant niekas ir nesikeičia.

Paradoksas, bet vėl kaip Sąjūdžio pradžioje, reikia kovoti už žodžio laisvę, už necenzūruotą žodį, už teisę išsakyti kritišką žodį valdžios atžvilgiu. Ir reikia didelio tikėjimo, kad tai galima apginti.

Nacionalinis radijas tampa A.Paulausko radiju

Paskutinės savaitės įvykiai rodo, kad visuomeninis radijas ir televizija tampa paprasčiausiu valdžios ruporu, o demokratinę įvairių nuomonių sklaidą vis tvirčiau keičia vyriausybės ir atskirų ministerijų užpirktų laidų tariama įvairovė. Jau nebežinai ar verkti, ar juoktis, kai išgirsti, kad Nacionalinis radijas praeitos savaitės pabaigoje pradėjo transliuoti A.Paulausko ministerijos nupirktą laidą su ištisiniais ministro monologais, kurie po to dar kaip svarbiausia žinia pakartojami ir žinių laidose. Naujoji LRT vadovybė žengia tvirtu keliu: “Panorama” vis labiau primena liūdnai pagarsėjusią laidą “Kas geresnio premjere?” , o Nacionalinis Lietuvos radijas tampa Nacionaliniu Paulausko radiju.

Iš tiesų paradoksas – jeigu turėtume tiek tikėjimo, kiek prieš dvidešimt metų, kad neteisybė gali būti įveikta, tai naujoji LRT vadovybė nedrįstu taip “siautėti”.

Kas geresnio, premjere?

Taip pat nedrįstų siautėti ir atskiros ministerijos, kurios išleidžia ne tik milijonus “nupirktai tiesai” skleisti, bet prieš Seimo rinkimus lengva ranka naudoja valstybės pinigus. Sąjūdžio metais visuomenei apie tai sužinojus, ministras po dviejų dienų jau nebedirbtų. Turiu omenyje Sveikatos reikalų ministrą ir garsųjį greitosios pagalbos automobilių pirkimą, kai akivaizdu, kad iš valstybės biudžeto buvo permokėta keliolika milijonų litų už automobilius, kurie buvo perkami faktiškai be konkurso. Sąjūdžio jubiliejaus savaitę aš visų pirma žiūriu į Premjerą ir Prezidentą, - ir klausiu, ar dar yra likę kiek nors Sąjūdžio dvasios ir Sąjūdžio tikėjimo, kad kažką galima pakeisti, ar ministrai gali daryti, ko užsigeidę, nes premjero vis tiek bus paklausta tik vieno klausimo: “Kas geresnio, premjere?”.

Šiandien nėra tokios vienos idėjos, kokia prieš dvidešimt metų buvo Nepriklausomybės idėja, kuria galėjome patikėti ir drąsiai eiti į priekį. Šiandien turime patikėti, kad galime pakeisti kasdienybės gyvenimą, klestinčią netiesą ir abejingumą, ir tuo patikėję, taip pat galime atlikti daug darbų. Nes kaip tame pačiame šv. Rašte yra pasakyta – “nėra tikėjimo be darbų ir nėra darbų be tikėjimo”.

Andrius Kubilius, TS-LKD pirmininkas
Parengta pagal spaudos konferenciją, įvykusią 2008 06 02

Andrius Kubilius: Kalba, pasakyta Jungiamajame Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime

Kalba, pasakyta Jungiamajame Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime

Kai prieš metus krikščionių demokratų iniciatyva pradėjome apie šią dieną kalbėtis, - nelabai tikėjau, kad pavyks tai pasiekti. Ir štai mes čia, mes tai pasiekėme. Mes - didesni už asmenines ambicijas, už tarpusavio pavydą, už konkurentų intrigas ir pastangas šiai dienai sutrukdyti. Mes didesni , nes didelė yra mūsų atsakomybė. Tokia pat atsakomybė, kokią jautėme Sąjūdžio metais ir kokią jaučiame šiandien – už Lietuvos dabartį ir už Lietuvos ateitį, už kasdienį žmonių gyvenimą ir už kasdienybės moralinį teisingumą.

Mes jungiamės. Jungiamės su meile ir atsakomybe, jungiamės į bendrų vertybių ir bendros patirties šeimą. Jungiamės - nes mūsų jėga yra vienybėje. Jungiamės – nes prieš tai džiaugėmės jungtuvėmis su politiniais kaliniais ir tremtiniais ir jungtuvėmis su tautininkais.

Jungiamės lyg ir grįždami atgal į pradžią, į Sąjūdžio metus. Jungiamės – nes tokio naujo sąjūdžio Lietuvai tikrai reikia. Sąjūdžio prieš nomenklatūros valdžią, Sąjūdžio už kitokią Lietuvą, Sąjūdžio už kitokią politiką, Sąjūdžio už valstybę, kuria galime pasitikėti ir kuria galime didžiuotis.

Apsijungdami mes tampame skaitlingiausia politine jėga Lietuvoje ir turime šia skaitmeninę galią paversti žmonių tikėjimo mumis galia, turime nusipelnyti didžiausio žmonių pasitikėjimo. Europoje krikščioniškos demokratijos ir konservatyviąsias politines vertybes vienija Europos Liaudies partija, kurios nariais mes, abi partijos, iki šiol buvome. Šiandien mes padarome tai , ką Europa padarė jau prieš keliolika metų, mes tampame lietuviška liaudies partija – tik su ilgesniu pavadinimu: Tėvynės sąjunga –Lietuvos krikščionys demokratai. Apjungiame krikščioniškos širdies, kuri yra ir Europos Liaudies partijos simbolis, gerumą ir platumą bei lietuviškos kregždutės dinamizmą. Taip gimsta nauja kokybė ir naujas mūsų simbolis.


Šiandien Tėvynės Sąjunga iki jungtuvių dar spėjo paminėti savo 15 metų jubiliejų. Krikščionys demokratai gali didžiuotis savo šimtamete istorija. Šiose jungtuvėse šis amžiaus skirtumas nėra ypatinga problema. Tačiau 15 metų jubiliejus yra gera proga patiems savęs paklausti – o kaip gyvensime ir ką pasieksime per sekančius 15 metų? Kaip atrodys Lietuva, kaip gyvensis Lietuvos žmogui 2023-ųjų metų gegužės 17- ą dieną?

Esu optimistas ir todėl esu įsitikinęs, kad tuo metu Lietuva jau bus tapusi tikra europietiškos gerovės valstybe ir pagal korupcijos mažumą Lietuvą lenks tik Danija ir Suomija. Visi lietuviai iš Airijos ir Britanijos bus sugrįžę atgal į Lietuvą, nes Lietuvoje bus gera gyventi kiekvienam, ne vien turtingiesiems, ir mes būsime tie, kurie Europoje labiausiai didžiuosis savo tėvyne. Lietuvos patriotai augins šeimose bent po tris vaikus ir taip pat, kaip ir dabar nesipils benzino “lukoil’o” degalinėse. Apie alkoholizmą Lietuvoje rašys tik Lietuvos istorijos vadovėliai, o Vilniaus universitetas bus įtrauktas į pasaulio geriausių universitetų šimtuką. Eurolygos finale kauniečiai įveiks vilniečius, bet Lietuvos krepšinio čempionais taps vilniečiai.

Svajonė graži ir pasiekiama. Pasiekiama ryžtingu ir vieningu darbu. Pasitelkiant visus, kas sutinka ateiti į talką. Mes turime būti telkiančiais lyderiais. Lietuvoje yra be galo daug gerų, puikių, darbščių žmonių, kurie talkoje gali kalnus nuversti. Net ir kitose partijose, kurių vadovų veiklą mes dažnai kritikuojame, galime rasti ir išmintingų, ir padorių žmonių, kurie taip pat ateitų į talką Lietuvai.

Šiandien tokiai talkai telkiamės mes, Tėvynės Sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų žmonės. Bet jau šiandien pradėkime telkti ir kitus. Pradėkime tą naują, sekančių penkiolikos metų etapą su nauja energija, su nauju ryžtu, su nauju išmintingu vertybiniu, programiniu planu Lietuvai.

Artimiausiu metu mūsų laukia dideli, bet kartu ir paprasti darbai.

Pirmasis iš jų – išsišluokime. Iššluokime mūsų valstybės viešąjį gyvenimą, iššluokime lietuviškos politikos erdvę nuo tų korupcijos šiukšlių, kurių yra tikrai perdaug prisikaupę. Mūsų partijos jaunasis bendražygis Vidas Urbonavičius savo asmenine pilietine drąsa visiems mums rodo pavyzdį, su kokia šluota ir kaip reikia išsišluoti.

Antrasis darbas – neleiskime Lietuvai įkristi į gilią ekonominės krizės duobę. O ekonomikai smuktelėjus, padėkime jai greičiau iš duobės išlipti.

Ir trečias darbas – išsišlavus ir išlipus iš duobės – visu greičiu pirmyn. Permainos ten kur jos jau senai turėjo būti įgyvendintos, permainos, kad Lietuva galėtų sėkmingai atlaikyti globalius iššūkius, ir sėkmingai išnaudotų globalias galimybes. Permainos, kad Lietuva būtų tokia, kuria mes visi galėtumėme didžiuotis.

Pradėkime jau šiandien šiuos darbus. Pradėkime jau šiandien kelionę šiuo keliu, kuris ir veda į sekančių penkiolikos metų svajonės įgyvendinimą. Pradėkime jausdami savo galią ir savo atsakomybę. Atsakomybę už tai, kad žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuotų.

Šaknimis į žemę, šakomis į dangų – kaip tas ąžuolas - būkime vis tvirtesniais, tvirtai sujungdami į vieną – šaknis, kamieną ir šakas.

Andrius Kubilius: Valdžia primena anarchistų būrelį

Nors Vyriausybės veikloje pasitaiko ir pragiedrulių, pavyzdžiui, pastarojo laikotarpio Užsienio reikalų ministerijos veikla, tačiau bendros tendencijos verčia su nerimu kalbėti apie šios valdžios “išgyvenimą iki rinkimų”.

