ANDRIUS KUBILIUS, KĘSTUTIS ŠKIUDAS
KONSERVATYVIOSIOS POLITIKOS PROJEKTAS LIETUVOJE
Įžanga
Šio teksto tikslas – parodyti konservatyviosios politinės minties raidą nepriklausomoje Lietuvoje, bandant įžvelgti, ar konservatyvu buvo tai, kas vyko savaime, kuriant nepriklausomą Lietuvą, ar nepriklausomos Lietuvos politikoje pavyko sąmoningai įgyvendinti tai, ką galime vadinti konservatyviosios politikos vertybėmis. Taip pat yra bandoma įžvelgti, kaip ateityje konservatyvioji politinė mintis gali prisidėti prie sėkmingos Lietuvos raidos.
Visa tai, ką bandome aptarti, yra pavadinta konservatyviosios politikos projektu Lietuvoje. Tai nereiškia, kad labai paprastai būtų galima įvardinti projekto autorius, aiškius projekto kontūrus ar projekto baigtį. Tačiau projektas yra šiandien madingas žodis, kurį net ir kai kuriems konservatoriams kartais būna malonu naudoti. Tam, kad parodytų savo modernumą...
Tai, kas dėstoma šiame tekste, yra autorių mintys, neaptartos ir neaprobuotos kokiuose nors partiniuose forumuose.
Pokomunistinės konservatyviosios politikos projektas: fikcija ar realybė?
Penkiolika metų gyvename nepakartojamą naujos valstybės gyvenimą. Pakilimai ir nuopuoliai, pergalės ir skandalai susilieja į vientisą kasdienybės srautą, kuriame gali ir nebepastebėti visuomenės ir valstybės gyvenime vykstančių tektoninių slinkčių, žyminčių naujų erdvių ir horizontų atsivėrimą. Kai kam atrodo, kad progresas yra nesustabdomas, kitiems atrodo, kad nepastebimai slenkame atgal į Rusijos glėbį, treti pastebi tik vis labiau įsigalinčią stagnaciją – šiame skirtingų vertinimų ir nuomonių sūkuryje nepasimesti gali tik tada, jeigu visam vertinimui pasirenki aiškią atskaitos sistemą ir, remdamasis į ją, pabandai kiek galima plačiau ir giliau apžvelgti tai, kas per penkiolika metų įvyko.
Analizuojant valstybės ir visuomenės gyvenimą atskaitos sistemos gali būti įvairios, pvz., galima nagrinėti šalies gyvenimą atskaitos koordinatėmis pasirenkant rinkos ekonomikos plėtrą ar žmogaus teisių bei laisvių įsigalėjimą. Tačiau tokias analizes palikime ekonomistams ar teisininkams. Politikams žymiai įdomiau ir vertingiau pabandyti politiškai įvertinti tokį reikšmingą valstybės gyvenimo periodą, bandant išsiaiškinti, kuri iš didžiųjų politinių ideologijų: konservatyvioji, liberalioji ar socialdemokratinė geriausiai tiktų to, kas įvyko ir vyksta, apibūdinimui.
Šio teksto tikslas – parodyti, kad nuo pat Sąjūdžio revoliucijos pradžios Lietuvoje, kaip ir visoje posovietinėje Centrinėje ir Rytų Europoje, sėkmingiau ar mažiau sėkmingai, tačiau nuosekliai ir pakankamai unikaliai yra įgyvendinamas konservatyvusis projektas. Ne liberalusis, ne socialdemokratinis, o konservatyvusis. Galima ginčytis dėl žodžio “įgyvendinamas”, nes jis suponuoja, kad yra kažkas protingas, kas tokį projektą įgyvendina, kai tuo tarpu politinių įvykių ir slinkčių raida yra dėsninga visuomenėje vykstančių permainų pasekmė, tik ribotai įtakojama valdžioje esančių politinių partijų ar jų politinių programų. Tačiau negalima ginčytis dėl žodžių “konservatyviosios politikos projektas”, nes jie turi pakankamai aiškiai apibrėžtą turinį. Konservatyviosios politikos projektas šioje geografinėje erdvėje, subyrėjus Sovietų Sąjungai, didele dalimi rutuliojosi savaimine raida, nors mes – konservatoriai, ir norėtume prisiimti didesnę dalį nuopelnų. Jis buvo įgyvendinamas nepaisant to, kad daugelyje šio regiono valstybių per šį laiką valdžioje dažniausiai buvo kairieji, buvusios sovietinės nomenklatūros įpėdiniai.
Kas bendra tarp “abonentų” ir konservatyviosios politikos projekto?
Teiginys apie konservatyviosios politikos projekto dominavimą ir sėkmę kai ką gali nustebinti, ypač matant šiandieninę Lietuvą, todėl skubu pasakyti, kad “draugystės”, “abonento” ar “diplominių” istorijų nelaikome konservatyviojo projekto sėkmės įrodymais. Kaip tik tai ryškiausiai parodo, su kokiomis milžiniškomis problemomis susiduria tokio projekto savirealizacija Lietuvoje. Bet tai mūsų neturi stebinti. Pokomunizmas yra unikalus reiškinys.
"Iš tikrųjų yra begalė požymių, leidžiančių teigti, kad pokomunizmas yra žymiai daugiau negu tik pereinamasis laikotarpis. Tai gali dominuoti šio regiono politikoje visoje matomoje ateityje", – dar 1994 metų vasarą teigė G. Schopflin'as tuo metu pasirodžiusiame eiliniame žurnalo "Daedalus", leidžiamo Jungtinėse Valstijose, numeryje, simboliškai pavadintame: "Po komunizmo: kas?"1. Straipsnyje teigiama, – perėjimas į demokratiją Centrinės ir Rytų Europos valstybėse sulėtėjo ir situacija kristalizavosi į kažką pusiau permanentiška. Šiose valstybėse bus bandoma perimti atskirus bruožus ir įtakas iš Vakarų, bet daugumoje aspektų pokomunizmas demonstruos savo vidinę dinamiką. Anot G. Schopflin’o, visose visuomenės gyvenimo srityse, ypač tose, kurios siejasi su bendruomene, solidarumu ir žmonių tarpusavio sąveika, žmonių elgesys buvo labai stipriai paveiktas komunistinio reliatyvumo, korupcijos bei begalinio piktnaudžiavimo valdžia ir šių sferų rekonstrukcija užtruks labai ilgai.
Šiandien galime drąsiai tvirtinti, kad tokios įžvalgos, skelbtos prieš gerą dešimtmetį, buvo absoliučiai teisingos, o mes, – tie, kurie tikėjomės lengvesnių ir greitesnių permainų, – paprasčiausiai buvome naivūs. Naivūs, nes neįsivaizdavome, jog konservatyviosios politikos projekto realizavimas visa apimtimi yra atkurti ne tik valstybingumą, privačia nuosavybe paremtą ekonomiką, bet ir žmonių bendruomenišką tarpusavio sąveiką, – gali būti toks nelengvas uždavinys. Todėl šiandien galime tvirtinti, – kiek pokomunistinio tvaiko dar jaučiame savo gyvenime, tiek dar yra nebaigto, nerealizuoto konservatyviosios politikos projekto.
Ar galimas revoliucinis konservatyvumas?
Kai kalbame apie Sąjūdį ir visas jo sukeltas revoliucines permainas, ne vienam kyla klausimas – ar galime tokias permainas vadinti konservatyviomis. Šiaip jau visuomenėje gyvuoja įsitikinimas, kad konservatoriai yra permainų priešininkai. “Jeigu gali nekeisti, privalai nekeisti”, – nuo viduramžių kartojama britų konservatorių išmintis daug kam atrodo kaip pagrindinis ir vienintelis galimas konservatyviosios ideologijos apibrėžimas.
Tačiau tai tinka tik natūraliai, be okupacijų ar invazijų besiplėtojančioms bendruomenėms. Jeigu manytume, kad bet kokie spartesni pakitimai žalingi bet kokiomis aplinkybėmis, tai Sąjūdžio metais tikrais “konservatoriais” turėjo būti laikomi M. Burokevičius ir J. Jarmalavičius, iš dalies A. Brazauskas ir visa senoji nomenklatūra, tai yra visi tie, kurie bandė “konservuoti” sovietinį režimą, bet ne V. Landsbergis ir visas Sąjūdis, reikalavę, siekę ir įgyvendinę tautinio išsivadavimo revoliuciją su visomis, po to sekusiomis revoliucinėmis permainomis.
Konservatyviosios ideologijos negalima apibrėžti vien tik kaip ideologijos, besipriešinančios permainoms. Konservatoriai bijo ir vengia permainų, kurios griauna nusistovėjusią natūralią tvarką, todėl konservatizmo pradininkas E. Burke peikė R. Russou ir visą Prancūzų revoliuciją2, kaip griaunančią tokią natūralią tvarką, tačiau konservatoriai yra radikalūs revoliucionieriai, kai reikia atkurti sąlygas, kuriomis natūrali tvarka kažkada egzistavo ir toliau gali egzistuoti.
