Andrius Kubilius, Kęstutis Škiudas: Konservatyvioji politika Lietuvoje: Vakar, šiandien ir rytoj

ANDRIUS KUBILIUS, KĘSTUTIS ŠKIUDAS

KONSERVATYVIOJI POLITIKA LIETUVOJE: VAKAR, ŠIANDIEN IR RYTOJ

Bandant aptarti lietuviškojo konservatizmo šiuolaikinės istorijos vingius, labai svarbu išsiaiškinti kaip suprantame konservatyviosios ideologijos ypatumus, o taip pat ir tai, kaip turėtume vertinti pastarųjų šešiolikos metų mūsų istoriją, žvelgdami į savo patirtį per konservatyvius akinius.

Reikia atsiminti, kad konservatyvioji filosofija nuo radikaliųjų liberaliosios bei socialdemokratinės filosofijų XVIII a. pabaigoje atsiskyrė iš esmės dėl nuo klasikos laikų egzistuojančio skirtingo požiūrio į žmogų.

Konservatoriai laikosi tradicinio krikščioniškojo požiūrio ir tiki, kad žmogus yra silpnas (pažeistas nuodėmės ir lengvai pasiduodantis pagundoms) ir tuo pat metu kupinas galingų aistrų bei gaivalų ir todėl negali būti paliktas savaiminei saviraiškai, nesilaikant bendruomenės suformuluotų doros ir elgesio taisyklių. Žmogus yra visuomeninis padaras, sutvertas gyventi bendruomenėje pagal jos ilgaamžę, gyvenimo patirties patikrintą ir todėl išmintingą tradiciją. Konservatyvioji etika remiasi bibline dorovės samprata (Dešimt Dievo įsakymų: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi). Žmogaus prigimtis nesikeičia, jo “laimės troškimas yra vis tas pats”, todėl tradicinė dorovė yra patikimas pagrindas žmonių tarpusavio santykiams tvarkyti visais laikais.

Vienas iš pagrindinių konservatyviosios minties skirtumų nuo kitų ideologijų – socializmo ir liberalizmo – ir yra išskirtinis konservatorių dėmesys bendruomenei. Kaip rašo savo knygelėje R.A.Nisbet /”Konservatizmas”, 1993/: "Visose specifinėse konservatyviojo tikėjimo sferose (...) nuolatinė prielaida yra iš istorijos ir socialinės raidos kylanti visos tarpinės tautos struktūros teisė atlaikyti individualizmo ir nacionalizmo antplūdį".

Liberalų iškeliama asmens laisvė remiasi supratimu, kad žmogus yra gimęs laisvei, kad iš prigimties jis yra geras, jį sugadina tik bloga visuomenė. Liberalioji etika remiasi supratimu, kad niekas negali trukdyti asmenybės saviraiškai, kol ji netrukdo kitų asmenų laisvei (nedaryk kitam to, ko nenorėtum iš kito patirti pats). Liberalams nuo pat Prancūzų revoliucijos laikų atrodė, kad asmenį pirmiausia reikia išvaduoti nuo visokių jo prigimtiniam gerumui išsiskleisti trukdančių prietarų ir varžtų, kurie slypėjo bendruomenės, gildijos, šeimos, religijos tradicijose, ir tada žmogus taps laisvas: laisvas elgtis kaip nori ir priimti sprendimus, remiantis tik savo asmeniniais norais ir savo asmenine išmintimi. Konservatoriams atrodė, kad tokiu atveju žmogus taps vienišas ir beveidis valstybės vergas ir sraigtelis, išvaduotas nuo bet kokių moralės įstatymų. Konservatoriai per pastaruosius kelis šimtus metų su nerimu stebėjo, kaip industrializacija, modernizacija, biurokratizacija negailestingai daužė bendruomenę bei jos tradiciją ir į tą vietą veržėsi beveidė, abstrakti ir visagalinti valstybės mašina.