Atskiros ministerijos veikia kaip atskiri partizanų būriai

Visų pirma, senokai pastebime Vyriausybės darbo tendenciją, kuri tampa vis ryškesnė ir vis pavojingesnė: kuo arčiau rinkimai, tuo mažiau Vyriausybės pačioje Vyriausybės veikloje, o tai darosi vis pavojingiau. Atskiros žinybos ir ministerijos vis labiau veikia kaip atskiri partizanų būriai, neturintys jokios bendros vadovybės, tačiau partizaniškai besikaunantys už savo susigalvotą tikslą. Vieni už gerą, kiti - už prastą. O kai Vyriausybės kolektyvinės politinės valios lieka vis mažiau, Seimas vis labiau tampa tikru anarchistų būriu, kuriame veikianti valdančioji koalicija nesivadovauja kokia nors politine logika.

Kairė ranka nežino, ką daro dešinė

Antradienį Dešiniosios Koalicijos formate surengėme gerą konferenciją apie energetikos reikalus po 2010 metų - kaip gyvensime ir ką kūrensime. Paaiškėjo jau įprastu tampantis lietuviškas reiškinys – Vyriausybės veikloje kairė ranka nežino, ką daro dešinė. Vyriausybės paskirtas derybininkas A.Abišala, remdamasis tais pačiais skaičiais aiškina, kad 2010 metais, jeigu reikės uždaryti Ignalinos AE, Lietuva susidurs su apsirūpinimo elektra problemomis, ir todėl reikia derėtis su ES dėl uždarymo atidėjimo. Tačiau Vyriausybės valdomos "Lietuvos energijos" vadovas R.Juozaitis teigia, kad Lietuva neturės problemų apsirūpinant elektra. Remiantis Juozaičio argumentais išeitų, kad tokiu atveju nėra ko ir derėtis su ES dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo.

Būtų gerai, jeigu tai būtų tik lietuviškas nesusikalbėjimas ar noras žinybos vadovui būtinai aiškinti, kad jo institucija puikiai tvarkosi, ir jos veiklos srityje nėra ir ateityje negali būti jokių problemų. Būtų blogiau, jei paaiškėtų, kad už tokio tariamo nesusikalbėjimo slypi ir kieno nors interesai, jog su Briuseliu, pateikiant priešingas žinias iš Lietuvos, būtų tikrai nesusikalbėta. Taip mes visiškai netikėtai taptume nuogi ir priklausomi tiek nuo rusiškos elektros, tiek nuo rusiškų dujų.

Premjero aiškinimas, jog tai yra tik paprastas nesusikalbėjimas tarp dviejų institucijų, visiškai nepatenkina. Neįtikina ir G.Kirkilo teigimas, kad Lietuva turi turėti ir planą A, ir planą B. Jeigu Vyriausybė sako, kad ji turi planą B, kaip patogiai išgyventi uždarius Ignalinos AE, tai tada su planu A nėra ko važiuoti į Briuselį. Bet pradžioje turime sužinoti, kokia yra Vyriausybės, o ne atskirų institucijų ar atskirų žmonių pozicija - užteks elektros ar neužteks, jeigu uždarysime Ignalinos AE?

Ministrai nesusikalba su Premjeru

Antras epizodas, kurio taip pat negalime neaptarti, - paaiškėja, kad dėl mūsų karių buvimo Irake ministras J.Olekas nesusikalba ne tik su Prezidentu bei užsienio reikalų ministru, bet ir savo viršininku - Premjeru. Ir Premjeras, ir URM ministras - už buvimą Irake, o štai Olekas - prieš. Ir vėl tenka užduoti tą patį klausimą - kokia yra Vyriausybės pozicija - už ar prieš? Ir galų gale, kaip ši konfliktiška ir Lietuvos autoritetą griaunanti situacija išsisprendžia?

Ir trečias epizodas – galime pagirti ministrą P.Vaitiekūną už jo narsą pristabdant ES-Rusijos derybų mandato patvirtinimą, kol į mandatą nebus įtraukti teisėti Lietuvos reikalavimai. Visgi kažkodėl diskusijose Seimo Europos reikalų komitete mes, opozicijos atstovai, turime ginti ministrą nuo valdančios koalicijos atstovų puolimo, kad tokie ministro veiksmai, girdi, nebuvo suderinti nei su Seimo valdančia dauguma, nei tuo labiau - su Vyriausybe. Ir nors po vakar Vilniuje vykusio užsienio reikalų ministrų pasitarimo galima pasidžiaugti, kad viskas klostosi pakankamai sėkmingai, tačiau galiu spėti, kad jei pozicijų derinimas Briuselyje nebus labai lengvas, tai valdančios koalicijos puolimas prieš ministrą artimiausiu metu sustiprės. Ir vėl belieka tik paklausti - tai kokia Vyriausybės pozicija yra šiuo ypatingai svarbiu Lietuvos užsienio politikos klausimu?Tenka priminti, kad pagal Konstituciją Vyriausybė yra ne tik atskirų ministrų būrelis, kuriame kiekvienas savo darže daro, ką nori. Vyriausybė yra kolektyvinė institucija, svarbiausiais klausimais priimanti kolektyvinius sprendimus ir juos solidariai įgyvendinanti, tiek per atskiras ministerijas, tiek per valdančią daugumą Seime.

Kenčia valstybės prestižas

Deja, kuo toliau, tuo labiau dabartinės valdžios situacija darosi panaši į anarchistų susibėgimą. Valstybės reikalai ir prestižas dėl to vis skaudžiau kenčia. Skaudžiai kentėti gali net ir tie geri darbai, kurių kartais imamasi.

Ir pabaigai - noriu priminti, kad jau praėjo daugiau nei mėnuo, kai atsistatydino Švietimo ir mokslo ministrė R.Žakaitienė. Tačiau Premjeras iki šiol nepateikė kandidato į šį postą, nors yra žadėjęs ministrą surasti per savaitę. Matyt, ruošiamasi partizaniškai laikinai vadovauti minimai ministerijai iki pat Seimo rinkimų.

Partizaninė užsienio politika ir valdančios koalicijos anarchizmas

Vienas iš tokių gerų darbų, kuriuos ir šiai valdžiai pavyksta padaryti, yra pastarojo laikotrapio Užsienio reikalų ministro veikla, bandant keletą tiek Lietuvai, tiek visai Europai svarbių dalykų įtraukti į ES-Rusijos derybų mandatą. Tokia principinė laikysena jau dabar turi gerų rezultatų – Lietuvai pavyko suorganizuoti net penkių užsienio reikalų ministrų kelionę į Gruziją. Ar pavyks iki galo suderinti ir Lietuvos bei kitų ES valstybių pozicijas dėl derybinio mandato, atsižvelgiant ir į Lietuvos pasiūlymus, - pamatysime artimiausiu metu. Tenka tik apgailestauti, kad ministerijai įgyvendinant neblogus darbus, buvo iš anksto visiškai nepasirūpinta nei flangais, nei užnugariu net ir Lietuvos viduje. Ministerijos partizaninis veikimas tokioje situacijoje turi savo pliusų, bet gali turėti ir skaudžių minusų. Būtų gerai, kad valdančios koalicijos atstovai Seime Lietuvos užsienio politikos reikaluose sumažintų savo anarchizmo dozes.

Vienas iš tokio anarchizmo pavyzdžių - praeitą ketvirtadienį valdančios koalicijos, ir visų pirma socialdemokratų, balsais sustabdytas rezoliucijos dėl padėties Gruzijoje svarstymas, nepaisant to, kad ministras P.Vaitiekūnas viešai sakė, kad ir Gruzijai, ir Lietuvai tokia rezoliucija yra labai reikalinga. Tikiuosi, kad rytoj užteks sveiko proto tokią rezoliuciją, kurią dabar tik ką suderinome tarp įvairių frakcijų atstovų, Seimo posėdyje priimti be didelių diskusijų.

Kiek gavo koalicijos partneriai Vilniaus mieste?

Vilniaus miesto valdžios “vaizdelis” - vis aiškesnis ir baisesnis. Šimtai tūkstančių litų (beveik pusė milijono), kurie skiriami vienam balsui nupirkti, verčia užduoti du paprastus klausimus: pirma, iš kur tokie pinigai atsirado, ir antra, kiek jų jau buvo išleista, kol STT dar nestebėjo Vilniaus miesto savivaldybės? Jeigu taip įžūliai ir tokias sumas siūlė vienam Tarybos nariui, tai kiek yra tų Tarybos narių, kurie tyliai, STT nematant, tokius pinigus paėmė?

Dėl pinigų kilmės – R.Paksas ir visa ‘Tvarkos ir teisingumo” vadovybė galėtų ir neaiškinti, kad jie nežino, iš kur E. Lementauskas tokius pinigus gavo, ir kad jis naudojo ne partijos pinigus. Galima patikėti, kad tie pinigai buvo laikomi “kojinėje” ir nebuvo deklaruoti partijos sąskaitoje, bet visiškai akivaizdu, kad E.Lementauskas, būdamas partijos vicepirmininku, tokią pinigų sumą galėjo sukaupti ir naudoti tik su visos partijos vadovybės žinia. Taip pat partijos vadovybė galėtų viešai nekalbėti, kad Lementauskas veikė vienas ir su niekuo nesitardamas. Toks aiškinimas yra visiškai neįtikinantis.

Liepto galą “tvarka ir teisingumas” priėjo. Melas, apgaulė, sukčiavimas, kuris matėsi ir anksčiau, galų gale atsiskleidė visu grožiu. Kitaip kaip organizuotos (skirtingai nuo pavienės) korupcijos to nepavadinsi. Gaila tik rinkėjų, kurie tokia korumpuota tvarka ir korumpuotu teisingumu vis dar tiki.

Keistos socialdemokratų pretenzijos į mero postą

Tačiau negaliu suprasti tų partijų – socialdemokratų ir lenkų rinkimų akcijos, esančių toje pačioje koalicijoje su “tvarkdariais”. Socialdemokratų primityvus cinizmas – tariamai laikinai sustabdytas dalyvavimas koalicijoje, bet toliau sėdint su tais pačiais korumpuotais koaliciantais už vieno stalo – tai visiškas socialdemokratų fiasko. Apie kokią kovą su korupcija ši partija dar gali kalbėti, jeigu negali padaryti elementaraus politinio veiksmo ir parodyti, kad neturi nieko bendro su korumpuota tvarka ir mafijiniu teisingumu? Nebent yra dar blogiau, nei mes galvojame, ir patys socialdemokratai Vilniaus savivaldybėje iš paksistų yra gavę kokių nors “koaliciją stiprinančių” dovanėlių, o dabar bijodami šantažo tyli. Dar keisčiau atrodo socialdemokratų pretenzijos į mero postą – patys sudarę galimybę formuotis šiai gėdingai korumpuotai valdžiai, neatrodo, kad atgailautų už savo klaidą. Jie tiesiog sėdi korupcijos baloje ir sako, kad išlips iš jos tik tada, jeigu kas nors jiems duos mero postą. Būtų juokinga, jeigu kaip vilniečiui nebūtų liūdna ir skaudu.

