TS pirmininkas A. Kubilius: Ar dar turime Vyriausybę?

Noriu panagrinėti vieną paprastą, bet svarbų klausimą – ar Lietuvoje dar turime vyriausybę. Gal toks klausimas skamba ir paradoksaliai, bet tokiu būdu norėtųsi užaštrinti kai kurias vis labiau akis badančias problemas. Kelios pastabos apie atsainų, atžagareivišką aukščiausios valdžios veikimą, kuris ir verčia abejoti, ar dar turime Lietuvoje vyriausybę. Keleto pastarosiomis dienomis nuskambėjusių epizodų trumpas komentaras.

Progresinių mokesčių idėja pasmerkta

Premjeras eilinį kartą sužibėjo mokesčių pertvarkos iniciatyva, žadėdamas siūlyti Seimui svarstyti progresinių mokesčių idėją ir eilinį kartą iš to išėjo visiškas konfūzas. Kodėl esame prieš progresinius mokesčius, daug neaiškinsiu, primindamas tik tai, kad aplink Lietuvą šalys rungtyniauja, kurios įsives plokštesnius ir mažesnius mokesčius. Ne dėl Premjero iniciatyvos turinio norėjau kalbėti. Akivaizdu, kad Premjero iniciatyva yra pasmerkta žlugti, nes net ir koalicijos partneriai, – pirmiausiai liberalcentristai, – tam kategoriškai priešinasi, taip pat ir opozicija, bent jau mes tam nepritarsime. Tačiau tokios Premjero iniciatyvos verčia suglumus klausti, ar Lietuva turi Premjerą, ar Lietuva turi valdančiąją koaliciją, ar Premjero vietoje yra tik Socialdemokratų partijos lyderis, kartu ir partijos rinkimų štabo vadovas, pateikiantis tik savo partijos idėjas, o valdančiąją koaliciją jungia tik ministrų kėdės, bet ne koks nors bendras sutarimas dėl bendrų iniciatyvų ar idėjų. Jeigu Lietuva turėtų normalią valdančiąją koaliciją ir normalius koalicijos santykius su Premjeru, tai Premjeras su vis naujomis mokestinėmis iniciatyvomis nedrįstų viešai pasirodyti tol, kol tokių iniciatyvų nebūtų suderinęs su koalicijos partneriais. Dabar kažkodėl yra stengiamasi parodyti, kaip koalicija neturėtų veikti. Premjeras dėl kažkokių priežasčių stengiasi parodyti, kad jis tėra tik Socialdemokratų partijos lyderis, bet ne visos koalicijos lyderis, ne šiai koalicijai vadovaujantis ir jai atstovaujantis Premjeras.

Pokyčių grėsmė aukštajame moksle vis dar yra?

Ar Vyriausybėje kas nors klauso Premjero?
Jau yra ne vieną kartą kalbėta, kad Švietimo ir mokslo ministerija torpeduoja partijų sutartus aukštojo mokslo reformos principus. Tuo susirūpinęs ne tik Prezidentas, tuo susirūpinusios ir partijos (bent jau TS), kurios pasirašė susitarimą ir dėjo daug pastangų, kad toks susitarimas būtų pasirašytas. Svarbu atsiminti, kad ir Premjeras tuo metu buvo didelis susitarimo entuziastas. Lyg savaime suprantama atrodė, kad Premjeras tuo pačiu tampa garantu, kad Vyriausybė partijų sutartą reformą imsis efektyviai įgyvendinti. Kas iš to išėjo, galite paskaityti 2007-10-29 TS Prezidiumo nario Manto Adomėno interviu “Lietuvos rytui”. Kaip ministerija yra pasiruošusi sabotuoti esminius reformos principus, geriausiai atskleidžia penktadienį “alfos" dienraštyje paskelbtas ministerijos sekretoriaus G.Viliūno pokalbio su studentų atstovais atpasakojimas. Iš to interviu akivaizdžiai matyti, kad visa numatyta reforma bus pakeista jos imitacija, nes, girdi, per vasarą ministerijoje nugalėjo sveikas protas ir ministrė pasakė, kad pradžioje bus sukurta studijų kokybė, o tik paskui jau bus įgyvendinama reforma. O studijų kokybė bus pasiekta įgyvendinus aukštųjų mokyklų vertinimo sistemą, pagerinus dėstytojų ir mokslininkų padėtį, vertinant jų kompetenciją ir suteikiant sąlygas vykdyti mokslinius tyrimus. Ir pabaigoje ministerijos sekretorius perspėja: “Pokyčių grėsmė vis dar yra”, kitaip sakant, ministerijos pagrindiniu rūpesčiu tampa klausimas, kaip išvengti pokyčių, kaip išvengti reformos, o ne kaip sutartą reformą įgyvendinti. Tai, kaip ministerija žada per metus įgyvendinti “studijų kokybės” pasiekimą, verčia tik gūžčioti pečiais, nes visus septyniolika metų aukštajame moksle buvo siekiama kokybės vien tik stiprinant valstybės biurokratines galias, prižiūrint tą kokybę. Ir iš viso to nieko neišėjo. Dabar ministerija tomis pačiomis, save diskreditavusiomis priemonėmis žada per metus pasiekti neregėtų rezultatų įtvirtinant studijų kokybę. O juk viso partijų sutarimo esmė ir buvo, kaip reformuoti aukštojo mokslo sistemą, kad pačios sistemos viduje (o ne ministerijos biurokratijoje) atsirastų tokie mechanizmai, tokie procesai, kurie savaime garantuotų, kad aukštojo mokslo sistemoje gali išlikti tik kokybiškos studijos. Ir vienintelis mechanizmas, kuris gali tai garantuoti – tai universitetų ir studijų programų konkurencija. Tokią konkurenciją galima pasiekti, jeigu valstybės skiriami pinigai, skiriami universitetams, būtų pririšti ne prie studijų vietos, o prie studento ir, studentui renkantis kokybiškesnes studijas, keliautų kartu su studentu. Konkurencija yra vienintelis žmonijos žinomas mechanizmas, kuris bet kurioje paslaugų ar prekių rinkoje sukuria savaiminį kokybės siekimo mechanizmą, žymiai efektyvesnį nei bet kokia valstybinė kokybės priežiūros sistema. Tai ir buvo partijų sutartos reformos principas (o ne kokios nors papildomos studentų įmokos), tačiau ministerijos biurokratai šį susitarimą jau išmetė į šiukšlių dėžę. Kad ministerijos valdininkai blokuoja politikų sutartas reformas, tame nėra nieko nauja ir nieko nuostabaus, bet, prisimenant Premjero entuziazmą dėl partijų susitarimo pasirašymo ir jo pasiryžimą būti reformos vykdymo garantu, toks ministerijos valdininkų veikimas verčia klausti, ar šioje valstybėje dar kas nors klauso šio Premjero ir ar pats Premjeras reformų nori.

Kovos su korupcija fiasko

Kad partijų susitarimai nieko nereiškia, jau parodė kovos su korupcija fiasko po praėjusiais metais Premjero aktyviai siekto partijų susitarimo dėl kovos su korupcija. Paliesiu tik specifinę sritį – rinkiminių ir partinių kampanijų finansavimo skaidrumą. Atrodo, kad faktas, jog Darbo partija, kaip įtaria Prokuratūra, sugebėjo neteisėtai panaudoti nuo 8 iki 25 mln. litų (kaip skelbia spauda), nieko nepamokė. STT nenori griežčiau prižiūrėti partijų pinigų, ir Premjeras su tuo sutinka. Vienintelis naujas dalykas, kuris bus pasiūlytas – tai draudimas juridiniams asmenims remti partijas, nors tai jokio skaidrumo neįneš, o greičiausiai bus tik priešingai. Per savivaldos rinkimus Darbo partija didžiąją dalį paramos deklaravo surinkusi ne iš juridinių, o iš privačių asmenų. Taigi Darbo partija naujai tvarkai jau yra pasirengusi. Kokiais pinigais privatūs asmenys taip gausiai remia Darbo partiją, žino tik ponas Dievas, ponas Viktoras, bet ne prokuroras. Juridiniai asmenys bent jau remia, pinigus pervesdami iš sąskaitos į sąskaitą, ir po to galima kontroliuoti, ar paremti politikai nepatenka į interesų konfliktą. Dabar sumanyta tvarka paliks tik daugiau neskaidrumo ir erdvės korupcijai. Jeigu drausti, tai reikėtų drausti ir juridiniams, ir privatiems asmenims, bet pirmiausia reikia sutarti, kad su korupcija bus kovojama ne dėl viešųjų ryšių, o matant realias problemas ir ieškant būdų, kaip jas įveikti. Ir čia tas pats klausimas – ar Premjeras pats žino, kokių permainų kovoje su korupcija jis nori, ar jam gerai taip, kaip nutars nieko nenorintys valdininkai.