Sovietinė totalitarinė valstybė ir jos režimas Lietuvoje, kaip ir bet kuris kitas totalitarinis režimas, sugriovė natūraliąją tvarką Lietuvoje, jis buvo ryškiai priešiškas konservatyviosioms vertybėms ir konservatyviosioms visuomenės institucijoms, visų pirma įvairioms bendruomenėms. Pirmasis Stalino represijų taikinys ir buvo bet kokių bendruomenių ar asociacijų lyderiai, nes totalitarinis režimas negali leisti, kad valstybė būtų priversta dalintis žmonių lojalumu su kokiomis nors bendruomenėmis. Totalitarinė valdžia gerai žino, kad jai bus žymiai lengviau primesti savo valią ne gyvybingų bendruomenių visuomenei, o vienišųjų miniai, tarpusavyje nesusaistytai jokiais tarpusavio ryšiais. Pašalinus okupacinį režimą šie žmonių tarpusavio santykiai negali atgimti per vieną dieną. Jie negali atgimti remiantis vien tik asmens laisvės, demokratijos ar rinkos ekonomikos idėjomis.

Kai kalbame apie Sąjūdį ir visas jo sukeltas revoliucines permainas, ne vienam kyla klausimas – ar galime tokias permainas vadinti konservatyviomis. Šiaip jau visuomenėje gyvuoja įsitikinimas, kad konservatoriai yra permainų priešininkai. “Jeigu gali nekeisti, privalai nekeisti”, – nuo viduramžių kartojama britų konservatorių išmintis daug kam atrodo kaip pagrindinis ir vienintelis galimas konservatyviosios ideologijos apibrėžimas.

Tačiau tai tinka tik natūraliai, be okupacijų ar invazijų besiplėtojančioms bendruomenėms. Jeigu manytume, kad bet kokie spartesni pakitimai žalingi bet kokiomis aplinkybėmis, tai Sąjūdžio metais tikrais “konservatoriais” turėjo būti laikomi M.Burokevičius ir J.Jarmalavičius, iš dalies A.Brazauskas ir visa senoji nomenklatūra, tai yra visi tie, kurie bandė “konservuoti” sovietinį režimą, bet ne V.Landsbergis ir visas Sąjūdis, reikalavę, siekę ir įgyvendinę tautinio išsivadavimo revoliuciją su visomis, po to sekusiomis revoliucinėmis permainomis.

Konservatyviosios ideologijos negalima apibrėžti vien tik kaip ideologijos, besipriešinančios permainoms. Konservatoriai bijo ir vengia permainų, kurios griauna nusistovėjusią natūralią tvarką, todėl konservatizmo pradininkas E.Burke peikė R.Russou ir visą Prancūzų revoliuciją, kaip griaunančią tokią natūralią tvarką, tačiau konservatoriai yra radikalūs revoliucionieriai, kai reikia atkurti sąlygas, kuriomis natūrali tvarka kažkada egzistavo ir toliau gali egzistuoti.

Plataus tautos palaikymo sulaukęs Sąjūdis buvo ne tik išsivadavimo judėjimas, bet ir grįžimą prie natūraliosios tvarkos skatinusi jėga. Dauguma į jį įsitraukusių žmonių kaip tik ir tikėjosi, kad nepriklausomybę atkūrusi Lietuva ne tik sukurs vakarietišką gerovę, bet atkurs ir sovietinės valdžios sugriautą, morale paremtą tvarką ir teisingumą. Tuo jis neabejotinai reiškėsi kaip konservatyvusis judėjimas.

Sąjūdžio projekto konservatyvumą labai aiškiai pabrėžė ir to laikmečio svarbiausias juridinis terminas – Restitucija. Laisvė sugrįžo per Nepriklausomybės restituciją, per 1938 metų Konstitucijos restituciją, per nuosavybės restituciją. Iki šiol nerealizuota lieka visuomenės tarpusavio santykių, bendruomeniškumo restitucija. Kaip sakė G. Schopflin'as, tai gali užtrukti pakankamai ilgai ir kartais gali pasirodyti, kad pokomunizmas tampa permanentiniu reiškiniu. Tačiau grįžimas prie bendruomeniškumo vis tiek bus restitucija, o restitucija yra akivaizdžiai konservatyvus terminas ir veiksmas.