Parengta pagal 2008 m. gegužės 12 d. spaudos konferenciją

A.Kubilius: STT veiksmai suteikia santūraus opotimizmo

Lietuva jau įgyja instrumentą, kuris gali realiai kovoti su korupcija – tai Specialiųjų tyrimų tarnyba, kurios veikla turi būti stiprinama, suteikiant jai tokius resursus, kokių jai reikia. Tikėtina, kad jos pavyzdžiu ilgainiui sugebės pasekti ir kitos valstybės tarnybos, nuo kurių veiklos priklauso kovos su korupcija sėkmė – ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, ir muitinė, ir mokesčių inspekcija. Išsišlavimas tampa ne tik svajone, apie kurią politikai mėgsta pakalbėti, bet ir realia mūsų gyvenimo perspektyva. Ir tai priklauso visų pirma nuo STT. Jeigu Seimas sugebėtų “iššluoti” rinkimų finansus, tai šiais metais kovoje su korupcija būtų padaryti du dideli žingsniai į priekį – veikianti STT, kaip geriausia korupcijos prevencijos priemonė, ir skaidresni rinkimų finansai.

Norėtųsi tikėti, kad STT profesionali veikla ir ikiteisminis tyrimas nebus žlugdomi vis dar neišgyvendintos prastos lietuviškos tradicijos – kai iš aukštų teisėsaugos pareigūnų stalčių bylų informacija pirmiausiai atsiranda spaudos puslapiuose. Tenka pastebėti, kad žiūrint iš šono aiškiai matosi vienas dėsningumas – kol byla yra eilinių STT pareigūnų ir eilinių prokurorų rankose, tol bylos ir tyrimo paslaptys į viešumą nepatenka, tačiau kai tik byla patenka į aukštesnes instancijas, pavyzdžiui, Generalinę prokuratūrą, taip bylos detalės ima mirgėti dienraščių puslapiuose. Ši bėda taip pat turi būti įveikta.

“Tvarka” ir “teisingumas” tampa organizuotos korupcijos sinonimais

Korupcijos paveikslas, kurį STT atskleidė Vilniaus savivaldybėje, yra ypatingas tuo, jog atskleista vienos partijos grupinė ir sąmoningai organizuota nusikalstama veikla. Tai nėra vieno atskiro pareigūno korumpuota veikla, kurią atsitiktinai užfiksavo STT. Iš to, kas jau yra žinoma, akivaizdžiai matome, kad šios partijos vadovybė ir jos svarbiausieji strategai sąmoningai pasirinko korupcinės veiklos metodus. Susidaro vaizdas, kad todėl partijos vadovybė ir negali atsiriboti ar pasmerkti įkliuvusių savo bendražygių, nes tai už ką pastarieji įkliuvo, nebuvo jų pačių sugalvota ir tik savo iniciatyva realizuota. Akivaizdu, kad apie jų veiklą ir veiksmus turėjo žinoti ir miesto vadovas ir partijos vadovas. Tenka konstatuoti, kad dar keli žodžiai lietuvių kalbos žodyne yra visiškai sukompromituoti. Nuo šiol žodžiai “tvarka” ir “teisingumas” tampa organizuotos korupcijos sinonimais. Reikia pastebėti, kad Sicilijoje organizuota korupcija yra mafijos veiklos svarbiausias bruožas.

Vilniaus meras turi trauktis

Kalbant apie Vilniaus miesto savivaldybės situaciją – miesto meras turi nedelsiant trauktis. Niekaip nesuprantu socialdemokratų ir lenkų rinkimų akcijos frakcijos narių ir partijų vadovybių veiksmų, kurie iki šiol vis dar neatsiriboja nuo tos korupcijos, kuriai tarpti jie patys sudarė galimybes. Visos kalbos apie naujas koalicijas yra neįmanomos tol, kol šnekantys apie jas neatsiriboja nuo šiandieninių korupcijoje paskendusių partnerių. Taip pat negaliu sutikti su tais, kurie sako, kad nereikia neeilinių Vilniaus savivaldybės Tarybos rinkimų – sunkiai įsivaizduoju dabartinės sudėties tolesnį savivaldybės tarybos darbą.

Sportininkai galėtų įkurti “čempionų” partiją

Ir pabaigai - keletas linksmesnių pastebėjimų – nežinau, kodėl visi taip susirūpinę ir rimtai svarsto Artūro Valinsko “šoumenų” prisikėlimo partijos atsiradimą. Jeigu nori – tegul kuria. Nematau nieko blogo. A.Valinskas galės būti teisingumo ministru, kadangi yra baigęs teisės mokslus, Jogaila Morkūnas – užsienio reikalų ministru (vardas suteikia galimybes įtvirtinti strateginę partnerystę su Lenkija, o tuo pačiu ir “Jogailos” vardas lietuvių sąmonėje būtų išvaduotas nuo prasto istorinio turinio).

Manau, kad tokių partijų, kurias vienija ne kokios nors idėjos, o vien tik žymūs vardai, galėtų būti ir daugiau. Raginčiau ir žymesnius sportininkus pagalvoti, ar nebūtų verta kurti “čempionų” partijos. Įsivaizduokime, po sėkmingos Pekino olimpiados, “čempionų” partijos kandidatų į Seimą sąrašas, kuriame yra visa krepšinio komanda, V.Alekna, D.Gudzinevičiūtė, penkiakovininkas Zadneprovskis ir sunkiaatletis Vyšniauskas. O dar gal ir dviratininkės. Kas galėtų už juos nebalsuoti?

O dar, pavyzdžiui, galėtų būti sukurta “Sėdėjusių ir sėdinčių” partija, kurios priešaky būtų Daktaras su Petriku, o iš paskos rikiuotųsi ir dabartinės Vilniaus valdžios ir Trakų savivaldybių bei Kauno apskrities herojai. Čia galėtų būriuotis ir “nuteisti už gerus darbus”.

Aš pats rimtai svarstau apie “fizikų” partijos įkūrimą. Įsivaizduokite sąrašą: Kubilius, Razma, Abišala, Malakauskas, Vaigauskas, Sakalas, Poderys. O dar biofizikai – Saudargas, Šerkšnys, Vareikis, Jarmolenka. Aš jau nekalbu apie fizikus, kurie dar nepasuko į politiką. “Fizikų” partija būtų stipriausia partija Lietuvoje, ko gero, stipresnė ir už “šoumenų” prisikėlimo partiją . Vienintelė problema su “fizikų” partija - būtų tikrinamos stojančiųjų į partiją fizikos žinios.

Lietuva, kurdama savo “drąsios šalies” įvaizdį, galėtų drąsiai atsisakyti ideologinės politikos liekanų, nes XXI amžiuje tai jau tampa visiška atgyvena. Televizijos ekranai vaidina žymiai svarbesnį vaidmenį žmonių gyvenime nei kokios nors konservatizmo ar liberalizmo idėjos. Lietuva galėtų būti pirmoji šalis pasaulyje, kuri drąsiai atsisakytų XIX ir XX amžių atgyvenos – idėjų politikos. Pirmąjį žingsnį ir daro Valinskas. Reikia jį padrąsinti, o ne kritikuoti.

Parengta pagal 2008 m. balandžio 28 d. spaudos konferenciją

Reikia esminių permainų politiką kuriančiųjų mentalitete

Praeitą savaitę Seime išklausėme dviejų svarbių kalbų: Prezidento metinio pranešimo ir Premjero pranešimo apie Vyriausybės metinę ataskaitą. Gaila, kad tai netapo esminiais praėjusios savaitės visuomenės diskusijų objektais.

Nekalbant apie detales iš abiejų pranešimų galima padaryti kelias bendras išvadas, kurias patvirtina ir Prezidento teiginiai, ir Vyriausybės ataskaitos nuostatos.

Sąžiningumo ir krypties stoka politikoje – esminė problema

Politika, kaip valstybės ir visuomenės gyvenimo svarbi sritis, kelia vis didesnį žmonių nusivylimą. Mano įsitikinimu, to priežastis – viešoji politika nebevaidina viešojo gyvenimo lyderystės vaidmens. Geriausias to pavyzdys – Vyriausybės ataskaita, kurią išklausius liko neaišku, nei kur per praėjusius metus Vyriausybė siekė atvesti šalį, nei kur buvo ateita, nei kur žadama toliau eiti. Gyvenimas bėga savo vaga, ir kartais jis net gerėja, nepaisant Vyriausybės pastangų. Vyriausybė tesugeba fiksuoti tai savo atasakaitoje.

Viešasis politinis gyvenimas turi dvi esmines problemas, kurios politikai neleidžia imtis viešosios lyderystės vaidmens – tai sąžiningumo ir krypties stoka.

Sąžiningumo stoka - kaip viešosios politikos viena iš svarbiausių problemų ypač aštriai iškilo tada, kai politikos galia buvo imta atvirai naudoti ne tiesos paieškai, bet tiesos nuslėpimui. Galų gale tai pavirto visiška politikos parodija, kai Darbo partija Seimo salėje ėmė rengti demonstracijas ne vardan kokių nors viešosios politikos siekių, bet gelbėdama savo ir savo lyderio kailį. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip viešosios politikos vienas iš svarbiausių instrumentų - Seimo nario mandatas yra atvirai naudojamas ne viešosios politikos tikslams, tai yra ne tautos ir rinkėjų gerovei, o vien tik savo naudai. Sąžiningumo kriterijus dabartinei politikai darosi vis sunkiau įveikiamas, kai vis daugiau politikos veikėjų yra priversti skelbti, kad jie didžiuojasi tuo, jog yra nuteisti už gerus darbus. Sąžinigumo stoka labai ryškiai matoma ne tik tada, kai politikai demonstruoja savanaudiškumą, bet ir tada, kai atsakingi politikai vengia sąžiningai kalbėti apie svarbiausias problemas. Pavyzdys - Vyriausybės ataskaita, kurioje apie infliaciją praktiškai neužsiminta. Sąžiningumo deficitas yra ta esminė priežastis, kuri naikina visuomenės pasitikėjimą politika.