Kas valdo valstybę

Kai Premjeras ir valdančioji koalicija nebevaldo valstybės, ją ima valdyti kas tik nori. Tai geriausiai atskleidė M.Laurinkaus tekstas 2007-10-25 "Lietuvos ryte". Laurinkus pasididžiuodamas paaiškino: kadangi Lietuvoje nėra nustatyta, kas turi formuoti užduotis saugumui, tai daryti ėmėsi “keletas įtakingų politikų, kurie visiškai pagrįstai vadinami garbingu “valstybininkų” vardu, ėmėsi užduočių formavimo iniciatyvos”. Tai skandalingas pareiškimas, atskleidžiantis, kaip giliai atsainumas yra įsišaknijęs mūsų valstybėje.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-10-29

TS pirmininkas A. Kubilius: Pinigai pralaimėjo prieš padorumą

Dzūkų rinkėjai atlaikė

Nuoširdžiai džiaugiuosi rinkimų rezultatais Alytaus rajone. Sveikinu ir Kęstutį Čilinską, ir dzūkų rinkėjus, ir visus neabejingus Lietuvos piliečius, – pavyko atlaikyti. Nors ir tikėjau lietuvių sveiku protu, bet nerimo buvo pakankamai daug.

Dzūkai atlaikė tokį puolimą, kokio Lietuva rinkimuose dar nebuvo mačiusi. Vėl buvo mesti milijonai žmonių protui drumsti, bet šį kartą pinigai pralaimėjo prieš padorumą ir pilietinį entuziazmą. Galiu tik apgailestauti, kad eilinį kartą jokia teisėsaugos institucija nebuvo pajėgi kontroliuoti, kiek pinigų Darbo partija išleido šimtams agitatorių, jų nakvynių ir kelionių ar nelegaliam žiniasklaidos apmokėjimui.

Pralaimėjo ir tradicinės pastangos prieš kiekvienus eilinius rinkimus Seimą naudoti kaip įrankį pulti ir juodinti Tėvynės sąjungą. Taip jau sutampa, kad prieš kiekvienus rinkimus išklausome kokios nors Seimo komisijos tariamai Tėvynės sąjungą nuteisiančias išvadas. Pralaimėjo ir ta nacionalinė žiniasklaida, kuri negalėjo praleisti eilinės progos apjuodinti Tėvynės sąjungą, tuo pačiu dirbdami Viktoro Uspaskicho naudai. Jau sakiau, kad šie rinkimai buvo naudingi ir tuo, kad akivaizdžiai atskleidė, kas yra kas. Turiu pasakyti, kad visiškai nenustebino tai, kad nei K.Prunskienė, nei A.Paulauskas prieš antrą turą nesugebėjo nei žodžio pasakyti prieš V.Uspaskichą. Iš R.Pakso to ir tikėjomės, kad bus parodyta, jog V.Uspaskichas yra sąjungininkas. Taigi, kas yra kas, akivaizdu. Ir ne tik tarp politikų.

Nenoriu vertinti šių rinkimų kaip daug žadančių konservatoriams, žvelgiant į kitų metų rinkimus, bet keletą svarbių požymių verta būtų pastebėti.

Pirmiausia, šie rinkimai – tai perspėjimas valdančiajai koalicijai – antrajame ture rungėsi tik dvi opozicinės partijos. Jeigu valdančioji koalicija ir toliau taip “sėkmingai” valdys, panašiai gali atrodyti ir visi kitų metų rinkimai – Tėvynės sąjunga prieš neskaidrius, Rusijai lojalius populistus.

Antra, į ką norėtųsi atkreipti dėmesį – tai į tą faktą, kad tik Tėvynės sąjunga į šiuos rinkimus žiūrėjo kaip į tikrai rimtą iššūkį Lietuvos nacionalinei politikai. Kai paaiškėjo, kad rinkimuose dalyvaus V.Uspaskichas, džiaugėmės, jog žinomas teisininkas K.Čilinskas po ilgų diskusijų sutiko kartu su mumis imtis atsakomybės stabdyti tai, kas galėjo tapti gėdingu Lietuvos pralaimėjimu. Nors ir galime padėkoti Seimo pirmininkui ir Ministrui pirmininkui, kai kurių kitų partijų lyderiams už paramą antrajame ture, tačiau kartais atrodydavo, kad yra labiau bijoma asmeninio Uspaskicho keršto, o ne pilietinės Lietuvos pralaimėjimo. Galiu spėlioti, kad daug kam iš šiandieninės politikos lyderių Tėvynės sąjungos laimėjimas šiuose rinkimuose nėra didelis džiaugsmas. Todėl prieš kitų metų rinkimus galime prognozuoti dar daugiau komisijų Tėvynės sąjungos veiklai nagrinėti.

Iš šių rinkimų nenoriu prognozuoti populistų eros Lietuvoje pabaigos. Nors tokių požymių norėtųsi įžiūrėti, ypač kai žiūri į kaimyninių šalių pavyzdį. Žiūrėdamas į šiandieninę valdančiosios koalicijos veiklą aš nežadėčiau greitos populizmo Lietuvoje pabaigos. Nusivylimas valdžia skatina visiškai pagrįstą žmonių pasipiktinimą, kuriame ir tarpsta paviršutiniškas radikalizmas ir populizmas.

Tačiau, kaip rodo K. Čilinsko pavyzdys, tokiam populizmui yra vienas stiprus priešnuodis. K.Čilinsko pavyzdys turėtų būti akivaizdus padoriai ir neabejingai pilietinei visuomenei – profesionalams ir inteligentams – nesišalinti politikos, jausti atsakomybę už politiką ir imtis atsakomybės joje dalyvauti, kartais ir aukojant savo profesionalią karjerą ir geresnį atlyginimą privačioje profesionalo veikloje. Alternatyva dabartiniam nusivylimui ir valdžios bejėgiškumui yra tik sutelktas ir aktyvus padoriosios politikos ir pilietinės visuomenės bendras darbas rekonstruojant šiandieninę Lietuvos politiką. Lietuvos politikai reikia daugiau čilinskų.Tam ir buriame Dešiniąją alternatyvą, kuri suvienytų ne tik panašiai mąstančias partijas, bet ir neabejingus pilietinės visuomenės lyderius.

Tik tokiu keliu eidami galime pasiekti, kad Lietuvos politika atsisveikintų su posovietiniu paveldu ir taptų tikrai europietiška politika. Gana to chaoso, neskaidrumo, populizmo ir neprofesionalumo Lietuvos politikoje.