Be abejo, reikia pripažinti, kad Sąjūdis užsiėmė ne vien tik romantine praeities restitucija. Nepriklausomybės restitucija, atsisveikinimas su okupacija vyko XX a. pabaigoje, ir todėl visiems buvo aišku, kad, išsivaduodami restitucijos būdu iš Sovietų Sąjungos, mes revoliucingai sparčiai kursime tai, kas šiuo metu yra Vakaruose. Nes per restituciją mes grįžtame į Vakarus, kuriems priklausėme iki okupacijos. Tačiau kol mes buvome okupuoti, Vakarai smarkiai pasikeitė, todėl ir mūsų restituciją turi lydėti ypač sparčios permainos.

XX amžiaus pabaigos Vakaruose /Europoje/ konservatyvioji doktrina perėmė daug liberalizmo elementų, ekonominėse idėjose skirtumų tarp liberalizmo ir konservatizmo jau nuo seno sunku atrasti, o Tony Blairo paskelbta “Trečiojo kelio” socialdemokratija taip pat labai ryškiai sukonservatyvėjo. Tokios europinės tendencijos įtakojo ir politinius procesus Lietuvoje, o Lietuvos politinių partijų europėjimas buvo viena iš priežasčių, kodėl Lietuva taip sėkmingai važiavo dar Sąjūdžio paklotais konservatyviaisiais Lietuvos bėgiais, nepaisant to, kad valdžioje dažniau būdavo posovietinės nomenklatūros atstovai, o ne konservatoriai.

Sąjūdis tiesė bėgius, remdamasis į keturias pagrindines idėjas, kurios vėliau, ir po Sąjūdžio, buvo nuosekliai įgyvendinamos. Tos idėjos, tai - Nepriklausomybė; valstybingumo užtikrinimas per integraciją į NATO ir ES; demokratija ir žmogaus teisės; privati nuosavybė ir ja pagrįstas ūkis.
Pirmosios dvi idėjos, – nepriklausomos valstybės ir nepriklausomos tautos idėjos, – buvo pačios ryškiausios šių penkiolikos metų idėjos. Restitucija ir integracija buvo suprantama kaip esminiai šios idėjos realizavimo keliai, tarpusavyje labai glaudžiai susiję. Kaip ir visame Vakarų pasaulyje – stipri ir saugi valstybė, klestinti tauta ir nacija yra ryškūs konservatyviosios minties fundamentai. Šaknų ir įkvėpimo ieškojimas prieškario Lietuvoje ar pokario partizanų bei išeivių kovose buvo stipriausia konservatyviojo tautiškumo deklaracija. Lietuviškas antikomunizmas, istoriškai pagrįsta rusofobija, ryškus proamerikanizmas, siekis tapti NATO nariais, – užkoduoti Sąjūdžio veikloje nuo pat pradžių, suartino Sąjūdį su XX a. žymiausių Vakarų konservatorių: W.Churchill, M.Thatcher, R.Reagan žodžiais ir veiksmais.

Trečioji idėja – demokratija. Ji žmonių neuždegė, bet visiems buvo aišku, kad kursime tai, kas yra Vakaruose, kur mes taip pat turime sugrįžti. Bet kartu tai jau buvo daugiau nei tradicijos restitucija ar tęstinumas, tai buvo prisijungimas prie Vakaruose įgyvendintos politinės liberaliosios tradicijos, kuri, kaip ilgalaikė tradicija, jau buvo įgijusi ir pagarbaus konservatyvumo.

