Noras išgyventi Vyriausybę verčia bėgti nuo sudėtingesnių sprendimų

Noras išgyventi Vyriausybę verčia bėgti nuo sudėtingesnių sprendimų

Andrius Kubilius
Tėvynės sąjungos pirmininkas, Seimo vicepirmininkas

Progresiniai mokesčiai – socialdemokratinis populizmas

“Standart & Poor’s” – garsi reitingų kompanija paskelbė perspėjimą dėl Lietuvos ekonomikos perkaitimo. Tą patį ji padarė dėl Latvijos ekonomikos. Taigi Vyriausybei jau nebėra kaip sėdėti nieko nedarant. Iki šiol makroekonominė situacija nereikalavo kokių nors Vyriausybės veiksmų. Ekonomika pati save sureguliuodavo. Svarbu būdavo tik, kad Vyriausybė nedarytų klaidų. Dabar to nebeužteks. Reikia aktyvios Vyriausybės politikos. Ir nebedaryti tokių klaidų, kokios buvo daromos prieš savivaldos rinkimus, kai Vyriausybė nutarė pasigerinti balsuotojams ir vienu veiksmu atidavė visus indėlius. Rinkėjams tai gerai, bet makroekonominei situacijai, kai į rinką išmetamas toks pinigų kiekis, – nėra labai gerai.
Tarptautinių reitingų galimas sumažėjimas yra pakankamai rimtas iššūkis Vyriausybei ir nemaža problema ekonominei perspektyvai. Tai daugeliui vartotojų gali skaudžiai padidinti skolinimosi palūkanas, o taip pat ir sumažinti Lietuvos patrauklumą investuotojams.
Visiškai paradoksaliai tokiu metu skamba naujo socialdemokratų lyderio ryžtas svarstyti progresinių mokesčių įvedimą. Tai svarstoma ne dėl kokių nors ekonominių priežasčių, o tik dėl gryno socialdemokratinio populizmo, nes socialdemokratai nežino jokios kitos socialdemokratinės idėjos, kaip tik progresyvinius mokesčius. Jeigu ši idėja būtų įgyvendinta, gali turėti ir labai skaudžių pasekmių. Ir pirmiausia todėl, kad dar labiau sumažintų Lietuvos patrauklumą užsienio investicijoms. Vidurio Europoje investicijų medžioklėje laimi tos valstybės, kurios šalia daugelio kitų savybių taip pat pasižymi ir mokesčių sistemos paprastumu bei patrauklumu. Tokia jau nuo seno buvo Estija. Prieš keletą metų radikalią mokesčių reformą įgyvendino Slovakija, įvedusi taip vadinamą “plokščių mokesčių” (flat taxes) sistemą, kurios pavydėjo net ir kaimyninė Vokietija. Slovakija tokiu būdu sugebėjo pritraukti stambiausias investicijas. Lietuva, atrodo, ir toliau yra pasiruošusi padaryti viską, kad jas atbaidytų.
Todėl tenka perspėti Vyriausybę, kad neeksperimentuotų su makroekonomine situacija ir nebūtų abejinga stebėtoja to, kas su ja darosi. Mes artimiausiu metu kviesimės finansų ministrą ir atvirai kalbėsimės. To, kas buvo daroma iki šiol, neužtenka. Net ir Fiskalinės drausmės įstatymą, kurį dabar kaip panacėją nuo visų bėdų žada Vyriausybė, parengti paragino ne koks nors finansų ministras, bet Seimo Europos reikalų komitetas. Fiskalinės drausmės įstatymas rezultatus duotų geriausiu atveju po pusantrų, dvejų metų, tuo tarpu Vyriausybės veiksmų, reaguojant į tarptautinių reitingų agentūros perspėjimus, reikia šiandien. Kitaip bus kaip su euro įvedimu. Ryžtingai veikti jau prieš keletą mėnesių ragino ir TVF. Šiai Vyriausybei ateina metas parodyti, ką ji sugeba, nelaukiant, kol opozicija imsis iniciatyvos sprendžiant problemas. Kaip rodo ir Fiskalinės drausmės įstatymo rengimo istorija, lig šiol Vyriausybę reikėdavo stumti ir traukti, kad tokie instrumentai atsirastų.
Lygiai taip pat ir su aukštojo mokslo reforma. Jeigu ne mūsų susitarimas, kur viename iš punktų įrašėme šią reformą, jeigu ne mūsų ir liberalų parengta koncepcija, jeigu ne Prezidento nuolatinis rūpestis, tai Vyriausybė to nebūtų dariusi.

Rengiamos įstatymų pataisos, ribojančios rezervistų veiklą

Kyla klausimas, ar ši Vyriausybė ką nors vertinga ir reikšminga pati savo iniciatyva ir savo jėgomis gali nuveikti? Ar ir toliau ją reikės spausti ir tempti?
Vienintelė tema, kur matome Vyriausybės savarankiškas ir reikšmingas pastangas – tai energetika, nors ir čia strateginius Lietuvos interesus mums ir anksčiau, ir dabar tenka aktyviai ginti. Šiandien įregistravau pataisas Atominės elektrinės įstatymui. Tai mūsų ankstesnio pareiškimo dėl būtinų saugiklių strateginiuose reikaluose pasekmė. Mes siūlome įstatyme aiškiai apibrėžti tokius dalykus, kaip strateginių partnerių elektrinės statyboje galimo pasikeitimo procedūra; aiškias procedūras, ginant nacionalinius interesus ir euroatlantinius kriterijus tuo atveju, kai nacionalinio investuotojo sudėtyje esantys privatūs investuotojai nutartų parduoti savo turimas akcijas; taip pat siūlome apibrėžti procedūras, kaip būtų pardavinėjamos valstybės valdomos akcijos, mažinant valstybės valdomų akcijų kiekį iki 51 proc. Taip pat siūlome griežtai laikytis UCTE reikalavimų renkantis reaktorių tipus. Tačiau ir po šių pataisų lieka daug labai svarbių klausimų, į kuriuos ir toliau ieškosime atsakymų.
Lygiai taip pat artimiausiu metu įregistruosime parengtas Liustracijos įstatymo pataisas, kuriose sprendžiame ir rezervistų problemas. Po Prezidento veto ir Seimo apsisprendimo nepriimti jokio įstatymo mes ėmėmės iniciatyvos parengti tokius įstatymų projektus, kurie būtų kompromisiniai ir kuriuose būtų atsižvelgta į visas ankstesnių svarstymų išsakytas pastabas. Artimiausiu metu įregistruosime įstatymo projekte, kuriame pateiksime kompromisinį rezervistų veiklos ribojimą, numatydami, kad jie negalės eiti tik tokių pareigų, į kurias skiria Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ar Ministras pirmininkas, taip pat viceministro, ministerijos sekretoriaus bei valstybės institucijų vadovų ar jų pavaduotojų pareigų. Taip pat būtų draudžiama eiti pareigas, susijusias su valstybės paslapties naudojimu ar jos apsauga. Tokie ribojimai rezervistams, o taip pat ir įstatyme nustatyti ribojimai kadriniams KGB darbuotojams galiotų iki 2012 m. gruodžio 31 d. Esu įsitikinęs, kad mūsų teikiami siūlymai yra minimalūs, bet būtini. Neįsivaizduoju, kad kas nors, turintis sveiko proto, priešintųsi siūlymui riboti galimybę rezervistams būti ministrais ar VSD vadovais. Toks priešinimasis būtų sąmoningas siekis boikotuoti ir žlugdyti liustracijos procesą. Ir jokių teisėtų rezervistų lūkesčių čia nepažeidžiam. Nes yra dar ir visuomenės teisėti lūkesčiai, kad ir Lietuvoje liustracija gali būti bent šiek tiek panaši į europietiškąją. Rengdami pataisą ir bandydami išjudinti liustracijos procesą ir vėl turime daryti tai, ką kitose valstybėse paprastai daro Vyriausybės.
Kartais kyla abejonių, ar mes tikrai turime europietišką Vyriausybę. Susidaro vaizdas, kad turime Premjerą ir trylika ministrų, kurių kiekvienas kapstosi savo darželyje, tačiau nei bendros vizijos, nei bendros programos, nei bendros komandos nėra. Ir kaip gali nesutikti su teiginiu, kad vienintelis dalykas, kas vienija tokią Vyriausybę – tai išgyvenimo siekis. Bet noras išgyventi verčia bėgti nuo sudėtingesnių problemų ir nuo sudėtingesnių sprendimų. Gerai, kol tai gali nesunkiai atitolinti. Tačiau Standard&Poor pareiškimas tokių galimybių nebepalieka. Vyriausybei, kaip ir abiturientams, ateina egzaminų metas.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-05-30

Dėl kredito reitingų sumažinimo

Tarptautinė reitingų agentūra "Standard & Poor's" pakeitė Lietuvai suteiktų kredito reitingų perspektyvą iš stabilios į neigiamą. Lietuvos reitingas buvo sumažintas dėl toliau augančios vidaus paklausos, kuri didina ūkio perkaitimo galimybę.

Tėvynės sąjungos pirmininkas Andriaus Kubilius yra įsitikinęs, kad, jeigu Vyriausybė nesugriežtins fiskalinės politikos, bus sumažinti ir valstybės ilgalaikio bei trumpalaikio skolinimosi reitingai, o tai jau būtų aiškus neigiamas ženklas tarptautinėms finansų rinkoms bei investuotojams.

“Artimiausiu metu ketiname pasikviesti naująjį Finansų ministrą pokalbiui į frakcijos posėdį. Mūsų požiūriu, nebeužtenka tų priemonių, kurias Vyriausybė yra numačiusi įgyvendinti, reikėtų pradėti mąstyti apie tai, kad jau kitų metų biudžetas turėtų būti subalansuotas”,- teigia A.Kubilius.

Ar permainos Socialdemokratų partijoje nėra pavėlavusios?

Ar permainos Socialdemokratų partijoje nėra pavėlavusios?