Sovietinė okupacija sugriovė natūraliąją tvarką Lietuvoje, kaip ir visoje okupuotoje Europoje. Kaip sakė minėtasis G. Schopflin’as, visose visuomenės gyvenimo srityse, ypač tose, kurios siejasi su bendruomene, solidarumu ir žmonių tarpusavio sąveika /o tai ir yra svarbiausieji natūralios tvarkos elementai/, žmonių elgesys buvo labai stipriai paveiktas komunistinio reliatyvumo, korupcijos bei begalinio piktnaudžiavimo valdžia. Ir todėl, drįstame tvirtinti, – išsivadavimas iš šio palikimo yra revoliucinis konservatyvusis procesas. Nes kaip tik konservatoriai, o ne liberalai ar socialdemokratai skiria didžiausią dėmesį “bendruomenei, solidarumui ir žmonių tarpusavio sąveikai”.
Plataus tautos palaikymo sulaukęs Sąjūdis buvo ne tik išsivadavimo judėjimas, bet ir grįžimą prie natūraliosios tvarkos skatinusi jėga. Dauguma į jį įsitraukusių žmonių kaip tik ir tikėjosi, kad nepriklausomybę atkūrusi Lietuva ne tik sukurs vakarietišką gerovę, bet atkurs ir sovietinės valdžios sugriautą, morale paremtą tvarką ir teisingumą. Tuo jis neabejotinai reiškėsi kaip konservatyvusis judėjimas.
Taigi konservatoriai “konservuoja” ne kiekvieną tradiciją. Komunistinė ar sovietinė gyvensena, kaip prieštaraujanti konservatyviajai, natūraliai tvarkai, niekada nesulaukė nė menkiausio konservatorių palankumo.
Pastebėtina, kad visą pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį būtent požiūris į komunizmą buvo svarbiausia politinė takoskyra. Iš esmės nebuvo didesnių ginčų dėl naujosios Lietuvos kūrimo programos – Sąjūdžio pasiūlyta ji buvo iš esmės priimtina visoms politinėms jėgoms. Esminis ginčas vyko dėl to, kaip vertinti sovietinį režimą bei jo palikimą. Konservatoriai visada buvo tarp tų, kurie siūlė viską keisti kuo greičiau ir kuo radikaliau.
Išsivadavimas nuo sovietinio palikimo: totalinė liberalizacija ar konservatyvioji restitucija?
Vienas iš pagrindinių konservatyviosios minties skirtumų nuo kitų ideologijų – socializmo ir liberalizmo – ir yra išskirtinis konservatorių dėmesys bendruomenei. Kaip rašo R. A. Nisbetas3: "Visose specifinėse konservatyviojo tikėjimo sferose (...) nuolatinė prielaida yra iš istorijos ir socialinės raidos kylanti visos tarpinės tautos struktūros teisė atlaikyti individualizmo ir nacionalizmo antplūdį".
Reikia atsiminti, kad konservatyvioji filosofija nuo radikaliųjų liberaliosios bei socialdemokratinės filosofijų XVIII a. pabaigoje atsiskyrė iš esmės dėl nuo klasikos laikų egzistuojančio skirtingo požiūrio į žmogų.
Konservatoriai laikosi tradicinio krikščioniškojo požiūrio ir tiki, kad žmogus yra silpnas (pažeistas nuodėmės ir lengvai pasiduodantis pagundoms) ir tuo pat metu kupinas galingų aistrų bei gaivalų ir todėl negali būti paliktas savaiminei saviraiškai, nesilaikant bendruomenės suformuluotų doros ir elgesio taisyklių. Žmogus yra visuomeninis padaras, sutvertas gyventi bendruomenėje pagal jos ilgaamžę, gyvenimo patirties patikrintą ir todėl išmintingą tradiciją. Konservatyvioji etika remiasi bibline dorovės samprata (Dešimt Dievo įsakymų: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi). Žmogaus prigimtis nesikeičia, jo “laimės troškimas yra vis tas pats”, todėl tradicinė dorovė yra patikimas pagrindas žmonių tarpusavio santykiams tvarkyti visais laikais.
Liberalų iškeliama asmens laisvė remiasi supratimu, kad žmogus yra gimęs laisvei, kad iš prigimties jis yra geras, jį sugadina tik bloga visuomenė. Liberalioji etika remiasi supratimu, kad niekas negali trukdyti asmenybės saviraiškai, kol ji netrukdo kitų asmenų laisvei (nedaryk kitam to, ko nenorėtum iš kito patirti pats). Liberalams nuo pat Prancūzų revoliucijos laikų atrodė, kad asmenį pirmiausia reikia išvaduoti nuo visokių jo prigimtiniam gerumui išsiskleisti trukdančių prietarų ir varžtų, kurie slypėjo bendruomenės, gildijos, šeimos, religijos tradicijose, ir tada žmogus taps laisvas: laisvas elgtis kaip nori ir priimti sprendimus, remiantis tik savo asmeniniais norais ir savo asmenine išmintimi. Konservatoriams atrodė, kad tokiu atveju žmogus taps vienišas ir beveidis valstybės vergas ir sraigtelis, išvaduotas nuo bet kokių moralės įstatymų. Konservatoriai per pastaruosius kelis šimtus metų su nerimu stebėjo, kaip industrializacija, modernizacija, biurokratizacija negailestingai daužė bendruomenę bei jos tradiciją ir į tą vietą veržėsi beveidė, abstrakti ir visagalinti valstybės mašina.
Sovietinė totalitarinė valstybė ir jos režimas Lietuvoje, kaip ir bet kuris kitas totalitarinis režimas, buvo ryškiai priešiškas konservatyviosioms vertybėms ir konservatyviosioms visuomenės institucijoms. Pirmasis Stalino represijų taikinys ir buvo bet kokių bendruomenių ar asociacijų lyderiai, nes totalitarinis režimas negali leisti, kad valstybė būtų priversta dalintis žmonių lojalumu su kokiomis nors bendruomenėmis. Totalitarinė valdžia gerai žino, kad jai bus žymiai lengviau primesti savo valią ne gyvybingų bendruomenių visuomenei, o vienišųjų miniai, tarpusavyje nesusaistytai jokiais tarpusavio ryšiais. Pašalinus okupacinį režimą šie žmonių tarpusavio santykiai negali atgimti per vieną dieną. Jie negali atgimti remiantis vien tik asmens laisvės, demokratijos ar rinkos ekonomikos idėjomis. Todėl ir tenka konstatuoti, kad Sąjūdžio pradėtas išsivadavimo iš sovietmečio palikimo žygis yra ryškiai konservatyvus projektas.
Sąjūdžio projekto konservatyvumą labai aiškiai pabrėžė ir to laikmečio svarbiausias juridinis terminas – Restitucija. Laisvė sugrįžo per Nepriklausomybės restituciją, per 1938 metų Konstitucijos restituciją, per nuosavybės restituciją. Iki šiol nerealizuota lieka visuomenės tarpusavio santykių, bendruomeniškumo restitucija. Kaip sakė G. Schopflin'as, tai gali užtrukti pakankamai ilgai ir kartais gali pasirodyti, kad pokomunizmas tampa permanentiniu reiškiniu. Tačiau tai vis tiek bus restitucija, o restitucija yra akivaizdžiai konservatyvus terminas ir veiksmas.
Ar tikrai konservatyvusis, o ne liberalusis ar socialdemokratinis projektas?
Kai kam gali pasirodyti, kad tokiais nepriklausomos Lietuvos istorijos aiškinimais konservatoriai bando pasisavinti tai, kas priklauso visai tautai – nacionalinis išsivadavimas ir jo varomoji jėga – Sąjūdis, kuris dėl savo visuotinumo tariamai negali būti priskiriamas kokiai nors politinei srovei. Ir net tai, kad Sąjūdžio politinės veiklos tęsėja yra Tėvynės sąjunga, jai nesuteikia jokių monopolinių teisių prisiskirti sau Sąjūdžio nuopelnus. Juk iš Sąjūdžio kilo ir A. Sakalo socialdemokratai ar E. Gentvilo liberalai.
