TS pirmininkas Andrius Kubilius: Ar 2008 metai bus demokratijos sveikimo metai?
Ar 2008 metai bus demokratijos sveikimo metai?
Andrius Kubilius
Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas
2007 metai: užsitęsusios ligos
Ką pamatėme 2007 metais:
demokratijos problemos – paaiškėjo, kad gyvename ribotos demokratijos sąlygomis. Kai valstybės institucijos yra užvaldomos “valstybininkų” ar oligarchų, demokratijai lieka tik iškabos vaidmuo. Politikų valia “atverti” užvaldymo ligas bent laikinai pasirodė silpnesnė už “valstybininkų” valią “paslėpti”. Mes nesame kuo nors unikalūs: neseniai Latvijoje JAV ambasadorė kalbėjo apie panašias Latvijos demokratijos problemas; prieš keletą metų panašias problemas sprendė kaimyninė Lenkija;
paaiškėjo, kad demokratijos nesugebame efektyviai ginti – jeigu partija savo veiklos finansavimui per porą metų galimai neteisėtai išleidžia daugiau kaip 25 mln. litų ir tai pastebima tik po poros metų – kažkas blogai su demokratijos apsauga, jeigu tai traktuojama tik kaip buhalterinės apskaitos pažeidimas;
politinės lyderystės deficitas tapo akivaizdžia daugelio ligų priežastimi – dviguba pilietybė, liustracija, kova su korupcija, VSD, tai tik dalis tų “užšaldytų problemų”, kurias užšaldė politinės lyderystės stoka. Matėme Vyriausybę, vis neišaugančią iš kasdienybės administratoriaus į tikrą politinį valstybės gyvenimo lyderį. Vyriausybė tampa lyderiu tik ten, kur veržliam verslui reikia Vyriausybės lyderystės.
Žemarūšis cinizmas viešajame gyvenime tapo paplitusiu reiškiniu – “valstybininkai”, kai tai liečia “savus”, ciniškai keičia elgesio su VSD pažymomis standartus; VSD pareigūnai, liudijantys apie galimą korupciją pačiame VSD, ciniškai išmetami iš darbo; Seimo dauguma sąmoningai ir ciniškai konstruoja melą apie tariamus parlamentinei daugumai nepatinkančių politikų ryšius su tariamais teroristais;
Valdžios cinizmas ir stagnacija susilaukia atsako – populistinio radikalizmo. Galima spėti, kad marksistiniai nacionalizacijos šūkiai taps tik populiaresni.
Kai valstybės demokratiniame mechanizme esama problemų, stagnacija ir reformų nebuvimas tampa permanentiniu reiškiniu – švietimas, aukštasis mokslas, sveikatos apsauga, policija, kaip viešojo gyvenimo sistemos, už kurių funkcionavimą yra atsakinga valdžia, yra paliktos savieigai ir degraduoja dėl nepakankamo finansavimo. 1990-2000-ųjų reformų ir proveržių užtaisas baigiasi. Politinė valdžia nepajėgia įgyvendinti jokių sisteminių esminių pertvarkų. Pertvarkos įvyksta tik tada, jeigu to nori stambus verslas, arba jeigu tam pribręsta valstybės aparatas.
Nėra nuostabu, kad to pasekmes pradedame jausti ir esminiuose ekonomikos reikaluose:
Ekonomikoje – baigėsi pigios darbo jėgos laikotarpis. Pereiname į ilgalaikę darbo jėgos stygiaus situaciją. Iki šiol stebėtas kainų augimas gali būti tik įžanga į realias ilgalaikes ekonomikos problemas. Valdžia ekonominius reikalus yra palikusi savieigai – jeigu normalizuosis, tai gerai; jeigu persiorientuos į aukštąsias technologijas, taip pat bus gerai; bet jeigu nieko neįvyks, valdžia irgi neliūdės.
Energetikoje – nepaisant didelio puškavimo traukinys yra beveik ten pat, kur buvo ir praėjusiais metais. Neskaičiuojant priimto Atominės elektrinės įstatymo ir “drakoniškų” (slibiniškų) derybų – jokių realių rezultatų: nei naujos atominės statybos, nei energetinių tiltų statybos, nei jungimosi į UCTE , nei Ignalinos AE II bloko likimo reikaluose.
Bendra išvada: taip, kaip yra valstybės politikoje, tęstis ilgai nebegali; kaip turėtų būti, – kryptis ir tikslai žinomi, bet keliai nėra aiškūs; politinė sistema nėra pasiruošusi esminėms diskusijoms dėl naujų tikslų ir kelių, ir dar labiau nėra pasiruošusi įgyvendinti tokių diskusijų susitarimų. Šalia to – valdančioji koalicija ir socialdemokratai išsisėmę, opozicija marga ir didesnei jos daliai rūpi, tik kaip ištraukti savo lyderius (R.Paksą ar V.Uspaskichą) iš praeities ar dabarties bėdų, o visos partijos galvoja tik apie rinkimų kampanijas. Pamatinės valstybės demokratijos ir tolesnės krašto raidos problemos nesulaukia reikiamo partijų dėmesio.