Andrius Kubilius
Tėvynės sąjungos pirmininkas, Seimo vicepirmininkas

A.Brazausko pasitraukimas – reikšmingas Lietuvos istorijos įvykis

Socialdemokratai išrinko naują lyderį. Galima pasveikinti Gediminą Kirkilą, per metus pasiekusį tokių permainų savo karjeroje. Permainos Socialdemokratų partijoje buvo seniai reikalingos ir yra gerokai pavėlavusios. Tokios permainos buvo reikalingos ne tik pačiai Socialdemokratų partijai, bet ir Lietuvos valstybei. Galiu spėti, kad Lietuvoje būtų buvę žymiai mažiau “populizmo” ir visokių naujų “gelbėtojų”, jeigu Lietuva nebūtų likusi paskutinė šalis, apie kurios Vyriausybę dar praėjusiais metais, kai jai vadovavo A. M. Brazauskas, žymus britų žurnalas “Economist” rašė, kad tai paskutinė Europos Sąjungoje pokomunistinė vyriausybė. Ar G.Kirkilo vyriausybė tokia nėra ir nebus, parodys istorija. Ar permainos Socialdemokratų partijoje nėra gerokai pavėlavusios dėl pačios partijos ateities, taip pat parodys istorija.
Be abejo, A.Brazausko atsisveikinimas su aktyvia politika yra reikšmingas Lietuvos istorijoje įvykis. Tačiau kaip istorija vertins A. M.Brazausko vietą naujųjų laikų Lietuvos permainose, dar sunku spėti. Daug to, ką šiandien vadiname nomenklatūrinėmis Lietuvos politikos tradicijomis, daug to, nuo ko mes siūlome gydyti Lietuvą savo “Rusijos sulaikymo strategijoje”, yra A.M.Brazausko epochos palikimas. Ar G.Kirkilui pavyks pasiekti, kad Socialdemokratų partija taptų tikra europietiška kairiąją partija, ar pavyks ją išvaduoti iš nomenklatūrinių tradicijų tinklo – tai bus didžiausias iššūkis naujajam partijos lyderiui. Ir tai bus jo asmeninės atsakomybės sritis ir iššūkis jam. Tikras lyderis negali slėptis už partijos. Šioje srityje naujajam lyderiui būtų nesunku įrodyti, kad jis ryžtingai keičia partijos nomenklatūrines tradicijas – tereikėtų ryžtingai pademonstruoti kitokį požiūrį į parlamentinį VSD tyrimą. Kitu atveju Premjerui gali tekti likti paskutiniam iš valstybės vadovų, dar vis tariamai nesupratusiam, ką atskleidė parlamentinis VSD tyrimas. Prezidentas V.Adamkus pastarajame interviu ryžtingai pareikalavo, kad visa “Dujotekanos” istorija būtų iki galo ištirta. Naujajam socialdemokratų lyderiui belieka tik sekti Prezidentui iš paskos.
Gedimino Kirkilo tapimas ir partijos lyderiu įneša daugiau aiškumo į mūsų valstybės gyvenimą. Bent jau nebereikės klausytis dviejų skirtingų versijų – partijos pirmininko ir ministro pirmininko. Lygiai taip pat aiškiau bus ir dėl Vyriausybės darbų bei reformų iniciatyvos. Iki šiol dažnai būdavo taip, kad Premjeras bent jau žodžiais demonstruodavo reformų ryžtą, tačiau partija demonstruodavo ortodoksinį požiūrį ir Premjerui, siekiančiam partijos lyderio posto, nepakakdavo ryžto tam partijos pasipriešinimui įveikti. Dabar ateina toks metas, kai Premjeras turi visus svertus įtikinti reformų poreikiu ir savo partiją.
Šiuo požiūriu ypatingą nerimą kelia ligšiolinė socialdemokratų pozicija aukštojo mokslo reformos klausimu. Tai, ką šiuo metu siūlo socialdemokratų ekspertai ir jiems paklūstantys ministerijos vadovai, jokia reforma negalima pavadinti. Eilinį kartą yra ruošiamasi skambų “reformos” lozungą paprasčiausiai sukompromituoti. Socialdemokratams nereikia nei studentų krepšelio, kuris eitų paskui studentą, besirenkantį, kur jam studijuoti, nei aukštųjų mokyklų tarpusavio konkurencijos, kuri skatintų universitetus rūpintis aukštesne jų teikiamo išsilavinimo kokybe. Vienintelis aiškus dalykas, ką siūlo socialdemokratai – tai apriboti universitetams teisę imti visą mokestį už studijas iš neakivaizdininkų ir vakarinių studentų. Jeigu būtų įgyvendinama tai, ką siūlo socialdemokratai – vienintelis rezultatas, kurį pajustų universitetai, būtų tas, kad sumažėtų pinigų, kuriais jie gali disponuoti. Gediminui Kirkilui ateina metas parodyti, ar jis pats tiki tokios reformos reikalingumu, ar jis tiki tik viešaisiais ryšiais, kai reformos turinys ir jos įgyvendinimas yra nesvarbu, o svarbu tik pasirašyti eilinę partijų deklaraciją dėl aukštojo mokslo reformos. Kol kas dažnai atrodydavo, kad Premjerui labiau rūpėdavo antrasis variantas.

Ar Vokietijoje, kur Prezidentas renkamas netiesiogiai yra demokratijos deficitas

Taigi Premjero ir partijos lyderio laukia daug iššūkių. Daug ir naujų, ir senų, kartais naujai suvokiamų iššūkių. Vienas iš jų yra Rusijos grėsmės iššūkis. Pastarasis ES ir Rusijos pokalbis Samaroje tai tik dar kartą patvirtina. Todėl keletą žodžių noriu tarti apie “Rusijos sulaikymo strategiją” ir diskusiją dėl jos. Šis Tėvynės sąjungos dokumentas pakankamai plačiai svarstomas. Sulaukiam ir pigios, paviršutiniškos kritikos, ir gilių svarstymų. Mums pavyko sukelti Lietuvai reikalingas diskusijas, – tai buvo vienas iš svarbesnių dokumento paskelbimo tikslų. Dabar reikia siekti rezultatų. Mes norime matyti aiškius partijų susitarimus ir dėl Lietuvos užsienio politikos, ir dėl permainų vidaus politikoje. Tam ir reikalinga diskusija.
Bet reikia diskusijos dėl esmės, o ne dėl propagandos. Stebina kai kurie propagandiniai argumentai. Nors mes siūlome tik svarstyti Prezidento rinkimų tvarkos klausimą, kai kas jau padarė išvadą, kad mes esame pasiruošę daryti tariamą nusikaltimą – keisti rinkimų tvarką. Ir savo poziciją dažnai grindžia visiškai nelogiškais, paviršutiniškais štampais – pvz., kad renkant Prezidentą Seime Lietuvoje sumažės demokratijos. Taip išeina, kad Rusijoje, kur Prezidentas renkamas tiesioginiais rinkimais, yra demokratijos perteklius, o Vokietijoje, kur Prezidentas renkamas ne tiesiogiai, o Bundestage, yra demokratijos deficitas. Ir daugiau tokių štampų dažnai girdime – ir apie protingą, ir sąmoningą rinkėją – taip išeitų, kad net ir tada, kai jis Prezidentu išsirenka Paksą. Tik nesuprasi, kodėl tokį sąmoningą rinkėją įstatymų leidėjas bando apsaugoti nuo pagundų parduoti savo balsą, uždraudžiant balsavimą pašte.
Kaip bebūtų keista, rimtose diskusijose dėl “Rusijos sulaikymo strategijos” mažiausiai diskutuojama dėl Prezidento rinkimų tvarkos. Žymiai daugiau diskutuojama kitais svarbiais klausimais – ir kokios Europos Sąjungos reikia Lietuvai, – stiprios ir vieningos, ar chaotiškos ir su liberum veto; kaip apginti Lietuvos informacinę erdvę nuo svetimos ir rafinuotos propagandos, kaip sumažinti žmonių nusivylimą. Štai šiais klausimais reikalinga išsami diskusija, reikia iššūkių suvokimo ir reikia sprendimų. To tikimės iš kitų partijų, to tikimės ir iš naujo socialdemokratų lyderio. O Prezidento rinkimų tvarkos tikrai nesiūlysime keisti, jeigu matysime, kad kitos partijos tam nepritaria. Tačiau diskutuoti reikia visais klausimais. Ir diskutuoti reikia atvirai ir drąsiai, neleidžiant paviršutiniškai propagandai užgniaužti diskusijų dvasios. Tokias diskusijas tarp partijų artimiausiu metu ir rengsime.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-05-21

Vertybės ir politika: konservatorių požiūris

Andrius Kubilius
Tėvynės sąjungos pirmininkas

Pranešimas, skaitytas EP narės Laimos Andrikienės rengtoje konferencijoje "Vertybės ir politika". Vilnius, 2007.05.11

Apie vertybes ir politiką galima kalbėti įvairiais aspektais. Pavyzdžiui, galima kalbėti apie vertybes užsienio politikoje – suverenumą, principingumą, solidarumą. Šiuo metu Estija yra šių savybių ir subjektas, ir objektas.

Galima kalbėti apie politikos proceso ar procedūrines vertybes – skaidrumą, sąžiningumą, padorumą, net ir teisingumą ar konstitucingumą. Akivaizdu, kad čia turime daug problemų ir apie tai daug kalbame. Apie tai šiandien beveik nekalbėsiu.

Aš noriu kalbėti apie valstybės ir visuomenės pamatines vertybes, vardan kurių yra įgyvendinama politika. Ir čia pabandysiu išdėstyti konservatyvųjį požiūrį į tokį vertybių ir politikos santykį.

Pradėsiu nuo to, kad jau treti metai esame pilnateisiai Europos Sąjungos nariai.
Tai buvo vienas svarbiausių ilgalaikių mūsų valstybės politikos tikslų. Šiam tikslui pasiekti eikvojome beveik visas savo jėgas ir visą savo protą.

Pasiekėme, nes tikėjome laisvės vertybe. Politika buvo nulemta šios vertybės.
Daug pasiekėme, bet ir daug sumokėjome.

Pasiekę didžiųjų strateginių valstybės tikslų, šiandien jau atgręžiame žvilgsnį į artimiausią aplinką, į eilinio žmogaus kasdienybę, kurioje persipina viskas – žmogaus asmeninė sėkmė ar nesėkmė, valstybės politikos reikalai ir žmogaus socialinė, kultūrinė aplinka, kuria bendriausiu žodžiu galime vadinti visuomenę. Štai šioje "visuomenės" aplinkoje ir matome esmines šių dienų mūsų bėdas:

1. Nyksta ar net neatsiranda bendruomeniniai ryšiai, socialinis solidarumas, bendruomeniškumas – visa tai, kas sudaro vadinamąjį socialinį kapitalą.

2. Silpsta šeima, daugėja skyrybų, nesantuokinių vaikų, vaikų, augančių tik su vienu iš tėvų, plinta nepilnamečių nėštumas, tragiškai mažėja gimstamumas, esame nykstanti tauta.