Lenkijoje vieni konservatoriai įveikė kitus konservatorius

Lenkija yra mums geras pavyzdys, kaip politikoje atsisveikinti su pokomunistine praeitimi. Aš svajoju apie tokį laikmetį, kai ir Lietuvos politikoje dėl pergalės rinkimuose rungsis dvi dešiniosios partijos, nebeturinčios nieko bendra su sovietine praeitimi. Tai yra didžiausias Lenkijos laimėjimas ir tam tikra prasme brolių Kačinskių, kūrusių ketvirtąją Lenkijos respubliką, laimėjimas. Nors mes, kaip partija, turėjome neblogus ryšius su brolių Kačinskių vadovaujama Teisės ir teisingumo partija, tačiau man malonu pasveikinti ir Piliečių platformą bei jos lyderį Donaldą Tuską su gražia pergale vakar dienos rinkimuose, nes ir su šia partija turime gerus santykius. Noriu priminti, kad su Piliečių platforma esame tos pačios Europos liaudies partijos nariai, kitaip sakant, esame tos pačios europietiškų konservatorių šeimos nariais. Taigi Lenkijoje vieni konservatoriai įveikė kitus konservatorius. Mums skirtumas tik toks, kad Piliečių platforma yra Europos liaudies narė, o Tvarka ir teisingumas nėra. Norėčiau ir aš susapnuoti tokią Lietuvos perspektyvą, kad rinkimuose Lietuvoje rungtųsi dvi dešiniosios konservatyvios partijos ir nė viena iš jų nebūtų pokomunistine apsimetėle ar Kremliaus produktas.

Jeigu būčiau klausiamas, kodėl laimėjo Piliečių platforma, atsakyčiau: gal todėl, kad ji siūlė europietišką alternatyvą, nėjo susipriešinimo su Europa, Europos institucijomis keliu, kokiu pastaruoju metu ėjo buvusi Lenkijos valdžia – Jaroslavo Kačinskio vyriausybė. Stebint viešosios nuomonės apklausas tekdavo stebėtis tam tikru neatitikimu tarp Lenkijos visuomenės pažiūros į Lenkijos narystę Europos Sąjungoje, kuri buvo tokia pat pozityvi, kaip ir Lietuvos bei visų naujųjų Centrinės Europos valstybių visuomenės nuomonė, ir Lenkijos vyriausybės pozicijos, turėjusios tam tikra prasme priešpriešos Europos Sąjungai nuostatų. Šis neatitikimas galėjo duoti būtent tokių vaisių.

Aš tikiuosi, kad naujoji Lenkijos valdžia tęs svarbius bendrus su Lietuva energetinius projektus, kuriuos pradėjo J.Kačinskio vyriausybė. Nors Kačinskiai ir sulaukė Europoje kritikos ir pašaipų, bet, reikia pripažinti, kad, jiems atėjus į valdžią, strateginė Lietuvos ir Lenkijos partnerystė nuo deklaracijų perėjo prie konkrečių darbų, nors pasiekti greitų sutarimų ir nebuvo lengva. Būtų gerai, kad su naująja valdžia nebūtų grįžtama prie deklaracijų. Tuomet J.Kačinskio vyriausybę mes turėsime prisiminti ne tik su dėkingumu, bet ir su nostalgija.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2007.10.21

TS pirmininkas A. Kubilius: Kaip aš tapau teroristu

Kur veda patologinė neapykanta Sąjūdžiui

Pirmiausia apie tai, kaip aš tapau teroristu.

Ką galima pasakyti apie Loretos Graužinienės komisijos išvadas. Turime “Durnių laivo” konkurentus. Visiškai nestebina – 2004 m., likus kelioms dienoms iki rinkimų, buvo patvirtintos Valentino Greičiūno komisijos išvados dėl “Mažeikių naftos” privatizavimo, kur mes, konservatoriai, taip pat buvome apkaltinti visomis nuodėmėmis, nors po to ir pasirodė, kad valstybė laimėjo 3 mlrd. litų.

Buvusios sovietinės nomenklatūros ir jų šiandieninių pasekėjų patologinė, genetinė neapykanta Sąjūdžiui ir konservatoriams nėra naujiena. “Dovana” V.Landsbergiui jo 75 – mečio, kuris bus minimas šia savaitę, spalio 18 dieną, proga. Kiek reikia jausti neapykantos Vytautui Landsbergiui, kad jį įvardintum teroristu ar teroristų globėju. “Durnių laivą” taip pat rašė patologinė neapykanta. Patologinė neapykanta prasiveržia, kai juntamas neišvengiamas pralaimėjimas. Tada užmirštami visi principai, elementariausio padorumo principai. Tada melas tampa paskutine prieglauda ir paskutinėmis konvulsijomis. Kai Tėvynės sąjungą Lietuvos Respublikos Seime yra bandoma įvardinti teroristine partija, tai akivaizdu, kad kažkas labai blogai yra su tais, kurie imasi tokios iniciatyvos. Tokiu atveju nebežinai, ar dar piktintis, ar tik juoktis. Gal net ir gerai, kad kada nors senatvėje galėsiu pasakoti anūkams, kaip tapau teroristu. Nenustebsiu, jeigu prieš Seimo rinkimus kokios nors komisijos būsime įvardinti kanibalais ar ateiviais iš kosmoso.

Atrodo, kad patologinė neapykanta konservatoriams ir tam tikra genetinė bendros kilmės bendrybė nei A.Paulauskui, nei K.Prunskienei, nei G.Kirkilui neleis ryžtingai paraginti savo rėmėjų ateinančio sekmadienio rinkimuose nebalsuoti už V.Uspaskichą, asmenį, kuris, išdavęs Lietuvą, prašėsi politinio prieglobsčio Rusijoje. Štai taip kasdieniškai paprastai ir pasibaigia visi garsiai deklaruoti principai ir pasipiktinimas V.Uspaskichu. Net ir Lietuvos išdavystė lieka nebesvarbi. Vaizduoti neutralumą reiškia, kad esi neutralus Lietuvos išdavystei. Kadangi neapykanta konservatoriams yra stipresnė už nemeilę Uspaskichui, tai , atrodo, kad skubiai yra prisimenama tautos išmintis – “mano priešo priešas yra mano draugas”. Gali pasidžiaugti tik vienu dalyku, kad štai tokie paprasti išbandymai atskleidžia visą tiesą – kas yra kas ir kas kokiais principais remiasi.

Taigi kitos savaitės rinkimai yra egzaminas pirmiausia ne dzūkų rinkėjams, kurie apsispręs pakankamai išmintingai ir patys, bet egzaminas partijų lyderiams, ir, deja, žiniasklaidai. Jau matome pavyzdžių, kai net ir save laikanti solidžia žiniasklaida dirba akivaizdžiai neskaidriai. Turiu omeny “Valstiečių laikraščio” šeštadienio numerį. Ką padarysi – ir tai atsiskleidžia.
Atsiskleidžia, kad daugelis dalykų yra supuvę. Smulkmenos dažnai atskleidžia daugiau nei kokie nors skambūs pareiškimai ar deklaracijos.

Vienyti jėgas ir siekti esminio persilaužimo

Kaip išsivalyti nuo tokio supuvimo? Iliuzijų dėl šiandieninės valdžios nebėra. Vienintelis kelias – dešiniesiems, centro dešiniesiems, vienytis kitų metų Seimo rinkimams į tikrą alternatyvą, į tikrą Dešiniąją alternatyvą ir siekti esminio persilaužimo. Esu įsitikinęs, kad tai yra įmanoma – ir suvienyti jėgas į tikrą alternatyvą, ir pasiekti esminio persilaužimo. Vienytis turi ne tik politinės partijos, bet visi neabejingieji. Tai, kaip yra dabar – tęstis nebegali. Mes imamės iniciatyvos burti platesnį panašiai mąstančių ir neabejingųjų frontą. Apie kai kuriuos pirmuosius žingsnius jau girdėjote – krikščionys demokratai ir tautininkai nori jungtis su mumis, su kitais kalbamės apie įvairias kitokias bendro darbo galimybes ir, esu įsitikinęs, kad tikrai sutarsime. Turime bendromis pastangomis užbaigti šį nesėkmingą Lietuvai laikmetį.