Su socialdemokratais lyg ir viskas aišku, – patys šiandieniniai vadinamieji socialdemokratai, ilgą laiką – pastaruosius penkiolika metų – įvairiais pavadinimais išbuvę valdžioje, tyliai pripažįsta, kad jie labiau atstovauja posovietinės nomenklatūros pragmatizmui, nei kokioms nors tikroms socialdemokratinėms idėjoms. Net ir tos iš Europos nusikopijuotos socialdemokratinės idėjos, pirmiausia per išplėtotą valstybinių pašalpų sistemą sukurtas išlaikytinių sluoksnis ir dėl to nesulaikomai augantis asocialių šeimų skaičius, kažin ar yra tai, ką savo nuopelnams norėtų prisiskirti šiandieniniai socialdemokratai. Šiandieniniai socialdemokratų lyderiai turi savo nuopelnų nepriklausomos Lietuvos istorijai, pirmiausia tai, kad išsivaduojamosios revoliucijos sunkmečiu, 1991-aisiais, iki pat rugpjūčio pučo, jie, nors ir bijodami ir nelabai tikėdami Nepriklausomybės sėkme, neprisidėjo prie kontrrevoliucijos, tačiau tai nieko bendra su socialdemokratija neturi.
Kalbant apie liberaliųjų idėjų įtaką, kai kam gali pasirodyti, kad patys žodžiai “išsivadavimas ar laisvė” yra grynai liberalūs terminai, o dar jeigu prisiminsime “rinkos liberalizaciją” ir “liberaliąsias žmogaus teises”, – tai galime pagalvoti, kad per pastaruosius penkiolika metų dominavo ne konservatyviosios, o liberaliosios vertybės ir todėl reikia kalbėti ne apie konservatyviojo, o apie liberaliojo projekto sėkmę.
Kai kam toks konservatorių ginčas su liberalais dėl praeities gali pasirodyti nelabai rimtas, tačiau toks idėjinis ir ideologinis praeities apibrėžimas, apibrėžimas “bėgių”, kuriais iki šios dienos atvažiavome, leidžia žymiai aiškiau ir geriau apibrėžti ir kuriomis kryptimis turi būti klojami bėgiai į ateitį ir kokiomis idėjinėmis vertybėmis šie bėgiai turi būti paremti.
Be abejo, reikia pripažinti, kad Sąjūdis užsiėmė ne vien tik romantine praeities restitucija. Nepriklausomybės restitucija, atsisveikinimas su okupacija vyko XX a. pabaigoje, ir todėl visiems buvo aišku, kad, išsivaduodami restitucijos būdu iš Sovietų Sąjungos, mes revoliucingai sparčiai kursime tai, kas yra Vakaruose. Nes per restituciją mes grįžtame į Vakarus, kuriems priklausėme iki okupacijos. Tačiau kol mes buvome okupuoti, Vakarai smarkiai pasikeitė, todėl ir mūsų restituciją turi lydėti ypač sparčios permainos.
XX amžiaus pabaigos Vakaruose /Europoje/ konservatyvioji doktrina perėmė daug liberalizmo elementų, ekonominėse idėjose skirtumų tarp liberalizmo ir konservatizmo jau nuo seno sunku atrasti, o Tony Blairo paskelbta “Trečiojo kelio” socialdemokratija taip pat labai ryškiai sukonservatyvėjo. Tokios europinės tendencijos įtakojo ir politinius procesus Lietuvoje, o Lietuvos politinių partijų europėjimas buvo viena iš priežasčių, kodėl Lietuva taip sėkmingai važiavo dar Sąjūdžio paklotais konservatyviaisiais Lietuvos bėgiais, nepaisant to, kad valdžioje dažniau būdavo posovietinės nomenklatūros atstovai, o ne konservatoriai.
Sąjūdis tiesė bėgius, remdamasis į keturias pagrindines idėjas, kurios vėliau, ir po Sąjūdžio, buvo nuosekliai įgyvendinamos: Nepriklausomybė, valstybingumo užtikrinimas per integraciją į NATO ir ES, demokratija ir žmogaus teisės, privati nuosavybė ir ja pagrįstas ūkis.
Pirmosios dvi idėjos, – nepriklausomos valstybės ir nepriklausomos tautos idėjos, – buvo pačios ryškiausios šių penkiolikos metų idėjos. Restitucija ir integracija buvo suprantama kaip esminiai šios idėjos realizavimo keliai, tarpusavyje labai tampriai susiję. Kaip ir visame Vakarų pasaulyje – stipri ir saugi valstybė, klestinti tauta ir nacija yra ryškūs konservatyviosios minties fundamentai. Šaknų ir įkvėpimo ieškojimas prieškario Lietuvoje ar pokario partizanų bei išeivių kovose buvo stipriausia konservatyviojo tautiškumo deklaracija. Lietuviškas antikomunizmas, istoriškai pagrįsta rusofobija, ryškus proamerikanizmas, siekis tapti NATO nariais, – užkoduoti Sąjūdžio veikloje nuo pat pradžių, suartino Sąjūdį su XX a. žymiausių Vakarų konservatorių: W. Churchill, M. Thatcher, R. Reagan žodžiais ir veiksmais.
Trečioji idėja – demokratija. Ji žmonių neuždegė, bet visiems buvo aišku, kad kursime tai, kas yra Vakaruose, kur mes taip pat turime sugrįžti. Bet kartu tai jau buvo daugiau nei tradicijos restitucija ar tęstinumas, tai buvo prisijungimas prie Vakaruose įgyvendintos politinės liberaliosios tradicijos, kuri, kaip ilgalaikė tradicija, jau buvo įgijusi ir pagarbaus konservatyvumo.
Ketvirtoji idėja – nuosavybės restitucija, per ją buvo įgyvendinamas tęstinumas su anąja Lietuva. Privačios nuosavybės atkūrimas reiškė, kad ekonomika Lietuvoje remsis privačia nuosavybe, o tai savo ruožtu reiškė ir laisvosios rinkos sukūrimą, ir valstybinės nuosavybės suprivatinimą. Privati nuosavybė, kaip visuomenės įvairovės ir natūralios hierarchijos pamatas, yra viena iš svarbiausiųjų konservatyviųjų vertybių. Be abejo, laisvoji rinka reiškė daugiau, nei nuosavybės restituciją. Čia vėl stebime ne tiek restituciją, kiek šiuolaikinės Vakarų politinės idėjos perėmimą, kuri XX a. pabaigoje jau buvo tapusi tradicine, tuo pačiu ir konservatyvia.
Taigi nepriklausomoje Lietuvoje kurta liberalioji demokratija ir tam tikra prasme rinkos ūkis buvo labiausiai nutolę nuo restitucinio konservatizmo, tai buvo veikiau naujos ir daugiau liberalios Lietuvos kūrimo dalys, net jei Vakarų Europoje jos jau buvo įaugusios į konservatyviąją tradiciją. Modernaus vakarietiškojo liberalizmo dogmų ir konservatyviosios restitucijos susikirtimas buvo vienas iš didžiausių išbandymų, tekusių jaunai nepriklausomos valstybės visuomenei.
Po Antrojo pasaulinio karo demokratijos samprata Vakaruose tapo neatsiejama nuo liberaliosios žmogaus teisių doktrinos ir daugeliu atveju susitapatino su moraliniu reliatyvizmu. Tuo tarpu Sąjūdis, būdamas visuomeniniu judėjimu, demokratiją siejo labiau su bendruomeniškumą iškeliančiomis vertybėmis – pilietiškumu, pasitikėjimu, atsakomybe. Galima tik apgailestauti, kad, būdamas labai konservatyvus bendruomeniškų vertybių teigėjas, Sąjūdis iš politinės veiklos pasitraukė, nepalikęs jokios bendruomeniškumo plėtros tradicijos. Todėl su nepriklausomybe į visuomenės gyvenimą įsiveržęs liberalusis moralinis reliatyvizmas susidūrė su menku pasipriešinimu, senąją moralinę tradiciją sovietmetis buvo gerokai apnaikinęs, bažnyčia ar bendruomenė moraliniais autoritetais būti nebeįstengė. Galbūt dėl to pasitenkinimas laisve greitai pavirto nuogąstavimu ir nusivylimu, matant, kur gali nuvesti laisvės be ribų ir be atsakomybės įsigalėjimas.
Taip pat ir rinkos supratimas, kokio mes siekėme, net Vakaruose nusistovėjo per ilgą laiką, jo atsiradimas ir ten buvo skausmingas, tai ir Vakaruose buvo palyginus jaunas reiškinys. Galbūt todėl ir nuosavybės grąžinimas nebuvo visiškai nuoseklus. Nusavintoje žemėje buvo steigiami valstiečių ūkiai, po du-tris hektarus nuosavybės teise gavo visi kaime gyvenantys žmonės, užstatytos žemės grąžinimo sunkumai, žemės perkėlimas ir su tuo susijusi valdininkų savivalė ir korupcija – visa tai buvo vykdoma jau ne visiškai prisilaikant nuoseklios nuosavybės grąžinimo nuostatos.