3. Plinta asociali elgsena, auga nusikalstamumas, smurtas.

4. Neįgauna patrauklumo mokymasis ir sąžiningas darbas, kaip vienintelis asmeninės sėkmės šaltinis.

5. Dar vis gyvename skurdžiai, kas neprisideda prie emigracijos mažėjimo.

Šiandien, matant tokias savo "visuomenės" problemas, atėjo laikas pagalvoti, kokie mes norėtume būti, kai jau esame Europos, Vakarų dalimi.

Akivaizdu tik tiek, kad esame šiek tiek sutrikę, neturime nei naujų tikslų, nei tokio tikėjimo bendromis vertybėmis, kurį turėjome, kai, skelbdami laisvės vertybę savo pagrindine vertybe, siekėme valstybės nepriklausomybės.

Dar viena problema – veržėmės į Vakarus, bet ne viskas, ką randame Vakaruose, mums patinka. Turime turėti drąsos tai pasakyti. Dar daugiau – bėgome iš sovietmečio vertybinės dykumos, tikėdami, kad galėsime pasinerti į neišsenkantį Vakarų vertybinį šaltinį ir taip atsigauti. Deja, labai dažnai randame, kad ir europietiškoji politika yra tapusi sausai pragmatiška, tikros vertybinės orientacijos reikia su žiburiu ieškoti, kad galėtum pagal vertybinę orientaciją atskirti Europos socialistus, konservatorius ir liberalus. Prieš keletą metų šiokią tokią paguodą galėjai rasti Amerikos neokonservatorių pastangose konstruoti vertybinę politiką, bet ir tai paskendo Irako karo liepsnose.

Vertybės ir visuomenės bėgant laikui keičiasi. Tokios esminės vertybės, kaip šeimos ryšių tvirtybė, vaikų pagarba tėvams, darbo etika ir kasdienis pilietiškumas savoje bendruomenėje, buvo stipriausios Vakarų vertybės prieš 50 ar net prieš 30 metų. Sekant M.Weberiu, tai buvo vadinama Protestantiškąja etika. Galima ginčytis su Weberiu, kiek tokios vertybės būdingos ir katalikiškajai etikai, bet nenuginčijama yra tai, kad krikščioniškasis tikėjimas per du tūkstantmečius sukūrė šią vakarietiškąją vertybių sistemą. Šiandieniniame pasaulyje šių vertybių niekas nebmonopolizuoja, bet akivaizdu, kad tos visuomenės, kurios remiasi šiomis vertybėmis, klesti; tos, kurios to nesugeba, patiria didelių problemų. Mes turime suprasti, kad šių vertybių erozijos nesustabdysime vien pasiguosdami, kad jos yra mūsų kraujyje ir mūsų kultūroje, kad jos yra mūsų religiniame tikėjime. Mes turime nuolat stebėti savo visuomenės socialinius tikėjimus ir elgseną. Mes privalome nuolat sau kartoti, kokios vertybės mums yra svarbios ir turime sugebėti jas perduoti savo vaikams.

Tai reiškia, kad turime aiškiau pasakyti, kokiomis vertybėmis tikime. Vertybėmis, kurias būtų galima dėti į statomos valstybės pamatą. Valstybė turi išmokti rūpintis tokiomis vertybėmis, jas ginti, nes valstybės neutralumas jų atžvilgiu reiškia, kad visuomenė yra paliekama vieniša ginti savo gyvybinę esmę, tai yra vertybes, kuriomis visuomenė tiki. Juk akivaizdu, kad stiprią valstybę galima sukurti tik tuo atveju, jeigu ji remiasi į stiprios visuomenės pamatą. Visuomenė yra stipri tiek, kiek ji vertybes išlaiko ir jomis tiki. Todėl valstybė privalo padėti visuomenei tapti ir išlikti stipria, nes tik taip valstybė taps stipria. Todėl valstybė turi būti pajungta vertybėms, o visuomenė turi susitarti – kokioms vertybėms.

Taigi mums iškyla iššūkis susitarti dėl bendrųjų vertybių. Kokios jos turi būti ir kokia turi būti valstybės politika, kad tokios vertybės būtų puoselėjamos mūsų visuomenėje – tai yra pagrindiniai iššūkiai mums kuriant stiprią valstybę.

Aš išvardinsiu, mano manymu, svarbiausias vertybes, kurias turime ginti išnaudodami ir valstybės institutą, tai yra turėdami tinkamą valstybės politiką.

1.Laisvė. Tai vertybė kuria tikėjome, tai vertybė, kuri mus stiprino, atgaunant ir kuriant nepriklausomybę. Laisve mes turime tikėti ir ateityje.
Bet laisvės vertybė negali būti vienintelė ir nelygstama. Bet koks vienpusiškumas nėra ir negali būti tikslas.

Šiandien laisvė yra vertybė, vis labiau įsigalinti, gąsdinančiai įsigalinti vis naujose visuomenės gyvenimo srityse, jos ribos nuolat plečiamos. Turime suprasti, kad kartu su žodžiu "laisvė" turime išmokti vartoti ir žodžius "yra ribos", kad yra sveiku protu paremtos ribos. Nes dažnai "laisvės" plėtra vyksta kitų, mums brangių vertybių sąskaita.

Mums labai svarbios vertybės yra žmogiškumas, supratimas, gerumas, meilė. Tokie žmonių tarpusavio ryšiai, kuriems būdinga pagarba, pagalba, parama.

Apibendrintai tai galima vadinti bendruomeniškumo vertybe. Tai nėra vien tik vertybė pati savaime. Pastaruoju metu atliekami tyrimai akivaizdžiai rodo, kad bendruomeniškumas, tiksliau – jo nykimas siejamas su tokiomis esminėmis visuomenės rykštėmis kaip nusikalstamumas, narkomanija, alkoholizmas, asocialumas, vartotojiškumas. Randama sąsajų netgi su ūkio pažanga, gimstamumo mažėjimu bei visomis su tuo susijusiomis bėdomis.

Todėl mes sakome:

2. Bendruomeniškumas bei pilietinė visuomenė yra lygiai svarbūs, kaip ir asmuo, jo laisvė.

Šiandien Lietuvoje liberalios vertybės ryškiai vyrauja. Pagal prieš keletą metų Eurobarometro atliktus tyrimus lietuviai yra mažiausiai bendruomeniška tauta visoje Europoje: tik 5% lietuvių pripažįsta dalyvaują kokioje nors visuomeninėje veikloje, kai tuo tarpu tik 5% švedų teigia nedalyvaują jokioje bendruomenės veikloje. Todėl mintis, kad bendruomeniškumas turi būti ne mažiau svarbus už asmens laisvę, reiškia, kad bendruomeniškumui šiandien reikia skirti žymiai daugiau dėmesio.

Bendruomeniškumo vertybės iškėlimas – tai kol kas tik bendra nuostata, dėl kurios reikia susitarti. Dar turėsime daug ko išmokti, ką turėtume padaryti, kokia valstybės ir visuomenės veiksmų programa turėtų būti įgyvendinta, kad realiai pajustume pokyčius visuomenės bendruomeniškajame gyvenime.

Bet viena mintis jau šiandien yra aiški. Turime atsigręžti į visuomenėje vieną svarbiausių bendruomenių – šeimą. Todėl manau, kad trečioji bendroji vertybė turėtų būti susijusi su šeimos instituto irimo stabdymu. Turime aiškiai pasakyti

3. Šeima yra svarbiausia visuomenės bendruomenė ir valstybė turi ginti šią vertybę.
Taigi, mūsų įsitikinimu, šeima – svarbiausias valstybės prioritetas.

Mes turime atmerkę akis matyti, kas įvyko su mūsų šeimomis per pastaruosius dešimt metų: įregistruotų per metus santuokų tūkstančiui gyventojų sumažėjo dvigubai ir netrukus skyrybų skaičius viršys vedybų skaičių; gimstamumas sumažėjo dvigubai ir lietuviai tapo išmirštančia tauta; asocialių šeimų padvigubėjo ir dabar jau jų yra daugiau kaip 20 000; vaikų, gimusių ne šeimoje skaičius nuo 5% 1990 metais išaugo iki 30% nuo visų gimusių tais metais. Taigi per penkiolika metų mes pasivijome Jungtines Amerikos Valstijas. Deja, tai nėra ta sritis, kur mes norėjome pasivyti ir pralenkti Ameriką.

Vakarai jau atranda paprastus dėsnius, kurie sako: jeigu nori tvarkos visuomenėje, pirmiausia rūpinkis tvarka šeimoje ir šeimos tvirtumu. Visuomenei per brangiai kainuoja liberalus požiūris į šeimos institutą. Esu įsitikinęs, kad ir mūsų visuomenė negali likti abejinga tokiai slinkčiai, kai išaukštinta asmeninio moralinio apsisprendimo laisvė baigia sugriauti tradicinę šeimą.

Kita mūsų silpnybė – nepasitikėjimas valdžia, ir iš to išplaukiantis nepasitikėjimas sava valstybe. Manau, kad tai yra ir didžiausias pavojus tautiškumui bei tautiniam identitetui. Negalima sukurti stiprios valstybės, jeigu visuomenėje vyrauja nepasitikėjimo kultūra. Visuomenei valstybė reikalinga ir kaip autoritetas, ginantis visuomenės bendrąsias vertybes. Autoritetu negali būti tas, kas yra silpnas, ir tas, kuriuo nepasitikima. Autoritetą reikia gerbti ir reikia ginti jį nuo erozijos ir cinizmo, nes tai yra vertybė.

Todėl ketvirtąją vertybę aš įvardinčiau taip:

4. Stipri valstybė yra visuomenei svarbus autoritetas.

Kad šią vertybę apgintume, pirmiausia turime užtikrinti, kad pati valstybė veikia tinkamai, kad paprastam žmogui, jo šeimai ji užtikrina teisingumą ir efektyvų problemų sprendimą. Tai galima padaryti reformuojant valstybės biurokratinį valdymą, tuo pačiu tai būtų ir pasitikėjimo valstybe bei valdžia, jos autoriteto atkūrimo programa.

Ir paskutinė vertybė, kurią noriu aptarti ir kuri man rūpi – tai

5. nuosavybės, verslo ir darbo vertybė.