Kalbu ne tik apie melo, cinizmo ir korupcijos laikmetį Lietuvos politikoje, kuris be pertraukos tęsiasi jau septinti metai. Ir tai turime pagaliau užbaigti. Kalbu ir apie tai, kad toks laikmetis galų gale ima žlugdyti ir Lietuvos ekonomiką. Tokia vyriausybė, kokia yra dabar, su jos pasimetusia psichologine būsena ir jos labai ribotu sugebėjimu priimti reikalingus sprendimus, tampa ekonomiką destabilizuojančiu veiksniu. Premjero blaškymasis su mokesčiais ar pensijomis mūsų ekonomikai yra ne mažiau pavojingas nei JAV nekilnojamojo turto krizė. Finansų rinkos gyvena lūkesčiais ir tikėjimu. Jeigu Vyriausybė ar Premjeras savo neatsakingais pareiškimais demonstruoja nervingumą ir nepasitikėjimą savimi, tai akivaizdu, kad ir finansų rinkose auga nepasitikėjimas. O tai automatiškai didina skolinimosi palūkanas. Penktadienį, 2007-10-12, jau nuskambėjo tarptautinių ekspertų perspėjimai, kad nevaldoma situacija gali atvesti iki lito devalvavimo.

Aš visiškai pritariu D.Grybauskaitės susirūpinimui, nes akivaizdu, kad tai, ką matome valstybės finansuose, yra dar tik “žiedeliai”. Panašias perspektyvas jau nuo metų pradžios brėžė daugelis tarptautinių ekspertų, įskaičiuojant ir Tarptautinį valiutos fondą, bet į visas rekomendacijas buvo atsainiai numojama ranka. Nerūpestingo socialdemokratų valdymo palikimas gali būti pakankamai skaudi ir gili ekonominė krizė. Krizės nepadės išvengti vien tik biudžeto išlaidų ribojimas fiskalinės drausmės įstatymu, nors tai ir yra svarbu. Bandymas teisintis, kad infliaciją lemia tik išoriniai veiksniai – energetikos resursų brangimas ar grūdų bei pieno brangimas tarptautinėse rinkose neatsako į paprastą klausimą – kodėl Slovėnijoje infliacija yra gerokai mažesnė nei Lietuvoje. Ką, Slovėnijoje nafta ar dujos yra pigesnės? Noriu priminti, kad ankstyvą pavasarį Tarptautinis valiutos fondas perspėjo, jog didžiausia problema Lietuvai bus ne energetikos brangimas, o atlyginimų privačiame sektoriuje spartus augimas, viršijantis darbo našumo augimą. Tas pats TVF siūlė ir priemones, kurios visame pasaulyje yra vienodos, kaip reguliuoti darbo jėgos kainos augimą. Noriu priminti, kad viena iš pasiūlytų priemonių buvo darbo jėgos įvežimas iš trečiųjų šalių. Didžiausia problema su infliacijos procesais Lietuvoje yra tai, kad Vyriausybė atlieka tik infliacijos “stebėtojos” vaidmenį ir finansų ministras kalba tik pasakas apie voveraitę, kuri rudenį turi sukaupti atsargų sunkesnei žiemai. Tokio voveraitiško požiūrio tikrai neužtenka, kad Lietuva pabėgtų nuo krizės perspektyvos.

Todėl ir sakau, kad taip tęstis nebegali.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-10-15

Andrius Kubilius: Parama šeimai, teisė ir Konstitucija bei pinigai

Rašyti šį tekstą paskatino reakcija, kurią sukėlė mūsų parengtas ir įregistruotas Paramos šeimai pagrindų įstatymas. Gaunam daug peticijų, remiančių mūsų pasiūlymus, ir remiantieji kategoriškai teigia, kad tokio įstatymo seniai reikėjo, gauname ir piktos kritikos, kaltinančios mus ir Konstitucijos neišmanymu, ir prieštaravimu Europos teisei, ir kišimusi į žmogaus privatų gyvenimą, ir švaistymusi valstybės lėšomis. Paskutiniu impulsu atsirasti šiam tekstui tapo Seimo teisės departamento pastabos mūsų įstatymo projektui ir su tuo susijusios publikacijos įvairioje žiniasklaidoje, kur šalia visų kitų kaltinimų buvome apkaltinti dar ir populizmu bei tuo, kad tokiu įstatymu mes tik ruošiamės rinkimų kampanijai, ir nieko daugiau.


Seimo Teisės departamentas pateikė vertingų teisinių pastabų mūsų parengtam Paramos šeimai pagrindų įstatymo projektui. Turiu pasakyti, kad į kai kurias Teisės departamento pastabas yra nesudėtinga atsižvelgti, bet kai kurie iškelti klausimai reikalauja gilesnių diskusijų. Kitos pastabos mūsų ir nenustebino, nes net ir savo parengtame įstatymo aiškinamajame rašte mes teigėme, kad įstatymo svarstymo metu gali kilti abejonių dėl to, ar įstatymo projekte nėra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas, skiriant tam tikrą papildomą paramą šeimoms. Panašias abejones teko skaityti ir spaudoje, kur kritikai teigia, kad mūsų projektas nuskriaustų vienišas motinas ar išsiskyrusias šeimas ir kad tokį nevienodą traktavimą draudžia Konstitucija. Socialdemokratų moterys apkaltino mus net tuo, kad mes ruošiamės skriausti “nesantuokines šeimas”.


Abejonės yra geras dalykas, nes tai verčia svarstyti, diskutuoti, ginčytis ir ieškoti atsakymų į iš tiesų svarbius klausimus. O šeimos politikos reikaluose Lietuvos teisinėje sistemoje yra dar daug neapibrėžtų dalykų, nesusiformavusių aiškesnių nuostatų ir principų. Su šeimos reikalais Lietuvoje yra aiškus tik vienas dalykas, kad vadinamoji “šeimų statistika” nuo pat 1990-ųjų Lietuvoje tik nuosekliai blogėja – mažėja gimstamumas ir mažėja vedybų, už tai nuosekliai auga vaikų, gimusių ir augančių ne šeimoje, nuošimtis (Jungtinėse Valstijose tokia pati statistika politikams jau seniai kelia didelį nerimą ir jie imasi didelių šeimos politikos permainų). Kaip skelbiama agentūros telegraph.co.uk pranešime, kurį cituoja “Delfi” portalas 07.10.07, Didžiosios Britanijos statistikos departamento tyrimas atskleidė, kad 2030 metais susituokę tėvai sudarys tėvų mažumą, o tai, anot Britanijos mokslininkų, pakenks vaikų sveikatai ir auklėjimui. Gausybė analogiškų tyrimų, atliktų JAV, kartoja tą patį (žr. pvz. www.heritage.com) – vaikai gimę ir augę nepilnose šeimose statistiškai yra labiau linkę į nusikalstamumą, narkotikų naudojimą, blogiau mokosi, turi daugiau sveikatos problemų. Amerikiečiai sako labai paprastai – “nori mažiau kalėjimų, stiprink šeimą”. Pagal amerikiečių mokslininkų skaičiavimus, JAV administracijos išlaidos yra klaidingai subalansuotos: tūkstančiui dolerių, kuriuos valdžia skiria tam, kad būtų sprendžiamos sugriuvusios šeimos sukeltos problemos (taip pat ir statant naujus kalėjimus), valdžia skiria tik vieną dolerį tam, kad sveika šeima būtų paremta.


Lietuvoje galioja ta pati statistika ir jos dėsningumai. Kita vertus, Lietuvoje egzistuojančiuose valstybės finansinės ar socialinės paramos įstatymuose dažniausiai yra numatoma parama atskiriems asmenims ir paramos sąlygos yra formuluojamos tokiu būdu, kad normalios, sveikos šeimos paprasčiausiai jaučiasi diskriminuojamos ar ignoruojamos.


Taigi teisininkų abejonės yra gerai, nes skatina diskusiją. Esame pasiryžę taisyti įstatymo projektą, tačiau blogai būtų, jeigu būtų įstrigta abejonėse ir nebūtų judama į priekį. Būtų blogai, jeigu nebūtų suvokta, kad konstitucinė nuostata “valstybė saugo ir globoja šeimą” turi įgauti konkrečius teisinius ir finansinius mechanizmus.