Sąjūdyje dalyvavę žmonės nebuvo pasirengę tokiems staigiems pokyčiams liberalizmo kryptimi. Žmonės tikėjosi žymiai reikšmingesnio ir veiksmingesnio valstybės dalyvavimo tiek ūkio reikaluose, tiek moralės palaikyme bei jos įtvirtinime. Išties reikėtų sutikti, kad rinkos kūrimo metu vyravęs “laukinis kapitalizmas”, valstybės nesugebėjimas valdyti daugelio privatizavimo reiškinių, korupcija, neteisingumas vargu ar gali būti tapatinami su konservatyviąja pasaulėžiūra bei konservatoriams būdingu veikimu.
Taigi, galima drąsiai teigti, kad nuo pat pradžių Sąjūdžio nutiesti bėgiai buvo iš esmės konservatyvūs. Tačiau jų trajektoriją brėžė tiek restitucija, tiek ir integracija į Vakarus, todėl tikrojo tautiškumo restitucija maišėsi su globaliomis įtakomis Lietuvos gyvenimui, o sugriautai visuomenės struktūrai dažnai būdavo sunku nubrėžti konservatyvias, visuomenei priimtinas laisvės ribas. Todėl ilgainiui konservatyviųjų idėjų sklaidą ėmė stiprinti ir negatyvi reakcija į “laisvės be ribų” grimasas: šeimos instituto irimą, moralinio reliatyvizmo stiprėjimą, nusikalstamumo augimą.
Tėvynės sąjunga – Sąjūdžio tęsėja, tautininkų restitucija ar konservatyviojo projekto realizuotoja?
Aptarę konservatyviosios politikos projekto Lietuvoje realizacijos pradžią pabandykime aptarti jo realizavimo pagrindinius politinius instrumentus. Tokių yra keletas, tačiau svarbiausieji iš jų buvo ir yra Sąjūdis bei Tėvynės sąjunga. Tenka apgailestauti, kad nėra jokių galimybių šiame tekste kiek nors reikšmingiau aptarti Krikščionių demokratų, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Demokratų, Tautininkų, Nepriklausomybės partijų ar Dešiniųjų sąjungos vaidmens, nes ir šios politinės organizacijos daugiau ar mažiau prisidėjo prie konservatyviojo projekto realizavimo.
Nors Sąjūdžio politinės minties ir veiklos istorija yra ne vieną kartą rašyta, bet atrodo, kad vis dar nėra parašyta. Kaip jau buvo teigta šiame tekste, Sąjūdžio politinė programa, kalbant apie ją politinių ideologijų kategorijomis, buvo akivaizdžiai konservatyvi, pagrįsta tuo pat metu restitucijos ir integracijos į Vakarus idėjomis. Kadangi Sovietų Sąjungos subyrėjimas reiškė ir šaltojo karo pabaigą, tai Vakarų pasaulyje taip pat reiškė ir reikšmingą dešiniųjų: liberaliųjų ir konservatyviųjų idėjų pergalę prieš Sovietų Sąjungos sukompromituotą socialistinę ideologiją. Vakaruose /Vakarų Europoje/ rungtynės tarp liberalų ir konservatorių jau seniai buvo pasibaigusios konservatyviųjų partijų pergale ir draugišku paliberalėjusių konservatorių sugyvenimu su grynaisiais liberalais. Šaltojo karo pabaiga Vakarų socialdemokratiją privertė ieškoti “trečiojo kelio”, užmirštant marksistines dogmas ir pripažįstant rinkos ekonomikos akivaizdų pranašumą ir neišvengiamumą. Toks Vakarų posūkis link dešiniųjų vertybių akivaizdžiai padėjo ir išsivadavusiai Centrinei Europai, tarp jų – ir Lietuvai nesiblaškant žengti konservatyviųjų vertybių nubrėžtu keliu.
Nors pats Sąjūdis veikė kaip tipiškas tautinis nacionalinio išsivadavimo judėjimas, kokių pasaulio istorija žino ne vieną ir visi jie tarpusavyje yra turėję daug panašumo, tačiau Sąjūdžio palikimas yra specifinis, nes net ir Vidurio Europoje galima rasti visiškai skirtingų pavyzdžių, kaip susiklostė išsivadavimo sąjūdžių likimas ir jų įpėdinių sėkmė. Latvijoje – Liaudies frontas baigė savo egzistenciją be jokių aiškesnių įpėdinių, Estijoje buvęs Liaudies fronto lyderis – E. Savisaaras tapo kairiosios Centro partijos įkūrėju ir lyderiu. Lenkijos "Solidarumas", laimėjęs rinkimus 1997 metais, valdė Lenkiją iki 2001 metų, tačiau, tais metais pralaimėjęs rinkimus, pasitraukė iš politinės veiklos.
TS įsikūrė 1993 metais kaip rinkimus pralaimėjusio Sąjūdžio politinė įpėdinė. Nors nuo pat pradžių į pavadinimą buvo įrašyti ir žodžiai – Lietuvos konservatoriai, tuo metu tai buvo daugiau kaip naujos politinės jėgos modernumo ir asociacijos su Europos dešiniaisiais ženklas, nei realus partijos narių susivokimas, kad naujoji politinė jėga yra pasiryžusi ginti konservatyviosios politinės ideologijos vertybes. Tuo metu kiti rūpesčiai, – valstybės stiprinimo darbai, naujosios “senosios” valdžios laikymas Sąjūdžio apibrėžtuose veiklos rėmuose atrodė svarbesni nei gilinimasis į konservatyviosios ideologijos subtilybes. Tuo metu M. Laurinkus buvo pakankamai vienišas, bandydamas į TS veiklą įnešti vakarietiškų konservatyviųjų idėjų, ar stengdamasis atrasti TS veiklos paaiškinimų, remiantis konservatyviosios minties klasika.
To meto Tėvynės sąjungos veikloje galima įžvelgti ne tik Sąjūdžio įpėdinės bruožų, bet ir ikikarinės Tautininkų sąjungos restitucijos požymių. Nors pati Tėvynės sąjunga niekada į tokią nišą nepretendavo ir net galbūt pasąmoningai vengė asociacijų su A. Smetonos režimu, o tuo pačiu metu lygiagrečiai su ikikarinėmis Socialdemokratų bei Krikščionių demokratų partijomis, buvo atkurta ir Tautininkų sąjunga, tačiau pastarosios likimas susiklostė skirtingai nuo pirmųjų dviejų. Šios dvi suvaidino pakankamai svarbų vaidmenį atkurtos valstybės politiniame gyvenime, turėdamos aiškias savo nišas ir demonstruodamos idėjų ir tradicijų tęstinumą. Atkurtieji tautininkai tuo tarpu taip ir nesurado savo veiklai pakankamai erdvės ir tikėtina, kad ši erdvė žmonių suvokime buvo užimta Sąjūdžio įpėdinės – Tėvynės sąjungos. Lygiai taip kiek vėliau, apie 2000 metus, su didelėmis problemomis ėmė susidurti Krikščionys demokratai, nes Tėvynės sąjungai šalia valstybingumo reikalų vis labiau pabrėžiant tradicinių konservatyviųjų, šeimos ir moralės vertybių svarbą, krikščionių demokratų rinkėjų ratas ėmė sparčiai mažėti.
Tuo tarpu Tėvynės sąjungoje 1994–1995 metais prasidėjo gilesnės diskusijos apie šiuolaikinės konservatyviosios ideologijos genezę, prasmę ir pagrindines vertybes. Įvairios TS narių parengtos publikacijos, diskusijų klubai /V. Laučiaus įsteigtas “Konservatizmo klubas” ir kt./ labai greitai pradėjo užpildyti natūraliai susiformavusią gilesnio pažinimo paklausą. 1995 metais Tėvynės sąjunga dalyvavo ir laimėjo vietinius savivaldos rinkimus, pirmą kartą labai ryškiai akcentuodama bendruomenės, kaip vienos svarbiausių konservatyvios ideologijos nuostatų, svarbą.
Galima tik apgailestauti, kad, 1996 m. Vyriausybės vairą perėmus konservatoriams, nebuvo pasiūlytas ir įgyvendintas joks bendruomeniškumą toliau ugdantis projektas.