Šiuolaikinis verslas yra visuomenės ir valstybės gerovės šaltinis, todėl juo privalu rūpintis. Darbo etika yra viena iš pamatinių Vakarų civilizacijos vertybių. Motyvacija darbui, motyvacija žinioms, kurios reikalingos darbui, motyvacija normaliai šeimai yra tai, ko labiausiai trūksta tiems, kurie šiandien gyvena be vilties, be iniciatyvos ir giliame skurde. Šeima be nuosavybės yra žymiai silpnesnė nei šeima, kuri nuosavybės šaknimis yra atsirėmusi giliai į žemę ir prisirišusi prie savo bendruomenės. Savininkų bendruomenė yra labiau atsakinga ir pilietiškesnė nei išlaikytinių sambūris. Vidurinysis sluoksnis, kurio mes taip pasigendame Lietuvoje – tai savininkų ir šeimos verslininkų sluoksnis. Verslininko ir savininko autoritetas yra svarbus visuomenei, nes tai bendruomenių lyderių autoritetas.

Taigi, trumpai tariant, norėdami žengti toliau, turime sutarti, kad svarbiausiomis bendromis mūsų vertybėmis šalia laisvės vertybės yra šios: Stipri šeima. Stipri bendruomenė. Stipri valstybė. Stiprus ūkis.

Valstybė ir visuomenė turi įsipareigoti ginti ir puoselėti šias vertybes, nes tik taip turėsime stiprią valstybę.

Ką turime daryti?

Turime rašytinę demokratinių ir liberaliųjų žmogaus vertybių Konstituciją. Lygiai taip pat turime turėti nerašytinę, bet sutartinę visuomenės vertybių Konstituciją, kurios pagrindinius postulatus bandžiau išdėstyti.

Tokios Konstitucijos pagrindų turėtų būti mokama kiekvienoje šeimoje, darželyje ir mokykloje, nes tik taip vertybės yra perduodamos iš kartos į kartą.

Prezidentas, Premjeras ir Seimo Pirmininkas savo viešose kalbose turėtų kalbėti ne vien apie biudžetą ir apie privatizavimą, bet ir apie mūsų visuomenės bendrąsias vertybes. Jie turi būti mūsų bendrųjų vertybių lyderiai.

Valstybė turėtų vykdyti tinkamą politiką, kad minėtosios vertybės ir realiame gyvenime būtų stiprinamos, kad žmonės nebūtų gundomi jų atsisakyti; valstybė turi prisiimti atsakomybę ginti tokias vertybes, jeigu mato, kad joms gresia erozija ar užmarštis.

Be abejo, tai yra konservatyvus požiūris į politikos ir vertybių santykį. Galima ginčytis, ar tai geriausias požiūris. Bet blogiausia yra neturėti jokio požiūrio į politikos ir vertybių santykį, paliekant politiką be apibrėžtų vertybių. Nes taip visuomenės tylioji moralioji dauguma yra paliekama be lyderystės. Valstybės tariamas neutralumas vertybių atžvilgiu dažnai slepia savyje paprasčiausią valstybės abejingumą pamatinėms visuomenės vertybėms ir valstybės nesugebėjimą imtis lyderystės atsakomybės.

Rusijos sulaikymo strategija

Tėvynės Sąjunga
Nauja darbotvarkė Lietuvai

projektas


RUSIJOS SULAIKYMO STRATEGIJA

RUSIJOS ĮTAKOS LIETUVOJE MAŽINIMO PLANAS

2007 m. gegužės 9 d.


Įžanga
Rusijos kaimynystė per kelis pastaruosius amžius buvo, yra ir ateityje išliks didžiausias iššūkis Lietuvos valstybei. Rusijos siekių pobūdis bėgant laikui gali keistis - nuo “teritorijos okupacijos” link valdžios ar protų “okupacijos”, tačiau nematyti Rusijos keliamų pavojų būtų tiesiog lengvabūdiška. Lietuva neturi teisės pasiklysti rusofilų ir rusofobų ginčuose bei diskusijose. Rusijos atžvilgiu Lietuva turi būti realistė, gebanti atvirai įsivardinti esamas ar galimas jos keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui, privalo turėti strategiją, kaip šias grėsmes įveikti. Siekdama garantuoti savo saugumą, Lietuva privalo šią strategiją įgyvendinti pačiose įvairiausiose valstybės gyvenimo srityse.

Kadangi pastaruoju metu, ypač Vladimiro Putino prezidentavimo laikotarpiu, Rusija tampa vis pajėgesne instituciškai ir ekonomiškai siekti savo geopolitinių tikslų, kurie dažnai paliečia ir Lietuvą, todėl Tėvynės sąjunga yra įsitikinusi, kad mūsų šalis privalo turėti aiškią pasipriešinimo Rusijos įtakos stiprinimui strategiją.

1. Rusija tampa vis labiau autoritarinė. Pastarųjų kelerių metų “Freedom House” raportuose Rusija yra įvardijama kaip nedemokratinė šalis, tokia pat, kaip Baltarusija ar Šiaurės Korėja. Neseni įvykiai Rusijos santykiuose su kaimyninėmis valstybėmis – pirmiausia Estija, o prieš tai su Gruzija,- akivaizdžiai parodė, kad Rusija tampa ne tik autoritarine, bet ir savo kaimynų atžvilgiu agresyvia valstybe. Priemonės, kuriomis Kremlius demonstruoja savo agresyvumą, yra pakankamai įvairios – nuo riaušių Taline skatinimo, prekių tranzito geležinkeliu blokavimo bei išpuolių prieš Estijos ambasadą Maskvoje iki Gruzijos ekonominės blokados ir Gruzijos piliečių persekiojimo Rusijoje, nuo mėsos produktų importo iš Lenkijos draudimo iki naftos tiekimų “Družbos” vamzdyno atšaka į Lietuvą nutraukimo. Rusija tampa pavojinga ne tik artimiausiems kaimynams, bet ir pati sau. Tai pradedama suprasti ir Vakaruose,– tai geriausiai atspindėjo JAV viceprezidento Diko Čeinio kalba 2006 m. pavasarį Vilniuje.

2. Rusijos galimi vystymosi scenarijai kol kas neleidžia tikėtis, kad ši šalis artimiausiu metu gali transformuotis į europietiškos demokratijos valstybę. Rusija tik tolsta nuo europinių demokratijos tradicijų link Rusijai tradicinių azijinių autokratinių tradicijų. Dabar jau akivaizdu, kad ši valstybė nesusitaikė su “teritorijų” praradimu, okupacijos atsikračiusių šalių nepriklausomybe, net ėmė neigti okupaciją apskritai buvus. Imperijos griuvimo, buvusių kolonijų praradimo sukeltos įtampos šį procesą Rusijoje tik dar labiau skatina ir daro Rusiją agresyvia valstybe. Savo ruožtu Rusijos agresyvumas kaimynų ir savo regionų, reikalaujančių didesnės autonomijos, atžvilgiu gali dar labiau skatinti išcentrinius procesus pačioje Rusijos Federacijoje, o tai savo ruožtu dar labiau stiprins agresyviąsias ir autoritarines tendencijas Rusijoje.

3. Rusijos visuomenė autoritarinėms ir agresyvioms Kremliaus užmačioms nesipriešina arba beveik nesipriešina. Autoritarinė Kinija, o ne demokratinė Europa didžiajai daliai Rusijos elito yra pavyzdys kopijavimui. Skirtingai nuo Kinijos Rusijos autoritarizmas nėra užsidaręs šalies viduje. Stiprėjantis autoritarizmas yra ir atsakas į nusivylimą demokratinės raidos laikotarpiu, per kurį Rusija prarado dideles buvusiai imperijai priklausiusias teritorijas. Rusijos reakcija į demokratijos nesėkmes yra posūkis į autoritarizmą ir teritorinį revanšizmą.

4. Rusijos pastangos didinti savo įtaką visoje posovietinėje erdvėje pastaruoju metu stiprėja. Priemonės, kuriomis naudojasi Rusija tampa vis efektyvesnės, agresyvesnės ir geriau finansuojamos. Rusijos aktyvumas didėja ir Baltijos valstybėse bei Lietuvoje. Stiprėja ir pastangos užvaldyti lietuviškąjį politinį gyvenimą. Pasibaigus Vakarų ir Rusijos priešpriešai dėl ES ir NATO plėtros Rusijos laikysena šiame regione pradeda priminti šaltojo karo laikus.

5. Mūsų visuomenės atsparumas tokiai įtakai silpsta: stiprėja Rusijos propagandinė kultūrinė invazija.žmonės galvoja, kad narystė ES ir NATO mus savaime apsaugo nuo Rusijos įtakos. Lietuvos politinė sistema nevirsta europine politine sistema. Senosios nomenklatūros tradicijos susilieja su naujosios nomenklatūros cinizmu. Politikos korupcija ir cinizmas didina žmonių nusivylimą ir jų pasirinkimą blaško nuo vieno populizmo link kito. Tokia demokratija vis labiau save diskredituoja. Tokiomis sąlygomis Rusijai nesunku stiprinti savo įtaką Lietuvos politinei sistemai. Vis dažniau tenka stebėti, kaip lietuviškieji politikai kovoja ne dėl to, kaip įtikinti rinkėjus, bet dėl to, kuris iš jų nusipelnys Kremliaus favorito statusą. Per pastaruosius keletą metų išryškėjo lygiagretūs, bet akivaizdžiai skirtingi procesai Rusijoje ir Lietuvoje. Jei Rusijoje valdžia vis labiau telkiama vienose rankose, jos politika vis labiau agresyvėja ir tampa vis labiau sofistikuota, tai Lietuvoje stiprėja politinės sistemos ir svarbiausių valstybės institucijų erozija. Dar tik atsiskleidžianti “Dujotekanos” įtaka akivaizdžiai parodo, kaip toli yra pažengusi ši erozija, kai “Gazprom” tarpininkų, už kurių šmėžuoja aukšti Kremliaus pareigūnai, interesams Lietuvoje yra pajungiami ypač įtakingi neformalūs politinės galios centrai, svarbiausios valstybės saugumo institucijos ir visuomenės nuomonę formuojanti žiniasklaida.