Artėjame prie ekonominės krizės

Krypties stoką valstybės gyvenime geriausiai simbolizavo vienas valdančios koalicijos Seimo narys, kuris Premjerui kalbant apie pasiekimus ir Vyriausybės veiklos kryptis, dėl žinomų priežasčių prarado orientaciją, pasiklydo savo judėjimo kryptyje ir vietoje Seimo salės pataikė į žurnalistų ložę. Juokas juokais, tačiau toks “nuotykis” labai tinka ir šiandieninės Vyriausybės veiklos apibūdinimui: nei Vyriausybė, nei jos vadovas nežino, kur link juda, ir Vyriausybei tai nėra taip svarbu, svarbu judant pataikyti į spaudos ložę. Tačiau atrodo, kad ramybės ir spaudos ložėje nebegalima atrasti. Judėjimas be aiškesnės krypties nekėlė daug nerimo tol, kol šalies ekonomikos padangė, nepaisant Vyriausybės pastangų, buvo saulėta ir skaidri. Infliacijos debesims vis labiau niaukiant padangę, toks gyvenimas be krypties ima vis labiau neraminti, mat neapleidžia vis stiprėjantis pojūtis, kad artėjame prie bedugnės, tai yra ekonominės krizės.

Viešajame gyvenime ne viskas yra absoliučiai blogai, ekonomika vis dar auga, ir Premjeras yra teisus, pasigirdamas, kad Lietuva pagal BVP kiekį vienam gyventojui pralenkė Lenkiją ir pasivijo Vengriją. Tačiau kalbant apie šią sritį bėda yra ta, kad ekonomika iki šiol augo be Vyriausybės pastangų ar nepaisant Vyriausybės pastangų, o ekonomikos spartaus augimo inercija neišvengiamai artėja prie pabaigos, taip ir nesulaukiant jokių Vyriausybės žingsnių švelninti galimą skaudų nusileidimą. Ekonominės giedros sąlygomis Vyriausybė yra mažai reikalinga, tačiau kaupiantis ekonomikos audroms, veikli ir išmintinga Vyriausybė yra būtina. Vyriausybės ataskaita dar kartą parodė, kad šiandien to nėra. Suvokiant, kad iki rudens tie ekonominės padangės debesys gali pasidaryti visai tiršti, ir kad iki rudens Vyriausybė veikla liks tokia, kokią matome ir dabar – tai yra jokia, be jokios krypties, - noras džiaugtis kai kuriais šiandieniniais, gražesniais nei kaimynų ekonominės statistikos skaičiais labai greitai praeina.

Infliacijos šuoliu greitai pasivysime kaimynus

Penktadienį buvome susirinkę į Dešiniosios koalicijos “Vardan Lietuvos” ekonominę konferenciją, pasidžiaugėme, kad jausdami nerimą dėl ateities susirinko ir yra pasiruošę dirbti žymiausi Lietuvos ekonomistai – G.Nausėda, R.Kuodis, R.Šimašius, E.Vilkas, akad. A.Vasiliauskas, ir visi kartu konstatavome, kad ekonominė krizė yra neišvengiama. Klausimas tik vienas – kiek skaudi ji bus. Spėju, kad dar iki rinkimų Lietuvoje išvysime tai, ką mato mūsų kaimynai latviai – 17 proc. infliaciją, 2 proc. BVP augimą kaip Estijoje, biudžeto pajamų stygių taip pat kaip Estijoje. O šalia to dar ilgalaikis, bent kelis metus vyksiantis energetikos kainų šuolis, kurio pradžią pamatysime dar šį rudenį, kai šilumos kaina kils ne mažiau 30%, o piką – 2010 metų pradžioje, kai elektros kainos greičiausiai išaugs dvigubai.

Bus siūloma steigti Ateities reikalų pakomitetį

Taigi kaip įveikti dvi esmines šiandieninės politikos problemas – krypties deficitą ir sąžiningumo deficitą?

Krypties problema valstybės gyvenime yra labai paprasta: strategijas rašančių yra daug, parašytų strategijų taip pat nemažai, tačiau valdžios strateginio veikimo, strategijų įgyvendinimo praktiškai nėra. Į ilgalaikę ateitį, į šalies modernizaciją nukreiptos politikos taip ir nesukursime, jeigu neišmoksime ne vien tik strategijas rašyti, bet ir jas efektyviai įgyvendinti. O tai reikia išmokti. Kodėl nepasimokius iš kitų šalių patirties – kur ilagalaikiam ateities projektavimui kuriami specialūs Vyriausybės padaliniai? Kodėl nepasekti Suomijos parlamento pavyzdžiu, kuriame veikia parlamentinis Ateities komitetas? Aš ketinu artimiausiu metu pasiūlyti Europos Reikalų komitete aptarti galimybę Europos Reikalų komitete įsteigti Ateities reikalų pakomitetį, kurio vienas iš pirmujų uždavinių būtų aiškintis kitų šalių patirtį, kaip jos sugeba ne tik rašyti strtaegijas, bet ir jas vykdyti. Vėliau toks pakomitetis galėtų imti rūpintis klausimu, kokia strategija Lietuvai būtų reikalinga. Kaip rodo kitų šalių patirtis, ekonominių krizių pergyvenimas gali duoti ir tam tikros naudos – tai priverčia į politiką sugrąžinti ilgalaikės strateginės krypties poreikį.

Krizės artėjimas galėtų paskatinti greitesnį krypties pasirinkimą. Yra du galimi elgesio modeliai: krizės prevencija, tada dabartinės politikos permainos reikalingos nedelsiant, arba krizės pasekmių likvidavimas, kai apie būtinas permainas realiai pradedama galvoti tik tada, kai krizė smogia visu stiprumu. Penktadienio diskusijose kylo mintis nelaukiant krizės burtis į antikrizinį visuomeninį Permainų komitetą, kuris jeigu ir nesugebės įtikinti dabartinės valdžios būtinoms permainoms, bet bent jau žinos, kaip elgtis daryti po rinkimų. Tokio komiteto idėją yra verta giliau apsvarstyti.

Sąžiningumo deficito problemą yra sunku išspręsti be esminių permainų politiką kuriančiųjų mentalitete – bet vienas kelias yra paprastas: visiems politikos dalyviams pasekti mūsų pavyzdžiu ir paskelbti savus Sąžiningos politikos paktus. O po to juos ir vykdyti. Tada gal gims ir Nacionalinis sąžiningos politikos paktas. Šiaip ar taip, ir šio deficito problema turės būti išspręsta. Geriau anksčiau, nei vėliau.

A.Kubilius: Valdantieji šantažuoja “savus” Seimo narius

Praeitos savaitės ketvirtadienį įvyko interpeliacija Ministrui Pirmininkui.

Premjeras išliko, bet kartu su juo - išliko ir problemos, apie kurias ne vieną kartą kalbėjau, taip pat išliko šios Vyriausybės pastovus nesugebėjimas tų problemų spręsti. Valdančioji dauguma atėmė iš savo koalicijos ir visų Seimo narių teisę laisvai, slaptame balsavime apsispręsti dėl to, ar verta toliau remti Premjerą. Slaptas balsavimas dėl A.Valionio skyrimo į Seimo pirmininko pavaduotojo postą parodė, kad valdanti dauguma slaptame balsavime labai lengvai virsta mažuma.

Svarstėme galimybę per nepasitikėjimo visa Vyriausybe procedūrą priversti valdančiąją daugumą pasitikrinti savo gebėjimą veikti slaptame balsavime. Deja, suprantame, kad ir tokiu atveju valdančios daugumos lyderiai turi visas galimybes šantažuoti savus Seimo narius ir gali jiems paprasčiausiai uždrausti balsuoti slaptai.

Kodėl demokratiniame parlamente slapta ir laisva Seimo narių galimybė išreikšti savo požiūrį į Premjerą yra tokia svarbi? Todėl, kad atvirame balsavime valdančios koalicijos parlamentarų apsisprendimą labai dažnai lemia elementaraus šantažo baimė. Tenka tik apgailestauti, kad pastaruoju metu valdančioji koalicija vis dažniau naudoja tokią šantažo formą. Turbūt gerai prisimenama, kaip slaptame balsavime iš pareigų buvo atleistas Seimo pirmininkas A.Paulauskas, nes tuo metu tokiame slaptame balsavime buvo leista laisvai dalyvauti ir valdančios koalicijos nariams.

Manau, kad reikia nedelsiant ieškoti visų reikalingų teisinių sprendimų, taisant Statutą, o esant reikalui ir kreipiantis į Konstitucinį Teismą, kad pagaliau būtų aiškiai nustatyta ir apginta labai svarbi konstitucinė tradicija – visos parlamentinės procedūros dėl pasitikėjimo Premjeru, atskiru ministru ar visa Vyriausybe turi baigtis slaptu ir laisvu balsavimu.

Valdančioji koalicija mane “baudžia”

Rytoj Seime vyks ilgai atidėliota nepasitikėjimo manimi procedūra. Ji baigsis slaptu balsavimu, kuriame raginsiu dalyvauti visų frakcijų narius.

Nepasitikėjimo manimi procedūra, kaip nurodo iniciatoriai, yra valdančios koalicijos bausmė man už tai, kad siekiau pristabdyti “Leo.Lt” kūrimą ypatingos skubos tvarka. Taip elgiausi, nes buvau įsitikinęs, kad negalima balsuoti už įstatymą tol, kol Seimas nėra įsitikinęs, kad sutartis bus pataisytos taip, kaip buvo pataisytas įstatymas.

Jeigu už tokias mano tuo metu viešai deklaruotas nuostatas nubaustas valdančios koalicijos, laikysiu save viena iš pirmųjų “Leo.Lt” negarbingo kūrimo aukų. Tai, kad esu tokiu būdu baudžiamas, laikau dideliu savo pastangų pristabdyti “Leo.Lt” kūrimo buldozerį įvertinimu.