Pirmiausia keletą žodžių dėl Teisės departamento (TD) esminių pastabų.

Štai TD teigia, kad įstatyme reikia pateikti aiškų “šeimos” sampratos apibrėžimą, “nes antraip šiame projekte numatytų taisyklių adresatas galėtų būti įvairiai interpretuojamas”. Iš tiesų tokia TD pastaba galėtų sukelti ir nuostabą – ar tikrai Lietuvoje nėra aišku, kas tai yra “šeima”, kad šiame įstatyme tai reikėtų apibrėžti, tarytum nebūtų aišku, kad šeima – tai sutuoktiniai ir jų vaikai. Tačiau šia tema nuosekliau besidomintys su tokia TD pastaba turėtų sutikti, nes šiuo metu Lietuvos teisės aktuose galima sutikti gana keistų “šeimos” sampratos interpretacijų.

Štai, pvz., Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas, nepaisant mūsų protestų, apibrėžė šeimą štai tokiu gan neįprastu būdu:
“Šeima – sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos pilnamečiai vyras ir moteris,/.../” ir tokiu būdu nustatė, kad ir be santuokos pagal Lietuvos įstatymus yra galima šeima, kuri gali gauti valstybės piniginę paramą.


Be abejo, tenka pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija neduoda tiesioginio “šeimos” sampratos apibrėžimo, tačiau visiškai aišku, kad ir iš Konstitucijos teksto, ir iš Civilinio Kodekso išplaukianti “šeimos’ samprata yra akivaizdi – tai sutuoktiniai ir jų vaikai, ir jokie kitokie dariniai – “sugyvenimas” ar dar kas nors naujoviško negali būti laikoma ir vadinama “šeima”.


Štai Konstitucijos 38 straipsnyje yra sakoma, kad “valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę”, kad “santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu” ir kad “sutuoktinių teisės šeimoje lygios”, o Civilinio Kodekso 3. 28 straipsnis teigia, kad “sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą”. Ir Konstitucija, ir Civilinis Kodeksas aiškiai nurodo, kad jokiais kitais pagrindais negali atsirasti šeimos santykių, tik per santuoką. Taigi ir Konstitucija, ir Civilinis Kodeksas aiškiai apibrėžia, kad šeima atsiranda tik santuokos keliu, kad šeimą sudaro lygias teises turintys sutuoktiniai ir kad valstybė turi saugoti ir globoti ne tik motinystę, tėvystę ir vaikystę, bet ir šeimą, kaip valstybės ir visuomenės pagrindą. Dar daugiau, Konstitucijos 39 straipsnis nedviprasmiškai nurodo, kad “valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą”. Taigi Konstitucija, kurioje šeimai skiriamas nemažas dėmesys, aiškiai pabrėžia, kad parama šeimai turi būti specifinė ir apimti daugiau negu vien tik paramą tėvystei, motinystei ar vaikystei. Šalia to Konstitucija pabrėžia, kokia svarbi yra šeima, kaip vertybes brandinanti terpė, ir todėl net Konstitucijos lygyje yra nustatyta ir išskirta valstybės pareiga remti šeimas, kurios vaikus augina ir auklėja namuose.


Taigi, jeigu teisininkams nėra aišku, mes galime įstatyme apibrėžti labai aiškiai, kad šiame įstatyme taip, kaip numato Konstitucija ir Civilinis Kodeksas, “šeima – tai sutuoktiniai ir jų vaikai” ir manome, kad tik tokia šeimos samprata gali būti naudojama ir visuose kituose įstatymuose. Gal ir galima būtų įstatyme įvesti papildomus terminus, apibrėžiančius galimas “šeimos” transformacijas –pavyzdžiui, “išsiskyrusi šeima su vieniša motina”, arba “našlės (-io) šeima”, bet niekaip negalėčiau sutikti su tokiais terminais, kaip “nesantuokinė šeima”. Yra suprantama, kad tiems, kam nepasisekė sukurti šeimos, bet kokį surogatą nori vadinti šiuo gražiu vardu, kaip jauna mergaitė, užsidėjusi žiedą su dirbtiniu perlu, labai norėtų, kad visi patikėtų, jog tai yra tikras perlas. Perlas yra perlas, ir, gražiausią surogatą bevadindamas “perlu”, vis tiek niekada nepasieksi, kad jis taptų tikru. Taip ir su šeima, – tik tradicinė moters ir vyro su vaikais šeima yra tikrasis, natūralusis “perlas” ir jokios manipuliacijos šiuo “šeimos” terminu nesukurs šeimos ten, kur jos nėra. Vienintelis dalykas, kurį tokiomis manipuliacijomis “šeimos” terminu galima pasiekti, tai devalvuoti patį terminą, taip devalvuojant ir pačios “šeimos” institucijos vertę. Gal kas nors to ir siekia...


Valstybės teikiama šeimai apsauga ir globa turi prasidėti nuo labai paprasto ir daug nekainuojančio dalyko – nuo aiškaus įstatyminio apibrėžimo, kas šioje valstybėje yra “šeima”, ir nuo preciziškos šio termino apsaugos nuo pastangų jį aiškinti taip, kad nebeliktų jokio skirtumo tarp tradicinės, normalios, sveikos šeimos ir kokių nors modernybės naujadarų. Jeigu valstybė pati negerbia “šeimos” termino, tai tuo pačiu ji rodo, kad ji negerbia ir paties “šeimos” instituto bei nesaugo jo autoriteto. O jeigu valstybė nesaugo šeimos instituto autoriteto, tai tuo pačiu ji nevykdo savo konstitucinės priedermės saugoti ir globoti šeimą. Tai nereiškia, kad mes nepripažįstame žmonių teisės pasirinkti, kokius santykius jie nori kurti su artimu savo, ir kad pasirinkusius ne santuokinės šeimos santykius, o kokią nors partnerystę, mes ruoštumės smerkti, tačiau konstitucinė prievolė valstybei saugoti ir globoti šeimą turi būti realizuojama tiksliai ir efektyviai, neišplaunant termino “šeima” prasmės. Tai vėlgi nereiškia, kad gyvenantis partnerystėje ir auginantys vaikus nesulauks iš valstybės paramos, tačiau valstybės parama šeimai turi būti skiriama šeimai, o ne kam nors kitam. Šeima turi gauti valstybės numatytą paramą šeimai, o kas nors kitokio nei šeima turi gauti kitokią paramą nei šeima gauna (ir to, ką jie gauna ar gaus, negalima vadinti “parama šeimai”).


Iš Civilinio Kodekso taip pat akivaizdu, kad, nutrūkus santuokai, nutrūksta ir šeimos santykiai. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus vieniša motina ar tėvas, jų auginami vaikai gauna valstybės paramą, nes Konstitucija nurodo valstybei saugoti ir globoti motinystę, tėvystę ir vaikystę. Tačiau, nutrūkus šeimos santykiams, nebelieka šeimos, kurią valstybė pagal Konstituciją taip pat turi globoti ir saugoti. Mūsų teikiamame įstatymo projekte yra numatyta, kad papildomą paramą prie tos, kurią gauna motinos, tėvai ar vaikai, turėtų gauti ir šeimos, sugebančios nesugriūti audringuose gyvenimo verpetuose ir taip atliekančios tą konstitucinę misiją – būti visuomenės ir valstybės pamatu. Jau minėta įvairi statistika akivaizdžiai parodo, kad būsimųjų kartų fizinė ir dvasinė sveikata tiesiogiai priklauso nuo to, ar tos naujos kartos gimsta ir auga tose pačiose šeimose, gebančiose nesusipykti ir nepasiduoti pagundai išsiskirti. Visuomenei brangiai kainuoja pačios visuomenės prarandamas sugebėjimas kurti ir gyventi stabiliose ir saugiose šeimose. Tos šeimos, kurios sugeba to pasiekti, moka mokesčius valstybei, kad valstybė galėtų pasirūpinti sugriuvusiomis šeimomis ir griuvimo sukeltomis pasekmėmis, kurių skaudžiausios paliečia vaikus. Sveikos, stabilios šeimos niekaip nėra valstybės nei vertinamos, nei apdovanojamos bent jau už tai, kad tokiomis išlieka ir, grubiai tariant, tokiu būdu taupo valstybės pinigus ir visuomenės sveikatą.