6. Didindama gerai finansuojamą informacinę ekspansiją į Lietuvos informacinę erdvę Rusija pasitelkia naujus galios svertus – informacijos resursus, telekomunikacijas, žiniasklaidos priemones, švietimo įstaigas. Taip vykdoma neokolonializmo politika ne tik Lietuvos, bet ir viso „artimojo užsienio“ atžvilgiu. Rusijos ir rusų kalba transliuojamų programų dalis Lietuvos televizijose dramatiškai auga. Tai matant neatrodo įtikinami aiškinimai, kad šiuos procesus reguliuoja rinkos dėsniai. Rusijos įstatymų leidėjai šiais metais jau skyrė beveik milijardą rublių „kovai su spalvotomis revoliucijomis“ ir propagandai Baltijos valstybėse. Todėl naivu šiose diskusijose viską suversti tokios informacijos paklausai ir laisvai rinkai.

7. Tapę ES ir NATO nariais tikėjomės būti Vakarų forpostu Rytuose, tačiau vargu ar juo tapome. Tuo tarpu Maskva daro viską, kad mes būtume Rytų forpostu Vakaruose. Būdami ES ir NATO nariais esame dar įdomesni Maskvai. Rusija turi aiškią strategiją, kaip įgyvendinti savąją “forpostinę” strategiją. Vakarai, pasibaigus ES ir NATO plėtrai į mūsų regioną, yra įsitikinę, kad savo indėlį į mūsų saugumą yra realizavę ir kare dėl protų nesiruošia dalyvauti. Vakarams (išskyrus JAV) mūsų pretenzijos būti Vakarų forpostu nelabai rūpi, todėl esame beveik vieniši prieš pakankamai galingą, efektyvią ir gerai finansuojamą brangios rusiškos naftos ir dujų “forpostinę” strategiją.

8. Prognozuodami Lietuvos ir Rusijos santykius ateityje turime suvokti, kokio šių santykių scenarijaus siekia Rusija. Teoriškai Lietuvos atžvilgiu Kremlius gali veikti pagal tris scenarijus. Pirmasis: Lietuva tampa visiškai laisva nuo Rusijos įtakos; antrasis: Lietuva tampa visiškai priklausoma nuo Rusijos; trečiasis, tarpinis variantas: šiuolaikiškai “finliandizuota” Lietuva.

9. Žinant Rusijoje vyraujančias nuostatas, kad sustiprėjusi šalis visada imasi teritorijos plėtimo, pirmasis variantas istoriškai ir geopolitiškai yra neįmanomas, nes nuo pat viduramžių nėra buvę taip, kad Rusijai nerūpėtų vienokia ar kitokia įtaka Lietuvoje. Todėl maža vilčių, kad artimiausioje ateityje Lietuvos ir Rusijos santykiai taptų panašūs į Vokietijos ir Liuksemburgo, ar Prancūzijos ir Belgijos santykius.

10. Antrasis variantas, kad Lietuva visiškai pasiduotų Rusijos įtakai, taip pat mažai tikėtinas, nes net ir pačiai Lietuvai krypstant į tokį variantą, Rusijai jis būtų strategiškai nenaudingas, galų gale ir Vakarai į tai politiškai sureaguotų.

11. Galime drąsiai tvirtinti, kad labiausiai Rusijos siekiamas yra trečiasis variantas – “finliandizuota” (šiandien šį terminą turėtų keisti žodis “dujofikuota”) Lietuva. Tai reiškia, kad Rusija deda ir dės dideles pastangas laimėti Rusijos - Vakarų karą dėl politinės įtakos Lietuvai, tuo būdu išnaudodama Lietuvos narystę ES ir NATO bei kurdama Kremliaus forpostą Vakaruose. Be abejo, tokia įtaka būtų pakankamai paslėpta, ir Lietuva oficialiai galėtų džiaugtis “išorine nepriklausomybe”. Toks scenarijus gali būti ypač tikėtinas, jeigu dėl geopolitinių slinkčių JAV bus priversta vis daugiau politinio dėmesio ir resursų skirti Azijai ir Artimiesiems Rytams ir tuo pačiu bus priversta mažiau dalyvavauti Europos reikaluose.

12. Matant tokią perspektyvą, Lietuva turėtų apsibrėžti ilgalaikę ir racionalią veiksmų programą, kurią galima būtų pavadinti Rusijos sulaikymo strategija, kuri leistų pasiekti, kad Rusija negalėtų įgyvendinti savo tikslų “finliandizuoti” Lietuvą. Tokia strategija turi apimti tris Lietuvos nacionalinių interesų sritis:
- Lietuvos užsienio politikos nacionalinius interesus Vakaruose;
- Lietuvos užsienio politikos nacionalinius interesus Rytuose;
- Vidaus politinio ir visuomeninio gyvenimo imuniteto Rusijos įtakai stiprinimas.

13. Vakaruose Lietuva turi pirmiausia siekti realistinio Vakarų valstybių požiūrio į pavojingas Rusijos vystymosi tendencijas dominavimo. Reikia siekti, kad Vakarai į Rusiją nustotų žiūrėti kaip į “specialų” atvejį, santykiams su kuria būtų taikomi specialūs kriterijai. Šiandien Europoje vis dar dominuoja tai, ką geriausiai simbolizuoja buvęs Vokietijos kancleris G.Šrioderis, tai yra perdėtos politinės investicijos į tariamo taikaus sugyvenimo su Rusija perspektyvą, galvojant, kad Europos ir Rusijos ekonominis bendradarbiavimas, ypač energetikoje, įtrauks Rusiją į europinių vertybių “vartotojų” ratą. Tačiau iki šiol stebime priešingą reiškinį - Europa darosi labiau priklausoma nuo Rusijos primetamų taisyklių. Europa buvo priversta užmerkti akis į Rusijos karą Čečėnijoje. Matėme, kad 2006 m. pradžioje Europa tylomis stebėjo, kaip su rusiškų dujų tiekimu buvo prievartaujama Ukraina, nes oranžinės revoliucijos metu Ukraina pasirinko ne prorusišką kursą. Dabar matome, kaip vangiai Europos Sąjunga įsijungia į savo narės Estijos gynybą nuo Rusijos agresyvių ir įžūlių išpuolių.

14. Lietuva turi remti vieningos ir stiprios Europos Sąjungos idėją, nes, didėjant centrinių Europos Sąjungos institucijų galiai, taip pat ir formuojant bendrąją užsienio politiką ar energetikos strategiją, mažėtų perdėtai simpatizuojančių Rusijai valstybių (Ž.Širako Prancūzijos, S.Berluskonio Italijos) įtaka Europos Sąjungos ir Rusijos santykių raidai.

15. Todėl Lietuva turi būti ryžtinga naujos Europos konstitucinės sutarties šalininkė. Lygiai taip pat ryžtingai Lietuva turi pasisakyti už ES biudžeto peržiūrą, kad jis būtų ir didesnis, ir kad jame būtų numatytas pakankamas naujų europinių politikų (energetikos, naujos Rytų kaimynystės politikos) finansavimas.

16. “Kuo daugiau Europoje bus Amerikos, tuo mažiau Europoje bus Rusijos” – ši tezė turi lemti nekintantį Lietuvos orientacijos tęstinumą. Rusija yra suinteresuota, kad įtampa tarp JAV ir Europos didėtų, kad JAV įtaka Europos politikai mažėtų, nes tai leistų Rusijai didinti savo įtaką Europai. Lietuva turi nuosekliai ginti gerų ES ir JAV santykių perspektyvą. Aplinkybes, dėl kurių gali blogėti ES ir JAV santykiai, Lietuva turi laikyti aplinkybėmis, kurios kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

17. Lietuva turi aktyviai veikti tiek Vidurio Europos regione, tiek ir ES lygmenyje, skatindama įgyvendinti bendrus europinius energetikos projektus, kurie mažintų Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Lygiai taip pat Lietuva turi skatinti politinį Vidurio Europos bendradarbiavimą, kad šis regionas formuotų Europos Sąjungos politikos Rusijos atžvilgiu pamatus. Ši veiklos sritis turi tapti svarbiausia Lietuvos užsienio reikalų politikos veikla.

18. Lietuva yra regione, kuris visais laikais istorijoje buvo lengvai “išmainoma korta”- ją aplinkinės didžiosios valstybės iškeisdavo vardan savo interesų. Lietuva negali būti garantuota, kad, agresyvėjant Rusijos pastangoms susigrąžinti įtaką Europoje, Vokietija ir Prancūzija nenusisuks nuo Baltijos regiono, palikdamos jį Rusijos įtakos plėtrai. Todėl Lietuvai labai svarbu išlaikyti ir stiprinti strateginę partnerystę su Lenkija, skatinant Lenkiją imtis regiono lyderio, ginantis nuo Rusijos įtakos, vaidmens.

19. “Energetinė Žečpospolita” yra strategiškai svarbiausias Lietuvai infrastruktūrinis projektas, kuris turi apimti ne tik Lietuvą ir Lenkiją, bet ir Latviją bei Estiją, nes energetinė nepriklausomybė gali būti užtikrinta tik visam regionui, įskaitant ir elektros sistemos įsijungimą į europinę UCTE sistemą. Naujos branduolinės elektrinės statymas turi būti integrali platesnio regiono energetinės sistemos nepriklausomumo ir integravimo į europines sistemas dalis, o ne projektas, kuris supriešina kaimynus.
20. Lygiai taip pat tik kartu su Lenkija Lietuva gali sukurti ir turėti nepriklausomą nuo “Gazpromo” dujų tiekimo infrastruktūrą.

21. Rytuose Lietuva turi mažai vilčių viena ką nors daug ir efektyvaus pasiekti, todėl turėtų mažinti savo “parodomojo” aktyvumo veiklą “naujuose kaimynuose”, dėl žymiai aktyvesnės veiklos šio regiono labui ES ir NATO viduje. Ekspertinė, patariamoji, mokomoji veikla šio regiono valstybėse turi tapti žymiai konkretesnė ir geriau finansuojama. Veikdama žymiai aktyviau Vakaruose turėtų tradiciškai siekti, kad europinių vertybių ir demokratijos sritis plėstųsi kiek galima toliau į Rytus. To galima pasiekti tik išlaikant šiose šalyse siekį suartėti su Europos Sąjunga, o pačioje ES žadinant ir įtvirtinant tokio suartėjimo svarbą pačiai Europos Sąjungai. Rusijos brutalios ir kartais sėkmingos pastangos stabdyti tokios erdvės plėtrą yra kaina, kurią šis regionas turi sumokėti už Europos pabudimą.

22. Lietuva kartu su kaimynais bei JAV politikos šiame regione architektais turi tapti naujos “kaimynystės politikos” architekte. Reikia siekti, kad Europos Sąjungoje būtų pradėta aiškiai skirti “kaimynystės Europoje” ir “Europos kaimynystės” politikos.

