TS pirmininko A. Kubiliaus kalba TS Tarybos posėdyje 2007 11 17

Kaip yra negerai Lietuvoje nėra ką daug kalbėti. Girti policininkai traiško vaikus, energetika, infliacija, korupcija ir šalia to silpna, neveiksni Vyriausybė– žinomos ir ne vieną kartą svarstytos temos. Yra tik vienas klausimas - ar galime abejingai leisti tam tęstis. Yra tik dvi veikimo galimybės – abejingai visa tai stebėti, arba būti neabejingais ir veikti. Ir šalia viso to yra mūsų kartos atsakomybė – ar leidžiam Lietuvai ristis į pilką, neskaidrių įtakų ir oligarchinių šešėlių pakalnę, Lietuvai vis labiau supanašėjant su praeito amžiaus 8-to dešimtmečio Lotynų Amerika, ar sustabdom šią slenkančią eroziją ir ryžtingai pasukam Lietuvos trajektoriją link europietiškos žymiai skaidresnės perspektyvos Mūsų atsakomybė – pakeisti padėtį. Kyla klausimas – kaip tą atsakomybę realizuoti. Apie tai ir noriu keletą žodžių tarti.

Pradžioje keletą žodžių apie pagrindines, didžiausias problemas, o po to apie tai – ką turime daryti.

Bendras situacijos įvertinimas, - kiti metai bus ypatingai sunkūs. Trys didžiausios problemos – energetika, infliacija ir didelės įtampos šalies biudžete. Šios valdžios palikimas bus sunki našta būsimoms valdžioms.

Apie energetiką – visų dėmesys dabar yra sutelktas tik į nacionalinio investuotojo formavimo reikalus, nors mums nerimą kelia tai, kad kiti darbai energetikoje juda labai lėtai.Turime integruotis į Vakarų Europos energetikos sistemas, pastatyti elektros tiltus į Lenkiją ir Švediją, uždaryti veikiančią ir pastatyti naują branduolinę jėgainę, sinchronizuoti Baltijos valstybių elektros energetikos sistemas su europine UCTE sistema, o tam reikia Baltijos šalių elektros energetikos kompanijų veiklos konsolidacijos.Šiuos darbus ir turėtų atlikti šiuo metu kuriama Nacionalinio investuotojo bendrovė, todėl jos kūrimą reikia matyti kaip sudėtinę dalį didelių ir kompleksinių permainų mūsų energetikoje. Todėl labai svarbu, kad šiandieninėse diskusijose nebūtų prarasti svarbiausieji strateginiai orientyrai.
Matome, visi kokios kibirkštys tose diskusijose laksto ir kaip rikiuojasi pulkai.Andriukaitis ir Paksas jau balnoja žirgus. Mes labai intensyviai stebime visus Vyriausybės darbus, reikalaujame informacijos ir ją racionaliai svarstome.Svarbiausias mums rūpimas dalykas – skaidrumas. Mūsų aktyvių pastangų dėka kai kurie dalykai vertinant apjungiamų kompanijų turtą pagerėjo, bet liko dar daug neatsakytų klausimų. Kai kurie Vyriausybės veiksmai sukelia papildomų abejonių, pvz: Vyriausybė atsisakė prašyti jos nusamdyto tarptautinio banko nuomonės apie KPMG atliktą akcinių bendrovių vertės įvertinimą pateikimo dar iki prasidedant deryboms, nors tai ir numatyta įstatyme. Bankas pateiks nuomonę apie visą sandorį, bet ne apie turto vertinimą. Tai nedidina pasitikėjimo, kad sandoris bus atliktas skaidriai ir sąžiningai.