Todėl ir esame įsitikinę, kad atėjo metas ne vien tik kalbėti apie šeimos vertybę, nes vien tik kalbomis jau nieko nepakeisime. Atėjo metas imtis realių darbų, kad konstitucinė valstybės prievolė “saugoti ir globoti šeimą” būtų realizuojama konkrečiais instrumentais. Būtų absurdiška teigti, kad tai pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės principą, nes pati Konstitucija nurodo remti šeimą, o ne vien tik motinystę ar tėvystę. Lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tokios pačios šeimos dėl kokių nors priežasčių būtų remiamos skirtingai. Tačiau, kalbant net ir apie šeimas, reikia atsiminti, kad visuomenei nėra tas pats, kokioje šeimoje vaikas auga, – kaip rodo statistika, tik šeimoje su biologiniais tėvais vaikas gauna tai, ką jis gali gauti iš šeimos – saugią dabartį ir saugią ateitį. Šeima su patėviu ar pamote yra visai kas kita, negu šeima su abiem tėvais. Todėl valstybės parama ir šiuo atžvilgiu negali būti tokia pati įvairioms šeimoms. Mūsų siūlymas suteikti motinai ir tėvui įvairias mokestines bei kitokias finansines lengvatas, jeigu jie sugeba užauginti vaikus toje pačioje šeimoje iki pilnametystės, kaip tik ir atspindi šį principą – valstybės parama ir globa biologinių tėvų šeimai yra strateginis valstybės interesas.


Kai kas gali sakyti, kad nelaimingą šeimą, kuri nebegali gyventi kartu ir nori skirtis, pagal mūsų siūlomą įstatymo projektą valstybė baustų dar kartą – atimdama tą finansinę paramą, kuri numatyta tik šeimoms, sugebančioms išauginti vaikus iki pilnametystės. Tai nėra teisingas suvokimas, bet jis turi teisę egzistuoti, – mūsų siūlymą reikia suprasti taip, kad valstybė nebaudžia tų, kuriems nepasisekė, bet apdovanoja tuos, kurie sugebėjo elgtis atsakingai ne tik savo tarpusavio santykių atžvilgiu, bet ir savo vaikų dabarties ir ateities atžvilgiu. O visuomenei tai yra ypač svarbu. Tai yra “sėkmės” apdovanojimas, skatinantis ir kitus siekti tokios pat sėkmės. Bet galų gale, net jeigu nelaimingos šeimos ir supras, kad valstybė juos baudžia už jų nesėkmę, gal tai irgi nėra taip jau blogai. Anksčiau šeimos, sutuoktiniai bijodavo Dievo bausmės ir todėl šeimos institucija atsilaikė tūkstantmečius, garantuodama krikščioniškųjų vertybių perdavimą iš kartos į kartą. Vakarų civilizacijai labai stipriai apgriovus Dievo bausmės institutą, belieka vienintelis instrumentas – baimė netekti piniginės valstybės paramos. Jeigu manoma, kad dėl tokių įstatymo nuostatų būtų diskriminuojami skirtingomis sąlygomis augantys vaikai, tai jų teisės turėtų būti apgintos kitais įstatymais. Pavyzdžiui, numatant didesnius alimentus ar pensijas vaikus auginantiems našliams.


Ir pabaigai – apie pinigus. Mūsų siūlomo įstatymo projekto kritikai šaukia, kad jis yra populistinis ir kad jis labai brangiai kainuos. Mes neslepiame to, kad tikrai jo įgyvendinimas kainuos nemažus pinigus – mūsų paprašyti valstybės finansų ekspertai suskaičiavo, kad jo visiškas įgyvendinimas kainuos daugiau nei 600 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų. Mes todėl ir siūlome jo įgyvendinimą išdėlioti per keletą metų. Tačiau reikia neužmiršti principo, kurį lietuvių tauta yra įvardijusi labai paprastai – “skūpus moka du kartus”. Reikia atsiminti, kad dabar, šiuo metu nefinansavus tokių programų, po dešimties metų teks susidurti su milžiniškomis valstybės finansinėmis problemomis. Jau dabar trūksta darbo jėgos, Finansų ministerija skaičiuoja, kaip sparčiai Lietuva veržiasi į sparčiausiai senėjančių Europos valstybių gretas. Visa tai reiškia viena – demografinės problemos stabdys ekonomikos augimą, išlaikyti ir finansuoti dabartinę socialinės rūpybos sistemą pasidarys sunkiai įmanoma. Stipri, sveika šeima ir valstybės parama jai bei motinai, auginančiai vaikus tokioje šeimoje, yra ne tik geriausias būdas spręsti demografines problemas, bet ir geriausias būdas pasirūpinti visuomenės ir jos dvasinės-moralinės sveikatos ateities reikalais. Išleidus šiandien ne vieną, o šimtą litų sveikos šeimos paramai, rytoj nebereikės išleisti to tūkstančio litų, kurį dabar išleidžiam gydydami visuomenės socialines ligas.


Sunku suvokti, kas galėtų priešintis tokiam įstatymui. Nors Vakarų civilizacijoje ir yra nemažai paradoksalių savęs naikinimo pavyzdžių. XIX a. pabaigoje vienas žymus Vakarų filosofas su džiaugsmu skelbė, kad “Dievas yra miręs”, po to Vakarai ir visas pasaulis su siaubu stebėjo, kaip tokioje bedieviškoje moralinio reliatyvizmo pelkėje gimsta du siaubingi pasauliniai karai. Dabar atrodo, kad kažkas su džiaugsmu nori paskelbti, jog “šeima yra mirusi” ir po to stebėti, kokius civilizacijos kataklizmus tai kelia.

Turime galimybę, pareigą ir atsakomybę tam priešintis.

TS pirmininkas A. Kubilius: Išbandymas laukia ne tik dzūkų

Tai, kad 2007-10-08 Dzūkijos žmonės parėmė Tėvynės sąjungos remiamo kandidato Kęstučio Čilinsko laikyseną Seimo rinkimų pirmajame rate Alytaus rajone, vertiname kaip tam tikrą padrąsinimą laikytis taip ir toliau. Norėčiau pabrėžti, kad K.Čilinskas buvo vienintelis kandidatas, drąsiai rodęs aiškią antioligarchinę laikyseną ir dėl to susilaukęs ypatingo Darbo partijos "dėmesio" ir akivaizdžiai nepagrįstų užsipuolimų.

Nepaisant to pirmojo rato rinkimus drįsčiau vertinti kaip nelabai ryškų signalą, bet jau signalą, kad Lietuvoje, kaip ir kaimyninėse valstybėse, ateina laikas, kai grynojo populizmo politika, kuri labai sėkmingai veikė Lietuvoje keletą pastarųjų metų, artėja į savo dėsningą pabaigą. Būtų neatsakinga džiaugtis iš anksto ir galvoti, kad viskas jau yra pasiekta. Bet tie ženklai, kuriuos vakar matėme, iš tiesų leidžia su racionalia viltimi žiūrėti į ateitį.

Tai, kad nesant kitų partijų stipresnių kandidatų ir Darbo partijai sudėjus visas pastangas į šiuos rinkimus, Viktorui Uspaskichui pavyko pasiekti tik antrąją vietą su keliais tūkstančiais rinkėjų, neatrodo labai įspūdingai ir gal net brėžia Darbo partijos tolesnio likimo perspektyvą. DP, mano įsitikinimu, puikiai supranta, kad ji yra vieno lyderio partija, ir jeigu tas lyderis nepajėgs patekti į Seimą, klausimas kils ne tik dėl paties dvasinio lyderio likimo, bet ir dėl visos partijos likimo.