23. Lietuva gali tikėti, kad Rusijos agresyvumas kaimynų atžvilgiu susilauks ES bei NATO dėmesio. Savo agresyviais veiksmais Rusija skatina formuluoti vieningesnę Europos Sąjungos santykių su Rusija politiką. Po to, kai Rusija nutraukė dujų tiekimą Ukrainai, Europa ėmėsi vieningos energetikos politikos kūrimo. Lygiai taip pat Rusijos politiniai išpuoliai prieš Gruziją, ir ypač prieš Estiją, turės paskatinti Europos Sąjungą laikytis vieningos politikos. Lietuva turi siūlyti Europos sąjungai svarstyti europietišką Rusijos sulaikymo strategiją.

24. Lietuvai sunku būtų tikėtis įtakoti ar pakeisti Rusijos politikos kryptis ar Rusijos interesus, tačiau Lietuva gali tikėtis, kad ilgainiui Rusija bus priversta vis labiau suprasti, kad jos svarbiausios politikos kryptys ir interesų apsauga turi būti nukreipta į Rytus, o ne į Vakarus. Kremliaus neįtikins kalbos apie demokratijos ir žmogaus teisių svarbą, tačiau Rusiją gali įtikinti tik argumentai apie galimus Rytų stiprėjimo ir jų įtakos plėtros grėsmę Rusijai.

25. Lietuvoje reikia dėti visas pastangas, kad mažėtų erdvė žmonių nusivylimui savo valstybe, nes nusivylę piliečiai labiausiai praranda imunitetą Rusijos pastangoms “plauti” smegenis. Nusivylimas žadina nostalgiją praeičiai, taip pat ir sovietinei praeičiai. Tai skatina ir didėjantį nepasitikėjimą demokratijos institucijomis. Nusivylimas yra erdvė populizmui, o pastarųjų kelerių metų patirtis rodo, kad per populizmą į Lietuvą veržiasi Rusijos įtaka. Rusija Lietuvoje yra stipri tiek, kiek yra didelis Lietuvos žmonių nusivylimas savo valstybe.

26. Todėl ypatingas dėmesys turi būti skirtas kovai su korupcija, nes ji yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl didėja žmonių nusivylimas valstybe. Nesuvaldyta korupcija taip pat yra tiesioginė galimybė Rusijai nekontroliuojamai naudoti savo nešvarius pinigus Lietuvos politinio gyvenimo įtakojimui. Kaip rodo “Dujotekanos” istorija Lietuvoje, įsivyravusi tolerancija neskaidriems ryšiams, įtakoms, savanaudiškumui yra pasiekusi tokį lygį, kad atskiros valstybės institucijos gali būti labai nesunkiai užvaldytos. Neskaidrios įtakos yra grėsmingai arti su Rusijos įtakų, ypač efektyviai realizuojamos per Rusijos energetines bendroves ar jų tarpininkes.

27. Iki šiol vykdyta partijų finansinės veiklos įvairių politinių kampanijų metu kontrolė taip pat yra nepakankama. Kaip rodo nesena Darbo partijos finansavimo istorija, partija per metus gali neteisėtai išleisti daugiau nei 8 mln. litų lėšų, kurios nėra oficialiai registruojamos, o valstybės institucijos, kurios privalo prižiūrėti, ar partijos teisėtai finansuoja savo veiklą, to visai nepastebi. Partijų finansavimą turi kontroliuoti specialus STT padalinys, turintis visus reikalingus įgaliojimus.

28. Valstybė visiškai negina savo piliečių protų nuo rusiško “smegenų” praplovimo. Žiniasklaida, viena iš visuomenės institucijų, pasiduodančių korupcinei “nešvarių” pinigų įtakai, yra mažiausiai ir sunkiausiai pasiduodanti valstybinei antikorupcinei priežiūrai. Kare dėl protų žiniasklaida yra pats svarbiausias ginklas. Rusija Lietuvoje yra įsigijusi ir naudoja labai pavojingus ginklus. Tuo tarpu valstybė šiame kare elgiasi visiškai bejėgiškai. Valstybė turi imtis labai efektyviai kontroliuoti finansinius srautus žiniasklaidoje ir negailestingai stabdyti Rusijos finansiškai neviešai įtakojamos žiniasklaidos veiklą Lietuvoje.

29. Norint pakeisti padėtį, reikia specialios valstybinės programos formuoti ir puoselėti paklausą kitokiai žiniasklaidai – tokiai, kuri atspindėtų Europos tradicijas, kuri nemanipuliuotų žmonių sąmone, o ugdytų savarankiškai mąstantį individą, stiprintų pilietinę visuomenę. Todėl neužtenka šnekėti apie hipotetines grėsmes iš Rytų, būtina aktyvi Lietuvos politika, užtikrinant asmens ir visuomenės informacinį saugumą, taip išliekant visaverte Europos informacinės erdvės dalimi.

30. Rusija didina savo įtaką visame regione, taip pat ir Lietuvoje, didindama energetikos priklausomybę nuo Rusijos resursų. Todėl Lietuva turi įgyvendinti politinę energetikos priklausomybės nuo Rusijos mažinimo strategiją, paversdama šią strategiją svarbiausiu užsienio politikos ir vidaus politikos prioritetu.

31. Imunitetas Rusijos įtakai mažėja ir dėl sumenkusio lietuviško patriotizmo. Valstybė privalo turėti ir įgyvendinti kompleksinę patriotinio mentaliteto indoktrinacijos strategiją. Mokykla ir kultūra yra svarbiausi šios strategijos instrumentai.

32. Patriotai užauga sveikose ir stipriose šeimose bei aktyviose bendruomenėse. Patriotinė meilė visai valstybei prasideda nuo meilės savo nedidelei gimtinei ir savo bendruomenei. Šeimos ir bendruomenių ugdymo strategija yra taip pat ir Rusijos sulaikymo strategija.

33. Nusivylimas savo valstybe išsilaiko ir didėja pirmiausia tarp žmonių, kurie gyvena skurdžiai. Skurdas yra vienas iš pagrindinių nesibaigiančios nostalgijos sovietinei praeičiai šaltinių. Iki šiol valstybės įgyvendinama kovos su skurdu strategija yra visiškai neefektyvi, tik didinanti išlaikytinių mentalitetu užsikrėtusį visuomenės sluoksnį, kurio gyvenimo tragedijos jau nieko nebestebina.

34. Nusivylimas savo valstybe ir patriotizmas mažės jeigu valstybė ir visuomenė turės dideles ambicijas – būti ne Europos atsilikėle. Rusijos Lietuvoje bus tuo mažiau, kuo mažiau Lietuvoje bus stagnacijos. Nauja, ambicinga darbotvarkė Lietuvai ir tikra, telkianti tokiai darbotvarkei lyderystė yra būtinai reikalingi, norint to pasiekti.

35. Lietuvos politinis gyvenimas yra ypač lengvai Rusijos įtakojamas per atskiras, visuomenėje populiarias asmenybes, kurios, išnaudodamos visuomenės neatsparumą populizmui, su Rusijos įtakos pagalba lengvai užima aukštus postus valstybėje. Geriausias pavyzdys yra R.Pakso tapimas prezidentu. Rusija į Lietuvos politinį gyvenimą efektyviausiai veržiasi per Prezidento rinkimus. 2009 metais baigsis V.Adamkaus kadencija, po kurios per Prezidento rinkimus Lietuva vėl ners į nežinomybę. Nuo pat 1997 m. kiekvieni Prezidento rinkimai Lietuvai tampa egzistencinio išbandymo momentu. Rusija pasinaudodama Prezidento rinkimais ir investuodama į vis naujų populistinių veikėjų propagandą, sukuria Lietuvos politiniame gyvenime ilgalaikę ir beveik permanentinę krizę. Reikia analizuoti, koks Prezidento rinkimo būdas – tiesioginis ar renkant Seime labiau leistų amortizuoti Rusijos įtaką. Kaip rodo Latvijos ir Estijos pavyzdys, ir Parlamente išrinktas Prezidentas gali būti ir efektyviu, ir autoritetingu valstybės vadovu.

36. Lietuva turi pagaliau rasti galimybių stabdyti savo politinio gyvenimo eroziją. Tai yra pagrindinė sąlyga, norint turėti realią Rusijos sulaikymo strategiją.

Pabaiga:
Rusijos įtakos didėjimas bus sustabdytas, jeigu tokia “Rusijos sulaikymo strategija” taps tikru neformaliu nacionaliniu susitarimu. Mes neturime kito pasirinkimo – tik bendrai pasipriešinti “finliandizacijai” (“dujofikacijai”) kad Rusijos pastangos Lietuvoje kurti Rytų vakarinį forpostą Rusijai kainuotų labai brangiai ir būtų iš esmės nesėkmingos.

Atėjo laikas kalbėti apie Rusijos sulaikymo strategiją

Andrius Kubilius
Tėvynės sąjungos pirmininkas

Pagal spaudos konferenciją 2007-05-09

Gegužės 9-oji Rusijai yra Pergalės diena. Mes irgi džiaugiamės, kad Hitleris buvo įveiktas. Ir gerbiame visus žuvusius šio karo metu. Taip pat džiaugiamės ir tuo, kad Sovietų Sąjunga žlugo ir jos ilga bei kankinanti okupacija pasibaigė. Gaila, kad šis žlugimas užtruko žymiai ilgiau nei hitlerinės Vokietijos žlugimas.

Deja, šiandieninėje Rusijoje ši diena virsta ne kritusiųjų pagerbimo diena, bet nostalgijos Stalino imperijai diena. Ir tai nostalgijai išreikšti labai tinka visi "bronziniai kareiviai". Todėl Gegužės 9-oji mums vis labiau asocijuojasi su Rusijos imperinio revanšizmo tema, o ne su Pergalės diena.
Todėl ir pasirinkau Gegužės 9-ąją kalbai apie šiandieninę Rusiją, – tokią, kokia ji yra šiandien, nes tie, kas žuvo II Pasaulinio karo metais, yra nusipelnę šią dieną atviros kalbos apie tai, kaip išvengti naujų diktatūrų, naujų imperijų, naujų karų.

Sovietų Sąjungos laikais Jungtinės Amerikos Valstijos vadovavosi aiškia Sovietų Sąjungos sulaikymo strategija, kuri buvo efektyviai įgyvendinta ir todėl Sovietų Sąjunga galų gale žlugo, mes gavome laisvę, o laisvasis pasaulis – šaltojo karo pabaigą.