Po 2000 metų vis labiau aiškėjant, kad didieji Sąjūdžio tikslai valstybingumo įtvirtinimo, integracijos į Vakarus reikaluose bei kuriant rinkos ekonomiką netrukus gali būti pasiekti, Tėvynės sąjunga vis daugiau pastangų skyrė naujų ilgalaikių perspektyvų, paremtų klasikinėmis ir naujųjų laikų konservatyviosiomis idėjomis, paieškoms. Taip Tėvynės sąjungos politinėse programose vis dažniau atsirasdavo nuorodų į M. Thatcher, R. Reagan, šiandieninių Amerikos neokonservatorių mintis ir darbus. Tokiu būdu 2003 metais gimė programinių įžvalgų knyga “Dešinioji alternatyva. Sėkmės Lietuva”4, kurioje buvo pabandyta sistemingai, remiantis šiuolaikine konservatyviąja mintimi, peržvelgti svarbiausias šių dienų Lietuvos problemas ir rasti ilgalaikius jų sprendimo būdus. Tokiu būdu buvo nubrėžtos trys svarbiausios konservatyviosios politikos ilgalaikio projekto kryptys naujajame Lietuvos raidos etape – šalia tradicinio rūpesčio stipria valstybe ir stipria ekonomika ryškiai pabrėžtas susirūpinimas dėl trečios krypties – stiprios visuomenės, kur iki šiol pažanga yra pati menkiausia. Todėl į konservatorių politinį žodyną visa jėga įsiveržė tokie terminai, kaip “šeimos vertybės, elgesio skurdas, socialinis kapitalas, visuomenės moralinės vertybės”, kurie iki tol, nors ir būdavo vartojami, bet dažniausiai tik paraštėse ir, ginant šias vertybes, stokodavo aiškių politinio veikimo principų įvardijimo.
Taigi Tėvynės sąjunga, būdama konservatyviojo Lietuvos projekto variklis, keitėsi kartu su sparčiai besikeičiančiu Lietuvos gyvenimu. Šalia “kietųjų” konservatyviųjų vertybių – valstybės, tautos, saugumo, kurios iš pradžių užėmė didžiąją konservatyviųjų politinių idėjų erdvės dalį, ilgainiui vis daugiau vietos ėmė užimti tokios konservatyviosios vertybės, kurias galime vadinti “minkštosiomis” – šeima, bendruomenė, moralinės vertybės, švietimas. Šiais laikais Vakaruose konservatoriai atpažįstami būtent pagal šias “minkštąsias” vertybes, nes dėmesys joms juos skiria nuo liberalų ar socialdemokratų, todėl galime teigti, kad ir Lietuvoje konservatyvusis projektas palaipsniui iš nacionalinio išsivadavimo judėjimui būdingo revoliucinio – “kietojo” konservatyvumo dominavimo, rūpinantis valstybingumo reikalais, pradėjo transformuotis į projektą, kuriame reikšmingą vietą užima ir vakarietiškasis – “minkštasis” konservatyvumas.
Konservatyviojo projekto lyderiai ir projekto klaidos
Kaip ir kiekvienas stambus ir ilgalaikis politinis projektas, taip ir konservatyviosios politikos projektas, priklausė ne tik nuo objektyviųjų priežasčių, valstybės ekonominės ir socialinės raidos, visuomenės nuotaikų svyravimo tarp nostalgijos praeičiai ir optimistinio veržimosi į globalias erdves, bet ir nuo šio projekto lyderių asmeninių nuostatų ar tikėjimų. Taip pradiniame nepriklausomos valstybės gyvenimo etape ryškus konservatyviojo projekto lyderis, pirmasis valstybės vadovas prof. V. Landsbergis daugiausia dėmesio skyrė valstybingumo įtvirtinimo reikalams, nes toks buvo ir svarbiausias nacionalinis interesas. G. Vagnorius daugiausia dėmesio skyrė ekonomikos tvarkymo dalykams, kur ekonomikos liberalizavimo, griežtos monetarinės politikos reikalus lydėjo ir aiškus siekis tvirtinti ekonominius nepriklausomybės ir valstybingumo pamatus. Šiuo metu partijos lyderiai vis daugiau dėmesio skiria “minkštosioms” konservatyviosioms vertybėms.
Konservatyvusis projektas pergyveno ne tik sėkmių, bet ir klaidų bei nusivylimų laikotarpius, kuriuos sąlygojo tiek objektyvios priežastys /pvz., 1998 metų Rusijos ekonominė krizė/, tiek ir Tėvynės sąjungos politinės klaidos ar neteisingi pasirinkimai. To pasekmės yra pakankamai skaudžios, ir Tėvynės sąjunga, kaip konservatyviojo projekto variklis, vis dar nėra visiškai atsigavusi po 2000 metais ją ištikusios krizės.
Tačiau vargu ar būtų teisinga manyti, kad šį Tėvynės sąjungos nuosmukį sukėlė vien Rusijos krizė ar “Mažeikių naftos" privatinimo istorija. Ši istorija tik nepaprastai ryškiai parodė partijoje jau anksčiau, dar iki Rusijos krizės, susikaupusias problemas. Jos buvo pakankamai principingai įvardintos 2001 m. Tėvynės sąjungos patvirtintame dokumente “Partijos tapatybė ir strategija”5. Jame sakoma: “pradėjo aiškėti, kad valdybos pirmininkas norėtų matyti partiją tokią, kurioje nėra vietos diskusijoms ir sutartiems politiniams sprendimams..., valdžios ir vyriausybės galios pradėtos naudoti tam, kad stambesnėmis ar labai stambiomis dovanomis būtų sukurta palanki valdžios mašinai žiniasklaidos ir stambaus verslo grupė”. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad nesugebėjimo susitarti dėl svarbiausių partijos politikos gairių požymių, o tai reiškia ir vienvaldiškumo (???) požymių, buvo galima matyti ne tik tuometinėje vyriausybės veikloje, bet gerokai anksčiau. Ypač pažymėtina, kad jau 1996 m. Seimo rinkimų programa nebenumatė 1995 metais pradėtos bendruomeniškumo plėtros politikos, tad nėra ko stebėtis, dauguma sumanymų taip ir liko neįgyvendinta, o tie, kurie buvo pradėti – tokie, kaip “Stabdyk nusikalstamumą”, "Saugi kaimynystė", kaimo bendruomenių seniūnų rinkimai ir t.t. – tyliai sunyko.
1996 m. Seimo rinkimus Tėvynės sąjunga laimėjo žadėdama teisingumą bei didesnes pajamas. Tačiau dėl pernelyg uolaus ir tiesmuko rinkimų programinės nuostatos “piniginiais ir finansiniais svertais gaivinant įmones ir skatinant verslą, atkurti gyventojų perkamąją galią” įgyvendinimo net ir tuo metu, kai Lietuvai reikėjo tvarkytis su skausmingomis Rusijos ekonominės krizės pasekmėmis, taip pat ir dėl G.Vagnoriui pasitraukus padaryto klaidingo ir žalingo pasirinkimo paskirti R.Paksą premjeru, 1999 metais Lietuvą ištiko rimčiausia finansinė krizė nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Liko neįgyvendinta ir nuostata “įvesti šalyje griežtą teisinę tvarką, pasiekti teisingumą be keršto” taip ir liko. Tai pripažįstama ir jau minėtoje “Partijos tapatybėje ir strategijoje”: “trūko žmogiškai ir socialiai teisingos politikos - tai ir valdininkų kultas bei jų iškėlimas kaip visuomenės elito, ir nestabdomai didėjanti algų disproporcija”.
Ar tokių klaidų ir nesėkmių buvo galima išvengti ir kas dėl jų kalti – nesiimame spręsti (ypač, kad ir patys dalyvavome priimant to meto sprendimus), tačiau pergyvenusi ir atlaikiusi tokias krizes partija įgijo daugiau politinės brandos.
Ateities projekcijos: nauji konservatyviojo projekto bėgiai – stipri valstybė, stipri ekonomika, stipri visuomenė
Iš karto po 2000 metų pralaimėtų rinkimų, artėjant Lietuvos narystės ES ir NATO perspektyvai, Tėvynės sąjungos vadovybė labai aiškiai suvokė, kad atėjo metas brėžti tolesnes lietuviškos ateities konservatyviąsias projekcijas. Lietuvai reikėjo naujų bėgių ir konservatoriai ėmėsi iniciatyvos brėžti jų kryptį. Patiems konservatoriams taip pat labai aiškiai tokių apsisprendimų reikėjo. Taip dar 2002 Tėvynės sąjungos iniciatyva gimė visų partijų pasirašytas “Nacionalinis susitarimas siekiant ekonominės ir socialinės pažangos”6, kuriame buvo pasiūlyta ambicinga Lietuvos vizija, besiremianti į sėkmingo, dinamiško ir imlaus žinioms bei inovacijoms ūkio perspektyvą. Po metų TS vadovybės iniciatyva gimė dar platesnių ilgalaikių konservatyviųjų įžvalgų knyga “Dešinioji alternatyva. Sėkmės Lietuva”, kurioje buvo suformuluota “Sėkmės Lietuvos” ambicija ir sisteminis požiūris į tai, kaip ji gali būti įgyvendinta ir kokias svarbiausias dabarties bei ateities problemas pakeliui reikės įveikti.