Manau, jeigu antrasis turas baigsis taip, kaip baigėsi pirmasis, artimiausiu metu permainų pamatysime ir Darbo partijos frakcijoje Seime.

Tad galima tikėtis, kad antrasis ratas bus dar aršesnis, DP sprendžiant ne tik vieno kandidato į Seimą klausimą, bet ir partijos egzistencijos klausimą. Dzūkams teks iškentėti dar dvi ilgas savaites Darbo partijos apgulties.

Tai bus išbandymais ne tik dzūkų rinkėjams. Akivaizdu, kad bus išbandymas pinigais ir žiniasklaidai, nes jau dabar akivaizdu, kad pinigų Darbo partijos oligarchai šiems rinkimams negaili ir negailės. Būtų gražu, jeigu prokurorai, tiriantys Darbo partijos juodųjų pinigų bylą, pasidomėtų ir kaip finansuojami pastaruoju metu įvairioje žiniasklaidoje pasirodantys V.Uspaskichą liaupsinantys straipsniai ir laidos, prie kurių jokių užsakymų numerių nėra nurodoma. Taigi išbandymas yra ir mūsų teisėsaugai bei žiniasklaidai, nes tai rodo, kaip gali vykti ir kitų metų rinkimai, nepaisant visų premjero pažadų kovoti su korupcija.

Taigi laukia dvi savaitės intensyvios veiklos. Tikiu, kad ir dzūkams, ir Lietuvai pavyks atsilaikyti. Tikiu, kad ir daugelio kitų partijų kandidatai antrajame ture parems mūsų remiamą Kęstutį Čilinską.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-10-08

Elektrinę statysime su Lukašenka?

Praėjusį penktadienį valstybės vadovai atšaukė numatytus susitikimus su Lenkijos ekonomikos ministru P.Vozniaku po to, kai šis pareiškė, kad jei Lenkija negaus reikalaujamos galios dalies numatomoje statyti naujoje Ignalinos branduolinėje jėgainėje, gali vėluoti elektros tilto tarp abiejų valstybių statyba.

Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius mano, kad reikėtų daugiau kalbėtis ir lanksčiau derinti visų projekte dalyvaujančių pusių interesus: “Derybos sunkios, todėl kietumo reikia, bet raginčiau mūsų politikus nedemonstruoti ambicijų ir nežlugdyti derybų".

Pasak jo, nėra labai lengva suvokti, iš kur kyla dabartinis nesusikalbėjimas, todėl galima daryti išvadas, kad tarpvalstybiniame lygmenyje Lietuva per pastarąjį pusmetį jokio darbo nėra atlikusi, tik kažką neaiškiai pažadėjo Baltarusijai.

“Jei prisimintume, kokių elektrinės galių vasaros pradžioje pageidavo visos dalyvaujančios šalys, tai jų lyg ir užtenka visiems. Lenkų reikalavimai nėra visai iš piršti laužti - statant jungtį su Lietuva, jiems gresia dideli vidaus tinklo pertvarkymai, todėl suprantama, kad jie nori žinoti, kiek galios jie gauna ir kokį elektros linijų pralaidumą reikia planuoti. O jei kaimynai jaučiasi neramiai, tai rodo, kad atsakingi Lietuvos pareigūnai nesugebėjo įtikinti lenkų, kad į jų interesus bus atsižvelgta",- sakė A.Kubilius

TS pirmininkas A. Kubilius: Apie veidrodžius, dumblą ir kodėl kai kam kyla noras atsistatydinti

Apie veidrodžius, dumblą ir kodėl kai kam kyla noras atsistatydinti

Andrius Kubilius
Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas

Teisinis ir socialinis teisingumas nėra katastrofa

Premjeras pagrasino atsistatydinsiąs, jeigu Seimas priims Vyriausybei nepatinkantį įstatymą dėl skolų pensininkams grąžinimo.

Tenka dar kartą pabrėžti, kad premjeras tokiais pareiškimais pademonstravo viena – jis jau ieško priežasčių trauktis iš posto, nes Seimo svarstomas įstatymas, nepaisant visų premjero gąsdinimų, niekaip negali būti laikomas valstybės finansų stabilumo griovimu ar nepakeliama našta valstybei. Priešingai – Seimo svarstomas įstatymas, jeigu ir padidina bendrą valstybės įsipareigojimą grąžinti skolą pensininkams nuo Vyriausybės siūlomo 200 mln. iki 600-700 mln. litų, tai kitiems – 2008 m., pagal Seimo patvirtintą įstatymą, kur numatyta skolos gražinimą išdėstyti per kelerius metus, valstybės įsipareigojimai bus mažesni nei Vyriausybės numatomi 200 mln. litų.

Kita vertus, visai nesuprantami Vyriausybės argumentai, kodėl pensijos turėtų būti grąžinamos tik tiems pensininkams, iš kurių dalis pensijų buvo atimtos 2001-2002 metais, bet nebus grąžinamos tiems pensininkams, iš kurių pensijos buvo atimtos 1995-2000 metais. Vienintelis paaiškinimas, kurį girdime – neužtenka pinigų. Bet kodėl, tariamai nesant pakankamai pinigų, Vyriausybė skiria visus 200 mln. litų tik vienai grupei ir užmiršta kitą grupę – iš Vyriausybės pareiškimų visiškai neaišku. Dar keisčiau skamba argumentas, kad, priėmus tokį įstatymą, nebus galima didinti pensijų visiems pensininkams – tai iš viso nesuvokiamas argumentas, nes, pasirodo, valdančiosios koalicijos nuomone, galima iš vienų pensininkų atimti tai, kas jiems priklauso, ir pagerinti gyvenimą kitiems pensininkams. Todėl, jeigu Vyriausybė neras kitų, naujų, ne finansinių argumentų, o vien tik grasins atsistatydinimu, nematau priežasčių, kodėl Seimo frakcijos, remiančios svarstomą įstatymą, turėtų pakeisti savo nuostatas.

Mes pasiruošę dar kartą atidžiai išklausyti Vyriausybės argumentus, tačiau jau dabar galiu pakartoti, ką esu sakęs: Seime svarstomas įstatymas nėra kokia nors katastrofa, nuo kurios premjeras, aukodamas savo postą, turėtų didvyriškai ginti Lietuvą. Tai elementaraus teisinio ir socialinio teisingumo sugrąžinimo įstatymas ir, jį priėmus, premjerui nėra jokių kliūčių toliau dirbti, jeigu jis dar to nori, taip pat ir įgyvendinant šį įstatymą.

Tačiau, jeigu Premjeras dėl kokių nors kitų priežasčių yra apsisprendęs trauktis iš posto ir tik ieško tam kokio nors populiaraus pasiteisinimo, tokiu atveju akivaizdu, kad niekas jo nuo tokio žingsnio nesulaikys.

Galiu tik spėlioti, kokios yra tikrosios priežastys, kodėl Premjeras imasi grasinti atsistatydinimais ir galbūt iš tikrųjų apie tai galvoja.

Blogų veidrodžių randasi vis daugiau

Pirmiausia galiu tvirtai pasakyti, kad to priežastis nėra Tėvynės sąjungos atsisakymas pratęsti paramos socialdemokratų Vyriausybei susitarimo.

Tokiomis aplinkybėmis, kokios yra dabar, grasinimų atsistatydinti priežasčių reikia pirmiausia ieškoti ne išorėje, o viduje. Viduje tų, kurie prašneka apie atsistatydinimą, nes tai demonstruoja vidinį silpnumą, pasimetimą ar paprasčiausią nuovargį.