Taigi 2007 metus galime pabaigti nelabai džiugiai diagnozuodami, kad politinėje sistemoje yra gilių ligų ir jų yra visur: ir valdžioje, ir opozicijoje, ir partijose ir žiniasklaidoje, ir valstybės institucijose, ir rinkėjų pilietinėje savimonėje. Apibendrintai visa tai galėčiau pasakyti labai paprastai – mūsų demokratija serga.
Šioje situacijoje galėčiau apsiriboti tradiciniu Lietuvos partijų ir jų lyderių vaidmeniu: visus pakritikuoti ir pasakyti, kad mes vieninteliai esami geri ir teisūs. Iš tiesų, manau, kad mes turime privalumų ir tikiuosi, kad rinkėjai juos įvertins, bet turbūt yra akivaizdu, kad vien tai nėra įtikinamas vaistas nuo tų ligų, apie kurias kalbėjau.
2008 metų perspektyvos – ar pradėsime sveikti?
Jeigu rinkimų nebus pavasarį, galime prognozuoti iki rudens tik didėjantį politinį chaosą. Ir išvengti to chaoso nepadės nei Vyriausybių keitimai, nei Prezidento kalbos per TV. Tokį chaosą lemia objektyvi realybė – mažumos Vyriausybė, sunkėjanti ekonominė padėtis ir natūrali partijų konkurencija. Didelės problemos ir silpna mažumos Vyriausybė yra pavojinga kombinacija. Mes dėl to perspėjome, Prezidentas atsakė, kad jis išeičių neieškos, o tai iš esmės reiškia, kad racionalios išeitys ir nebus rastos – belieka tik sakyti, – pažiūrėsime, kas buvome teisūs.
Tikėtis, kad iki rudens įvyks kokios nors rimtos permainos valstybės gyvenime, būtų visiškai naivu. Vyriausybė nebus permainų lyderė. Stagnacija yra dėsninga to pasekmė. Nes taip šiuo metu veikia politinė sistema.Tokią vegetaciją gali iš esmės pakeisti tik rinkimai. Tačiau galime pasiekti, kad šis vegetacijos laikotarpis subrandintų tinkamus vaisius – žingsnius link tikrosios demokratijos.
Rinkimai gali tapti nauju atskaitos tašku, jeigu parlamentinės partijos suvoks, kad po rinkimų yra dvi galimybės – arba viską tęsti taip pat, kaip iki šiol – grumiantis tik dėl smulkmenų, bet ne dėl esminių permainų, užsiimti tik cinišku sąskaitų suvedinėjimu, primityviu kerštu ar savanaudiškai ir korumpuotai naudotis valdžia – tai būtų Lietuvos skendimo scenarijus; arba kitas kelias – iš esmės keisti politinio gyvenimo paradigmą ir sugebėti grįžti prie esminių valstybės demokratinio gyvenimo taisyklių ir principų – tai būtų Lietuvos sveikimo scenarijus.
Esu optimistas, ir todėl 2008 metai mano naujametinėse svajonėse brėžiasi pakankamai šviesiai, nes esu įsitikinęs, kad Seimo rinkimai gali ir turės būti lūžio taškas link Lietuvos sveikimo. Todėl ir kalbėsiu tik apie sveikimo scenarijų – ko jam reikia.
Sveikimo scenarijaus esminis tikslas – demokratijos ligų gydymas. Taigi, ko tokiam gydymui reikia:
Reikia grįžti prie tikrosios demokratijos – demokratija yra partijų konkurencija, o ne įtakos klanų konkurencija; partijos turi konkuruoti idėjomis, o ne blizgučiais ir nelegaliais milijonais. Per sausio mėnesį partijos turi susitarti dėl idėjinės konkurencijos taisyklių rinkimų kampanijos metu ir dėl to, kaip rinkimus apsaugoti nuo neteisėtų milijonų. Mes nedelsiant imsimės iniciatyvos pasiekti susitarimus šiuo klausimu. Principiniai dalykai yra žinomi: televizijoje debatai, o ne tuščia reklama; partijų veiklos finansavimas iš biudžeto; griežta partinių pinigų judėjimo kontrolė.
“žmonių pasitikėjimo valdžia” – turi tapti svarbiausiu valdžios veiklos principu ir orientyru. Kaip to pasiekti, kokius e-konsultacijų ir e-dalyvavimo modelius taikyti, kaip vardan to pertvarkyti valstybės valdymą ir valstybės tarnybą – dėl to taip pat reikia tartis, nes tuo turi būti suinteresuotos visos partijos.