“Dešinioji alternatyva. Sėkmės Lietuva” taip formulavo pagrindines konservatyviojo projekto ateities kryptis:
“Mes tikime modernių vakarietiškų konservatyviųjų idėjų svarba Lietuvai ir esame įsitikinę, kad būtent šios idėjos ir vertybės pateikia geriausius atsakymus į svarbiausius naujo Lietuvos raidos laikotarpio iššūkius.
Mes ne liberalai, todėl sakome – ne individualizmas, o bendruomeniškumas yra raktas į sėkmę.
Svarbiausiais naujo laikotarpio iššūkiais mes laikome tuos reiškinius, kurie mums, pasibaigus "integracijos ir privatizacijos" periodui ir prasidedant naujam – "europietiškos Lietuvos" etapui, labiausiai kelia nerimą. Neįveikę šių "probleminių iššūkių", mes nesukursime sėkmės. Tie iššūkiai, tai:
elgsenos skurdas: vis labiau plintantis individualus ir visuomeninis elgsenos skurdas, kai prarandama motyvacija mokslui, darbui ir normaliai šeimai ir todėl vis labiau plinta socialinė patologija, kuria valstybė savo neišmintinga socialine politika tik dar labiau skatina; kai valstybės neginamos nyksta arba neatgimsta dorovinė, moralinė ir pilietinė bendruomenės ir tautos tradicija, ir todėl auga nusikalstamumas, plinta moralinis reliatyvizmas, nyksta normalios sveikos šeimos institutas; kai tikėjimas ateitimi ir pasitikėjimas savimi yra tapę didžiausiu deficitu ir todėl susidaro palankiausia terpė populizmui; kai tarpusavio pasitikėjimu ir bendruomeniškumu pagrįsto socialinio kapitalo ugdymas vis dar neįgyja valstybės sąmoningos politikos bruožų ir todėl pilietinis aktyvumas išlieka svetimu mūsų visuomenei bruožu;
valstybės silpnumas (ar net bejėgiškumas), kai valstybė demonstruoja nesugebėjimą apsiginti nuo nepageidaujamos politinės įtakos iš Rytų; apsiginti nuo administracinės ir valstybės užvaldymo korupcijos; kai valstybė, valdoma biurokratiškai, stokoja dinamiškumo, seka visuomenės raidos procesams iš paskos, nepajėgia įgyvendinti reikalingų reformų ir siekti ilgalaikių strateginių tikslų, apsaugoti žmogų ir verslą nuo išsikerojusio biurokratizmo, garantuoti teisingumo ir žmogaus saugumo; kai valstybės autoritetas yra sunykęs ir valstybė nebegali būti visuomenės moraliniu autoritetu;
ekonomikos silpnumas, kai, besidžiaugdami gražiais augimo skaičiais, užmirštame, kad mūsų ekonominis potencialas, skaičiuojant vienam gyventojui, siekia mažiau nei pusę Europos Sąjungos vidurkio; kai Lietuva net nuo artimiausių kaimynų atsilieka vystant konkurentišką žinių ekonomiką, o valstybė nerodo pakankamai politinės valios, kad šį atsilikimą įveiktume ambicingu "tigro šuoliu". Mūsų netenkina tai, kad iki šiol skirtumai tarp didžiųjų "sėkmės" miestų ir "nesėkmės" provincijos tik didėjo, kad nėra sukurtos šių skirtumų įveikimui būtinai reikalingos smulkaus verslo ir regionų vystymo politikos. Mes norime matyti savininkų ir sėkmingų verslininkų, plėtojančių šeimos verslą, Lietuvą.
Į šiuos "probleminius iššūkius" atsakymus galime rasti tik sistemingoje naujo laikotarpio konservatyviojoje politinėje programoje, kuri turi remtis aiškiomis konservatyviosios ideologijos vertybėmis. Atsakydami į minėtus iššūkius mes pareiškiame, kad tikime Lietuvos sėkmės vizija, kurią sudaro trys tarpusavyje susipynę svarbiausieji tikslai, trys svarbiausios vizijos:
Stiprios visuomenės¸ besiremiančios į stiprią šeimą ir stiprią bendruomenę, o tuo pačiu į pilietiškai aktyvią bendruomenę, vizija. Tai tautos, sugebančios per stiprią šeimą ir stiprią bendruomenę saugoti ir puoselėti moralinę tradiciją, o tuo pačiu ir tvarką visuomenėje, vizija
Stiprios valstybės, valdomos dinamiškai, kaip ir geras biznis; veikiančios ten, kur reikia, ir veikiančios sąžiningai ir efektyviai; sugebančios ir nebijančios keistis; sugebančios apginti tautą ir žmogų; sugebančios būti moraliniu autoritetu ir lyderiu; dėmesingos žmonių rūpesčiams valstybės ir valstybės, kurią verta gerbti ir kuria verta didžiuotis, vizija
Stiprios ekonomikos vizija, kai, įgyvendinus ambicingąjį mūsų parengtą Nacionalinį susitarimą ir ryžtingai perorientavus ūkį į konkurentišką žinių ekonomiką, BVP kiekis, tenkantis vienam gyventojui, per artimiausius 12 metų išaugtų 2.5 karto ir tokiu būdu pasivytume šiandieninį Europos Sąjungos lygį. Tai ryžtingo "Tigro šuolio" vizija. Tai tokio ūkio vizija, kai lietuviai mokės dirbti ne vien kastuvu, bet visų pirma žiniomis; kai lietuviai nebijos pradėti iš naujo savo verslą, net ir po to, kai prieš tai patirs nesėkmę; kai Lietuva turės europietiško lygmens smulkaus verslo vystymo programą, be kurios provincija nepajudės; kai Lietuva turės tikrą regioninę politiką, tai yra, kai Europos pinigai nebus skirti vien Vilniaus greitajam tramvajui, bet pateks ir į Kupiškį ar Joniškį”.
Toks kompleksinis žvilgsnis į ateitį leido iš atskirų mozaikos elementų dėlioti pakankamai išsamų ateities paveikslą, į kurį tilpo ir nuo Sąjūdžio laikų užsibrėžti “kietojo” konservatyvumo elementai, ir iš modernios Vakarų konservatorių praktikos perimami nauji dalykai, dažnai susiję su “minkštuoju” konservatyvumu. Taip į konservatyviąją stiprios valstybės sampratą, šalia tradicinių valstybingumo stiprinimo, saugumo užtikrinimo, integracijos į NATO, buvo įtraukti ir tokie nauji dalykai, kaip stipriai valstybei būtina moderni biurokratijos vadyba, iš M. Tečer ir R. Reigano perimama naujos viešosios vadybos koncepcija, su jos "Biurokratijos saulėlydžio" ar "Verslo saulėtekio" komisijomis. Buvo suvokta, kad tik tokiu keliu einant, galima sugrąžinti valstybei būtiną stiprios valstybės autoritetą, kaip priemonę susigražinti žmonių pasitikėjimą valstybe. Stiprios ekonomikos reikaluose tradicinė nuo Sąjūdžio laikų proreformatoriška nuostata, kuri buvo būtina kuriant rinkos ekonomiką, peraugo į dinamiškos, čempioniškai sėkmingos ekonomikos ambiciją.
Rūpestį “kietaisiais” reikalais pastaruoju metu ypač sustiprino ir apibrėžė populistinių politinių jėgų bei daug žadančių politinių veikėjų sėkmė pastaruoju metu vykusiuose rinkimuose bei aiškiai matomas Rusijos siekis pasinaudoti šių jėgų sėkme savo interesams Lietuvoje pasiekti. Populistų atėjimo į valdžią sukelti politiniai skandalai ypač išryškino, kad mūsų valstybė, kaip institucija, nėra stipri. Todėl manome, kad valstybė turi turėti aiškų vaizdą, kaip plėtoti politinę sistemą, kaip pertvarkyti biurokratinį valstybės valdymą.
Kita vertus, matome, kad Rusija, siekdama strateginių politinių tikslų, savo energetinių tiekimų politiką ima naudoti vis agresyviau ir vis mažiau prognozuojamai. Kadangi mūsų energetikos ūkis visada buvo ir tebėra glaudžiai susijęs su Rusija, šiandien energetika yra ta mūsų gyvenimo sritis, per kurią į mūsų gyvenimą ateina didžiausias nesaugumas ir grėsmė. Todėl, kai kalbame apie Lietuvos energetikos politiką, pirmiausia reikia kalbėti apie nacionalinį saugumą, o tik po to – apie dujų kainas.
Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl, vaduojantis iš šios priklausomybės, iki šiol pasiekta tiek nedaug, yra ta, kad energetikos ūkio nepriklausomybės klausimą bandėme spręsti vien tik savo jėgomis, savo veiksmų nederindami ne tik su Europos Sąjunga, bet ir kaimynais. Todėl energetika turi tapti svarbiausia Lietuvos užsienio politikos dalimi, nes, tik išnaudodami regioninio bendradarbiavimo ir narystės Europos Sąjungoje teikiamus privalumus, galime pasiekti esminio persilaužimo kuriant saugią energetikos perspektyvą.