Nei sutarčių, nei liūto steigimo

“Leo.Lt” kūrimo buldozerį stabdyti reikėjo, tai akivaizdžiai įrodo šių dienų situacija. Po to, kai buldozeris atvažiavo iki Prezidento ir išgavo jo parašą, prabėgo jau du mėnesiai. Kol kas nei sutarčių, nei liūto steigimo. Iš pastarosiomis dienomis Premjero atsiųsto atsakymo mūsų frakcijai aiškėja, kad Vyriausybė neturi jokio kalendorinio plano, kada turi būti užbaigtos derybos ir įsteigtas “Leo.Lt” Tada kyla klausimas, kodėl reikėjo prievartauti Seimą ir Prezidentą, kodėl reikėjo tuos, kurie siūlė buldozerį pristabdyti, vadinti tautos priešais, jeigu dabar jau Vyriausybė du mėnesius niekur nebeskuba?

Seimą pagaliau pasiekė įslaptinti sutarčių projektai

Po ilgų mano reikalavimų, kad Seimas būtų informuotas apie derybų dėl “Leo.Lt” rezultatus ir sutarčių projektus, praeitą penktadienį Seimą pagaliau pasiekė įslaptinti sutarčių projektai. Sutartyse tikrai nėra ištaisytas pagrindinis dalykas, dėl kurio Seime virė ilgiausi mūšiai, ir ką įstatyme pagaliau pavyko pataisyti – tai “Leo.Lt” tikslo įvardijimas. Kaip žinote, pradiniame įstatymo variante ir pradinėse sutartyse buvo nustatyta, kad Nacionalinio investuotojo (NI) veiklos pagrindinis tikslas yra vienintelis – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir savo akcininkams. Kituose punktuose buvo sakoma, kad siekdamas šio pagrindinio tikslo NI dalyvauja ir strateginių projektų (tame tarpe naujos atominės elektrinės ir energetinių tiltų statybos) realizavime. Tokia formuluotė svarstant paskutinę įstatymo redakciją sukėlė daugiausiai diskusijų, nes iškilo abejonių dėl garantijų, kad NI dalyvaus strateginių projektų realizavime, nes tai gali konkuruoti su pagrindiniu NI tikslu – pelno siekimu.

Po ilgų diskusijų Seime buvo priimtos mano įregistruotos įstatymo pataisos, kurios įstatyme šią problemą išsprendė. Dabar jau įstatymas nustato, kad pagrindinis NI tikslas nėra vien tik pelno siekimas (Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio pirmas sakinys): “Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą.”

8 straipsnio 3 dalyje yra įvardinti visi svarbiausieji strateginiai tikslai ir darbai. Taigi NI tikslas yra ir pelno siekimas, ir dalyvavimas strateginių tikslų įgyvendinime. Nebėra taip, kaip buvo iki to, kad tik siekdamas pagrindinio tikslo – naudos sau ir akcininkams, NI dalyvauja strateginių energetikos projektų realizavime.

Tuo tarpu šiuo metu Seimui pateiktose sutartyse ši esminė ankstesnių sutarčių versijų klaida nėra ištaisyta. Ir toliau išliko nuostata, kad pagrindinis NI tikslas yra tik naudos sau ir akcininkams siekimas. Pavyzdžiui, “Leo.Lt” įstatų projekte NI veiklos tikslu išlieka vienintelis dalykas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir akcininkams. Apie įstatyminę nuostatą, kad šalia tokio tikslo yra ir kitas– dalyvauti įgyvendinant strateginius projektus, neužsimenama. Strateginių projektų įgyvendinime ir toliau NI gali tik dalyvauti, jeigu tai neprieštarauja šio svarbiausio tikslo siekimui.

Nacionalinio investuotojo sutartys prieštarauja įstatymui

Tokia situacija paprasčiausiai glumina. Aš jau nekalbu apie tai, kad ji yra skandalinga. Susidaro vaizdas, kad Vyriausybė sąmoningai rengia tokias sutartis, kurios prieštarautų patvirtintam įstatymui. Jeigu tokių elementarių dalykų Vyriausybė nepajėgia per du mėnesius išspręsti, tai ką ji iš viso sugeba nuveikti? Tai dar vienas akivaizdus įrodymas tam, ką aš vadinu valdžios bankrotu.

Šiomis dienomis sukviesiu mano iniciatyva Seime įsteigtą Strateginių energetinių projektų priežiūros grupę ir tarsimės, ką toliau daryti. Dar šiandien paraginsiu visus Grupės narius atidžiau susipažinti su mano aptartomis parengtų sutarčių problemomis. Tikiuosi, kad ir Prezidentas pasidomės, kaip Vyriausybė rengdama sutartis atsižvelgė į jo laišką.

Tiesą sakant, kritikuoti Vyriausybę yra jau gerokai pabodę, ypač kai turi kritikuoti dėl tokių elementarių dalykų. Bet su šia Vyriausybe yra taip, kad kol jos garsiai nesukritikuoji, kol jos neapšauki, tai niekas ir neįvyksta. Net ir esminių strateginių garantijų reikaluose energetikoje, net ir tada, kai į sutartis reikia paprasčiausiai perrašyti galiojančio įstatymo nuostatas.

Vyriausybės atsainus neveiklumas darosi stulbinamas. Štai iš kito Premjero atsakymo mūsų frakcijai paaiškėja, kad vyriausybė iki šiol nesiteikė informuoti Europos Komisijos apie tai, kad Elektrėnų elektrinė iki 2010 metų nebus modernizuota. Vyriausybei tokia situacija yra senai žinoma, tačiau EK informuoti yra nesugebama. O juk nuo to priklauso EK požiūris į Ignalinos AE II bloko uždarymą. Tokios situacijos negalėsime pakeisti iki pat Seimo rinkimų.

Reikalingas naujas Nacionalinis susitarimas

O šalia to, kad tenka Vyriausybę versti atlikti kasdienius darbus, kas šiai Vyriausybei darosi vis sunkiau ir sunkiau, tenka rūpintis ir Lietuvos ilgalaikės perspektyvos reikalais. Neramina ne tik jau ne vieną kartą aptartos ilgalaikės energetikos problemos, ar artimiausių metų viešųjų finansų būklė bei valstybės gebėjimas tinkamai finansuoti savo svarbiausias funkcijas – švietimą, aukštąjį mokslą, sveikatos priežiūrą ir žmonių saugumo užtikrinimą. Ekonomikos atšalimo perspektyva verčia turėti aiškų planą, kaip realiai ir efektyviai nuo darbo jėgai imlios ekonomikos pereisime prie žinioms imlios ekonomikos. O šalia to tokie specifiniai dalykiniai klausimai - kaip bus su darbo rinkos ir verslo reguliavimu?

Atsakymai turi būti nevienadieniai ir nepopulistiniai. Juos turi paremti intelektuali politinė valia. 2004 metais inicijavau pirmąjį lietuvišką Nacionalinį susitarimą dėl ekonominės ir socialinės pažangos. Nepaisant to, kad jį pasirašė visos partijos, tuometinis premjeras A.Brazauskas jį padėjo į gilų stalčių. Tokia Susitarimo nesėkmė taip pat yra naudinga pamoka. Esu įsitikinęs, kad ateinantys ekonominio sunkmečio metai vers mus nedelsiant iš tokios pamokos daryti efektyvias išvadas. Išvadas dėl to, kaip sutarti dėl esminių permainų, kurios yra būtinos, ir kaip tokių susitarimų nenumarinti.

Mes jau esame pradėję konsultacijas dėl tokio naujo Susitarimo parengimo ir jo projektą tikimės parengti dar iki Seimo rinkimų. Esu įsitikinęs, kad po rinkimų mūsų Vyriausybė, skirtingai nuo A.M.Brazausko Vyriausybės būtų tokio Susitarimo įgyvendinimo garantas.

Nereikalinga valdžia bankrutuoja

Tikiu, kad net iš sunkaus šios valdžios palikimo – neišvengiamo ekonominio sunkmečio ir krizės, visuomenei galima turėti tam tikros naudos. Toks sukrėtimas yra būtinas, tam kad politikai ir visuomenė susitartų dėl ilgalaikio svarbiausių problemų sprendimo ir išmoktų tokius susitarimus įgyvendinti.

Šiandieninė politika ir valdančioji dauguma nuosekliai atėjo iki savo bankroto dėl to, kad rūpinosi tik kasdienybe. Net ir ilgalaikių energetikos perspektyvų reikaluose valdžia pasiklydo, viską atidavusi “Maximai”. Kai valdžia rūpinasi tik kasdienybe, kai svarbiausius reikalus tvarkyti ji atiduoda “maximoms”, tada iškyla klausimas, o kam iš viso reikalinga tokia valdžia? Kai paaiškėja, kad ji niekam nereikalinga, nes nieko nesprendžia, tai nereikalinga valdžia ir bankrutuoja.

Interpeliacija Gediminui Kirkilui

Tiesa sakant, nejaučiu jokio džiaugsmo šia galimybe išsakyti kritinių pastabų Vyriausybei ir visai valdančiajai daugumai. Džiaugsmo nejaučiu visų pirma todėl, kad tikrai gaila Lietuvos žmonių, kurie turi stebėti tokį valdančios koalicijos ir drįstų pasakyti visos dabartinės politikos bankrotą. Džiaugsmo nejaučiu ir todėl, kad ir tarp socialdemokratų yra išmintingų žmonių, tačiau tai ką matome jų Vyriausybės veikloje, verčia kalbėti karčią tiesą.

Šiandien svarstome interpeliaciją, kurioje yra užduota daug klausimų dėl energetikos, tame tarpe ir dėl “Leo.lt” kūrimo. Kaip visada Premjero atsakymai yra iš anksto aiškūs. Jų esmė: “viskas gerai, Vyriausybė dirba be klaidų, jokių problemų nėra, maisto produktų kainos pinga, korupcija mažėja, o mokytojai gali pabadauti.Užsienio ekspertai klysta.” Kai girdi tokius atsakymus, tai juos kruopščiai nagrinėti nėra didelės prasmės.

Tuo tarpu G. Kirkilo Vyriausybės darbą steigiant tą patį “Leo.lt” tiksliausiai yra apibūdinę tarptautiniai ekspertai.