Esu už tai, kad nacionalinio investuotojo sudėtyje gali būti ir privatus kapitalas, bet matau pavojų, kad esant silpnai vyriausybei ir agresyviam verslui, gali likti neapginti valstybės interesai. Didžiausią pavojų kelia būtent vyriausybės silpnumas, nes net ir atsisakius privataus kapitalo dalyvavimo energetinių projektų įgyvendinime, vargu ar su tokia silpna vyriausybę būtų galima išvengti neskaidrių pašalinių, gal net kitų valstybių įtakų mūsų valstybinėms energetikos bendrovėms, ypač “Lietuvos Energijai”. Mūsų energetinė nepriklausomybė Rusijai yra visai nereikalinga. Įtakos Lietuvoje instrumentų, kaip mūsų pastangas stabdyti, ji turi pakankamai daug. Tai verčia abejoti ar nieko nekeičiant Lietuvoje tie didieji mūsų energetinės nepriklausomybės projektai, net ir su ES parama, galės būti sėkmingai realizuoti, jeigu iki šiol per 17 metų jie nebuvo realizuoti.

Tačiau šalia nacionalinio investuotojo reikalų yra ir kiti energetikos darbai. Kol kas nematau ir didesnių Vyriausybės pastangų atlikti kitus būtinus branduolinės jėgainės statybos pasiruošimo darbus.. Nėra Vyriausybės nuomonės dėl to, ar naujai įsteigta nacionalinio investuotojo bendrovė atitiks naujas Europos Komisijos direktyvas dėl energetikos įmonių perdavimo ir skirstymo funkcijų atskyrimo, nėra aiškumo dėl branduolinės jėgainės statybai būtinos teisinės bazės parengimo, jos darbo UCTE energetinėje sistemoje, vangiai vyksta poveikio aplinkai vertinimas, visi šie darbai menkai derinami su kitomis projekte norą pareiškusiomis dalyvauti valstybėmis. Kelia susirūpinimą ir visos Nacionalinės Energetikos Strategijos įgyvendinimo darbų sparta. Nesimato intensyvaus dialogo su Europos Komisija dėl krizinės Lietuvos energetikos situacijos po 2009 metų, alternatyvių apsirūpinimų dujomis projektai taip pat nėra realizuojami.Todėl dar ir dar kartą kreipiuosi į Respublikos Prezidentą, Vyriausybę ir Seimą bei kviečiu artimiausiu metu surengti išsamius pasitarimus dėl Nacionalinės Energetikos Strategijos įgyvendinimo reikalų ir su tuo susijusių problemų. Sprendimai reikalingi atsakingi, skaidrūs ir neatidėliotini. Mažiausiai reikalingos emocijos.

Antra tema, kurią trumpai noriu paliesti – infliacija ir valstybės finansų būsena. Su tokiu Vyriausybės abejingumu ar neveiklumu, nematau jokių galimybių Lietuvai išvengti to, kad po gero pusmečio Lietuvos infliacijos rodikliai nebūtų ten, kur dabar yra Latvijos rodikliai - tai yra dviženkliuose skaičiuose. Be abejo, Vyriausybės galimybės yra ganėtinai ribotos, bet tikrai neapsiriboja vien tik fiskalinės drausmės įstatymu ir biudžeto deficito mažinimu. Nors tai ir yra reikalinga finansų sistemos sveikumui, bet tai infliaciją įtakos labai mažai.Žinant, kad pasaulinės naftos kainos išlieka arti 100 dol už barelį, kad pasaulio rinkose yra susidaręs didžiulis grūdų ir pieno produktų deficitas, todėl jų kainos neišvengiamai augs nepaisant tariamų “Maximos” ir “Rimi” pastangų, žinant, kad pagrindinėms energetikos kainoms Valstybinė energetikos kainų komisija artimiausiu metu leido šuoliuoti po 20 proc., iš kitos pusės atlyginimų augimas išlieka arti 20 proc., ir šalia viso to matant Vyriausybės silpnumą, visa tai verčia labai neramiai žiūrėti į ateinančius metus, keliant labai paprastus klausimus – ar valstybės finansuose 2008 metais nematysime to paties, ką matėme 1999 metais ir ar ši Vyriausybė nesugalvos artimiausiu metu pabėgti nuo sunkios atsakomybės.Ir šalia vis labiau ryškėja dar vienas valstybės finansų galvos skausmas – tai kaip rasti pakankamai valstybės lėšų pabrangusių europinių projektų kofinansavimui. 2009 metais turi būti užbaigti pirmojo ES struktūrinės paramos projektai, kurie nuo 2004 metų gerokai pabrango, ES paramoje nėra numatyta lėšų šio pabrangimo padengimui, o neužbaigus šių projektų, ypač aplinkosauginių 2009 metais, nebus galima atsiskaityti su ES komisija ir tada reikės gražinti jau panaudotus ES pinigus. Mūsų reikalavimu ši situacija kitą savaitę bus svarstoma Seime, tačiau spėju, kad aiškių atsakymų neišgirsime.