Ketvirtoji idėja – nuosavybės restitucija, per ją buvo įgyvendinamas tęstinumas su anąja Lietuva. Privačios nuosavybės atkūrimas reiškė, kad ekonomika Lietuvoje remsis privačia nuosavybe, o tai savo ruožtu reiškė ir laisvosios rinkos sukūrimą, ir valstybinės nuosavybės suprivatinimą. Privati nuosavybė, kaip visuomenės įvairovės ir natūralios hierarchijos pamatas, yra viena iš svarbiausiųjų konservatyviųjų vertybių. Be abejo, laisvoji rinka reiškė daugiau, nei nuosavybės restituciją. Čia vėl stebime ne tiek restituciją, kiek šiuolaikinės Vakarų politinės idėjos perėmimą, kuri XX a. pabaigoje jau buvo tapusi tradicine, tuo pačiu ir konservatyvia.

Taigi nepriklausomoje Lietuvoje kurta liberalioji demokratija ir tam tikra prasme rinkos ūkis buvo labiausiai nutolę nuo restitucinio konservatizmo, tai buvo veikiau naujos ir daugiau liberalios Lietuvos kūrimo dalys, net jei Vakarų Europoje jos jau buvo įaugusios į konservatyviąją tradiciją. Modernaus vakarietiškojo liberalizmo dogmų ir konservatyviosios restitucijos susikirtimas buvo vienas iš didžiausių išbandymų, tekusių jaunai nepriklausomos valstybės visuomenei.

Po Antrojo pasaulinio karo demokratijos samprata Vakaruose tapo neatsiejama nuo liberaliosios žmogaus teisių doktrinos ir daugeliu atveju susitapatino su moraliniu reliatyvizmu. Tuo tarpu Sąjūdis, būdamas visuomeniniu judėjimu, demokratiją siejo labiau su bendruomeniškumą iškeliančiomis vertybėmis – pilietiškumu, pasitikėjimu, atsakomybe. Galima tik apgailestauti, kad, būdamas labai konservatyvus bendruomeniškų vertybių teigėjas, Sąjūdis iš politinės veiklos pasitraukė, nepalikęs jokios bendruomeniškumo plėtros tradicijos. Todėl su nepriklausomybe į visuomenės gyvenimą įsiveržęs liberalusis moralinis reliatyvizmas susidūrė su menku pasipriešinimu, senąją moralinę tradiciją sovietmetis buvo gerokai apnaikinęs, bažnyčia ar bendruomenė moraliniais autoritetais būti nebeįstengė. Galbūt dėl to pasitenkinimas laisve greitai pavirto nuogąstavimu ir nusivylimu, matant, kur gali nuvesti laisvės be ribų ir be atsakomybės įsigalėjimas.

Taip pat ir rinkos supratimas, kokio mes siekėme, net Vakaruose nusistovėjo per ilgą laiką, jo atsiradimas ir ten buvo skausmingas, tai ir Vakaruose buvo palyginus jaunas reiškinys. Galbūt todėl ir nuosavybės grąžinimas nebuvo visiškai nuoseklus. Nusavintoje žemėje buvo steigiami valstiečių ūkiai, po du-tris hektarus nuosavybės teise gavo visi kaime gyvenantys žmonės, užstatytos žemės grąžinimo sunkumai, žemės perkėlimas ir su tuo susijusi valdininkų savivalė ir korupcija – visa tai buvo vykdoma jau ne visiškai prisilaikant nuoseklios nuosavybės grąžinimo nuostatos.

Sąjūdyje dalyvavę žmonės nebuvo pasirengę tokiems staigiems pokyčiams liberalizmo kryptimi. Žmonės tikėjosi žymiai reikšmingesnio ir veiksmingesnio valstybės dalyvavimo tiek ūkio reikaluose, tiek moralės palaikyme bei jos įtvirtinime. Išties reikėtų sutikti, kad rinkos kūrimo metu vyravęs “laukinis kapitalizmas”, valstybės nesugebėjimas valdyti daugelio privatizavimo reiškinių, korupcija, neteisingumas vargu ar gali būti tapatinami su konservatyviąja pasaulėžiūra bei konservatoriams būdingu veikimu.