Norėdama aiškiau apibrėžti galimą valstybės politiką šiose srityse, 2005 metais Tėvynės sąjunga paskelbė kelis politikos memorandumus valstybės valdymo bei energetinės nepriklausomybės didinimo klausimais.
Stipri visuomenė – nauja konservatyvioji socialinė doktrina
Formuluojant stiprios visuomenės idėjas turbūt ryškiausiai atsispindėjo modernių neokonservatyviųjų idėjų įtaka lietuviškajam konservatyvizmui. Tokia plintanti amerikiečių neokonservatorių idėjų įtaka, nors ir pakankamai nedrąsi, yra stebima ir visoje Europoje, todėl lietuviškosios pastangos perimti G. W. Bush’o “compassionate conservatism” gali būti vertinamas kaip savalaikė ir vertinga pastanga rasti efektyviausius būdus, kaip įveikti sunkiausiai įveikiamą sovietinės okupacijos palikimą, kuris siejasi su bendruomene, solidarumu ir žmonių tarpusavio sąveika ir kur žmonių elgesys buvo labai smarkiai paveiktas sovietinio gyvenimo įpročių. Naujajame konservatyviojo Lietuvos projekto etape stiprios visuomenės koncepcijai yra skiriamas didžiausias dėmesys ir čia matomi didžiausi skirtumai tarp būsimųjų europietiškų Lietuvos konservatorių, liberalų ir socialdemokratų.
Konservatoriams socialinė kryptis – tai kryptis į visuomenės reikalus, į visuomenės nuotaikas, lūkesčius, visuomenės moralinių vertybių sistemos reikalus, o ne vien socialinių pensijų, pašalpų ar darbo santykių reikalus.
Šie pastarieji – pensijų, pašalpų ar darbo santykių reikalai valstybei ar visuomenei taip pat yra labai svarbūs, tačiau šiandien reikia kalbėti pirmiausia apie tokių socialinių institutų, kaip šeima ir bendruomenė, svarbą ir jų svarbą sprendžiant ne tik tokias svarbias tradicines socialines problemas, kaip skurdas ar nusikalstamumas, bet ir tai, kodėl socialinė kryptis yra svarbi sprendžiant svarbiausią šių dienų Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) politikos problemą ir iššūkį, – kaip į šiuolaikinę politiką grąžinti moralės dimensiją, kaip grąžinti glaudų politikos ir moralės ryšį.
Politikos moralinis užtaisas, kaip svarbiausias konservatyviosios socialinės krypties iššūkis
Lietuva, išsivadavusi iš okupacinio socializmo, per pastarąjį dešimtmetį net ir realizuojantis konservatyviosios politikos projektui, kartu šventė ir liberaliųjų vertybių visuotinio įsigalėjimo triumfą. Tas pats Vakaruose buvo stebima nuo XX a. vidurio. Laisvė, ypač asmeninė, žmogaus teisės, laisvoji rinka yra labai svarbios ir reikalingos liberaliosios vertybės. Tačiau kartu su šiomis vertybėmis ir į Lietuvą patylomis įsliūkino ir kiti liberaliosios doktrinos elementai – ir visų pirma politikos ir moralės atskyrimo doktrina, teigianti, kad moralė ir moraliosios vertybės yra asmens individualaus apsisprendimo reikalas, ir kad valstybė ar politika su tuo neturi nieko bendro.
Kaip ši liberalioji doktrina pasaulyje susiformavo geriausiai, galima suprasti paskaičius neseniai pasirodžiusią Alvydo Jokubaičio knygą "Liberalizmo tapatumo problemos"7. Šios knygos įžangoje A. Jokubaitis pateikia labai suprantamą problemos aprašymą:
"Liberalai teisūs, sakydami, kad kai kurie moraliniai klausimai turi būti traktuojami kaip grynai privatus piliečių reikalas. Tai vienas svarbiausių jų politinės filosofijos principų, kurios pagrįstumas nekelia abejonių. Tačiau jie užmiršta, kad, dorybėms pasitraukus iš piliečių privataus gyvenimo, tai anksčiau ar vėliau atsiliepia politinių institucijų funkcionavimui ir viešojo gyvenimo kokybei. Valdžia negali kištis į piliečių privatų gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad visuomenė turi likti abejinga nepolitinėms bendrojo gėrio formoms. Kultūringų žmonių visuomenei neužtenka vien pagarbos žmogaus teisėms. Jai reikia ir daugybės kitų nepolitinių dorybių – gerumo, artimo meilės, savitvardos, gailestingumo, kuklumo, stropumo, atlaidumo, garbingumo ir atsakomybės už savo poelgius. Nė vienas iš šių dalykų neatsiranda savaime. Moralinių savybių ugdymas yra atskiras didelis bet kurios visuomenės uždavinys".
Konservatoriai tradiciškai teigia, ir mes tai kartojame Lietuvoje, kad svarbiausios visuomenės institucijos, arba galime jas vadinti visuomenės socialinėmis institucijomis, kurios padeda žmogui išsiugdyti tokias nepolitines dorybes, išvardintas A. Jokubaičio – yra šeima ir bendruomenė, tarp jų – bažnytinė. Svarbu yra ir švietimas bei kultūra, tačiau šiuo metu labiausiai nukentėjusios ir reikalauja valstybės dėmesio yra šeima ir bendruomenė.
Valstybės socialinė politika gali arba skatinti šeimų ir bendruomenių stiprėjimą, arba atvirkščiai – jas griauti ir naikinti. Ir šiuo atžvilgiu valstybės socialinė politika įgyja ypatingos svarbos – jeigu ji yra neišmintinga, ji savo pašalpų pagundomis griauna šeimą, jeigu ji išmintinga – gali stiprinti šeimą ir bendruomenę ir jas išnaudoti, kad pasiektų savo tikslą – didinti žmonių ekonominę gerovę, kartu stiprindama ir moralinę visuomenės dimensiją, kurią ir kuria stipri šeima ir stipri bendruomenė. Taigi socialinė kryptis yra svarbi ne tik tradicine prasme, bet ir politikos bei moralės ryšio atstatymo prasme.
Galima drąsiai teigti, kad tokio uždavinio – atstatyti politikos ir moralės ryšį – sau nekelia nei socialdemokratinė, nei liberalioji socialinė politika. Tai ir yra esminis šių dienų konservatizmo, o tuo pačiu ir Dešiniosios alternatyvos socialinės doktrinos skiriamasis bruožas.
Šiandien privalome kalbėti apie dvi esmines mūsų visuomenės problemas. Pirmiausia tai įsivyravęs nevykęs individualistinis laisvės supratimas – laisvė daryti bet ką ir elgtis bet kaip. Manome, kad laisvė negali tapti laisve griauti visuomenės moralines normas ir tradicijas, į kurias remiasi visuomenės vidinė tvarka. Mūsų giliausiu įsitikinimu, kurį nuolat kartojame, moralė yra ne individualus pasirinkimas, o per šimtmečius krikščioniškoje visuomenėje susiformavę žmogaus buvimo žmogumi kriterijai. Visuomenės tvarka remiasi į visuomenės moralės pamatą, kuris yra tradicijos ir religinio tikėjimo saugomas bendruomenėje ar šeimoje ir tokiu būdu perduodamas iš kartos į kartą. Todėl visuomenė turi teisę ir pareigą tokias vertybes ginti, nes tai yra visuomenės tvarkos gynimas. Kuo daugiau visuomenėje yra moralinės tradicijos, tuo mažiau reikia policijos ir kalėjimų.
Antra, ne ekonominis skurdas, bet elgesio skurdas yra didžiausia Lietuvos visuomenės problema. Būtent stoka noro mokytis, dirbti ir turėti normalią šeimą žmogų varo į ekonominį skurdą, o ne atvirkščiai. Elgesio skurdą rodo griūvančios šeimos, irstančios bendruomenės, visuomenės socialinių ryšių ir pasitikėjimo stoka. Elgesio skurdą skatina ir netinkama socialinės paramos politika, kuri nesukuria moralinės motyvacijos įveikti elgesio skurdą, pašalpomis didina pagundą pasilikti asocialume, didina pagundą gimdyti ir auginti vaikus ne šeimoje, didina pagundą neieškoti nuolatinio darbo.
Motyvaciją darbui, žinioms, normaliai šeimai, galų gale normaliam pilietiniam elgesiui praranda atskiri asmenys. Nusikaltimus taip pat daro individai. Asmens elgsenos skurdas reiškia, kad jo charakteris, jo asmens savybės yra susiformavusios tokiu būdu, kad jis kenkia ne tik pats sau, bet ir visai savo bendruomenei. Asmens elgesį nulemia jo charakteris, kuris yra jo moralinių nuostatų visuma.