“ne valdžios stagnacijai ir vegetacijai” – reikia rasti būdų, kaip įveikti sunkiausią politinės sistemos ligą – valdžių nesugebėjimą realizuoti ilgalaikių ir sudėtingų pertvarkų valstybės gyvenime, ypač tokiose srityse kaip švietimas, sveikatos apsauga, viešasis saugumas, inovatyvi ekonomika, gimstamumas. To pasekmė – didėjantis žmonių nusivylimas demokratine politine sistema. Vienintelė išeitis – airiško pavyzdžio ilgalaikiai nacionaliniai susitarimai dėl atskirų sričių pertvarkos. Bet reikia pasimokyti ir iš pirmojo lietuviško Nacionalinio susitarimo, kurį inicijavome ir pasirašėme 2004 metais, neefektyvumo – tokių susitarimų lyderėmis turi būti ne parlamentinės partijos, o Vyriausybė. Partijos į rinkimus turi eiti su tokių susitarimų projektais, o dėl to reikia susitarti.
“teismai verti visuomenės pasitikėjimo” – yra viena rimčiausių problemų, nes kertinis demokratinės sistemos elementas – teismai tebelieka už visuomenės pasitikėjimo instrumentų ribų. Visuomenė nedalyvauja teismų darbe, visuomenei nėra pateikiama nepriklausomų ekspertų atlikta teismų procesų analizė, todėl visuomenei lieka tik nepasitikėjimo skraistė. Partijos turi tartis, kaip teismų veiklą grąžinti į visuomenės pasitikėjimo erdvę.
“žiniasklaida – žinių, o ne korumpuotos propagandos skleidėja”. Sveika žiniasklaida yra vienas kertinių sveikos demokratijos akmenų. Šiandien žiniasklaidoje problemų yra, bet jų neišspręsi nacionalizacijos grasinimais. Sprendimą turi rasti pati žiniasklaida, ir ne vien savininkai, bet žurnalistai. Siūlyčiau pačiai Žurnalistų sąjungai sudaryti pasitikėjimo vertą komitetą, kuris ištirtų korupcijos žiniasklaidoje mastus ir pats paskelbtų receptus, ką reikėtų daryti, kad jos būtų mažiau.
“idėjų konkurencija, o ne valdžios ciniška propaganda”– siūlau nedelsiant susitarti ir uždrausti vyriausybinę propagandą už mokesčių mokėtojų pinigus; iki rinkimų paskatinti visas partijas įsteigti savo “think-tank”-us ir numatyti jų finansavimo iš valstybės biudžeto mechanizmus; sutarti taisykles, pagal kurias valstybės institucijų ir ministerijų tarnautojams būtų leidžiama talkinti politinėms partijoms rengiant jų programas.
Išvardijau tik keletą principinių dalykų, dėl ko, mano įsitikinimu, yra būtina susitarti iki rinkimų, o kai kuriais klausimais ir nedelsiant. Visus šiuos klausimus vienija vienas pamatinis principas – tai pilnutinės demokratijos, tikros demokratijos klausimas. Turime pripažinti, kad, pirmiausia, dėl to mes turime problemų, ir kol šio klausimo neišspręsime, tai taip ir sirgsime, taip ir braidysime savo pelkėse. O tam, kad rastume tinkamus atsakymus, nereikia nei didvyriškų kovų, nei slibinų ar liūtų nugalėjimo, reikia sutarti, kad turime problemų, reikia sutarti, kokių turime problemų, reikia sutarti, kokiais paprastais veiksmais tas problemas imamės spręsti.
Kad visa tai galėtume šiomis stagnacijos, lyderystės deficito ir didėjančio chaoso sąlygomis spręsti, reikia partijų sutarimo. Ir supratimo, kad tai svarbu. Svarbu Lietuvai, o dėl to svarbu ir visoms partijoms – ir taip vadinamoms tradicinėms, ir toms, kurios gimė ne taip seniai. Jeigu sutartume, kad tai svarbu, tada beliktų tik įkurti tarppartinį sutarimų paieškos darinį, kurį galėtume pavadinti labai paprastai ir kartu labai skambiai: “Demokratijos reikalų taryba”. Nes spręsti reikėtų pirmiausia nei daug, nei mažai – demokratijos reikalus.
Būtų gerai, jei tokio komiteto darbe dalyvautų ne tik partijų atstovai, bet ir Vyriausybės bei Prezidento atstovai. Pats Prezidentas galėtų būti jo globėju. Būtų gerai, jei žymiausi visuomenės veikėjai, profesionalai ir autoritetai, ne vien ant tvoros, saugodami savo nepriklausomumą, sėdėtų ir stebėtų, kaip aižėja šio krašto demokratijos pamatai, bet, dalyvaudami tokio komiteto veikloje, prisidėtų ir prie tų demokratijos pamatų lopymo.
Jeigu dėl to sutartume, tada 2008 metus galėtume paskelbti ne tik Blaivystės metais, bet ir grįžimo prie demokratijos šaknų metais.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-12-27