Taigi, galima drąsiai teigti, kad nuo pat pradžių Sąjūdžio nutiesti bėgiai buvo iš esmės konservatyvūs. Konservatyvūs, nors ir nešantys revoliucines permainas į posovietinės Lietuvos gyvenimą. Tačiau nuo pat Sąjūdžio laikų bėgių trajektoriją brėžė tiek restitucija, tiek ir integracija į Vakarus, todėl tikrojo tautiškumo restitucija maišėsi su integracijos atnešamomis globaliomis įtakomis Lietuvos gyvenimui, o sugriautai visuomenės struktūrai dažnai būdavo sunku nubrėžti konservatyvias, visuomenei priimtinas laisvės ribas. Todėl ilgainiui konservatyviųjų idėjų sklaidą ėmė stiprinti ir negatyvi reakcija į “laisvės be ribų” grimasas: šeimos instituto irimą, moralinio reliatyvizmo stiprėjimą, nusikalstamumo augimą.

Tėvynės Sąjunga įsikūrė 1993 metais kaip rinkimus pralaimėjusio Sąjūdžio politinė įpėdinė. Nors nuo pat pradžių į pavadinimą buvo įrašyti ir žodžiai – Lietuvos konservatoriai, tuo metu tai buvo daugiau kaip naujos politinės jėgos modernumo ir asociacijos su Europos dešiniaisiais ženklas, nei realus susivokimas partijos narių tarpe, kad naujoji politinė jėga yra pasiryžusi ginti konservatyviosios politinės ideologijos vertybes. Tuo metu kiti rūpesčiai, – valstybės stiprinimo darbai, naujosios “senosios” valdžios laikymas Sąjūdžio apibrėžtuose veiklos rėmuose atrodė svarbesni nei gilinimasis į konservatyviosios ideologijos subtilybes.

To meto Tėvynės sąjungos veikloje galima įžvelgti ne tik Sąjūdžio įpėdinės bruožų, bet ir ikikarinės Tautininkų sąjungos restitucijos požymių. Nors pati Tėvynės sąjunga niekada į tokią nišą nepretendavo ir net galbūt pasąmoningai vengė asociacijų su A.Smetonos režimu.

1994–1995 m. Tėvynės sąjungoje metais prasidėjo gilesnės diskusijos apie šiuolaikinės konservatyviosios ideologijos genezę, prasmę ir pagrindines vertybes. Įvairios TS narių parengtos publikacijos, diskusijų klubai labai greitai pradėjo užpildyti natūraliai susiformavusią gilesnio pažinimo paklausą. 1995 metais Tėvynės sąjunga dalyvavo ir laimėjo vietinius savivaldos rinkimus, pirmą kartą labai ryškiai akcentuodama bendruomenės, kaip vienos svarbiausių konservatyvios ideologijos nuostatų, svarbą.

Galima tik apgailestauti, kad, 1996 m. Vyriausybės vairą perėmus konservatoriams, nebuvo pasiūlytas ir įgyvendintas joks bendruomeniškumą toliau ugdantis projektas. Ypač pažymėtina, kad jau 1996 m. Seimo rinkimų programa nebenumatė 1995 metais pradėtos bendruomeniškumo plėtros politikos, tad nėra ko stebėtis, dauguma sumanymų taip ir liko neįgyvendinta, o tie, kurie buvo pradėti – tokie, kaip “Stabdyk nusikalstamumą”, "Saugi kaimynystė", kaimo bendruomenių seniūnų rinkimai ir t.t. – tyliai sunyko.

