Rinkėjai sako - einame teisingu keliu

Rinkėjai sako – einame teisingu keliu

Tėvynės sąjungos suvažiavimas – sėkminga pradžia, siekiant Lietuvoje sukurti stiprią ir vertą pasitikėjimo centro-dešiniąją politinę jėgą. Tvirta parama, kurią tokiam planui išsakė mūsų partijos suvažiavimas, yra labai geras startinis impulsas. Tikiuosi, kad ir krikščionys demokratai artimiausiu metu padarys panašų sprendimą. Baigiame derinti jungtinės partijos programą. Tokia programa yra paremta Europos liaudies partijos pagrindinėmis vertybėmis, nes ir krikščionys demokratai ir mes, Tėvynės sąjunga, esame visateisiai šio partinio aljanso nariai. Šio aljanso nariai yra ir Lenkijos Piliečių platforma, kurių lyderis, premjeras D.Tuskas, atsiuntė mūsų suvažiavimui sveikinimą ir penktadienį lankysis Lietuvoje. Nors Lietuvoje daugelis bando juos vadinti liberalais, bet jie yra tikri europietiški konservatoriai, kurių idėjos apima platų spektrą – nuo konservatyviai krikščioniškų iki liberaliai globalių. Kaip pavyzdį galiu pacituoti Vokietijos CDU partijos programą, kurioje sakoma, kad “CDU save kildina iš konservatyvios, liberalios ir krikščioniškos – socialinės politinės minties”. Tėvynės sąjunga taip pat siekė, siekia ir sieks atstovauti ir ginti plačią europietiškos centro dešinės politinę idėją Lietuvoje, kuri apimtų tiek konservatyvų požiūrį į stiprios valstybės ir tautinių vertybių svarbą, tiek krikščionišką požiūrį į visuomenės moralinių vertybių ir asmens dorybių reikšmę, tiek ir liberalų požiūrį į dinamiškos ekonomikos, galinčios konkuruoti globaliame pasaulyje, ambiciją. Tik tai ir gali sukurti laiminčios Lietuvos formulę, Lietuvos, kuri įvairiais aspektais būtų verta mūsų pasididžiavimo.

Kai kas skeptiškai sako, kad tautininkų prisijungimas ir apsijungimas su krikščionimis demokratais nesustiprins dešiniojo politinio flango, nes ir tautininkai, ir krikščionys demokratai neturi nei gausaus narių būrio, nei gausaus rinkėjų būrio. Kategoriškai nesutinku su tokiu aritmetiniu skaičiavimu, nes mūsų apsijungimas yra svarbus ne paprastąja rinkėjų ar narių aritmetine suma, o, pirmiausia, labai svarbios Lietuvos politinės istorijos, tarpukario Lietuvos politinės istorijos ir dabarties konsolidacija ir pagarba tai istorijai; antras dalykas, tai šiuolaikinės politinės minties konsolidacija, kurioje konservatizmas, krikščioniškoji demokratija ir tautiškumas-patriotizmas dera šalia vienas kito, vienas kitą papildo ir sukuria papildomą pridėtinę vertę. Politinės istorijos ir politinės minties konsolidacija yra žymiai daugiau nei paprastoji rinkėjų balsų aritmetika. Tai rodo ir "Vilmorus" tyrimai, kurių rezultatus mes pateikiame: viena TS gautų 15.6 proc. rinkėjų paramos, tuo tarpu dešiniųjų blokas – TS, LKD, Liberalų sąjūdis gautų 18.1 proc. Esu įsitikinęs, kad einame teisingu keliu.

Vyriausybė neišlaiko bandymų energetika

Ne vieną kartą jau yra tekę sakyti, kad energetikos reikaluose svarbu yra ne vien tik trigalvio slibino reikalai, bet ir kiti strategiškai svarbūs reikalai. Dar sykį tai pažymėjome ir Suvažiavimo rezoliucijoje. Šį kartą keletą didelio susirūpinimo žodžių noriu tarti apie veikiančio Ignalinos II bloko reikalus ir vadinamąją 2010 metų problemą.

Man tenka vadovauti ir Seimo Europos reikalų komitetui, ir Premjero sudarytai specialiajai darbo grupei, kuri svarsto įvairius strateginius energetikos reikalus, todėl po pastarojo ERK-o organizuoto bendro posėdžio, kur nagrinėjome Ignalinos II bloko reikalus, negaliu neišsakyti susirūpinimo ir po juo paslėpto kritinio valdžios veiksmų vertinimo.
Nors akivaizdu, kad per 2008 metus turime turėti absoliučiai aiškius atsakymus į visus klausimus, susijusius su Ignalinos II bloku, tačiau mūsų pusės veiksmų tempas yra kritiškai lėtas. Europos Komisija yra indikavusi, kad norėtų matyti nepriklausomą studiją, kuri įvertintų grėsmes regiono energetikai po 2010 m., jeigu Ignalinos II blokas būtų uždarytas. Gerai, kad Vyriausybė rengiasi šią studiją užsakyti, tačiau visų judesių tempai yra labai lėtai, o laikas labai trumpas. Studija pasirodys geriausiu atveju kitų metų viduryje ir, galima suprasti, kad iki to laiko Vyriausybė nesiruošia imtis jokių aktyvesnių diplomatinių ar lobistinių veiksmų nei Komisijoje, nei šalių sostinėse. Antrojoje kitų metų pusėje Europos Sąjungoje susiklosto mums naudinga situacija, nes ES pirmininkaus Prancūzija, aktyvi branduolinės energetikos šalininkė. Tačiau blogai yra tai, kad tuo pat metu pas mus vyks rinkimai ir Vyriausybė bus nepajėgi efektyviai dirbti. Faktiškai laiko aktyviam darbui ES frontuose turime iki metų vidurio, bet nematau nusiteikimo veikti.

Kita vertus, pasirengimas darbui be Ignalinos II bloko taip pat nevyksta sklandžiai, nes niekas nežino, ar tam reikia intensyviai ruoštis. Kaip suprantu, “Lietuvos dujos” iš Vyriausybės taip ir nėra gavusios aiškaus atsakymo, ar po 2010 m. reikės papildomų dujų vietoj branduolinio kuro. Skaičiavimai rodo, kad, uždarius Ignalinos II bloką, reikėtų tiek pat dujų, kiek dabar sunaudojam – 3-4 mlrd. kubinių metrų papildomai. Tokiam kiekiui importuoti reikėtų modernizuoti ir dujų vamzdynų infrastruktūrą, tam investuojant iki 1 mlrd litų. Kada ir kaip šie darbai bus padaryti, kol kas niekas nežino, nes nežino, kas laukia II bloko.

Taip pat reikia atsiminti, kad, uždarius II bloką, taršos išmetimai deginant dujas elektros gamybai ženkliai padidės, ir Lietuvai gali tekti iki pusės iš ES gautų taršos kvotų sunaudoti energetikai, kai dabar sunaudojama iki 15 proc. Akivaizdu, kad gali tekti didelius kiekius taršos kvotų papildomai pirkti, o tai kainuos milžiniškus pinigus. Skaičiavimai rodo, kad blogiausiu atveju elektros gamybos kaina išaugtų iki 2.5-3 kartų.
Taigi susirūpinimo ir argumentų, kuriuos galime nedelsiant pateikti europiečiams, turime pakankamai daug, tačiau sunku suprasti, kodėl yra elgiamasi taip pasyviai. Sutarėme, kad, nelaukdami užsakytos studijos ir suderinto argumentų paketo iš Vyriausybės, nors ne vieną kartą to prašėme, mes, trys Seimo komitetai, rengsime tokį neformalų suderintų argumentų paketą (non-paper), kad galėtume intensyviai išnaudoti savo kontaktus ir savo galimybes ieškant svarbios Lietuvai problemos sprendimo.

Reziumuodamas turiu pasakyti, kad pati Atominės elektrinės idėja yra gera, reikalinga ir strategiškai svarbi. Dėl to nėra jokių abejonių. TS buvo viena iš pirmųjų partijų, kuri prieš porą metų pasakė, kad Lietuvai reikia naujos atominės elektrinės. Bet klausimas, kaip ta idėja įgyvendinama. Seime iš tikrųjų pakankamai vieningai patvirtintas įstatymas, kuris sudarė galimybę Vyriausybei labai efektyviai dirbti ir pasiekti tinkamų rezultatų, bet visiškai akivaizdu buvo jau priėmus įstatymą, kad Vyriausybei teks nemažas išbandymas. O to išbandymo Vyriausybė nesugeba atlaikyti.

Ir problema yra ne privataus kapitalo dalyvavimas Atominės elektrinės projekte. Problema yra, kiek Vyriausybė yra pasirengusi dalyvauti tokiame projekte. Mūsų partijos suvažiavime taip ir buvo pasakyta: "Aiškėja, kad visus parengiamuosius namų darbus turinčios atlikti steigiamos nacionalinio investuotojo bendrovės akcininkai labiau rūpinasi ne strateginių energetikos uždavinių sprendimais, o turto dalybomis. Pritariame, kad nacionalinio investuotojo sudėtyje gali būti ir privatus kapitalas, bet vis labiau matome pavojų, kad, esant silpnai Vyriausybei ir agresyviam verslui, valstybės interesai gali likti neapginti".