"Economist Intelligence Unit" leidinyje teigiama, kad nacionalinio investuotojo bendrovės "Leo LT", kuri turės įgyvendinti stambiausius energetikos projektus, steigimas nėra efektyviai pagrįstas nei finansiškai, nei nacionalinių interesų gynimo prasme, o pats jo kūrimas yra neskaidrus.

Štai kelios citatos:

“Projektas Lietuvos mokesčių mokėtojų sąskaita naudingas privačiojo sektoriaus partneriui.


Dar didesnį susirūpinimą kelia spaudimas, kurį tenka atlaikyti abejojantiesiems šiuo sandoriu. Sandorį kritikuojantys valstybės administracijos nariai buvo priversti nutilti, o kiti oponentai atvirai kaltinami prieštaravimu nacionaliniam interesui. Valdančios koalicijos nariai /…/ griebėsi sovietinių laikų taktikos.
Nepakankamas plano skaidrumas ir spaudimas, kurio sulaukė jo priešininkai, kelia abejonių dėl vyriausybės motyvų.

Socialdemokratai gali viltis, kad neoficialus aljansas su VP užtikrins partijai išteklių, kurių jai reikia dosnioms išlaidoms rinkimų kampanijai, kurios paslėptų partijos silpnumą, finansuoti.Iš esmės galima padaryti dvi išvadas. Pirma - "Leo" kūrimas nėra nei rentabilus, nei atitinka nacionalinį interesą. Antroji išvada susijusi su Lietuvos demokratijos būkle - panašu, kad Lietuvos politika dabar yra mažiau atspari "valstybės užvaldymui" - perteklinei tam tikrų privačių interesų įtakai įstatymų leidybos procesui - negu buvo manyta anksčiau.”

Nemanau, kad prie šių žodžių reikėtų dar ką nors pridurti ir kad dar būtų koks reikalas vargti ir įrodinėti, kodėl interpeliacijai būtina pritarti.

Taip yra vertinamas šios Vyriausybės darbas ir to darbo rezultatas. Tenka pastebėti, kad užsienio ekspertai pateikia ir labai tikslų bendrą situacijos įvertinimą - “Lietuvos politika yra mažiau atspari “valstybės užvaldymui” Tai kad tokiame autoritetingame leidinyje taip yra vertinama Lietuvos valdžia, yra didelė žala Lietuvai, nepaisant to, kad išgirsime eilinį paaiškinimą, jog užsienio ekspertai klysta.

Nuo pat 2000-ųjų metų rinkimų besitęsiantis socialdemokratų dominavimas valdžioje išsiskyrė abejingumu korupcijos plėtrai bei idėjinio, ideologinio ar vertybinio stuburo nebuvimu.. Dabar jau kažkaip net nepatogu prisiminti, kad net buvo viešų pažadų atsistatydinti, jei korupcija nesumažės, nes tokie priminimai priimami kaip įžeidimas.

Griuvus Brazausko ir Uspaskicho tandemui, atrodė, kad galime sulaukti rimtesnių permainų ir Vyriausybės, ir pačių socialdemokratų veikloje. Išlikdami opozicijoje, net sutikome paremti kai kuriuos darbus, jei jie būtų daromi. Deja šia galimybe pasikeisti iš esmės socialdemokratai nepasinaudojo.

Jei ir būta per šį laikotarpį permainų, tai tik į blogą. Aš nesiimsiu kruopščiai analizuoti, kodėl ši valdžia atėjo iki tokio bankroto. Galima įvardinti daug priežasčių, bet jų esmę ko gero geriausiai atskleidė praeitų metų VSD reikalų tyrimas ir valdžios elgesys to tyrimo metu. Jau tuo metu sakėme, kad tai atves į jų bankrotą. Taip jau sutapo, kad po to, kai nutraukėme paramos sutartį, bankrotas tik paspartėjo.

Taigi , sovietinį stilių ir nomenklatūrinius įpročius ėmė pastebėti net užsienio ekspertai, o mokytojai savo kailiu pajuto, ką reiškia žadanti, bet sprendimų negebanti priimti neveiksni valdžia.

Būtų galima ramiai žiūrėti į šią socialdemokratinio valdymo bankroto procedūrą, iki Seimo rinkimų net ir užmerkiant akis į prastą Lietuvos vaizdą užsienio ekspertų akyse, jei savo neveiksnumu valdžia kenktų tik pati sau, bet visa problema yra tai, kad ji savo neveiksnumu kuria sunkiai išsprendžiamas problemas valstybės ateičiai.

O neveiksnumą geriausiai liudija, kad ir tas paprastas faktas, jog tas pats “Leo.lt”, kuris tokia ypatingos skubos tvarka buvo stumiamas per Seimą, dabar jau trečią mėnesį Vyriausybės yra marinamas. Jeigu Vyriausybė šiuo klausimu trečią mėnesį trypčioja vietoje, tai ką tada kalbėti apie kitas problemas ir jų sprendimą, kurių niekas jau nebesitiki sulaukti.

Kaip jau sakiau, galėtumėme, gana ramiai žiūrėti į šios valdžios užsitęsusią agoniją, jeigu ne trys esminės problemos, kurios reikalauja neatidėliotinų sprendimų ir nebankrutavusios, bent šiek tiek veikiančios valdžios dar iki Seimo rinkimų.

Tos esminės problemos apie kurias reikia keletą žodžių tarti yra šios:
a)šio rudens Seimo rinkimų skaidrumas;
b) 2010 metų energetika;
c) 2009 metų biudžetas;

Pirma, jei nedelsiant nebus priimti antikorupciniai ir partijų finansavimą griežtinantys įstatymai, tikėtina, kad kitas Seimas pratęs tradiciją būti blogesniu už pirmtaką. O tai jau grėstų rimtomis socialinėmis įtampomis, nes nesprendžiamos problemos anksčiau ar vėliau sprogsta.

Antra, apie 2010 metų energetikos problemą esame daug kalbėję, apie tai kalbame ir interpeliacijoje. Deja, kaip ir anksčiau, taip ir dabar matau daugiau Premjero rūpesčio ne kaip žinomas problemas spręsti, o kaip iki rinkimų dėl šių problemų apkaltinti ką nors kitą, pavyzdžiui Kubilių. Po to kaltins Abišalą. Laikas bus iššvaistytas, o problemos liks naujai valdžiai.

Ir trečia problema, kuri reikalauja neatidėliotino sprendimo yra 2009 metų biudžetas. Kaip tenka neoficialiai girdėti iš Finansų ministerijos – kitais metais valstybės išlaidos galės didėti absoliučiais skaičiais tik apie pusantro milijardo litų, tai yra maždaug tik 5 %, tai yra dvigubai mažiau nei prognozuojama 10 proc infliacija. Tenka pastebėti, kad pavyzdžiui šių metų biudžete lyginant su praeitų metų biudžetu išlaidos padidėjo beveik šešiais milijardais litų, tai yra beveik 30 %.. Galima įsivaizduoti, kaip visų ekonominės krizės požymių akivaizdoje visai ekonomikai ir socialiniams reikalams smogs toks valstybės išlaidų mažinimo šokas, kai valstybės išlaidos augs mažiau net už infliaciją. Kažin ar toks smūgis yra išmintingas ir taip stojančiam ekonomikos traukiniui. Bet šiuo metu tai yra suplanuota. Toks planas reiškia, kad augančių kainų akivaizdoje, valstybės sektoriaus (tame tarpe mokytojų, medikų ir kitų grupių) atlyginimai turės būti paprasčiausiai užšaldyti. Tokio užšaldymo visas pasekmes šiandien net ir sunku suvokti.

Yra galimybių išvardintas problemas spręsti, spręsti ryžtingai ir efektyviai. Pavyzdžiui, yra galimybių susitvarkyti su valstybės biudžeto pajamomis ir išlaidomis, numatyti ir pakankamai didelį jų augimą ir praktiškai subalansuotą biudžetą, bet tam reikia ne bankrutuojančios valdžios, o valdžios su kuria būtų galima rimtai tartis dėl esminių viešųjų finansų politikos pertvarkų, tame tarpe ir mokestinės politikos pertvarkų. Ir ne kokių nors eilinių pasapnavimų apie progresinius mokesčius, ar pelno mokesčio padidinimą 4 proc., o rimtų sisteminių pertvarkų

Bet tą reikia daryti dabar dar iki vasaros, nes rudenį po rinkimų bus vėlu. Ir tada 2009 metai bus toks šios bankrutuojančios valdžios palikimas Lietuvai, kad džiaugsmo nebus niekam – nei žmonėms, nei naujai valdžiai.

Ar galime tikėtis, kad dabartinė Vyriausybė, nepakeitus jos vadovybės, staiga ims dirbti kitaip ir ims nebe žadėti, o realiai dirbti? Aš tokių vilčių jau nebeturiu. Todėl ir kviečiu balsuoti už permainas.

Tiesa sakant, net jei interpeliacija ir pavyktų, rimtų permainų iš šios daugumos nesitikime. Bet jei yra nors maža galimybė pradėti nors kažką keisti, privalome tai padaryti. Nes toliau taip nebegalima.

A. Kubilius: Gaila žiūrėti į besiteisinantį premjerą

Viktoro Muntiano pasitraukimas yra dėsningas reikalas. Galima netgi pasveikinti Seimo Pirmininką, kad jis tokioje situacijoje ilgai nedvejojo ir pasielgė pakankamai ryžtingai, nelaukdamas, kaip jau darosi įprasta, kokių nors galutinių teisinių išvadų. Šioje istorijoje tenka atkreipti dėmesį dar į vieną reiškinį – apie tai, kad kažkas įvyks, po ko Muntianui teks trauktis iš pareigų, Seimo koridoriai buvo pilni gandų dvi savaitės iki Velykų.

Galime tik spėlioti, ką tai reiškia – ar teisėsaugos institucijos ir specialiosios tarnybos nesugeba išlaikyti paslapties, ir jų turima slapta informacija atsiranda žiniasklaidoje anksčiau nei tai nusprendžia patys teisėsaugos institucijų vadovai, ar, kaip perspėja savo knygoje “Naujas šaltasis karas” žinomas apžvalgininkas Edward Lucas, kalbėdamas apie visą Centrinę ir Rytų Europą, - spectarnybomis šiose šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, vis dar yra manipuliuojama, labai lengvai panaudojant jas suinteresuotų grupių tarpusavio kovose. Abi versijos yra galimos ir abi yra prastos. Lietuvoje reikia kovoti ne tik su valdininkų ar politikų korupcija, reikia kovoti ir už žiniasklaidos skaidrumą, reikia kovoti ir už spectarnybų laisvę sąžiningai veikti, ginant valstybės interesus ir nebūti manipuliaciniais įrankiais kokių nors grupių rankose.