Mūsų įsitikinimu, ateina metas kalbėti apie šiandieninės Rusijos sulaikymo strategiją, nes Rusija su savo šiandieniniu agresyvumu tampa pavojinga ne tik kaimynams, bet ir pati sau. Tokią strategiją reikėjo turėti jau vakar.

Rusija agresyvėja, Lietuva silpnėja

Pirmiausia, privalome turėti nacionalinę strategiją, o po to galvoti ir apie tai, kaip pasiekti, kad tokią strategiją turėtų ir Vakarai.

Dar 2004 m. rugsėjo mėn. kalbėjau apie poreikį rengti lietuvišką Rusijos sulaikymo strategiją. Vėliau dar keletą kartų raginau imtis tokios iniciatyvos. Tuo metu tai siūliau, nes mačiau, kaip Rusija stiprino savo įtaką mūsų vidaus politiniam gyvenimui: Paksas, Uspaskichas ir pan. dalykai skatino apie tai kalbėti. Tuo metu kokio nors rimtesnio atgarsio mano siūlymai nesulaukė.

Dabar, po Estijos įvykių, tikiuosi, kad galima bus žymiai racionaliau kalbėtis apie tai. Manau, kad tarp Lietuvos politinės sistemos dalyvių jau mažai liko tokių, kurie ir toliau kartotų, jog mūsų strateginis tikslas – bet kokiomis aplinkybėmis siekti gerų santykių su Rusija, nepaisant to, kaip ši kaimynė elgiasi.

Be abejo, įvykiai Estijoje buvo akstinas šį dokumentą, kuris mūsų kompiuteriuose brendo pastaruosius pusantrų metų, paviešinti ir taip paskatinti viešą diskusiją. Bet lygiai taip pat ir tariama naftotiekio “Družba” avarija, o dar labiau parlamentinio VSD tyrimo metu atsiskleidusi mūsų Lietuvos politinės sistemos erozija ir pasidavimas "Gazpromo" dujų pardavinėtojų įtakai paskatino šią strategiją pateikti viešam svarstymui.

Tėvynės sąjungos parengtas Rusijos sulaikymo strategijos projektas susideda iš kelių dalių – 1) Rusijos raidos tendencijų ir mūsų imuninių sugebėjimų atlaikyti Rusijos įtaką analizė; 2) pagrindiniai tiek mūsų politikos Vakaruose, tiek regione, tiek vidaus politikoje, siekiant sulaikyti Rusijos įtakos didėjimą, metmenys.

Pirma, – norint tokią strategiją rengti ir ją diskutuoti reikia išdrįsti atvirai kalbėti apie Rusiją. Rusija yra autoritarinė ir vis labiau agresyvi valstybė, savo tikslų siekianti vis efektyviau ir labiau sofistikuotai; Lietuva tuo tarpu savo politinės sistemos veikimu tampa vis silpnesnė.
Tapę ES ir NATO nariais mes įgijome šių organizacijų sutartimis garantuojamą saugumą, bet realiame gyvenime tapome tik dar įdomesni Putino Rusijai. Ir tokiomis sąlygomis, kai Vakarai yra nusiraminę, nes yra įsitikinę, kad jie mūsų saugumui jau viską padarė, suteikė mums sutartinį saugumą. Kovoje dėl mūsų žmonių protų mus Vakarai paliko vienus kovoti su galinga Rusijos propagandine mašina. Mes įsivaizdavome, kad, tapę ES ir NATO nariais, mes tapsime Vakarų forpostu Rytuose ir todėl Vakarai ir toliau bus aktyvūs mūsų regione; tuo tarpu Rusija siekia mus panaudoti kaip Rytų forpostą Vakaruose. Ir to siekia pirmiausia per mūsų žmonių protų ir po to sekančią valdžios “okupaciją”.

Nesunku prognozuoti, kad iš trijų galimų Rusijos ir mūsų santykių scenarijų:

1) mes visiškai laisvi;

2) mes visiškai reokupuoti;

3) mūsų “finliandizacija” – labiausiai tikėtina, kad Rusija siekia ir sieks trečiojo scenarijaus įgyvendinimo, – tai yra, Lietuvos ir viso Baltijos regiono "finliandizacijos" (arba šį terminą šiandien pakeičiant terminu "dujofikacijos").

Kuo daugiau Europoje Amerikos, tuo mažiau Europoje Rusijos

Mūsų parengta nacionalinė Rusijos sulaikymo strategija siekia apibrėžti tokias priemones, kurios "finliandizaciją" padarytų sunkiai įgyvendinamą arba visiškai neįmanomą.

Pirmas dalykas, kam skiriame dėmesį savo strategijoje – tai mūsų valstybės europinei politikai. Rusijos sulaikymo strategijai yra reikalinga stipri ir vieninga Europos Sąjunga, galinti įgyvendinti efektyvią ir vieningą energetikos strategiją ir santykių su Rusija strategiją. Toks turi būti pagrindinis ir visuotinis mūsų europinės politikos siekis. Tam reikalinga Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų bendrystė. Visada laikiausi principo “Kuo daugiau Europoje bus Amerikos, tuo mažiau Europoje bus Rusijos”. Rusijos energetinės agresijos išpuoliai prieš Ukrainą ir prieš Gruziją Europos Sąjungai padėjo susitarti dėl bendros energetinės strategijos, kurios tikslas yra apsisaugoti nuo Rusijos energetinės agresijos. Pastarieji Rusijos politinės agresijos priepuoliai sudaro palankias galimybes politinėje ES erdvėje kurti analogišką politinę strategiją, kurios tikslas turėtų būti ES siekis apsisaugoti nuo Rusijos politinės agresijos, kurios pavyzdžių pastaruoju metu matome pakankamai gausiai. Vienas iš svarbiausių instrumentų tokioje strategijoje turėtų būti tolesnis spartus naujų ES kaimynų (Ukrainos, Moldovos, Užkaukazės) pririšimas prie ES. Antras, tai efektyvios europietiškos energetinės strategijos įgyvendinimas. Mes savo ruožtu turime dėti visas pastangas “energetinės Žečpospolitos” projektui įgyvendinti.

Vidaus politikoje mums reikia efektyvios mūsų visuomenės imuninės sistemos atgaivinimo ir stiprinimo strategijos. Ir tai turi apimti tiek informacinę, tiek ir kultūrinę bei švietimo politiką. Ne mažiau svarbu yra negailestingai naikinti tas priežastis, kurios Lietuvos žmones skatina būti nusivylusius savo valstybe. Rusija Lietuvoje yra stipri tiek, kiek lietuviai yra nusivylę savo valstybe. Todėl korupcijos, stagnacijos, skurdo įveikimas turi būti patys svarbiausieji prioritetai, norint stabdyti Rusijos įtaką. Ne mažiau svarbu yra susitarti ir dėl mūsų politinės sistemos veikimo, nes Rusijos įtaka Lietuvoje yra kuriama per rinkimus, ypač per Prezidento rinkimus. Todėl kyla klausimas, ar Lietuvai ir toliau naudinga rengti tiesioginius prezidento rinkimus. Ar neverta pagalvoti apie prezidento rinkimų parlamentinį variantą, kokį matome kaimyninėse valstybėse.

Taigi galime atvirai sau pasakyti, kad turime daug silpnų vietų, per kurias veržiasi Rusija. Ir tai stabdyti ne visada padės policijos skydai ar ašarinės dujos, kaip buvo Estijoje. Tai stabdyti galime tik mes patys, susitarę dėl Rusijos sulaikymo strategijos. Neseniai šventėme Gegužės 3-iosios konstitucijos dieną. Ta proga neišvengiamai teko prisiminti išdavikiškus Targovicos konfederatus. Rusijos sulaikymo strategijos nesugebėsime įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu šiandieninių Targovicos konfederatų įtaka yra didesnė negu mes žinome.

Mes teikiame naują grupės Tėvynės sąjungos bendražygių parengtą projektą ir kartu mūsų naujos iniciatyvos “Nauja darbotvarkė Lietuvai” projektą, kurį toliau svarstysime vidiniuose forumuose ir viešuose pasitarimuose.


Žr. "Rusijos sulaikymo strategija"

Ūkio ministras rūpinasi "Dujotekanos" pelnais

TĖVYNĖS SĄJUNGOS
SPAUDOS TARNYBOS INFORMACINIS PRANEŠIMAS

2007 m. gegužės 5 d.


Andrių Kubilių stebina ūkio ministro rūpestis dujų monopolininkų pelnu

2007-05-04 ūkio ministras Vytas Navickas spaudos konferencijoje pareiškė nepritariąs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pasiūlytai naujai dujų kainų skaičiavimo metodikai. Tėvynės sąjungos pirmininkui Andriui Kubiliui susidariusi situacija kelia nuostabą. Komentuodamas įtampą tarp Ūkio ministerijos ir V. Jankausko vadovaujamos komisijos TS pirmininkas Andrius Kubilius pasakė:

"Matydamas Ūkio ministerijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos karą dėl dujų kainų nustatymo metodikos turiu pareikšti, kad ministro Vyto Navicko pastangos rūpintis "Dujotekanos" pelnu ir jo neigiamas požiūris į nepriklausomos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pastangas rūpintis dujų vartotojais, o ne tiekėjų pelnu, kelia nuostabą. Bandysime artimiausiu metu Seime aiškintis tokių Ūkio ministerijos veiksmų priežastis".

"Kas, jei ne mes? Kada, jei ne šiandien?"

Kalba maldos pusryčiuose Seime apie lyderystę


Apie lyderystę pasaulyje yra madinga kalbėti. Verslo vadyboje galima rasti įvairių vadovėlių, skirtų šiai temai. Politikai mėgsta pakalbėti apie moralinę lyderystę.

Savo kalbą nutariau pradėti nuo paprastų klausimų: Kaip gyvename? Lyg kažko ir trūksta? Dėl to neramu. Iš pradžių, Nepriklausomybę paskelbus, buvo sunku ekonomiškai, bet politiškai lengviau – kryptis aiški, kelrodžiai ženklai aiškūs – nepriklausomybė, demokratija, rinkos ekonomika, integracija į Europos Sąjungą ir NATO.