Interpeliacija yra vienas iš efektyvesnių būdų gauti aiškius atsakymus

Aplinkosauga – dar vienas klausimas, kurio problematika visu aštrumu iškilo po praėjusią savaitę ERK-o iniciatyva surengto bendro posėdžio su Aplinkos komitetu, kuriame paaiškėjo skandalinga situacija, susiklosčiusi įgyvendinant aplinkosauginius europinius projektus.
Vis aštriau ir aštriau kyla klausimas, kaip bus įgyvendinami ir iki 2010 metų užbaigti aplinkosauginiai projektai, kuriems buvo gauta Europos Sąjungos parama. Įgyvendinant nuo 2004 metų projektai pabrango 40 proc., ir, pasirodo, jau šiandien reikia rasti 880 mln. iš nacionalinio biudžeto tų projektų pabrangimui padengti. Vyriausybė rado labai paprastą būdą – ji protokoliniu sprendimu pavedė 40 proc. šio pabrangimo padengti savivaldybėms, kas, mano įsitikinimu, yra visiškai neapgalvota ir nežinau, kur toks sprendimas nuves.

Dar vienas dalykas, dėl kurio mes taip ir neišgirdome aiškių atsakymų, tai kiek pabrangs tų projektų įgyvendinimas iki 2010 metų, kai tie projektai turi būti užbaigti, – jeigu per ketverius metus pabrango 40 proc., galiu prognozuoti, kad per kitus trejus metus pabrangs dar 40 proc. Vadinasi, jei šiandien jau turime 880 mln. litų problemą, tai 2010 metais turėsime ne mažesnę kaip 2 mlrd. litų problemą ir tą problemą turėsime spręsti nacionalinio biudžeto sąskaita. Nežinau, ar mes galime balsuoti už kitų metų biudžetą, jeigu iki balsavimo gruodžio pradžioje Vyriausybė nepateiks aiškių skaičiavimų, kokius resursus teks sutelkti iki pat 2010 metų šiai problemai spręsti, ir nepaaiškins, kaip ši problema bus sprendžiama.

Jeigu sprendimas bus tik toks, kokį dabar Vyriausybė priėmė savo protokoliniu sprendimu, kad 40 proc. šios "problemos" turi padengti savivaldybės, kas reiškia, kad savivaldybės jau dabar turi surasti apie 300 mln. litų, o iki 2010 metų ši suma gali išaugti iki 500 ar 600 mln. litų, – tai mes iš tikrųjų stovime didelės problemos akivaizdoje. Ir jeigu Vyriausybė neranda šiuo metu tos problemos sprendimo, o tik galvoja, kaip ją nustumti toliau, galbūt kitai vyriausybei, tai mums toks kelias tikrai nėra tinkamas. Apie ministro Arūno Kundroto atsakomybę aš jau kalbėjau TS suvažiavime, tačiau net ir ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia yra išsiaiškinti problemos mastą, išsiaiškinti, kaip ši problema bus sprendžiama. Todėl dar sykį pabrėžiu, jeigu iki balsavimo dėl biudžeto negausime aiškių atsakymų iš Vyriausybės ir apie problemos mastą, ir apie sprendimo būdus, gali tekti siūlyti atidėti balsavimą dėl biudžeto priėmimo.

Situacija tikrai sudėtinga. Kitokių problemų sprendimų, kaip tik per nacionalinį biudžetą, ir ypač per valstybės biudžetą, ko gera, ir nerasime, bet Vyriausybė turi aiškiai parodyti, kokio masto tai yra problema ir kaip ji bus sprendžiama. Nes dabar siūlomas sprendimas, patyliukais priimtas protokoliniu sprendimu, – 40 proc. naštos permesti savivaldybėms – yra ėjimas į aklavietę. Dar galima būtų suprasti, jeigu toks naštos padalijimas savivaldybėms būtų sutartas nuo pat pradžių. Bet tai buvo padaryta tada, kai paaiškėjo, jog ministerija visą reikalą paskandino į tokią gilią duobę, kad išlipti nebegali.

Aš kitokių būdų, kaip papildomi pinigai iš nacionalinio biudžeto ir ne savivaldybių sąskaita, o valstybės sąskaita, tiesą sakant, ir nematau. Galbūt galima tartis su Europos Komisija, kad iš dalies bus padengiama iš naujos europinių pinigų perspektyvos, bet visa tai iki šiol yra migloje.
Interpeliacija yra vienas iš efektyvesnių būdų gauti aiškius atsakymus. Kitokio mechanizmo Seime, esant štai tokiam kritiniam reikalui, kaip interpeliacijai užduodami aiškūs klausimai, ir nėra, o ar patenkins atsakymai, pamatysim.

Viena išeitis yra techninė vyriausybė

Vis labiau aiškėja, kad Vyriausybei sunku suvaldyti situaciją įvairiais aspektais, tiek ekonominiais-finansiniais, tiek energetikos reikalais. Esant tokiam Seimui, koks yra dabar, mes tikrai nesiveržiame į koalicijas, nes nelabai matome galimybių tokiame Seime suformuoti centro dešinės koaliciją. Premjeras galvoja, kad tai yra jo išlikimo galimybė, nes niekas nesiveržia į valdžią, tačiau ar Seimas gali leisti, kad Lietuva dar metus būtų faktiškai be valdžios? Manau, kad socialdemokratams tenka atsakomybė spręsti ir apsispręsti. Sprendimas sunkus, pasirenkant tarp dviejų alternatyvų: ar likti tokioje valdžioje bet kokia kaina, aukojant savo partiją; ar partijai apsispręsti, kas toliau vadovaus Vyriausybei: ar partija, – ar vienas patarėjas, vienas dienraštis ir keli valstybininkai?

Mums šiame Seime formuoti centro-dešinės koaliciją yra neįmanoma, kurti kokią nors plačią koaliciją mums nepavyko ir nežinau, ar verta bandyti tokią daryti likus metams. Todėl atsakymai gali būti tokie – mes nebėgame nuo atsakomybės. Jeigu subyrėtų šita Vyriausybė, tikrai svarstytume pačius įvairiausius galimus variantus. Bet realiausi variantai yra tik keli – 1) patys socialdemokratai turi spręsti problemą; 2) vadinamoji techninė vyriausybė iki Seimo rinkimų, ir tokių pavyzdžių yra buvę – pasitraukus A. Šleževičiui panašiai dirbo M. Stankevičiaus vyriausybė. Trečias variantas – neeiliniai Seimo rinkimai.

Ir būdami opozicijoje padedame valstybei

Na, ir paskutinis dalykas – tai problemos, paaiškėjusios po Europos reikalų komiteto, kuriam man tenka vadovauti, specialiai surengtų diskusijų. Nepaisant to, kad esame opozicijoje, iš tikrųjų stengiamės valstybei padėti spręsti pačias svarbiausias problemas, – kartais kritikuodami, kad valdžia tas problemas aktyviau imtųsi spręsti, ir nebėgdami nuo tos atsakomybės, kuri mums, esant opozicijoje, šioje situacijoje priklauso. Mus kartais kaltina, kad rugsėjo mėn. mes nutraukėme paramą socialdemokratams ir neatsisakėme vadovavimo Seimo komitetams. Aš dar ir dar kartą noriu priminti, kad, dirbant valdančiajai mažumai, o ne valdančiajai daugumai, mes vadovaujame trims komitetams; pagal proporcingą atstovavimą, kas yra statutinė norma, tiek postų ir turime turėti. Mane stebina darbiečiai ir libdemai, kurie bėga nuo atsakomybės imtis vadovavimo komitetams, nors jiems tokia atsakomybė privalomai priklauso. Noriu priminti, kad Darbo partijai turėtų priklausyti 3 komitetų pirmininkų postai, o liberaldemokratams – du.

Noriu pastebėti, kad ir kiti mūsų vadovaujami komitetai ar komisijos sugeba pasiekti svarbių rezultatų. Štai, pvz., A. Matulo vadovaujamas Sveikatos reikalų komitetas, svarstant kitų metų biudžetą, sugebėjo pasiekti, kad iš 300 mln. papildomų litų, Seimo skirstomų ir išsireikalautų, 128 mln. litų tektų sveikatos apsaugai. Praėjusias kelias savaites matėme Rimanto J. Dagio vadovaujamos Antikorupcijos komisijos įstatymines iniciatyvas, bandant įtikinti Seimą priimti labai svarbius antikorupcinius įstatymus, kurie priverstų valdininkus pagrįsti savo įsigytą turtą pajamomis. Jeigu nesugebėtų pagrįsti, toks turtas būtų nusavintas.

