TS pirmininkas A. Kubilius: Lietuvos energetikos ūkio tvarkymas turėtų kelti pasitikėjimą

Spaudoje pasirodė pranešimai apie nacionalinio investuotojo sudėtinių dalių, t.y. Vakarų skirstomųjų tinklų (VST), Rytų skirstomųjų tinklų (RST) ir Lietuvos energijos (LE) turto vertinimą. Turto vertinimas yra viena iš esminių ir daugiausia diskusijų bei įtarimų kelianti Nacionalinio investuotojo formavimo, ruošiantis statyti Ignalinos ES, stadija. Nuo šios stadijos priklausys ne tik tai, kiek akcijų šiame darinyje valdys valstybė ir kiek privatus investuotojas, bet ir tai, ar nacionalinio investuotojo formavimas atitiks bent minimalius skaidrumo ir visuomenės pasitikėjimo kriterijus. Todėl spaudoje pasirodę skaičiai yra verti ypatingo dėmesio. Tėvynės sąjungos frakcija Seime kviečia ministrą V. Navicką pokalbiui, kad galėtume kai kuriuos dalykus detaliau pasiaiškinti, bet dabar noriu pasakyti keletą principinių pastabų dėl tų skaičių, kurie, nors ir neoficialūs, buvo paskelbti spaudoje ir nebuvo nei ministro, nei vertintojų paneigti.

Noriu priminti, kad paskelbtieji skaičiai yra tokie, spalio 31 d. DELFI dienraštis rašė:
“DELFI žiniomis, pagal šį vertinimą, kurį atliko konkursą laimėjusi tarptautinė bendrovė „KPMG Baltics", bendrovė VST įvertinta beveik 3 mlrd. litų, RST - 2,179 mlrd. litų , „Lietuvos energija” - 3,108 mlrd. litų.

Pagal šį vertinimą, įmonių dalys būsimojoje nacionalinio investuotojo bendrovėje pasiskirstytų taip: VST - 39 proc. akcijų, RST – 20 proc. akcijų, „Lietuvos energijai“ – 41 proc. akcijų. T. y. valstybės dalis, bendrai sudėjus jos valdomų bendrovių RST ir „Lietuvos energijos“ galimas akcijų dalis, sudarytų 61 proc. akcijų.”

Jeigu šie skaičiai būtų teisingi, tai iškiltų vienas esminis klausimas, kodėl VST ir RST yra taip skirtingai vertinami, tai yra, kodėl RST yra maždaug 30 proc. pigesnė nei VST. Tokio skirtumo negali paaiškinti jokie sudėtingi turto vertės skaičiavimo metodai – ar pagal piniginius srautus, ar pagal pastarojo laikotarpio pelnus, nes tokie buhalteriniai skirtumai neatsako į esminį sveiku protu pagrįstą klausimą: dvi vienoda veikla užsiimančios bendrovės, parduodančios tokį patį kiekį elektros, dėl skirtingų buhalterinių dalykų negali būti vertinamos skirtingai, nes po sujungimo jų finansinės veiklos sąlygos bus suvienodintos. Žinant, kad 2005 m. RST pardavimai siekė 3680 GWh, o VST – 3436 GWh, (tai yra RST turi didesnę elektros vartotojų rinkos dalį) spaudoje skelbiamas jų vertinimų skirtumas reikštų tą patį, kad perkant du vienodus šalia esančius, tokius pat derlingus 10 ha žemės sklypus, vieno jų vertė būtų 30 proc. pažeminta, nes viename buvo augintos gerai užderėjusios bulvės, o kitame savininkas bandė eksperimentuoti ir augino bananus. Tenka priminti, kad 2001 m. atskiriant nuo LE – VST ir RST jų turtas buvo vertinamas tokiomis proporcijomis – RST – 31 proc., VST – 27 proc., LE – 42 proc. Per šį laiką vartotojų rinkos persiskirstymo tarp VST ir RST neįvyko, o pagrindinė vertė šiame versle yra vartotojų kiekis ir pajėgumas.

Taigi pirma aksioma, kurią vertintojams ir Vyriausybei bus sunku paneigti, yra ta, kad VST ir RST verčių skirtumai gali būti tik minimalūs. Kitu atveju teks abejoti vertinimo skaidrumu ir pagrįstumu.

Antra, problema su vertinimu yra ta, kad, vertinant LE vertę, yra sunku įvertinti Kruonio HAE vertę. Susidaro vaizdas, kad, šiuo metu vertinant LE vertę, Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė yra vertinama minimaliai, nes tariamai ji negeneruoja finansinių srautų ir pelnų. Kyla klausimas, ar yra įvertinta, kaip gali keistis jos vertė po Ignalinos AE uždarymo ir ypač po tiltų į Švediją ir Lenkiją nutiesimo?

Taigi reikalingas paprastas aiškumas ir visų vertinimų atitikimas sveiko proto kriterijams. Manau, kad visi vertinimai ir jų pagrindimai turėtų būti vieši, kad būtų galima įsitikinti visų skaičių ir visų išvadų pagrįstumu. Tai yra būtina sąlyga, kad strategiškai svarbios Lietuvai energetikos šakos tvarkymas turėtų bent šiokį tokį visuomenės pasitikėjimą ir kad tuo pasitikėtų mūsų partneriai.

Iš praėjusios savaitės Estijos prezidento Tomo H. Ilveso kalbos ir pagrįstos kritikos Lietuvos atžvilgiu akivaizdu, kad to pasitikėjimo ir mūsų kaimynuose nėra per daug. Suprantama, kad visi procesai juda gana lėtai ir pagal savo kalendorių, tačiau akivaizdu, kad Lietuva savo kaimynams nesugeba išaiškinti visų reikalų ir visų darbų, kuriuos reikia atlikti. Susidaro vaizdas, kad Lietuvos viduje nėra išsiaiškinta, kas už ką atsako, ir todėl ne tik lenkai, bet ir estai su latviais jaučiasi nepakankamai informuojami. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis ne tik lenkai niekaip nepasirašo pradinių susitarimų, bet ir estai ima grasinti tuo, kad jie prisijungs prie suomių.
Akivaizdu, kad per kitus metus laukia trys milžiniški darbai – poveikio aplinkai įvertinimas, teisinės bazės tinkamas sutvarkymas ir kriterijų būsimiesiems reaktoriams sudėliojimas (tai siejasi ne tik su poveikio aplinkai vertinimu, bet ir su jungimosi į UCTE reikalavimais bei su galimybėmis reaktorius atvežti į Ignaliną). Šiuos darbus reikia atlikti Lietuvoje, bet apie šiuos darbus reikia informuoti ir partnerius. Tik atlikus šiuos darbus bus galima tartis su partneriais dėl galių pasiskirstymo ir kitų panašių dalykų. Tačiau, norint šiuos darbus tinkamai atlikti Lietuvoje, reikia suvokti, kokie milžiniški tai yra darbai, ir tai, kad, nors mes ir giriamės, kad esame branduolinė valstybė, tačiau statyti naujų elektrinių patirties neturime.

Vienintelė tinkama išeitis – ne misterį “Ignaliną” skirti, bet kurti specialų branduolinės energetikos departamentą prie Vyriausybės ar prie ministerijos, kuriam būtų suteiktos ir reikalingos galios, ir reikalingi resursai.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-11-05