Taigi, štai taip galime įsivaizduoti kitus metus. Kaip sakiau šios valdžios palikimas po kitų metų Seimo rinkimų, jeigu ši Vyriausybė iki rinkimų išsilaikys, gali būti labai nelengvas – didžiulės problemos ir nepadaryti darbai energetikoje, dviženklė infliacija ir galvos skausmas dėl 2009 metų biudžeto ir ES projektų užbaigimo, o šalia to labai giliai nuėjusi svarbiausių valstybės institucijų: saugumo, policijos erozija, valstybei negebant net ir liustracijos proceso toliau tęsti.Štai tokiame peizaže ir kyla klausimas – kokia yra mūsų atsakomybė. Ir kaip sakiau pradžioje, ne tik mūsų partijos atsakomybė, bet visos mūsų kartos atsakomybė. Kokią Lietuvą mes paliksime po 10-20 metų – tebesikapstančia tokiame pat purve, kokio sočiai šiandien matome, ar KITOKIĄ. Aš renkuosi antrąjį variantą ir tikiu, kad jis yra tikrai galimas. Ir receptą, kaip jo pasiekti žinau tik vieną – junkimės. Visi neabejingi bendram Lietuvos reikalui – junkimės. Ir tokių neabejingų ir panašiai mąstančių Lietuvoje aš matau tikrai nemažai: ir kitose dešiniosiose partijose, ir pilietinėse organizacijose (pvz. Sąjūdis ar Piliečių Santalka) ir net pavienių profesionalų, kurie vis labiau ima jausti atsakomybę ir už Lietuvos valstybę. Todėl labai svarbu yra tai, ką mes šiandien darysime - pasirengimas tautininkų prisijungimu prie mūsų ir mūsų apsijungimas su krikščionimis demokratais. Bet reikalingas dar platesnis frontas – apjungiantis ir tuos neabejingus, kurie nepriklauso partijoms, ir nesiruošia tapti Seimo nariais ar ministrais. Ir toks frontas buriasi – kol kas sąlyginiu “Dešiniosios Alternatyvos” pavadinimu, tikiuosi, kad ilgai netrukus apie tai galėsime garsiai ir viešai pasakyti. Ir ypatingai džiugu, kad aukščiausio lygmens profesionalai, teisininkai, ekonomistai, žinomi visuomenės lyderiai taip pat labai gerai supranta tokio neabejingųjų fronto svarbą: visi sutariame, kad taip kaip yra dabar, ilgai tęstis nebegali; norint pasiekti permainų, reikia visų pirma pasiekti politinių permainų, o tai reiškia, kad kitas Seimas turi būti kitoks; vienos dešiniosios partijos, net ir apsijungę, tokių permainų gali ir nepasiekti, jei tokių permainų nesieks žymiai platesnis frontas, kuriame šalia partijų stovės ir pilietinės organizacijos, ir pavieniai neabejingi profesionalai. Kęstutis Čilinskas visiems neabejingiems profesionalams parodė gerą pavyzdį ir aš nenustoju kartoti – Lietuvai reikia daugiau Čilinskų.

Štai tokia yra mūsų atsakomybės dimensija, kurią turime matyti šiandien svarstydami ir labai konkrečius mūsų artimiausio laikotarpio darbus – apsijungimą su tautininkais ir krikščionimis demokratais. Mūsų atsakomybė negali leisti mums pasiklysti detalėse, kokių nors paragrafų redakcijose, nes mūsų laukia žymiai didesni darbai ir didesnės atsakomybės.