Donato Jankausko vadovaujamas Audito komitetas labai aktyviai dirba ir svariai diskutuoja dėl "trigalvio slibino" reikalų. Emanuelis Zingeris vadovauja jau Vyriausybės sudarytai darbo grupei, kuri siekia, kad Europoje stalinizmo nusikaltimai būtų vertinami taip pat, kaip Europoje vertinami fašizmo nusikaltimai. Pasiekimai tokie, kad E. Zingeris yra įtrauktas į EK viceprezidento Frattini sudarytą spec. europinę darbo grupę, vadinamą išminčių darbo grupe, kuri nagrinės, kaip Europos lygiu vertinti stalinizmo ir fašizmo nusikaltimus.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-11-26

TS pirmininko A. Kubiliaus kalba TS Tarybos posėdyje 2007 11 17

Kaip yra negerai Lietuvoje nėra ką daug kalbėti. Girti policininkai traiško vaikus, energetika, infliacija, korupcija ir šalia to silpna, neveiksni Vyriausybė– žinomos ir ne vieną kartą svarstytos temos. Yra tik vienas klausimas - ar galime abejingai leisti tam tęstis. Yra tik dvi veikimo galimybės – abejingai visa tai stebėti, arba būti neabejingais ir veikti. Ir šalia viso to yra mūsų kartos atsakomybė – ar leidžiam Lietuvai ristis į pilką, neskaidrių įtakų ir oligarchinių šešėlių pakalnę, Lietuvai vis labiau supanašėjant su praeito amžiaus 8-to dešimtmečio Lotynų Amerika, ar sustabdom šią slenkančią eroziją ir ryžtingai pasukam Lietuvos trajektoriją link europietiškos žymiai skaidresnės perspektyvos Mūsų atsakomybė – pakeisti padėtį. Kyla klausimas – kaip tą atsakomybę realizuoti. Apie tai ir noriu keletą žodžių tarti.

Pradžioje keletą žodžių apie pagrindines, didžiausias problemas, o po to apie tai – ką turime daryti.

Bendras situacijos įvertinimas, - kiti metai bus ypatingai sunkūs. Trys didžiausios problemos – energetika, infliacija ir didelės įtampos šalies biudžete. Šios valdžios palikimas bus sunki našta būsimoms valdžioms.

Apie energetiką – visų dėmesys dabar yra sutelktas tik į nacionalinio investuotojo formavimo reikalus, nors mums nerimą kelia tai, kad kiti darbai energetikoje juda labai lėtai.Turime integruotis į Vakarų Europos energetikos sistemas, pastatyti elektros tiltus į Lenkiją ir Švediją, uždaryti veikiančią ir pastatyti naują branduolinę jėgainę, sinchronizuoti Baltijos valstybių elektros energetikos sistemas su europine UCTE sistema, o tam reikia Baltijos šalių elektros energetikos kompanijų veiklos konsolidacijos.Šiuos darbus ir turėtų atlikti šiuo metu kuriama Nacionalinio investuotojo bendrovė, todėl jos kūrimą reikia matyti kaip sudėtinę dalį didelių ir kompleksinių permainų mūsų energetikoje. Todėl labai svarbu, kad šiandieninėse diskusijose nebūtų prarasti svarbiausieji strateginiai orientyrai.
Matome, visi kokios kibirkštys tose diskusijose laksto ir kaip rikiuojasi pulkai.Andriukaitis ir Paksas jau balnoja žirgus. Mes labai intensyviai stebime visus Vyriausybės darbus, reikalaujame informacijos ir ją racionaliai svarstome.Svarbiausias mums rūpimas dalykas – skaidrumas. Mūsų aktyvių pastangų dėka kai kurie dalykai vertinant apjungiamų kompanijų turtą pagerėjo, bet liko dar daug neatsakytų klausimų. Kai kurie Vyriausybės veiksmai sukelia papildomų abejonių, pvz: Vyriausybė atsisakė prašyti jos nusamdyto tarptautinio banko nuomonės apie KPMG atliktą akcinių bendrovių vertės įvertinimą pateikimo dar iki prasidedant deryboms, nors tai ir numatyta įstatyme. Bankas pateiks nuomonę apie visą sandorį, bet ne apie turto vertinimą. Tai nedidina pasitikėjimo, kad sandoris bus atliktas skaidriai ir sąžiningai.

Esu už tai, kad nacionalinio investuotojo sudėtyje gali būti ir privatus kapitalas, bet matau pavojų, kad esant silpnai vyriausybei ir agresyviam verslui, gali likti neapginti valstybės interesai. Didžiausią pavojų kelia būtent vyriausybės silpnumas, nes net ir atsisakius privataus kapitalo dalyvavimo energetinių projektų įgyvendinime, vargu ar su tokia silpna vyriausybę būtų galima išvengti neskaidrių pašalinių, gal net kitų valstybių įtakų mūsų valstybinėms energetikos bendrovėms, ypač “Lietuvos Energijai”. Mūsų energetinė nepriklausomybė Rusijai yra visai nereikalinga. Įtakos Lietuvoje instrumentų, kaip mūsų pastangas stabdyti, ji turi pakankamai daug. Tai verčia abejoti ar nieko nekeičiant Lietuvoje tie didieji mūsų energetinės nepriklausomybės projektai, net ir su ES parama, galės būti sėkmingai realizuoti, jeigu iki šiol per 17 metų jie nebuvo realizuoti.

Tačiau šalia nacionalinio investuotojo reikalų yra ir kiti energetikos darbai. Kol kas nematau ir didesnių Vyriausybės pastangų atlikti kitus būtinus branduolinės jėgainės statybos pasiruošimo darbus.. Nėra Vyriausybės nuomonės dėl to, ar naujai įsteigta nacionalinio investuotojo bendrovė atitiks naujas Europos Komisijos direktyvas dėl energetikos įmonių perdavimo ir skirstymo funkcijų atskyrimo, nėra aiškumo dėl branduolinės jėgainės statybai būtinos teisinės bazės parengimo, jos darbo UCTE energetinėje sistemoje, vangiai vyksta poveikio aplinkai vertinimas, visi šie darbai menkai derinami su kitomis projekte norą pareiškusiomis dalyvauti valstybėmis. Kelia susirūpinimą ir visos Nacionalinės Energetikos Strategijos įgyvendinimo darbų sparta. Nesimato intensyvaus dialogo su Europos Komisija dėl krizinės Lietuvos energetikos situacijos po 2009 metų, alternatyvių apsirūpinimų dujomis projektai taip pat nėra realizuojami.Todėl dar ir dar kartą kreipiuosi į Respublikos Prezidentą, Vyriausybę ir Seimą bei kviečiu artimiausiu metu surengti išsamius pasitarimus dėl Nacionalinės Energetikos Strategijos įgyvendinimo reikalų ir su tuo susijusių problemų. Sprendimai reikalingi atsakingi, skaidrūs ir neatidėliotini. Mažiausiai reikalingos emocijos.

Antra tema, kurią trumpai noriu paliesti – infliacija ir valstybės finansų būsena. Su tokiu Vyriausybės abejingumu ar neveiklumu, nematau jokių galimybių Lietuvai išvengti to, kad po gero pusmečio Lietuvos infliacijos rodikliai nebūtų ten, kur dabar yra Latvijos rodikliai - tai yra dviženkliuose skaičiuose. Be abejo, Vyriausybės galimybės yra ganėtinai ribotos, bet tikrai neapsiriboja vien tik fiskalinės drausmės įstatymu ir biudžeto deficito mažinimu. Nors tai ir yra reikalinga finansų sistemos sveikumui, bet tai infliaciją įtakos labai mažai.Žinant, kad pasaulinės naftos kainos išlieka arti 100 dol už barelį, kad pasaulio rinkose yra susidaręs didžiulis grūdų ir pieno produktų deficitas, todėl jų kainos neišvengiamai augs nepaisant tariamų “Maximos” ir “Rimi” pastangų, žinant, kad pagrindinėms energetikos kainoms Valstybinė energetikos kainų komisija artimiausiu metu leido šuoliuoti po 20 proc., iš kitos pusės atlyginimų augimas išlieka arti 20 proc., ir šalia viso to matant Vyriausybės silpnumą, visa tai verčia labai neramiai žiūrėti į ateinančius metus, keliant labai paprastus klausimus – ar valstybės finansuose 2008 metais nematysime to paties, ką matėme 1999 metais ir ar ši Vyriausybė nesugalvos artimiausiu metu pabėgti nuo sunkios atsakomybės.Ir šalia vis labiau ryškėja dar vienas valstybės finansų galvos skausmas – tai kaip rasti pakankamai valstybės lėšų pabrangusių europinių projektų kofinansavimui. 2009 metais turi būti užbaigti pirmojo ES struktūrinės paramos projektai, kurie nuo 2004 metų gerokai pabrango, ES paramoje nėra numatyta lėšų šio pabrangimo padengimui, o neužbaigus šių projektų, ypač aplinkosauginių 2009 metais, nebus galima atsiskaityti su ES komisija ir tada reikės gražinti jau panaudotus ES pinigus. Mūsų reikalavimu ši situacija kitą savaitę bus svarstoma Seime, tačiau spėju, kad aiškių atsakymų neišgirsime.