Šiandien jaučiame kad kažko trūksta. Šnekame apie visų karą su visais, apie valstybės tapatybės krizę, vis labiau apima jausmas, kad valstybė sukasi tuščiomis apsukomis. Galime ginčytis dėl Valstybės saugumo departamento, dėl aukštojo mokslo reformos, dėl šeimos politikos, bet jauti, kad tie ginčai lyg ir nesiekia esmės ir gelmės. Kaip ir visokie politiniai manevrai, frakcijų keitimai, svarstymai remti ar ne mažumos vyriausybę – visa tai yra lyg ir šalia esminių klausimų, kuriuos, atrodo, bijome, nemokame ar nenorime sau kelti.

Tai ir yra valstybės tapatybės krizė, apie kurią kalbėjo ir prezidentas V. Adamkus. Valstybė nežino, kur toliau eiti, riedama iš inercijos, todėl politikoje ir matome vis daugiau tuščių apsukų. Tai aš taikau ir sau.

Bet kai kalbame apie valstybės tapatybės krizę, tai turime suvokti, kad ta valstybės tapatybės krizė turi būti įvardinta kaip lyderystės tapatybės krizė.

Jeigu Lietuvos valstybę ir yra ištikusi kokia nors krizė – tai yra lyderystės krizė. Nes valstybė krypties nebeturi, piliečiai nebežino link kur valstybė juda, kai valstybėje nebėra kam tą kryptį brėžti, tą pagrindinę liniją ryškinti, kai nebėra kas įtikintų ir kitus, kad ta kryptis yra teisinga, ir gebėtų ne tik įtikinti, bet ir patraukti ta kryptimi eiti kitus.

Kai kalbu apie lyderystę, kalbu apie platesnį dalyką ir reiškinį nei vien lyderių asmenybės. Labai kategoriškai norėčiau pabrėžti, kad mano kalba nėra skiriama stipraus lyderio reikmės išaukštinimui. Esu kategoriškai nusiteikęs prieš visokius samprotavimus apie poreikį stiprinti Prezidento galias ar švelnų lietuviškos “tvarkos ir teisingumo” autoritarizmą. Stiprios vienasmenės lyderystės aukštinimas kelia problemų, – pasaulio istorija žino ir tokių lyderių, kaip Stalinas ar Hitleris.

Kai kam gali pasirodyti, kad kalbu kaip nostalgiškas sąjūdietis, pasiilgęs tų laikų, kai pasaulio ir mūsų regiono istoriją brėžė tokie lyderiai kaip Reiganas, Thatcher, Kohlis, o mūsuose – Jelcinas, Landsbergis, Valensa ar Havelas. Dabar tokių lyg ir nebėra. Pasaulio istorija yra akivaizdžiai įrodžiusi, kad herojiniai istoriniai kataklizmai pagimdo ir herojinius lyderius. Bet ir ne apie tai aš bandau šiandien kalbėti, nes manau, kad geriau gyventi be herojinių kataklizmų.

Bandau kalbėti apie tai, kad kiekvienas laikmetis valstybės gyvenime turi turėti savo vyraujančią idėją, vyraujančią prasmę. Visuomenei ir valstybei reikalinga tokios vyraujančios idėjos lyderystė. “Pradžioje buvo žodis” – tuo yra viskas pasakyta. Pradžioje buvo mintis, – garsiai pasakyta. Ir ją kažkas turėjo pasakyti. Po to žodis tapo kūnu. Lyderio žodis tampa kūnu.
Pasaulio istorija žino ir tokių lyderių kaip Mozė, Jėzus Kristus ar Jonas Paulius II. Labai supaprastinus visą reikalą galima pasakyti, kad jie buvo tikri žodžio ir minties, garsiai pasakytos minties, idėjos lyderiai. Be abejo, skeptikas gali atsakyti, kad jiems nesunku buvo būti lyderiais, nes Dievas juos pasirinko ir todėl jų lyderystę lydėjo stebuklinga dieviškoji galia, tačiau, kaip fizikas, viską supaprastinęs, galėčiau pasakyti, kad jų galią lėmė tai, kad žmonės jais tikėjo.
Taigi tikra lyderystė yra lydima tikėjimo ir pasitikėjimo. Tik tai ir leidžia tokiai lyderystei atsirasti.

Ir čia pereisiu prie svarbiausios tokios lyderystės savybės – tai turi būti telkiančioji lyderystė. Nes tik tokia lyderystė gali grįsti tikėjimo ir pasitikėjimo pamatus. Su žodžio, minties, idėjos lyderyste problema yra ta, kad kiekvienas, pretenduojantis į lyderius, siekia garsiai pasakyti savo žodį, savo mintį, savo idėją. Ir kiekvienam jo žodis yra pats gražiausias. Tokių žodžių labai greitai pasidaro labai daug. Prasideda žodžių karas, prasideda visų karas su visais. Lyderystės nebelieka. Pasitikėjimo taip pat. O laikas bėga, ir tuščios apsukos sukasi vis smagiau.
Taigi ko reikia tokiai telkiančiai lyderystei rastis?

Turiu pabrėžti, kad šiandien kalbu apie politinę lyderystę. Telkiančioji politinė lyderystė turi pasižymėti keliomis aiškiomis savybėmis.

Pirmiausia reikia atsiminti, kad politinių lyderių būna visokių ir ne visi būna telkiantieji. Vieni politinio lyderio savybių turintys žmonės siekia valdžios tam, kad ją naudotų asmeninėms užgaidoms tenkinti, siektų pasipelnyti, įtvirtintų giminės ar ištikimų žmonių oligarchiją. Turime lietuviškų pavyzdžių. Kiti visus sugebėjimus sutelkia į galios žaidimus ir valdžios išlaikymą. Svarbiausia jiems būti valdžios viršūnėje ir mėgautis galia, šlove. Ir tokių pavyzdžių turime. Dar kiti turi idėją, kurią nuosekliai įgyvendina. Būtent šiuos galima laikyti tikrais politiniais lyderiais, nes politiniai lyderiai vertinami pagal tai, ką jie padarė savo šaliai arba ką pati šalis padarė vienam ar kitam lyderiui vadovaujant.

Tai reiškia, kad tikras politinis lyderis pirmiausia turi turėti aiškų tikslą arba aiškią idėją. Geriausia, kai jis turi vieną tikslą. Antra, politinis lyderis privalo turėti politinės valios siekti tikslo. Ir pagaliau turbūt svarbiausia politinio lyderio savybė – ilgalaikė valia siekti vieno tikslo. Jis turi turėti ilgalaikę valią siekti vieno ir to paties tikslo. Tokį aš pažįstu Vytautą Landsbergį.
Taigi, tikslas ir politinė valia, ilgalaikė politinė valia, yra būtinosios sudedamosios politinės lyderystės dalys. Tačiau taip pat yra reikalingi ir tikėjimas bei pasitikėjimas, nes kitaip turime ne lyderį, o vienišą kovotoją. Vienišas kovotojas gali tapti telkiančiu lyderiu, bet gali ir netapti.
Grįždamas prie Lietuvos reikalų aš drįstu pasakyti, kad šiandien Lietuvoje mes ir esame tokioje situacijoje, kai pagrindine mūsų valstybės gyvenimo problema tampa vis akivaizdesnis telkiančios politinės lyderystės deficitas. Turime kovotojų, bet neturime telkiančios lyderystės. Tai nereiškia, kad nėra gerbiamų, autoritetingų žmonių – Valdo Adamkaus, Vytauto Landsbergio, Gedimino Kirkilo. Problema ne čia, problema, kad nėra telkiančios lyderystės.
Telkiančioji lyderystė nereiškia nekritiška ar bijanti pasakyti aštresnį žodį. Telkiančioji lyderystė – sugebanti plėsti tikinčiųjų būrį, būrį tikinčiųjų tuo pačiu tikslu, idėja. Kai reikia, – subardama nuodėmingas ar netikinčias aveles.

Kai kam gali pasirodyti, kad savo kalba aš bandau įrodyti, kad pats Kubilius tiktų tokiam lyderystės vakuumui užpildyti. Taip galvojantys apsirinka, nes su tiek plaukų ant galvos iliuzijų jau nebeturiu. Ne apie Kubilių, Jonaitį ar Petraitį turime kalbėti. Netikiu stebuklais, netikiu, kad koks nors vienas naujas ar reinkarnuotas “gelbėtojas” galėtų tą lyderystės vakuumą užpildyti, kas jis nebūtų, net ir būsimasis 2009 metų prezidentas.

Šiandien aš bandau kalbą pasukti kitur ir kitaip. Gal truputį naiviai. Pabandykime užmiršti rinkimus, kandidatus ir savo partijas. Užmirškime konservatizmą, socialdemokratiją ir liberalizmą. Atsakykime į klausimą – kas mus jungia čia, šioje salėje? Kai ką tikėjimas ir malda, kai ką smalsumas, kitus – noras neatsilikti. Bet svarbiausias dalykas, kuris mus jungia, tai, kad dauguma čia esančių yra neabejingi, neabejingi bendram reikalui, bendram gėriui, bendram tikslui. Abejingumas yra netikėjimo sinonimas. Jeigu mes esame neabejingi, mums neramu, kaip čia bus toje Lietuvoje. Tai ir yra mūsų tikėjimo ir tarpusavio pasitikėjimo pagrindas. Mums betrūksta tik tikslo suvokimo ir politinės valios tam tikslui įgyvendinti. O tai ir būtų telkiančioji lyderystė. Taigi čia ir galėtų gimti ta telkiančioji lyderystė, sujungianti kairiuosius ir dešiniuosius, esančius valdžioje ir esančius opozicijoje.

Ši maldos pusryčių bendrija ir turėtų imtis tos telkiančios lyderystės, kurios taip trūksta Lietuvai. Kaip tai padaryti ir nuo ko pradėti? Nuo paprastų dalykų – reikia dažniau būti kartu, išlikti neabejingiems ir pradėti nuo paprasčiausių klausimų formulavimo – koks yra mūsų politikos tikslas, tai yra, kokią Lietuvą po 20 metų mes norime matyti?

Kai atsakysime į šiuos klausimus, galėsime paklausti savęs, ar turime politinės valios tokio tikslo siekti? Jeigu ir į šį klausimą atsakysime taip – tada pasakykime sau – tegul mūsų žodis tampa kūnu. Tada jau galėsime ginčytis Seimo salėje dėl veiksmų ir priemonių, galėsime net ir bartis, konkuruoti rinkimuose, bet mes turėsime tikslą ir politinę valią. Lyderystės krizė būtų išspręsta. Valstybės tapatumo krizė taip pat būtų išspręsta.

Kas, jeigu ne mes? Kada, jeigu ne šiandien?