Todėl žmogaus charakterio formavimasis šeimoje ar platesnėje bendruomenėje yra pats svarbiausias dalykas, mums siekiant gyventi taikingoje bendruomenėje, apsaugotoje nuo skurdo ir nusikaltimų. Jeigu iš vaiko yra atimama ta parama ir disciplina, ką jam suteikia stipri šeima ir artimiausia bendruomenė, tai iš jo praktiškai atimama žmogiška teisė ateityje išvengti nusikaltimų ar skurdo kelio.
Dešiniosios alternatyvos konservatyvioji socialinė doktrina ir sako, kad valstybės politikos, o tuo pačiu ir socialinės politikos, pagrindinis tikslas ir turi būti padėti toms socialinėms institucijoms, – šeimai ir bendruomenei, kuriose ir formuojasi žmogaus charakteris, padedantis jam išvengti nusikaltimų ar skurdo spąstų. Todėl ir teigiame, kad konservatyvioji socialinės politikos doktrina pirmiausia yra moralės politikos doktrina.
Amerikos neokonservatoriai – šiuolaikinės konservatyviosios socialinės doktrinos autoriai
Formuluodami Dešiniosios alternatyvos socialinės doktrinos principus mes nesistengėme išradinėti dviračio. Mūsų įsitikinimu, Lietuvai tinka tai, ką atranda šiandieniniai Amerikos neokonservatoriai, dar nuo R. Reagano laikų pradėję modeliuoti šiuolaikinės konservatyviosios socialinės doktrinos principus, kurie tampa vis populiaresni plačiajame pasaulyje. Šį mūsų įsitikinimą sustiprina ir šiandieninių britų konservatorių vadinamoji “Vienos nacijos” doktrina, kurioje daug dėmesio skiriama Amerikos neokonservatorių (tarp jų – ir šiandieninio prezidento G. W. Busho) socialinei politikai, siekiant įveikti skurdą, kuris, anot britų konservatorių, dalija Britaniją į dvi nacijas, į dvi Britanijas.
JAV analitikai yra įsitikinę, kad jiems jau pavyko įrodyti Amerikos visuomenei tai, kiek visuomenės gerovei kenkia normalių šeimų skyrybos ir kaip tokios skyrybos sugriauna vaikų gyvenimą, kaip griūna vienišų tėvų auginamų vaikų gyvenimas. Amerika per pastaruosius dešimtmečius atrado dėsnius, kuriuos galima aprašyti viena formule, – didžiosios visuomenės bėdos: nusikalstamumas, neraštingumas, skurdas, paleistuvystė, – užauga ir subręsta nepilnose šeimose.
2000-aisiais Bushas rinkimus laimėjo žadėdamas valstybės socialinę politiką paversti moralia politika. Šioje srityje jo programa buvo ryškiai konservatyvi, paveikta pirmiausia politiškai aktyvių religinių judėjimų ("Religious Right") ir konservatyviosios minties politinių "think tank" institutų, – tokių, kaip "Heritage Foundation", "Acton Institute" ar "American Enterprise Institute". Tokiu būdu gimė garsusis G. W. Busho politikos terminas "compassionate conservatism" – "jautrusis konservatizmas", apibrėžęs jo siekį reformuoti nacionalinę socialinės paramos politiką, paverčiant ją moralios politikos instrumentu, ir tuo pačiu sukėlęs didžiules diskusijas Amerikos visuomenėje, pripratusioje prie visuomenę tvirkinančios visuotinės gerovės politikos.
Taigi Amerikos neokonservatoriai, matydami visuomenės moralinių vertybių krizę ir norėdami atgaivinti bei sustiprinti liberaliosios kultūrinės revoliucijos apnaikintą moralinę krikščioniškąją visuomenės tradiciją, pirmiausia siekia sustiprinti šeimos bendruomenę ar bent jau nustoti ją griauti ydinga valstybės paramos politika.
Kita vertus, valstybė socialinę paramą tiems, kuriems tokia parama tikrai reikalinga, turi teikti panaudodama bendruomenės potencialą, nes bendruomenė, skirtingai nuo biurokratų, turi žymiai didesnį potencialą ir žmogiškąjį jautrumą padėti žmogui įveikti jo elgsenos skurdą. Norint įveikti elgsenos skurdą, bendruomenė (šeima) yra žymiai pajėgesnė padėti nei valstybės biurokratija.
Šeimos politika – nuo šeimos planavimo bei rūpesčio reprodukcija prie šeimos vertybių
Lietuvoje "šeimos politika" iki šiol buvo menkai suprantama ir dažnai klaidingai vartojama sąvoka. Jeigu politikai ir kalbėdavo apie šeimą, tai dažniausiai – apie "šeimos planavimą" ar apie "reprodukcinę sveikatą", suvesdami šeimos vaidmenį tik į giminės pratęsimą. Kokio nors dėmesio sveikai šeimai, kaip svarbiausiai bendruomenei, nei žodžiais, nei paramos instrumentais valstybės politikai nedemonstravo, Vyriausybės savo ataskaitose apie tai nekalbėdavo, o visuomenėje žymiai daugiau dėmesio susilaukdavo gėjų pretenzijos dėl santuokų įteisinimo ar vedybinių nuotykių įvairiuose "akvariumuose".
Šiandien būtų per anksti skelbti kokius nors išsamius konservatyviosios "šeimos politikos" metmenis. Tačiau svarbu tai, kad mes jau suvokiame tokios politikos esminę, vertybinę svarbą ir suvokiame, kad tokioje politikoje svarbiausiais elementais turėtų būti: pirma, kultūrinis karas prieš liberalųjį požiūrį į šeimą; antra, būtų svarbu keisti valstybės socialinę politiką, kad ji nebeskatintų asocialumo ir nenaikintų motyvacijos normaliai šeimai ir darbui; trečia, remti sveikas šeimas; ketvirta, skatinti visuomenės motyvaciją sveikai šeimai, naudojant statistikos ir monitoringo instrumentus.
Kaip sakėme anksčiau, mes ne vieni bandome tokį uždavinį spręsti. Mus turėtų įkvėpti JAV konservatorių sėkmė, grąžinant "sveikos šeimos" vertybę į visuomenės plačiai pripažįstamų vertybių sąrašą, nes ši amerikiečių sėkmė vis plačiau pripažįstama pasaulyje.
Kada?
Pabaigoje belieka patiems savęs paklausti, kada visa tai bus įgyvendinta? Kada konservatyvusis projektas įgaus naują pagreitį ir naują galimybę jį visa apimtimi realizuoti, visų pirma išvadavus Lietuvą iš posovietinės stagnacijos ir posovietinio populizmo?
Lengvų ar bravūriškų atsakymų duoti negalime. Tačiau tikime, kad objektyvi visuomenės branda ir Lietuvos visuomenėje vis labiau stiprins naują poreikį konservatyviosioms vertybėms. Lietuvoje nebus kitaip, negu Europoje, kur tarp savęs rungiasi dvi tradicinės europietiškos politinės idėjos: konservatyvioji ir socialdemokratinė. Kaip rodo ne tokia sena Ispanijos, Portugalijos ar Graikijos patirtis, pasibaigus ilgamečiam diktatūriniam valdymui, prabėga nuo 10 iki 20 metų, kol jaunoje demokratijoje susiformuoja stabili, europietiška partinė sistema, kurioje dominuoja minėtosios dvi partinės idėjos ir kuri tampa atspari jaunai demokratijai neišvengiamam populizmui. Vilties mums turi suteikti ir nesenos politinės permainos kaimyninėje Lenkijoje, kur posovietinės nomenklatūros erą užbaigė ryški konservatorių pergalė. Iki šiol Lietuvos ir Lenkijos politinė raida buvo labai panaši.
Tikime tokia pat lietuviška perspektyva. Ir jai dirbame…
2005 gruodžio 30 d.
1 Schopflin G. After communism: what? Daedalus, 1994.
2 Burke E.E. Reflections on the revolution in France, Library bindings, 1987.
3 Nisbet R. Konservatizmas, Vilnius: Pradai, 1993.
4 Kubilius A. Sėkmės Lietuva. Dešinioji alternatyva, Vilnius, 2004
5 Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos tapatybė ir strategija, Vilnius, 2001.
6 Nacionalinis susitarimas siekiant ekonominės ir socialinės pažangos http://www3.lrs.lt/pls/inter/nw5_viewer.viewdoc?p_int_tekst_id=20630
7 A.Jokubaitis. Liberalizmo tapatumo problemos, Vilnius: Versus Aureus, 2003.