Taigi, štai taip galime įsivaizduoti kitus metus. Kaip sakiau šios valdžios palikimas po kitų metų Seimo rinkimų, jeigu ši Vyriausybė iki rinkimų išsilaikys, gali būti labai nelengvas – didžiulės problemos ir nepadaryti darbai energetikoje, dviženklė infliacija ir galvos skausmas dėl 2009 metų biudžeto ir ES projektų užbaigimo, o šalia to labai giliai nuėjusi svarbiausių valstybės institucijų: saugumo, policijos erozija, valstybei negebant net ir liustracijos proceso toliau tęsti.Štai tokiame peizaže ir kyla klausimas – kokia yra mūsų atsakomybė. Ir kaip sakiau pradžioje, ne tik mūsų partijos atsakomybė, bet visos mūsų kartos atsakomybė. Kokią Lietuvą mes paliksime po 10-20 metų – tebesikapstančia tokiame pat purve, kokio sočiai šiandien matome, ar KITOKIĄ. Aš renkuosi antrąjį variantą ir tikiu, kad jis yra tikrai galimas. Ir receptą, kaip jo pasiekti žinau tik vieną – junkimės. Visi neabejingi bendram Lietuvos reikalui – junkimės. Ir tokių neabejingų ir panašiai mąstančių Lietuvoje aš matau tikrai nemažai: ir kitose dešiniosiose partijose, ir pilietinėse organizacijose (pvz. Sąjūdis ar Piliečių Santalka) ir net pavienių profesionalų, kurie vis labiau ima jausti atsakomybę ir už Lietuvos valstybę. Todėl labai svarbu yra tai, ką mes šiandien darysime - pasirengimas tautininkų prisijungimu prie mūsų ir mūsų apsijungimas su krikščionimis demokratais. Bet reikalingas dar platesnis frontas – apjungiantis ir tuos neabejingus, kurie nepriklauso partijoms, ir nesiruošia tapti Seimo nariais ar ministrais. Ir toks frontas buriasi – kol kas sąlyginiu “Dešiniosios Alternatyvos” pavadinimu, tikiuosi, kad ilgai netrukus apie tai galėsime garsiai ir viešai pasakyti. Ir ypatingai džiugu, kad aukščiausio lygmens profesionalai, teisininkai, ekonomistai, žinomi visuomenės lyderiai taip pat labai gerai supranta tokio neabejingųjų fronto svarbą: visi sutariame, kad taip kaip yra dabar, ilgai tęstis nebegali; norint pasiekti permainų, reikia visų pirma pasiekti politinių permainų, o tai reiškia, kad kitas Seimas turi būti kitoks; vienos dešiniosios partijos, net ir apsijungę, tokių permainų gali ir nepasiekti, jei tokių permainų nesieks žymiai platesnis frontas, kuriame šalia partijų stovės ir pilietinės organizacijos, ir pavieniai neabejingi profesionalai. Kęstutis Čilinskas visiems neabejingiems profesionalams parodė gerą pavyzdį ir aš nenustoju kartoti – Lietuvai reikia daugiau Čilinskų.

Štai tokia yra mūsų atsakomybės dimensija, kurią turime matyti šiandien svarstydami ir labai konkrečius mūsų artimiausio laikotarpio darbus – apsijungimą su tautininkais ir krikščionimis demokratais. Mūsų atsakomybė negali leisti mums pasiklysti detalėse, kokių nors paragrafų redakcijose, nes mūsų laukia žymiai didesni darbai ir didesnės atsakomybės.

TS pirmininkas A. Kubilius: Slibinų kovos, finansų duobės ir padorumas

Neabejingųjų frontas

2007-11-17 vykęs Tėvynės sąjungos tarybos posėdis mums labai svarbus žingsnis. Padaryti sprendimai labai svarbūs. Aš juos įvardinčiau taip: dešiniųjų jėgų vienijimasis įgauna pagreitį ir artėja į rezultatyvų finišą. 2007-11-18 įvyko ir Tautininkų sąjungos tarybos posėdis, jame patvirtintas mūsų susitarimas. Artėjame prie rezultatų. Tikiuosi, kad taip įvykiai vystysis ir jungiantis su krikščionimis demokratais. Tai yra istorinė galimybė – apjungti dešiniąsias jėgas. Svarbu ne tik šiandieninis besijungiančių partijų svoris, bet ir pagarba istorijai, ką visada stengiausi pabrėžti. Ir tautininkai, ir krikščionys demokratai Lietuvos istorijoje yra suvaidinę ypatingą vaidmenį. Mūsų jungimasis yra ne tik šiandieninių dešiniųjų jėgų vienijimasis, bet ir pagarbos Lietuvos istorijai simbolis. Dar svarbiau yra tai, kad šis vienijimasis gali tapti katalizatoriumi žymiai platesnio fronto būrimuisi – tokio fronto, kurį drįsčiau vadinti Neabejingųjų frontu. Šis frontas vienytų nebegalinčius abejingai žiūrėti į tai, kas vyksta Lietuvoje, ir būtų pasiryžęs imtis atsakomybės padėčiai pakeisti.

Toks vienijimasis vyksta labai ryškiai matant šiandienines Lietuvos problemas, kurios per ateinančius metus gali tik gilėti. Keletas tokių problemų, kurioms mes skiriame daug dėmesio.

Dėl "slibino galvų" kovos negalima pamesti strateginių orientyrų

Pastaruoju metu daugiausia dėmesio tenka skirti energetikai. Praėjusią savaitę ryškiai pamatėme slaptuosius planus ir slaptuosius kontrplanus. Prasidėjo nauja kovų stadija, kurią pavadinčiau labai paprastai – "slibino galvos" kovoja tarpusavio propagandinį karą. Viena vertus, matėme V.Andriukaičio viešai pristatytus slaptuosius planus, kaip kovoti su NDX, kuriuos pavarčius susidaro vaizdas, kad jie buvo parengti gana seniai, dar šių metų vasarą. Kita vertus, viename dienraštyje matome nuolatinį informacijos ir propagandos srautą, kuris rodo, kokia bloga yra “Lietuvos energijos” vadovybė, taip purenant dirvą supratimui, kad “Lietuvos energijos” vertė negali būti didelė, nes “Lietuvos energija” yra labai prastai valdoma, vadovybė yra neskaidri, sandoriai neskaidrūs ir pan. Taigi nupieštas vaizdas yra ganėtinai niūrus – viena vertus, agresyvi NDX, energetikoje tariamai viską daranti neskaidriai – neskaidriai privatizavo Vakarų skirstomuosius tinklus (VST), neskaidriai derasi dėl nacionalinio investuotojo formavimo ir turi neskaidrių ateities planų – galimai tik uždirbti milijardus ir skubiai iš šio biznio pabėgti. Kita vertus, turime “Lietuvos energiją” su vadovu, kuris piešiamas kaip Lietuvos sukčius Nr.1, o visa “Lietuvos energija” – kaip “RAO ES” padalinys. Ir šioje slibino galvų tarpusavio kovoje suvokti, kur yra tiesa, o kur yra tik derybinė propaganda ir kontrpropaganda, tampa beveik nebeįmanoma. Manau, kad toks propagandinis įkarštis yra visai nereikalingas ir netgi žalingas. Tai kompromituoja "slibino galvas". Derybose, kurios negali būti lengvos, reikalingas racionalus visų aplinkybių svarstymas. Todėl Tėvynės sąjungos tarybos posėdyje siūliau, kad svarstymą inicijuotų LR Prezidentas, kviečiant kartu ir Seimo, ir Vyriausybės atstovus. Reikia ieškoti racionalių atsakymų, nes propagandinėse atakose ir kontratakose jau sunku suvokti, kur yra tiesa ir kokie yra Lietuvos strateginiai tikslai.

Esu už tai, kad nacionalinio investuotojo sudėtyje gali būti ir privatus kapitalas, mūsų partija ir Seimo frakcija tokios pozicijos ir laikosi, bet matome pavojų, kad, esant silpnai Vyriausybei ir agresyviam verslui, gali likti neapginti valstybės interesai. Didžiausią pavojų kelia būtent Vyriausybės silpnumas, nes, net ir atsisakius privataus kapitalo dalyvavimo energetinių projektų įgyvendinime, vargu ar su tokia silpna Vyriausybe būtų galima išvengti neskaidrių pašalinių, gal net ir kitų valstybių įtakų mūsų valstybinėms energetikos bendrovėms, ypač “Lietuvos energijai”. Mūsų energetinė nepriklausomybė Rusijai yra visai nereikalinga. Įtakos instrumentų, kaip mūsų pastangas stabdyti, Lietuvoje ji turi pakankamai daug. Yra apie ką galvoti, ką svarstyti. Tai verčia abejoti, ar, nieko nekeičiant Lietuvoje, didieji mūsų energetinės nepriklausomybės projektai, net ir remiant ES, galės būti sėkmingai realizuoti, jeigu iki šiol – per 17 metų jie nebuvo realizuoti.

Seimas turės galimybių svarstyti Vyriausybės pasiektą derybų dėl nacionalinio investuotojo sudarymo rezultatą. Su ūkio ministru V. Navicku esame sutarę, kad Seimas galės stabdyti tolesnius Vyriausybės veiksmus, priimdamas paprastą rezoliuciją, jeigu matys, kad pasiekti rezultatai yra blogi. Dar yra minčių, kad gal reiktų pataisyti Atominės elektrinės įstatymą, kuriame būtų numatyta Seimo teisė priimti tokią rezoliuciją ir Vyriausybei prievolę tokios rezoliucijos klausyti. Tačiau diskusijose, kurias aitrina "slibino galvų" tarpusavio kova, negalime pamesti pagrindinių strateginių orientyrų. Racionalumas šiose diskusijose yra vienas iš svarbiausių faktorių. Paaiškės, ar po 17 metų mūsų politika yra pajėgi svarstyti tokius dalykus, ar esame pajėgūs tiktai pasiduoti propagandos ir kontrpropagandos sukeltų bangų svyravimams.