Šeštadienį partijos taryboje pasveikinau STT už sėkmingas kovos su korupcija operacijas Trakuose ir Kaune. Mums tenka apgailestauti, kad į vieną iš korupcinių istorijų Kaune buvo įsivėlęs ir mūsų buvęs kolega A.Balutis, kuris, privalau pabrėžti, šioje kadencijoje buvo eiliniu tarybos nariu, ne vicemeru. Vicemeru jis buvo ankstenėse kadencijose – tame tarpe ir tuo metu, kai meru buvo A.Garbaravičius. Partijos Taryba paragino A.Balutį nedelsiant atsisakyti ir Kauno savivaldybės tarybos nario mandato.

Valdančios koalicijos apsisprendimas į Seimo Pirmininko postą skirti Č.Juršėną mūsų nestebina, kadangi tai pakankamai profesionalus ir patyręs politikas. Tačiau padėties šalyje tai iš esmės nepakeičia. Valdančios koalicijos politikos bankrotas šiuo veiksmu nebus sustabdytas. Šiomis aplinkybėmis mes nesiruošiame dalyvauti operacijose, kurių vienintelis rezultatas - šio politinio bankroto ilgesnė agonija. Nematau prasmės opozicijai siūlyti savus kandidatus, tačiau turime prievolę įsitikinti - ar tikrai yra veikianti valdanti dauguma – todėl raginsiu opoziciją balsuoti prieš Č.Juršėno paskyrimą. Jeigu valdanti koalicija yra veikianti – ji nesunkiai įveiks tokį opozicijos išbandymą. Tačiau jeigu valdanti koalicija tokio išbandymo negalės įveikti, tai reikalaus žymiai gilesnių pertvarkų bankrutuojančioje valdžioje, ir, visų pirma, Vyriausybėje.

Be abejo, jeigu Č.Juršėnas taps Seimo Pirmininku, esame pasiruošę konstruktyviai dirbti, kad bent keli esminiai sprendimai šiame Seime nedelsiant būtų priimti – pradedant nuo mokytojų atlyginimų problemos sprendimo iki neatidėliotinų rinkimų finansavimo tvarkos pakeitimų. Šie darbai privalo būti nedelsiant atlikti ir tai galima vertinti kaip mūsų ultimatyvų reikalavimą.

Vyriausybės situacija yra žymiai prastesnė lyginant net ir su visų kritikuojamu Seimu. Jeigu valdančioje koalicijoje pakaktų išminties ir drąsos, ji pati nutrauktų šios varganos Vyriausybės ir premjero egzistavimą. Kartais būna net gaila ir graudu, žiūrint į vis su tariama bravūra besiteisinantį ir puldinėjantį į visas puses premjerą G.Kirkilą. Kirkilo aiškinimas, kad jis negali trauktis, nes nėra galimybės jokiems kitokiems politiniams sprendimams – yra ganėtinai juokingas. Jau sakiau, kad Kirkilas vis labiau primena A.Šleževičių. Panašiai po Rusijos krizės buvo susiklosčiusi ir G.Vagnoriaus situacija. Ir vienas, ir kitas galų gale pasitraukė, nelaukdamas kokio nors partijos apsisprendimo. Noriu priminti socialdemokratams, kas jų laukia, jeigu jie ilgam pasiliks bankrotinės agonijos situacijoje. 1999 metų pabaigoje, kai tapau ministru pirmininku TS reitingai pagal įmonės “Vilmorus” duomenis jau buvo nukritę iki 4.5 – 5.0 %, 2000 m. prieš rinkimus jie pakilo iki 7.5 proc. Po rinkimų mes turėjome 8 Seimo narių frakciją. Linkiu socdemams išvengti tokios perspektyvos.

Rytoj pagaliau bus svarstoma interpeliacija man. Turėjau ilgai reikalauti, kad tai pagaliau įvyktų. Dar kartą galiu pakartoti, kad nesijaučiu nusižengęs tuo, kuo mane kaltina. Jeigu valdanti koalicija, turėdama balsų daugumą, norės susidoroti su vienu iš opozicijos žmonių, - gali tai padaryti. Tai, kad valdanti dauguma taip bando susidoroti su opozicija, tai tik opozicijos darbo įvertinimas. Rusijoje ar Kinijoje su opozicija taip pat yra susidorojama. Pamatysime, kur mes Lietuvoje einame.

Andrius Kubilius: Kalba Tėvynės Sąjungos taryboje

Yra gerų naujienų ir ne tokių gerų naujienų.

Pradėsiu nuo gerųjų: pavasaris tikrai jau ateina. Šiandien gražiai šviečia saulė, rytoj bus dar šilčiau. Netrukus upėse ir ežeruose pradės ‘eiti’ lydekos, ko nesulaukęs premjeras nesutinka atsistatydinti.

Gerai yra ir tai, kad STT pradėjo ryžtingai kovoti su korupcija. Trakų ir Kauno operacijos yra viltingas ženklas ir todėl sveikinu STT.

Tačiau blogai yra tai, kad ir buvęs mūsiškis Balutis, atrodo, kažkaip į tas Kauno istorijas buvo įsipainiojęs. Tačiau tai nieko bendro nei su mūsų frakcijos Kauno savivaldybėje, nei su partijos veikla neturėjo. Vis tik ši mūsų buvusio kolegos istorija yra griežtas perspėjimas mums visiems, - mes patys su tuo nesitaikstysime, dėl to niekam neturi būti jokių abejonių.

Blogai yra ir tai, kad veiksmingesnė kova su korupcija yra kompromituojama vieno dienraščio ir už jų stovinčių to paties ‘draugų’ būrio, dar nuo praeitų metų degančių neapykanta konservatoriams. Išpuolis prieš Rasą Juknevičienė, visiškai niekuo nepagrįstas jos šmeižtas buvo ilgalaikių šio dienraščio tendencijų viršūnė, veiklos metodais sulyginusi jį su “Laisvu Laikraščiu” ar “Karštu Komentaru”. Su pastaraisiais mes jau nuo seno jokių reikalų neturime. Kai tai pasakėme ir apie žinomą dienraštį, pastarasis labai susinervavo. Ką padarysi tai jų problema, ne mūsų...

Kitos naujienos yra nei šiokios, nei tokios. Apie dabartinę valdžią neturiu ką daug pasakyti nes viskas jau yra pasakyta. Nežinau tik kokiais žodžiais tai, ką dabar matome būtų galima tiksliausiai įvardinti. Aš vartoju žodį – “bankrotas”. Perfrazuojant Daliaus Stanciko puikų tekstą "Jie" - tai, ką matome yra "jų" politikos bankrotas. Tai "jų" bankrotas. Tai šių dienų lietuviškos, tokios politikos (jeigu tai, ką matome dar galima vadinti politika) bankrotas.

Aš nesiimsiu kruopščiai analizuoti, kodėl “jie” atėjo iki tokio bankroto. Galima įvardinti daug priežasčių, bet jų esmę ko gero geriausiai atskleidė praeitų metų VSD reikalų tyrimas ir “jų” elgesys to tyrimo metu. Jau tuo metu sakėme, kad tai atves į jų bankrotą. Taip jau sutapo, kad po to, kai nutraukėme paramos sutartį, bankrotas tik paspartėjo.

Taigi valdžia bankrutuoja. Tą prognozavome dar gruodžio mėnesį. Tuo metu siūlėme ir vienintelę racionalią išeitį – ankstesnius rinkimus. Tačiau valdžios koalicija to išsigando. Dabar turime to pasekmes – visišką bankrotą, kai valdžiai vienu metu tenka galvoti kaip pakeisti ir Seimo Pirmininką, ir Ministrą Pirmininką. Neišgelbės ir Juršėno paskyrimas, nes problemų ašis – Vyriausybė ir jos vadovybė. G.Kirkilui senai jau reikėjo trauktis, nes dabar jau tampa A.Šleževičiaus analogu. Tačiau tikėtis, kad “aplinka” leis jam taip pasielgti, net ir pradėjus “lydekoms eiti”, yra mažai vilčių. O tai reiškia, kad valdančios koalicijos agonija gali tęstis iki pat rinkimų spalio rudenį.


Šiaip jau tokia užsitęsusio politinio bankroto situacija, atrodytų, nėra kažkas ypatingo. Lietuvos žmonės jau kurį laiką demonstruoja gebėjimą visai neblogai gyventi, kai atrodytų Lietuva iš viso gyvena be jokios vykdomosios valdžios. Ir nieko – įmonės nesustoja, žmonės dirba, džiaugiasi artėjančiu pavasariu, leidžia pinigus parduotuvėse ir restoranuose, ir , rodosi, visai nebekreipia dėmesio į tai kas darosi Seime ir Vyriausybėje. Nes ką ten daug žiūrėsi į politinio bankroto kančias.

Galėtum sakyti, kad Lietuva darosi panaši į europietišką Belgiją, kuri po praeitais metais įvykusių rinkimų daugiau nei pusę metų gyveno be jokios Vyriausybės, nes išrinktas parlamentas negalėjo susitarti dėl naujos koalicijos formavimo, ir gyvenimas Belgijoje nesustojo.

Nors ir graži bei paguodžianti, tačiau tokia analogija su Belgija mums būtų labai pavojinga ir saviapgauliška. Šalis, jos žmonės, gali visai neblogai kurį laiką išgyventi ir be jokios normalios valdžios ar Vyriausybės, tačiau ekonominių ir socialinių sunkmečių akivaizdoje, toks valdžios deficitas ar vakuumas gali turėti katastrofiškų pasekmių visam mūsų gyvenimui. Ir tokios pasekmės gali būti ilgalaikės.