Po 2000 metų vis labiau aiškėjant, kad didieji Sąjūdžio tikslai valstybingumo įtvirtinimo, integracijos į Vakarus reikaluose bei kuriant rinkos ekonomiką netrukus gali būti pasiekti, Tėvynės sąjunga vis daugiau pastangų skyrė naujų ilgalaikių perspektyvų, paremtų klasikinėmis ir naujųjų laikų konservatyviosiomis idėjomis, paieškoms. Taip Tėvynės sąjungos politinėse programose vis dažniau atsirasdavo nuorodų į M.Thatcher, R.Reagan, šiandieninių Amerikos neokonservatorių mintis ir darbus.

Tokiu būdu 2003 metais gimė programinių įžvalgų knyga “Dešinioji alternatyva. Sėkmės Lietuva”, kurioje buvo pabandyta sistemingai, remiantis šiuolaikine konservatyviąja mintimi, peržvelgti svarbiausias šių dienų Lietuvos problemas ir rasti ilgalaikius jų sprendimo būdus. Buvo nubrėžtos trys svarbiausios konservatyviosios politikos ilgalaikio projekto kryptys naujajame Lietuvos raidos etape – šalia tradicinio rūpesčio stipria valstybe ir stipria ekonomika ryškiai pabrėžtas susirūpinimas dėl trečios krypties – stiprios visuomenės, kur iki šiol pažanga yra pati menkiausia. Todėl į konservatorių politinį žodyną visa jėga įsiveržė tokie terminai, kaip “šeimos vertybės, elgesio skurdas, socialinis kapitalas, visuomenės moralinės vertybės”, kurie iki tol, nors ir būdavo vartojami, bet dažniausiai tik paraštėse ir, ginant šias vertybes, stokodavo aiškių politinio veikimo principų įvardijimo.

Buvo suvokta, kad tik tokiu keliu einant, galima sugrąžinti valstybei būtiną stiprios valstybės autoritetą, kaip priemonę susigražinti žmonių pasitikėjimą valstybe. Stiprios ekonomikos reikaluose tradicinė nuo Sąjūdžio laikų proreformatoriška nuostata, kuri buvo būtina kuriant rinkos ekonomiką, peraugo į dinamiškos, čempioniškai sėkmingos žinių ekonomikos ambiciją.

Taigi Tėvynės Sąjunga, būdama konservatyviojo Lietuvos projekto variklis, keitėsi kartu su sparčiai besikeičiančiu Lietuvos gyvenimu. Šalia “kietųjų” konservatyviųjų vertybių – valstybės, tautos, saugumo, kurios iš pradžių užėmė didžiąją konservatyviųjų politinių idėjų erdvės dalį, ilgainiui vis daugiau vietos ėmė užimti tokios konservatyviosios vertybės, kurias galime vadinti “minkštosiomis” – šeima, bendruomenė, moralinės vertybės, švietimas. Šiais laikais Vakaruose konservatoriai atpažįstami būtent pagal šias “minkštąsias” vertybes, nes dėmesys joms juos skiria nuo liberalų ar socialdemokratų, todėl galime teigti, kad ir Lietuvoje konservatyvusis projektas palaipsniui iš nacionalinio išsivadavimo judėjimui būdingo revoliucinio – “kietojo” konservatyvumo dominavimo, rūpinantis valstybingumo reikalais, pradėjo transformuotis į projektą, kuriame reikšmingą vietą užima ir vakarietiškasis – “minkštasis” konservatyvumas.

Konservatoriai tradiciškai teigia, ir mes tai kartojame Lietuvoje, kad svarbiausios visuomenės institucijos, arba galime jas vadinti visuomenės socialinėmis institucijomis, kurios padeda žmogui išsiugdyti tokias nepolitines dorybes, yra šeima ir bendruomenė, tarp jų – bažnytinė. Svarbu yra ir švietimas bei kultūra, tačiau šiuo metu labiausiai nukentėjusios ir labiausiai reikalaujančios valstybės dėmesio yra šeima ir bendruomenė.