Kartu su kaimynais ritamės į makrofinansinių problemų duobę

Dar vienas dalykas, reikalaujantis ypatingo dėmesio – biudžetas, kurį šią savaitę Seimas svarstys. Biudžetas yra svarbus ne tik numatytomis išlaidomis, – mus neramina, kad kitų metų biudžete sveikatai ir švietimui yra numatytas santykinai mažesnis finansavimas negu šiems metams. Biudžetas yra svarbus ir visam šalies finansų stabilumui. Lietuva iš paskos Latvijai (yra požymių, kad neatsilieka ir Estija) ritasi į didelių makrofinansinių problemų duobę. Apie tai turi kalbėti ne tik ekspertai – Lietuvos ir užsienio. Tai turi suvokti ir Lietuvos politikai. Ateities scenarijus pakankamai aiškus: aukšta infliacija (kitais metais, matyt, dviženklė), spartus atlyginimų augimas, – vienas veiksmas skatina kitą. Po to – mažėjantis eksportas, didėjantis einamosios sąskaitos deficitas ir mažėjantis BVP augimas. Kalbant tarptautinių ekspertų terminais, perkaitusios Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomikos greičiausiai laukia kietas perkaitusios ekonomikos “nusileidimas” (hard landing). Po labai spartaus ekonomikos augimo labai staigiai krentama į duobę. Šioje situacijoje valstybės signalai finansų politikos srityje yra labai svarbūs. Viena vertus, blogai, kad kitų metų biudžetas yra vis dar nesubalansuotas, kad lieka apie 0,5 proc. BVP dydžio fiskalinis deficitas (Estija jau senokai biudžetą formuoja taip, kad pajamos viršytų išlaidas; Latvija patvirtino kitų metų biudžetą, kuris pirmą kartą po ilgo laiko buvo subalansuotas – nedeficitinis). Galima būtų spausti Vyriausybę mažinti išlaidas, nors tai ir skausminga, – ypač skausminga tokioms sritims, kaip mokytojų ir medikų atlyginimai. Kita vertus, būtų blogai, jei kitų metų biudžetas nebūtų patvirtintas. Šis signalas, duotas tarptautinėms finansų rinkoms, Lietuvai būtų labai nepalankus, paskatintų makrofinansinių krizinių procesų spartėjimą Lietuvoje.

Svarstyti yra ką. Kai kurių mokesčių, pvz., PVM, augimas, mūsų įsitikinimu, yra suprojektuotas nelabai atsakingai. PVM mokesčių augimas 40 proc. yra sunkiai tikėtinas. Kita vertus, kitų metų pajamų planavimas, remiantis 5,3 proc. infliacijos rodikliu, mūsų neįtikina. Finansinė logika yra labai paprasta: kuo didesnė infliacija, tuo pajamų į biudžetą surenkama daugiau: kainos auga, įsivaizduojami įmonių pelnai auga, o jeigu prekių kaina auga, tai auga ir PVM. Mes esame pateikę pasiūlymą, kad pajamų planą reiktų peržiūrėti.

Visos tos detalės bus svarbios svarstant biudžetą toliau. Biudžeto reikalus svarstysime labai atidžiai. Ir tikrai to nesiejame su valdančiosios koalicijos pozicija dėl J. Abromavičiaus komisijos išvadų. Spaudoje buvo pasirodę svarstymų, kad mes savo poziciją lyg ir siejame su valdančiosios koalicijos nuostatomis dėl J. Abromavičiaus komisijos. Tai yra visiškas absurdas. Galiu dar kartą pasakyti, kaip aš matau visą reikalą. Valdančioji koalicija J. Abromavičiaus komisijos išvadų svarstymą nukėlė į gruodžio mėnesį, jau po biudžeto svarstymo. Esu tikras, kad valdančioji koalicija gruodžio mėn. tas išvadas patvirtins, nepriklausomai nuo to, kaip balsuosim dėl biudžeto. Ir taip socialdemokratai elgiasi ne pirmą kartą. Tai tradicinis veikimo būdas.

Etikos komisijai padorumas nėra vertybė

To įrodymas yra ir dar vienas smulkus, bet akivaizdus dalykas – Etikos komisijos vadovo rinkimai. Seimo nario Kęstučio Čilinsko pareiškimas, atsisakant toliau dalyvauti Etikos komisijos darbe, parodo, kas darosi šiame Seime. Seniūnų sueigoje buvo sutarta, kad Etikos komisijos pirmininku bus renkamas opozicijos atstovas ir toje pat seniūnų sueigoje buvo sutarta, kad opozicija jį rinks visuotiniu balsavimu. Tai buvo padaryta, ir Kęstutis Čilinskas garbingai laimėjo. Po to Etikos komisija, kuri kaip tik privalo demonstruoti pačius aukščiausius padorumo ir etikos tradicijų laikymosi pavyzdžius, parodė visiškai priešingą pavyzdį – kad padorumas nėra jokia vertybė. Taigi toliau dirbti tokioje Etikos komisijoje ir dar stengtis jai vadovauti šitokiame Seime yra neišmintinga.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-11-19

TS pirmininkas A. Kubilius: Nauja branduolinė jėgainė statoma tik kalbomis

Pastaruoju metu visas Vyriausybės dėmesys ir pastangos sutelktos ties Nacionalinio investuotojo bendrovės kūrimu, tačiau negirdėti, kad kas nors labai rūpintųsi, jog būtų daromi kiti svarbūs darbai, be kurių atlikimo savalaikė branduolinės jėgainės statyba būtų neįmanoma.
Šiomis dienomis Estijos prezidentas pasiskundė, kad jis nežino, kaip Lietuva ruošiasi naujos branduolinės jėgainės statybai, ar jau baigiami atlikti namų darbai, po kurių visos projekte ketinančios valstybės galės pradėti tartis dėl konkrečių dalykų. Tai nėra visiškai nepagrįstas vertinimas.

Iš to, kas vyksta Lietuvoje, galima suprasti, kad būtent Nacionalinio investuotojo bendrovės sukūrimas yra svarbiausias darbas, kurį atlikus, visi ledai pajudės. Reikia pabrėžti, kad toks požiūris labai toli nuo tiesos, nes jokios įtakos tarpvalstybiniam bendradarbiavimui Nacionalinio investuotojo bendrovės kūrimas neturi, šioje srityje Lietuva gali būti ir toliau atstovaujama bendrovės “Lietuvos energija”.

Tačiau yra kitų labai svarbių namų darbų, kuriuos Lietuva privalo padaryti iki tarpvalstybinių derybų pradžios arba bent jau iki konkursų dėl branduolinės jėgainės statybos paskelbimo. Šie darbai kol kas yra gerokai užleisti, todėl mažai tikėtina, kad statybos galėtų prasidėti laiko grafikuose numatytu laiku.

Nėra teisinės bazės naujai jėgainei statyti

Pirmiausia, Lietuva nėra parengusi teisinės bazės, kuri leistų kitoms šalims Lietuvoje saugiai statyti ir eksploatuoti branduolinę jėgainę. Žinant, kad numatomas Lietuvos svoris branduolinėje jėgainėje gali būti tik apie trečdalis akcijų ir neturint kontrolinio akcijų paketo akivaizdu, jog teisinė aplinka turi būti ypač kruopščiai parengta ir atitikti tarptautinės teisės reikalavimus, kad vėliau valstybei netektų dengti nuostolių, atsiradusių dėl nepakankamo jėgainę statysiančios ir eksploatuosiančios organizacijos teisių, pareigų ir atsakomybės apibrėžimo.

Atsakingos valstybės institucijos kol kas šio klausimo nėra komentavusios ir jokių įstatymų tvarkaraščio Seimui nėra pateikusios. Yra akivaizdu, kad reikia keisti Branduolinės energijos įstatymą, kol kas iki galo neparengtas branduolinių atliekų saugos įstatymas, turėtų būti apibrėžta pačios jėgainės veiklos teisinė aplinka, saugos, nacionalinio saugumo reikalavimai.

Specialistai tvirtina, kad tokios teisinės bazės sukūrimui Didžioji Britanija užtruko dvejus metus, todėl vargu ar galima tikėtis, kad Lietuvoje tas laikas galėtų būti trumpesnis.

Pažymėtina, kad šią teisinę bazę turėtų sukurti pati valstybė, nes jei ją būtų palikta kurti branduolinės jėgainės operatoriui ar Nacionalinio investuotojo bendrovei, tai jos susikurtų operatoriui, o ne valstybei naudingą veiklos aplinką.

Reikėtų galvoje turėti ir tą aplinkybę, kad Lietuva, nors ir yra branduolinę jėgainę eksploatuojanti valstybė, bet neturi ne tik išbaigtos teisinės aplinkos, bet ir jokios patirties, kaip statyti naują branduolinę elektrinę. Į tą aplinkybę atkreipia dėmesį ir Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) – šalys naujokės susiduria su didelėmis problemomis organizuodamos pirmos branduolinės elektrinės statybą.

Norint visus šiuos parengiamuosius darbus tinkamai atlikti, ypač siekiant sutvarkyti teisinę aplinką, pirmiausia reikia pasirūpinti atitinkamais valstybės administraciniais gebėjimais. Remiantis TATENA rekomendacijomis turėtų būti įsteigtas specialus departamentas prie Ūkio ministerijos arba prie Vyriausybės, jo veiklai turi būti skirtas finansavimas. Šiuo metu Ūkio ministerijoje yra tik pareigūnai, atsakingi už veikiančios jėgainės uždarymą, o visa organizacine veikla užsiima "Lietuvos energija". Po reorganizavimo ji įsilies į Nacionalinio investuotojo bendrovę, kuri pirmenybę teiks verslo reikalams, o ne valstybės interesų atstovavimui.