Galiu suprasti, kad Premjerui nėra lengva matyti daugiau kaip metus besitęsiančio valdymo tikruosius rezultatus. Ir nors Premjeras didvyriškai aiškina, kad ne jis kaltas, o prasti veidrodžiai, kurie atspindi prastą Lietuvos vaizdą, yra kalti, bet tokie propagandiniai ir nuolat pasikartojantys argumentai, matyt, jau ir paties Premjero nebeįtikina.

Štai Premjeras nuolat kartoja, kad "Transparency International" korupcijos suvokimo indeksas yra netikslus, kad R.Juozapavičius yra blogas, ir šiaip, kad kaltas yra veidrodis, rodantis per didelį korupcijos lygį Lietuvoje, nes tas veidrodis vis neatspindi to, kaip puikiai ši Vyriausybė kovoja su korupcija. O Vyriausybė tariamai vis daugiau kovoja.

Tačiau tų blogų veidrodžių pastaruoju metu randasi vis daugiau.

Tik keletas neseniai skelbtų pavyzdžių.

Žinomos pasaulinės organizacijos "Freedom House" tyrimas rodo, kad Lietuvos demokratijos indeksas šiemet sumažėjo nuo 2.21 iki 2.29. Ataskaitoje nurodoma, kad korupcija laikoma viena pagrindinių šalies problemų.

Praėjusių metų pabaigoje Pasaulio ekonomikos forumo skelbtose šalių verslo sąlygų ir konkurencingumo lentelėse nurodoma, kad Lietuva iš 34 vietos nusirito į 40 vietą. Respondentai nurodė, kad mūsų reitingai blogėja dėl klestinčios biurokratijos ir korupcijos.

Šiomis dienomis pasirodžiusiuose Pasaulio banko sudaromuose verslo plėtros reitinguose šiais metais Lietuva smuko net per 10 vietų. Mus aplenkė jau ir kaimynai latviai, ne tik estai.
Tokių "veidrodžių" galima paminėti ir daugiau.

Todėl kyla klausimas, ar visų šių rodiklių visuma vis dar neįrodo, kad šiuo atveju ne veidrodis yra kreivas, o veidas tampa vis pilkesnis. Tada ir norisi trauktis iš posto, kad nebereikėtų žiūrėti į veidrodį ir matyti savo pilką veidą.

Iš tiesų tenka užduoti paprastą klausimą – gal socialdemokratai jau pavargo valdyti?
Tikrai, kiek gali valdyti nespręsdamas realių problemų, o bandydamas jas tik užkalbėti viešaisiais ryšiais ar aktyvumo imitacijomis.

Blogis ne tik Uspaskicho ar Pakso populizmas, bet ir valdžios neskaidrumas

Gerai, kad po "Transparency International" Premjeras sukruto kurti specialų STT padalinį partijų pinigų skaidrumui prižiūrėti, bet kodėl to nebuvo galima įgyvendinti dar prieš metus, kai mes tokią nuostatą įrašėme į mūsų susitarimą su socialdemokratais? Šiandien telieka klausti – kaip ilgai šis aktyvumo priepuolis, kuriant STT padalinį, užtruks? Premjeras atrodytų rimtesnis kovotojas su korupcija, jeigu pasiektų, kad “Dujotekana” nebeliktų dujų tiekimo tarpininke. Kaip žinau, "Gazprom" dėl to neprieštarautų. Taigi, problema tik ta – ar Lietuvos Vyriausybė išdrįs tokį norą pareikšti. Jeigu neišdrįs, tai irgi bus iškalbinga.

Premjeras ir valdančioji koalicija pati sau turi atsakyti, ar ji nori toliau valdyti ir ar ji nori toliau taip valdyti. Mes nesiruošiame nei griauti, nei trukdyti geriems darbams. Atvirkščiai – prie gerų darbų prisidedame ir ateityje prisidėsime, tačiau klaidas arba neveiklumą aštriai kritikuosime.
Matome esmines, prigimtines socialdemokratų problemas, kurios jiems neleidžia tinkamai spręsti esminių Lietuvos problemų, taip pat ir korupcijos problemų, bet dar labiau nematome, kad tie, kurie šiandien veržiasi nuversti Vyriausybę, būtų kuo nors geresni už tuos, kuriuos jie veržiasi nuversti.

Ir socialdemokratai, ir darbiečiai, ir libdemai didele dalimi yra to paties medžio vaisiai – tai buvusios įvairių lygių komunistinės nomenklatūros ir jos sukurtos oligarchijos antroji ar trečioji regeneracija, dėl kokių nors pragmatinių interesų kartais net ir susipykstanti ar bent laikinai tai vaizduojanti. Tiesa, kai kurie iš jų atvirai neslepia savo priklausomybės Latvių gatvės klientūrai arba net toje gatvėje ir yra sukurti, ir sukurti pirmiausia kaip tikri kovotojai. Kovotojai už ką nors – už “tvarką ir teisingumą”, už “rojų žemėje po 11-os dienų”.

Regeneruojamasi visada pagal tą patį veikimo modelį – vaizduojant aistringą tarpusavio kovą ir skelbiantis “gelbėtojais” nuo tų, su kuriais tariamai yra kovojama, bet pasibaigus rinkimams apsijungiama tarpusavyje.

Nesiruošiame šiose, vis iš naujo regeneruojamose tarpusavio kovose kaip nors aktyviai dalyvauti. Tai jų tarpusavio reikalas. Mums toks pat blogis yra Uspaskicho ar Pakso populizmas ir priklausomybė, kaip ir šiandieninės socialdemokratų valdžios neveiklumas ir neskaidrumas. Šiandieninis “dumblas” yra naudingas ir vieniems, ir kitiems – vieni gali pagrįstai kritikuoti ir pulti, kiti gindamiesi gali šaukti apie pavojų valstybei. Tai gali tęstis ir tęstis.

Vienintelis būdas – tai iš esmės pakeisti – išmėžti tą dumblą, kuriame viskas skęsta. Tačiau tai galima padaryti tik per rinkimus.

O iki rinkimų – dar visi metai. Dar metai to paties “dumblo”. Tame “dumble” kaip gyvybiškai būtiną gryno oro gurkšnį vertini galimybę ir tokiomis aplinkybėmis nuveikti kartu su kitais, net ir kartu su Vyriausybe, kokį nors svarbesnį darbelį.

Remiame gerus Vyriausybės darbus

Kaip vieną iš pavyzdžių, kaip mes remiame Vyriausybės gerus darbus ar net patys dalyvaujame tų darbų atlikime, galiu paminėti vieną faktą, susijusį su energetika. Nuo šių metų pavasario man Premjero pavedimu tenka vadovauti specialiai darbo grupei, į kurią įeina Ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų atstovai, Seimo nariai, Prezidentūros atstovai bei “Lietuvos energijos” vadovai ir kuri svarsto kai kurias strategines energetikos problemas. 2007-09-28 vyko eilinis posėdis, ir galiu su pasitenkinimu pasakyti, kad teko konstatuoti, jog yra paruošta strategija dialogui su Europos Komisija, svarstant regiono energetinę būseną po 2009 m, tai yra po II IAE bloko uždarymo. Antra, yra nemažai pasistūmėta įgyvendinant Lietuvos strateginį siekį jungtis į europinę elektros reguliavimo sistemą (UCTE), tuo pačiu atsijungiant nuo šiandien Rusijos reguliuojamos sistemos.Tikiuosi, kad Vyriausybė mūsų darbo grupės siūlymus imsis nedelsiant realizuoti.

Taigi, kai ką pavyksta pasiekti ir tokiomis “dumblo” sąlygomis, tačiau “dumblo” Lietuvoje yra susikaupę tikrai daug. Gali būti, kad to “dumblo” svorio nebeatlaiko ir Premjeras... Ką padarysi, tai nebus pirmas, tai nebus ir paskutinis atvejis, kai taip atsitinka. Lietuva dėl to tikrai nepražus...

Parengta pagal spaudos konferenciją 2007.10.01