Valstybės socialinė politika gali arba skatinti moralės, šeimų ir bendruomenių stiprėjimą, arba atvirkščiai – jas griauti ir naikinti. Ir šiuo atžvilgiu valstybės socialinė politika įgyja ypatingos svarbos – jeigu ji yra neišmintinga, ji savo pašalpų pagundomis griauna šeimą, jeigu ji išmintinga – gali stiprinti šeimą ir bendruomenę ir jas išnaudoti, kad pasiektų savo tikslą – didinti žmonių ekonominę gerovę, kartu stiprindama ir moralinę visuomenės dimensiją, kurią ir kuria stipri šeima ir stipri bendruomenė. Taigi socialinė kryptis yra svarbi ne tik tradicine prasme, bet ir politikos bei moralės ryšio atstatymo prasme.

Mūsų giliausiu įsitikinimu, kurį nuolat kartojame, moralė yra ne individualus pasirinkimas, o per šimtmečius krikščioniškoje visuomenėje susiformavę žmogaus buvimo žmogumi kriterijai. Visuomenės tvarka remiasi į visuomenės moralės pamatą, kuris yra tradicijos ir religinio tikėjimo saugomas bendruomenėje ar šeimoje ir tokiu būdu perduodamas iš kartos į kartą. Todėl visuomenė turi teisę ir pareigą tokias vertybes ginti, nes tai yra visuomenės tvarkos gynimas. Kuo daugiau visuomenėje yra moralinės tradicijos, tuo mažiau reikia policijos ir kalėjimų.

Todėl žmogaus charakterio formavimasis šeimoje ar platesnėje bendruomenėje yra pats svarbiausias dalykas, mums siekiant gyventi taikingoje bendruomenėje, apsaugotoje nuo skurdo ir nusikaltimų. Todėl ir teigiame, kad konservatyvioji socialinės politikos doktrina pirmiausia yra moralės politikos doktrina.

Galima drąsiai teigti, kad tokio uždavinio – atstatyti politikos ir moralės ryšį – sau nekelia nei socialdemokratinė, nei liberalioji socialinė politika. Tai ir yra esminis šių dienų konservatizmo, o tuo pačiu ir Dešiniosios alternatyvos socialinės doktrinos skiriamasis bruožas. Labai taikliai šią mintį išreiškia Alvydas Jokubaitis knygos "Liberalizmo tapatumo problemos" įžangoje:

"Dorybėms pasitraukus iš piliečių privataus gyvenimo, tai anksčiau ar vėliau atsiliepia politinių institucijų funkcionavimui ir viešojo gyvenimo kokybei. Valdžia negali kištis į piliečių privatų gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad visuomenė turi likti abejinga nepolitinėms bendrojo gėrio formoms. Kultūringų žmonių visuomenei neužtenka vien pagarbos žmogaus teisėms. Jai reikia ir daugybės kitų nepolitinių dorybių – gerumo, artimo meilės, savitvardos, gailestingumo, kuklumo, stropumo, atlaidumo, garbingumo ir atsakomybės už savo poelgius. Nė vienas iš šių dalykų neatsiranda savaime. Moralinių savybių ugdymas yra atskiras didelis bet kurios visuomenės uždavinys".

Taigi žvelgiant į ateitį, tolesnis konservatyvusis Lietuvos planas yra pirmiausia susijęs su visuomenės santykių restitucija. Nepriklausomybės restituciją, nuosavybės restituciją turi lydėti bendruomeniškumo ir asociatyvumo restitucija. Pastaroji vėluoja ir ko gero yra žymiai sunkiau įgyvendinama nei pirmosios dvi. Politinė Nepriklausomybės restitucija buvo politinio Sąjūdžio veiklos pasekmė. Visuomenės santykių restitucija, socialinė – kultūrinė visuomenės santykių restitucija taip pat reikalauja savo Sąjūdžio, specifinio kultūrinio Sąjūdžio. Konservatyvioji mintis šiandieninėje Lietuvoje ir turi imtis misijos tokį kultūrinį Sąjūdį burti.

2006 m. kovo 7 d.