Branduolinės jėgainės statybos ir Baltijos valstybių prisijungimo prie UCTE suderinamumas

Kitas ypač svarbus klausimas yra naujosios jėgainės atitiktis UCTE reikalavimams ir elektrinės galimybės veikti šioje sistemoje.

Pastaruoju metu vis garsiau kalbama, kad naujos jėgainės statyba ir Lietuvos elektros sistemos įsijungimas į UCTE yra nesuderinami projektai, todėl įsijungimą į UCTE reikėtų pamiršti ir naująją jėgainę eksploatuoti "JES Rossiji" reguliavimo aplinkoje.

Reikėtų pažymėti, kad tiek šių vasaros pradžioje priimtame Nacionalinio investuotojo bendrovės įstatyme, tiek ir pavasarį priimtoje nacionalinėje energetikos strategijoje yra labai aiškus reikalavimas, kad naujoji jėgainė turėtų veikti UCTE aplinkoje, tad iki skelbiant konkursą dėl naujosios jėgainės statybos turėtume turėti labai aiškų atsakymą, kokiomis sąlygomis šie du projektai yra suderinami, o jei jie iš tiesų nesuderinami, tai reikėtų naujų politinių apsisprendimų bei teisės aktų pakeitimo.

Šis klausimas turėtų būti aptariamas kartu su kitomis valstybėmis, kurios pareiškė ketinimus dalyvauti naujos jėgainės statyboje. Čia ypač svarbus lenkų dalyvavimas, nes jau dabar matyti, kad nuo to, kaip greitai Lenkija pertvarkys savo elektros tinklus, priklausys ir Baltijos valstybių prisijungimo prie UCTE laikas bei galimybės naujajai jėgainei veikti jau UCTE sistemoje.

Poveikio aplinkai vertinimas

Vyriausybė šiuo metu rengia naujosios jėgainės poveikio aplinkai vertinimą. Galutinis šio vertinimo patvirtinimas numatomas tik kitų metų rudenį.

Ministras pirmininkas G.Kirkilas ne kartą yra pažymėjęs, kad būtent nuo šio vertinimo priklauso, kokio galingumo jėgainę bus galima statyti. Tai reiškia, kad tik turint šį vertinimą gali prasidėti rimtos tarpvalstybinės derybos dėl galių pasidalijimo bei jėgainės valdymo.

Gali būti, kad galutinis apsisprendimas dėl poveikio aplinkai vertinimo patvirtinimo nevyks taip sklandžiai, kaip tikimasi. Savo požiūrį čia gali turėti ne tik kaimyninė Baltarusija, kurios teritorijoje yra dalis Drūkšių ežero bei šio ežero vandens lygį reguliuojanti pralaida, bet ir kitos branduolinės energetikos plėtros atžvilgiu ne itin draugiškai nusiteikusios valstybės. Jau dabar žinoma, kad norą dalyvauti poveikio aplinkai vertinimo darbe yra pareiškusi antibranduolinėmis nuotaikomis garsėjanti Austrija.

Jėgainės statyba – ne prioritetas

Kaip jau minėta, nėra ženklų, kurie rodytų, kad Vyriausybė supranta šių namų darbų svarbą naujos branduolinės jėgainės statybai. Nacionalinio investuotojo bendrovės įkūrimas šių klausimų niekaip nesprendžia, tai yra tik valstybės rūpestis. Jei ir toliau šie darbai bus atidėliojami taip, kaip buvo iki šiol, vargu ar iš viso galėsime tikėti, kad Vyriausybė turi rimtų ketinimų naują jėgainę statyti, o viso dabartinio šurmulio padarinys tebus sugadinti santykiai su kaimynais bei gerokai ūgtelėjusi NDX turto vertė.

Juolab abejonės kyla žinant, kad ir patys NDX vadovai nėra nei labai dideli jungimosi prie UCTE sistemos, nei pačios jėgainės statybos entuziastai. Jie ne kartą yra pažymėję, kad verslo požiūriu naudingiausia statyti jungtį su Švedija, regis, tik šia kryptimi ir bus judama išties negailint pastangų.

2007 m. lapkričio 12 d.

TS pirmininkas A. Kubilius: Ar žlugęs tik policijos autoritetas?

Žvakutės dega pasipiktinimu valdžia

Ar valstybė geba adekvačiai reaguoti į tragediją Aleksandrijoje? Ar viskas tuo ir pasibaigs, kad ministras su komisaru aiškinsis, kuris iš jų kaltas? Galiu spėti, jog galiausiai viskas baigsis kaltinimais Seimui, nes laiku nepriėmė reikalingų įstatymų, kuriuos pateikė Vyriausybė. Tiesa, eidamas į spaudos konferenciją jau girdėjau kalbant, kad vidaus reikalų ministras R. Šukys pateikė atsistatydinimo pareiškimą. Šioje situacijoje tai gal būtų ir teisingas žingsnis.
Tačiau tragedija ir toks aiškinimasis, kokį matėme, – kas yra kaltas, geriausiai atskleidžia visą “karo keliuose” panoramą, viso mūsų valstybės gyvenimo didžiausias bėdas. Nors Vyriausybė ir sako, kad jai “karas keliuose” yra svarbiausia problema, per šiuos metus nemačiau jokių ypatingų Vyriausybės pastangų siekti, kad reikalingi įstatymai būtų priimti. Negirdėjau nei ministro R. Šukio, nei premjero G. Kirkilo griežtų reikalavimų, grasinimų atsistatydinti, jei vienokie ar kitokie įstatymai nebus laiku priimti. Nei ministras R. Šukys, nei ministras A. Butkevičius nė vienu savo veiksmu iki šiol neparodė, kad “karo keliuose” problema jiems yra pati svarbiausia. Iki tragedijos Aleksandrijoje neteko girdėti net ir ministro R. Šukio pareiškimų, kad policijos autoritetas yra visiškai žlugęs. Negi tik tokios tragedijos atveria ministrui, Vyriausybei, Premjerui akis? Ar be tokių tragedijų ministras negali pamatyti realios padėties policijoje ir visoje teisėtvarkoje? Kad Šengenas ministro veikloje iki šiol buvo svarbiausias prioritetas, tikrai matėme, bet kad policijos veikla ir jos problemos ar “karas keliuose” būtų ministrui svarbiausia problema, nematėme.
Mano įsitikinimu, žmones Lietuvoje sukrėtė ne tik žiauri tragedija, žmonės nebenori taikstytis su nebaudžiamumu, su elementaraus teisingumo nebuvimu, kai tai lemia egzistuojanti valdžia. Žmonės nemato valdžios sugebėjimo spręsti saugumo keliuose problemų. Žmonės girdi tik begalines kalbas, bet nemato jokių realių veiksmų. Tai ne vienintelė sritis, kurioje valdžia negali nuo kalbų pereiti prie darbų. Lygiai taip pat yra ir kovoje su korupcija, kai žmonės kasdien mato teisingumo nebuvimą, taip pat ir su alkoholizmu. Besaikis alkoholio vartojimas yra didžiausios dalies avarijų priežastis, alkoholis žudo šalikele einančius vaikus, o valdžia demonstruoja, kad yra nepajėgi įveikti alkoholio gamintojų ir prekybininkų pasipriešinimo. Aleksandrijoje dega pasipiktinimo žvakutės ne tik vietos policijai ir vietos valdžiai, dega pasipiktinimo visa valdžia ir jos neveiksnumu žvakutės.
O savo ruožtu turiu pasakyti, kad Tėvynės sąjungos frakcijos narys K.Čilinskas jau įregistravo reikalingas Baudžiamojo kodekso pataisas, kurios spręstų problemas, išryškintas šios tragedijos. Norima padidinti atsakomybę už kelyje padarytus eismo pažeidimus ir numatyti didesnę atsakomybę ne tik už girtumą, bet ir kai kuriuos kitus ypatingą pavojingumą visuomenei rodančius nusikaltimo požymius – nusikaltimo padarymą daugelio aukų atžvilgiu, pakartotinumą, pabėgimą iš įvykio vietos asmens, kurio pareiga prižiūrėti viešąją tvarką ir kelių eismo saugumą. Taip pat siekiama panaikinti kai kurias Baudžiamojo kodekso straipsnių dviprasmybes, apsunkinančias jų taikymą ir leidžiančias kaltininkams išvengti atsakomybės.