Galėtumėme, gana ramiai žiūrėti į šios “valdžiukės” užsitęsusią agoniją, jeigu ne trys esminės problemos, kurios reikalauja neatidėliotinų sprendimų ir nebankrutavusios, bent šiek tiek veikiančios valdžios dar iki Seimo rinkimų. Tarp tokių problemų aš jau net ir neminėsiu mokytojų atlyginimų problemos, kur Vyriausybę priversti ką nors nuspręsti artimiausiu metu (nes be Vyriausybės sprendimų pats Seimas nieko negali mokytojams padėti) mes su Rimu Dagiu galime tik viešais ultimatumais.

Trys esminės problemos apie kurias noriu keletą žodžių tarti yra tokios:
a) šio rudens Seimo rinkimų skaidrumas;
b) 2009 metų biudžetas;
c) 2010 metų energetika;

Pirma: Apie Seimo rinkimų skaidrumo problemas jau ne vieną kartą esu kalbėjęs. Jeigu per balandžio mėnesį Seime nepriversime priimti būtinų pataisų, susijusių su partijų veiklos ir rinkimų finansavimo priežiūra, kuri kaip parodė Darbo partijos 25 mln. litų neteisėtų pinigų byla, yra visiškai skylėta, jeigu neuždrausime juridinių asmenų paramos partijoms, jeigu neuždarysime fizinių asmenų paramos partijoms skylių, kai Seimo nariai po 30 tūkst. tariamai savų pinigų skiria savo partijoms, jeigu neuždrausime reklamos televizijose, jeigu neuždrausime ministrų savireklamos už biudžeto pinigus – tai rudenį turėsime ne rinkimus, o jų parodiją, su labai skaudžiomis pasekmėmis Lietuvai.

Antra problema – 2009 metų biudžetas.

Visų pirma yra akivaizdu, kad ir Lietuvos ekonominis garlaivis vis giliau įplaukia į neramius vandenis: Lietuva pati turi nemažų makroekonominių problemų: spartų darbo jėgos kainos kilimą, nesustojamai didėjančią infliaciją ir einamosios sąskaitos deficitą, tarptautinių reitingų agentūros mažina Lietuvos skolinimosi reitingus, dėl to brangsta valstybės skolinimasis, sparčiai prastėja padėtis nekilnojamo turto rinkoje, prastėja įmonių finansinė padėtis, atsiranda įtampų tarpusavio atsiskaitymuose, šalia to, akivaizdu, kad audros Wall Street’e ir galima tarptautinė finansinė krizė palies ir Lietuvą.

Visų tokių problemų fone, pagal galiojančia tvarka jau balandžio mėnesio pabaigoje finansų ministerija turi patvirtinti pagrindinius kitų metų biudžeto skaičius. Pats biudžetas kaip žinia Seime bus tvirtinamas iš karto po Seimo rinkimų. Tai ką jau šiuo metu tenka girdėti, verčia labai stipriai nerimauti dėl bankrutuojančios valdžios gebėjimų tinkamai pasiruošti ne tik energetiniam, bet ir biudžetiniams išbandymams.

O išbandymai yra tokie: kaip tenka neoficialiai girdėti iš Finansų ministerijos, dėl praeitais metais priimto nelabai logiško Fiskalinės drausmės įstatymo įgyvendinimo, kitais metais valstybės išlaidos galės didėti absoliučiais skaičiais tik apie pusantro milijardo litų. Tenka pastebėti, kad pavyzdžiui šių metų biudžete lyginant su praeitų metų biudžetu išlaidos padidėjo beveik šešiais milijardais litų, tai yra beveik 30 %. Tiek pat šiais metais padidėjo ir pajamos. Tačiau kitais metais bus kitaip ir biudžeto išlaidos galės augti maždaug tik 5%, tai yra maždaug dvigubai mažiau nei prognozuojama 10% infliacija. Ir toks išlaidų apribojimas praktiškai visai nepriklauso nuo to kiek padidės valstybės biudžeto pajamos. Galima įsivaizduoti, kaip visų ekonominės krizės požymių akivaizdoje visai ekonomikai ir socialiniams reikalams smogs toks valstybės išlaidų mažinimo šokas, kai išlaidos augs mažiau net infliacinių kainų augimo. Kažin ar toks smūgis yra išmintingas ir taip stojančiam ekonomikos traukiniui. Bet šiuo metu tai yra suplanuota. Toks planas reiškia, kad augančių kainų akivaizdoje, valstybės sektoriaus (tame tarpe mokytojų, medikų ir kitų grupių) atlyginimai turės būti paprasčiausiai užšaldyti. Tokio užšaldymo visas pasekmes šiandien net ir sunku suvokti.

Yra galimybių tokių finansinių šokų išvengti, yra galimybių susitvarkyti su valstybės biudžeto pajamomis ir išlaidomis, numatyti ir pakankamai didelį jų augimą ir praktiškai subalansuotą biudžetą, bet tam reikia ne bankrutuojančios valdžios, o valdžios su kuria būtų galima tartis dėl esminių mokestinės politikos pertvarkų. Ir ne kokių nors eilinių pasapnavimų apie progresinius mokesčius, kurie nesprendžia jokių esminių viešųjų finansų problemų, o mokestinės politikos pertvarkos, atsisakant visų mokestinių lengvatų ir išimčių, ir taip į biudžetą surenkant papildomai ne mažiau poros milijardų litų. Bet tą reikia daryti dabar dar iki vasaros, nes rudenį po rinkimų bus vėlu. Ir tada 2009 metai bus toks šios bankrutuojančios valdžios palikimas Lietuvai, kad džiaugsmo nebus niekam – nei žmonėms, nei naujai valdžiai.

Ir trečia problema, kurios esminių sprendimų reikia dar iki Seimo rinkimų – tai 2010 metų energetika.

Kas kelia didžiausią rūpestį? Tikrai ne tai, kad taip įnirtingai per Seimą valdžios stumtas “liūtas”, niekaip negimsta, nes , girdi, Premjeras neranda laiko aptarti sutarčių. Nors ir tai, rodo kad valdžios bankrotas ją paprasčiausiai suparalyžiavo.

Akivaizdu, kad artimiausias pusmetis iki rinkimų bus ypatingai svarbus sprendžiant ne tiek “liūto” reikalus, bet tikrus Lietuvos energetikos reikalus, kurie gali po 2010 metų pasukti katastrofiška linkme. Jeigu artimiausiu metu valdžiai nepavyks rasti kartu su ES vadovybe tinkamo Ignalinos AE problemų sprendimo, tai nuo 2010 metų gresiantis elektros energijos kainos išaugimas gyventojams daugiau nei dvigubai: nuo 33 cnt/kwh iki 75 cnt/kwh reikš ne tik žiaurų smūgį gyventojų piniginėms, bet ir visos infliacijos pakilimą 3-4%, bei BVP augimo sumažėjimą tais pačiais 3-4%. Tokios ekonominės katastrofos visas pasekmes šiandien būtų nelengva ir įvardinti – tai ir įmonių bankrotai, bedarbystė ir padidėjusi emigracija, ir galų gale euro įsivedimo nutolimas į labai tolimą perspektyvą.

Taigi štai tokios svarbiausios problemos, kurių sprendimas priklauso nuo valdžios. Galima būtų vardinti jų ir žymiai daugiau – ir kylančios kainos, ir dviguba pilietybė, bet aš įvardijau tik tas, kurių nesprendimas artimiausiu metu valstybei gali turėti katastrofiškų pasekmių. Mūsų galimybė padėti valstybei tokiomis valdžios agonijos sąlygomis faktiškai yra tik viena – nepasitikėjimas Ministru Pirmininku. Valdanti koalicija skelbiasi veikianti, taigi gali pasiskirti ir naują Seimo Pirmininką, ir Ministrą Pirmininką, tikrai bus geriau nei dabar yra. Mes galime tik kelti klausimą ar dar yra tokia valdanti koalicija, kuri skelbiasi veikianti. Manau, kad ir Prezidentas neturėtų likti nuošaly ir tik iš šalies stebėti, kur Lietuvą veda šiandieninis valdžios bankrotas.

Štai tokios yra mūsų gyvenimo naujienos, kurios labai aiškiai apibrėžia tai kaip vyks ir kokios svarbos bus Seimo rinkimai.

Matydamas visą situaciją ir visas galimas pasekmes, aš galiu pasakyti tik vieną – mes turime laimėti šiuos rinkimus. Tai nebus lengva, bet misija yra įmanoma.

Jūs įsivaizduokite pasekmes, jeigu mums to nepavyks padaryti. Jūs įsivaizduokite pasekmes to, jeigu būsimame Seime daugumą turės Uspaskicho – Pakso – Prunskienės blokas. Pirmieji du mano dažnai cituojamos knygos “Naujas šaltasis karas” autoriaus Edward Lucas tiesiai yra įvardijami, kaip naujojo šaltojo karo kariai, kovojantys Rusijos pusėje. Apie šatrijas aš geriau nekalbėsiu. Kas būtų tokios daugumos premjeras: Uspaskichas, su galimybe Lietuvai turėti premjerą, kuris vėl pabėgs į Maskvą, Audriaus Butkevičiaus ir Lementausko duetas, Paulauskas su Zujevu, ar pati “kunigaikštienė” . Klausimas kas tokiu atveju spręstų tikrai sudėtingas ekonomines ir energetines Lietuvos problemas. Kokia valdžia? Lietuvos ar Kremliaus. Ar tiesiog vietinis gazpromas?

Todėl dar kartą sakau, mes turime laimėti rinkimus ir ant savo pečių užsikrauti ypatingai sunkų palikimą. Bus dedamos visos pastangos, kad to neįvyktų. Dabartinė valdžiukė naudos viską, kad tik neprarastų savo įtakų: susidės ir su Paksu, ir su Uspaskichu, ant mūsų galvų paleis visą šmeižtą ir visą dar “jų” likusios įtakos spectarnyboms galią. Bet mes tai turėsime įveikti. Kitos išeities nėra. Išeities ne mums, išeities Lietuvai kitos nėra, nors tai ir skamba patetiškai. Šaltasis karas vyksta Lietuvos teritorijoje. Ir mes esame priešakinėje linijoje.

Štai tokiomis aplinkybėmis šiandien mes turime padaryti dar vieną svarbų darbą – tai patvirtinti mūsų susijungimo su krikščionimis demokratais dokumentus, kad gegužės pradžioje galėtume surengti jungiamąjį suvažiavimą.

Linkiu energingo darbo.