Atrodo, kad energetika rūpi tik Tėvynės sąjungai

Bendros pastabos dėl viso energetikos reikalų komplekso ir konkrečiai – dėl nacionalinio investuotojo. Reikalausime, kad visi sutarčių dokumentai, prieš juos patvirtinant Vyriausybei, būtų pateikti Seimui, Seimo ekonomikos ir Nacionalinio saugumo bei gynybos komitetui. Ir kad Vyriausybė savo galutinius sprendimus darytų tik gavusi Seimo komitetų ar viso Seimo diskusijų išvadas. Keista, kad nuo pat vasaros po to, kai buvo priimtas Atominės elektrinės įstatymas, nė vienas Seimo komitetas, nė viena Seimo frakcija, išskyrus Tėvynės sąjungą, nereikalavo iš Vyriausybės informacijos apie derybų eigą, nors įstatymas ir numato tokią teisę, nesvarstė visų derybų aplinkybių. Mes dar kartą susitinkame su ministru V. Navicku, vėliau su VSD vadovu P.Malakausku ir dar, ir dar kartą aiškinsimės visus derybų aspektus ir perspektyvas. Jeigu matysime, kad to reikia, reikalausime ir diskusijų visame Seime. Po to taip pat kviesime ir Prezidentą bei Seimo vadovybę, frakcijų vadovybes, Seimo komitetus, Vyriausybę aptarti nacionalinio investuotojo ir visos energetikos strategijos įgyvendinimo reikalus. Tai valstybės ilgalaikei ateičiai per daug svarbūs dalykai, kad Seimo nariai, frakcijos ar partijos galėtų sau leisti prabangą į tai žiūrėti pro pirštus arba elgtis neatsakingai. Ir tie, kurie projektą remia, ir tie, kurie jį kritikuoja, turi tai daryti su visa atsakomybe, matydami ne vien tik šių dienų peripetijas, bet ir ilgalaikes vienokio ar kitokio žingsnio implikacijas. Jeigu dėl šiandien padarytų ar nepadarytų sprendimų Lietuva po 10 metų neturės naujos atominės elektrinės bei tiltų į Švediją ar Lenkiją ir bus absoliučiai priklausoma nuo "Gazpromo", mes visi būsime kalti, – nepriklausomai nuo to, ar mes esame šiandien valdančiojoje koalicijoje, ar opozicijoje, ar esame premjerai, ar prezidentai, ar tik eiliniai Seimo nariai. O iššūkiai Lietuvos energetikai yra milžiniški, darbai laukia didžiuliai, apie tai ne vieną kartą yra kalbėta. Ir visų tų darbų kontekste nacionalinio investuotojo formavimas yra tik vienas, nors ir svarbus, bet ne vienintelis epizodas. Mus neramina tai, kad Vyriausybė, atrodo, visą energetikos strategijos įgyvendinimą suveda tik į nacionalinio investuotojo formavimą, tuo tarpu kiti, ko gera, žymiai svarbesni dalykai lieka Vyriausybės dėmesio paraštėse. Į tai atkreipiau Vyriausybės dėmesį savo atskirame pareiškime.

Tikiuosi, kad prezidentas pats išspręs liustracijos proceso problemas

Po pokalbio su prezidentu V. Adamkumi pasidarė aišku, kad prezidentas priekaištų vetuoto liustracijos įstatymo projekto turiniui iš esmės neturi ir tokį pat įstatymą būtų galima neatidėliojant dar kartą priimti. Tam nėra jokių ypatingų procedūrinių problemų. Prezidentas taip pat pritarė minčiai, kad visuomenei yra labai svarbu, jog liustracijos procesas pagal įstatymo nustatytą tvarką būtų iki galo atliktas ir visuomenė galėtų įsitikinti, kad Lietuvos valstybė viską, ką galėjo, liustracijos procese padarė.
Jeigu bus bandoma sutrukdyti liustracijos procesui, jeigu bus neleidžiama veikti profesionaliai komisijai, tikintis, kad užmarštis viską palaidos, bus padaryta didžiulė klaida, nes nebaigtas procesas liks kraujuojančia žaizda ir visuomenė neras sutarimo su skausminga sovietmečio istorija. Kad tai pavyktų pasiekti, liustracijos įstatymas turi būti neatidėliojant priimtas. Tai galima padaryti be didesnių problemų Seime, jeigu Prezidentas savo dekretu kaip projektą jį pats dar kartą pasiūlys Seimui, – tai būtų racionaliausias sprendimas, – arba kokiu nors kitu būdu aiškiai ir viešai pasakys, kad jis siūlo Seimui tokį įstatymą priimti. Reikia, kad ne tik valdančioji koalicija ir Premjeras įsiklausytų į Prezidento raginimą, bet tą patį padarytų ir Darbo partija, teigianti, kad šiuo klausimu ji labai atidžiai klausosi Prezidento nuomonės.
Tikiuosi, kad Prezidentas, vetavęs minėtą įstatymą savo dekretu, – mano manymu, nelabai gerai apgalvotu dekretu, – tas problemas, kurios susikūrė liustracijos procese, imsis atsakomybės pats išspręsti, iš naujo teikdamas Seimui įstatymo svarstymą.

Gali būti netiksliai suplanuotos biudžeto pajamos

Šalia visų kitų dalykų Seimas dar svarsto ir biudžetą. Po pokalbių su Premjeru ir Finansų ministerijos vadovais Tėvynės sąjungos frakcijoje praėjusią savaitę mes su Seimo nariu Rimantu J. Dagiu įregistravome kitų metų biudžeto įstatymo pataisą, kurioje išdėstėme vieną pagrindinių nuogąstavimų dėl kitų metų biudžeto, nes manome, kad biudžeto pajamas lemiantys pagrindiniai BVP augimo ir infliacijos rodikliai 2008 metams yra galimai netiksliai suplanuoti ir yra aiškiai per maži. Tai reiškia, kad ir viso biudžeto pajamos gali būti netiksliai suplanuotos, tai yra – sumažintos. Noriu dar sykį priminti žinomą tiesą, kad biudžeto pajamas iš esmės lemia du svarbūs rodikliai – BVP rodiklis ir infliacijos rodiklis. Dėl to mes pasiūlėme mechanizmą, kuris leistų du kartus per metus koreguoti ir šiuos parametrus, ir tuo pačiu pajamų planus ir gautas papildomas pajamas skirti pirmiausia švietimui ir sveikatos apsaugai, nes šios sritys kitų metų biudžete yra nuskriaustos.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-11-12

TS pirmininkas A. Kubilius: Atleidimas ateina per nuodėmės išpažinimą, o ne per užmarštį

Pasinaudodamas proga sveikinu prezidentą Valdą Adamkų su eiliniu jo gimtadieniu, bet negaliu susilaikyti nuo trumpo komentaro dėl Prezidento vieno iš pastarųjų veiksmų, vetuojant vadinamąjį liustracijos įstatymą ir išsakant tam tikrus priekaištus ir pastebėjimus dėl liustracijos proceso Lietuvoje.

Pirma. Tenka pastebėti, kad Prezidentas ne pirmą kartą vetuoja įstatymus, susijusius su liustracijos procesu, bet iki šiol nepateikė aiškiau savo vizijos ir savo matymų, kaip, jo manymu, šį procesą reikėtų toliau tvarkyti.

Antra. Po pastarojo Prezidento veto aš neįsivaizduoju, kad šiame Seime būtų įmanoma tvarkyti dar kokius nors liustracijos reikalus, žinant, kaip sudėtinga buvo pasiekti bent minimalų sutarimą dėl to įstatymo, kuris buvo priimtas ir kurį Prezidentas vetavo. O tai reiškia, kad Europos žmogaus teisių teismo sprendimas, kuriame buvo nurodyta daryti pakeitimus liustracijos įstatymuose, nebus įvykdytas. Tai reiškia ir kad nepradės veikti profesionali liustracijos komisija. Komisija, kuri padarė daug (Dalios Kuodytės vadovaujama komisija), bet kuri pamatė, kad visuomeninis darbas tokioje komisijoje yra ribotas ir atsistatydino iš pareigų, negalės būti pakeista profesionalia komisija. Tai reiškia, kad galios ankstesnis įstatymas ir teks formuoti tokią pat visuomeninę komisiją.

Trečia. Nelabai suvokiu Prezidento priekaištų dėl to, kad įstatymas neatitinka Seimo procedūrų. Manau, kad Seimo procedūras turi nagrinėti ne Prezidentas ar Vyriausybė, bet Seimas. Gali susidaryti pavojingas precedentas, kai Prezidentas bus įveliamas į vis naujus procedūrinius Seimo aiškinimusis. Noriu priminti, kad Prezidentas savajame veto Seimo priimtam įstatymui išsakė tik vieną priekaištą – girdi, Seimas neįvykdė visų procedūrų, nesikreipė į Seimo etikos komisiją. Taigi kuriamas pavojingas precedentas, kai Prezidentas taps dar viena etikos ir procedūrų komisija, nagrinėjančia Seimo procedūras.

Paskutinis dalykas – Prezidento pageidavimas, kad liustracijos įstatymas vestų link tautos susitaikymo, yra gražus, bet jo realizavimas priklauso pirmiausia nuo to, ar tos politinės jėgos, kurios vienaip ar kitaip save kildina iš buvusio sovietinio režimo, – pirmiausia turiu mintyje kairiąsias politines jėgas, – pagaliau suvoks, kad susitaikymui reikalingas liustracijos procesas, todėl ir turi būti įgyvendintas. Iki šiol šios jėgos priešinosi bet kokiam liustracijos procesui, kitaip sakant, jos nematė reikalo vienaip ar kitaip pripažinti ano laikotarpio klaidų, nusikaltimų ir ieškoti, kaip tai įvertinti ir sukurti procesą, kuris vestų prie visuomenės susitaikymo.

Pasipriešinimas tokiam procesui, laiko tempimas, galvojant, kad užmarštis atves prie susitaikymo, yra visiškai klaidingas požiūris. Tai rodo Ispanijos patirtis. Net prabėgus 60 metų po pilietinio karo, kaip tik praėjusią savaitę Ispanijos parlamentas priėmė dar vieną įstatymą dėl pilietinio karo vertinimo. Kitaip sakant, šitos žaizdos per užmarštį neužgyja. Vienintelis kelias, kurį žino civilizuotas pasaulis, yra atviras kalbėjimas, nuodėmių prisipažinimas ir po to prašymas atleidimo. Atleidimas ateina per nuodėmės išpažinimą, o ne per užmarštį. Štai ką reikia suvokti.
Aš manau, kad Prezidento veiksmas vetuojant šį įstatymą nėra tas veiksmas, kuris racionaliai vestų į tos problemos tinkamą suvokimą ir jos sprendimą. Nes dar kartą kartoju – neįsivaizduoju, kad Seimas rastų naujų būdų, kaip šią problemą spręsti. Prezidentas, pasakęs A, turi pasakyti ir B ir pats imtis iniciatyvos pateikti tokį liustracijos proceso teisinį reglamentavimą, kuris, jo matymu, išspręstų visas problemas.

Jeigu Prezidentas nieko daugiau nepasiūlys, nėra kito sprendimo, kaip tik siūlyti nepritarti jo veto, kadangi šiame įstatyme, kurį Prezidentas vetavo, yra numatyta, kad vietoj visuomeninės komisijos pradėtų dirbti profesionali komisija ir yra atsižvelgta į Europos žmogaus teisių teismo primygtinį nurodymą Lietuvai iš apribojimų buvusiems kadriniams KGB darbuotojams išbraukti ribojimus dirbti privačiose verslo struktūrose.

Nors turiu pasakyti, kad abejoju, ar mums pavyks įveikti prezidento V. Adamkaus veto. Matydamas balsų pasiskirstymą ir matydamas, kad kairioji pusė yra pasirinkusi kelią, jog nereikia jokio liustracijos reglamentavimo, o reikia viską vilkinti, prognozuočiau, jog jiems balsų blokuoti mūsų pastangas atmesti Prezidento veto tikrai gali pakakti.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-11-05

TS pirmininkas A. Kubilius: Lietuvos energetikos ūkio tvarkymas turėtų kelti pasitikėjimą

Spaudoje pasirodė pranešimai apie nacionalinio investuotojo sudėtinių dalių, t.y. Vakarų skirstomųjų tinklų (VST), Rytų skirstomųjų tinklų (RST) ir Lietuvos energijos (LE) turto vertinimą. Turto vertinimas yra viena iš esminių ir daugiausia diskusijų bei įtarimų kelianti Nacionalinio investuotojo formavimo, ruošiantis statyti Ignalinos ES, stadija. Nuo šios stadijos priklausys ne tik tai, kiek akcijų šiame darinyje valdys valstybė ir kiek privatus investuotojas, bet ir tai, ar nacionalinio investuotojo formavimas atitiks bent minimalius skaidrumo ir visuomenės pasitikėjimo kriterijus. Todėl spaudoje pasirodę skaičiai yra verti ypatingo dėmesio. Tėvynės sąjungos frakcija Seime kviečia ministrą V. Navicką pokalbiui, kad galėtume kai kuriuos dalykus detaliau pasiaiškinti, bet dabar noriu pasakyti keletą principinių pastabų dėl tų skaičių, kurie, nors ir neoficialūs, buvo paskelbti spaudoje ir nebuvo nei ministro, nei vertintojų paneigti.

Noriu priminti, kad paskelbtieji skaičiai yra tokie, spalio 31 d. DELFI dienraštis rašė:
“DELFI žiniomis, pagal šį vertinimą, kurį atliko konkursą laimėjusi tarptautinė bendrovė „KPMG Baltics", bendrovė VST įvertinta beveik 3 mlrd. litų, RST - 2,179 mlrd. litų , „Lietuvos energija” - 3,108 mlrd. litų.

Pagal šį vertinimą, įmonių dalys būsimojoje nacionalinio investuotojo bendrovėje pasiskirstytų taip: VST - 39 proc. akcijų, RST – 20 proc. akcijų, „Lietuvos energijai“ – 41 proc. akcijų. T. y. valstybės dalis, bendrai sudėjus jos valdomų bendrovių RST ir „Lietuvos energijos“ galimas akcijų dalis, sudarytų 61 proc. akcijų.”

Jeigu šie skaičiai būtų teisingi, tai iškiltų vienas esminis klausimas, kodėl VST ir RST yra taip skirtingai vertinami, tai yra, kodėl RST yra maždaug 30 proc. pigesnė nei VST. Tokio skirtumo negali paaiškinti jokie sudėtingi turto vertės skaičiavimo metodai – ar pagal piniginius srautus, ar pagal pastarojo laikotarpio pelnus, nes tokie buhalteriniai skirtumai neatsako į esminį sveiku protu pagrįstą klausimą: dvi vienoda veikla užsiimančios bendrovės, parduodančios tokį patį kiekį elektros, dėl skirtingų buhalterinių dalykų negali būti vertinamos skirtingai, nes po sujungimo jų finansinės veiklos sąlygos bus suvienodintos. Žinant, kad 2005 m. RST pardavimai siekė 3680 GWh, o VST – 3436 GWh, (tai yra RST turi didesnę elektros vartotojų rinkos dalį) spaudoje skelbiamas jų vertinimų skirtumas reikštų tą patį, kad perkant du vienodus šalia esančius, tokius pat derlingus 10 ha žemės sklypus, vieno jų vertė būtų 30 proc. pažeminta, nes viename buvo augintos gerai užderėjusios bulvės, o kitame savininkas bandė eksperimentuoti ir augino bananus. Tenka priminti, kad 2001 m. atskiriant nuo LE – VST ir RST jų turtas buvo vertinamas tokiomis proporcijomis – RST – 31 proc., VST – 27 proc., LE – 42 proc. Per šį laiką vartotojų rinkos persiskirstymo tarp VST ir RST neįvyko, o pagrindinė vertė šiame versle yra vartotojų kiekis ir pajėgumas.

Taigi pirma aksioma, kurią vertintojams ir Vyriausybei bus sunku paneigti, yra ta, kad VST ir RST verčių skirtumai gali būti tik minimalūs. Kitu atveju teks abejoti vertinimo skaidrumu ir pagrįstumu.

Antra, problema su vertinimu yra ta, kad, vertinant LE vertę, yra sunku įvertinti Kruonio HAE vertę. Susidaro vaizdas, kad, šiuo metu vertinant LE vertę, Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė yra vertinama minimaliai, nes tariamai ji negeneruoja finansinių srautų ir pelnų. Kyla klausimas, ar yra įvertinta, kaip gali keistis jos vertė po Ignalinos AE uždarymo ir ypač po tiltų į Švediją ir Lenkiją nutiesimo?

Taigi reikalingas paprastas aiškumas ir visų vertinimų atitikimas sveiko proto kriterijams. Manau, kad visi vertinimai ir jų pagrindimai turėtų būti vieši, kad būtų galima įsitikinti visų skaičių ir visų išvadų pagrįstumu. Tai yra būtina sąlyga, kad strategiškai svarbios Lietuvai energetikos šakos tvarkymas turėtų bent šiokį tokį visuomenės pasitikėjimą ir kad tuo pasitikėtų mūsų partneriai.

Iš praėjusios savaitės Estijos prezidento Tomo H. Ilveso kalbos ir pagrįstos kritikos Lietuvos atžvilgiu akivaizdu, kad to pasitikėjimo ir mūsų kaimynuose nėra per daug. Suprantama, kad visi procesai juda gana lėtai ir pagal savo kalendorių, tačiau akivaizdu, kad Lietuva savo kaimynams nesugeba išaiškinti visų reikalų ir visų darbų, kuriuos reikia atlikti. Susidaro vaizdas, kad Lietuvos viduje nėra išsiaiškinta, kas už ką atsako, ir todėl ne tik lenkai, bet ir estai su latviais jaučiasi nepakankamai informuojami. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis ne tik lenkai niekaip nepasirašo pradinių susitarimų, bet ir estai ima grasinti tuo, kad jie prisijungs prie suomių.
Akivaizdu, kad per kitus metus laukia trys milžiniški darbai – poveikio aplinkai įvertinimas, teisinės bazės tinkamas sutvarkymas ir kriterijų būsimiesiems reaktoriams sudėliojimas (tai siejasi ne tik su poveikio aplinkai vertinimu, bet ir su jungimosi į UCTE reikalavimais bei su galimybėmis reaktorius atvežti į Ignaliną). Šiuos darbus reikia atlikti Lietuvoje, bet apie šiuos darbus reikia informuoti ir partnerius. Tik atlikus šiuos darbus bus galima tartis su partneriais dėl galių pasiskirstymo ir kitų panašių dalykų. Tačiau, norint šiuos darbus tinkamai atlikti Lietuvoje, reikia suvokti, kokie milžiniški tai yra darbai, ir tai, kad, nors mes ir giriamės, kad esame branduolinė valstybė, tačiau statyti naujų elektrinių patirties neturime.

Vienintelė tinkama išeitis – ne misterį “Ignaliną” skirti, bet kurti specialų branduolinės energetikos departamentą prie Vyriausybės ar prie ministerijos, kuriam būtų suteiktos ir reikalingos galios, ir reikalingi resursai.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-11-05