A. Kubilius: Gaila žiūrėti į besiteisinantį premjerą

Viktoro Muntiano pasitraukimas yra dėsningas reikalas. Galima netgi pasveikinti Seimo Pirmininką, kad jis tokioje situacijoje ilgai nedvejojo ir pasielgė pakankamai ryžtingai, nelaukdamas, kaip jau darosi įprasta, kokių nors galutinių teisinių išvadų. Šioje istorijoje tenka atkreipti dėmesį dar į vieną reiškinį – apie tai, kad kažkas įvyks, po ko Muntianui teks trauktis iš pareigų, Seimo koridoriai buvo pilni gandų dvi savaitės iki Velykų.

Galime tik spėlioti, ką tai reiškia – ar teisėsaugos institucijos ir specialiosios tarnybos nesugeba išlaikyti paslapties, ir jų turima slapta informacija atsiranda žiniasklaidoje anksčiau nei tai nusprendžia patys teisėsaugos institucijų vadovai, ar, kaip perspėja savo knygoje “Naujas šaltasis karas” žinomas apžvalgininkas Edward Lucas, kalbėdamas apie visą Centrinę ir Rytų Europą, - spectarnybomis šiose šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, vis dar yra manipuliuojama, labai lengvai panaudojant jas suinteresuotų grupių tarpusavio kovose. Abi versijos yra galimos ir abi yra prastos. Lietuvoje reikia kovoti ne tik su valdininkų ar politikų korupcija, reikia kovoti ir už žiniasklaidos skaidrumą, reikia kovoti ir už spectarnybų laisvę sąžiningai veikti, ginant valstybės interesus ir nebūti manipuliaciniais įrankiais kokių nors grupių rankose.

Šeštadienį partijos taryboje pasveikinau STT už sėkmingas kovos su korupcija operacijas Trakuose ir Kaune. Mums tenka apgailestauti, kad į vieną iš korupcinių istorijų Kaune buvo įsivėlęs ir mūsų buvęs kolega A.Balutis, kuris, privalau pabrėžti, šioje kadencijoje buvo eiliniu tarybos nariu, ne vicemeru. Vicemeru jis buvo ankstenėse kadencijose – tame tarpe ir tuo metu, kai meru buvo A.Garbaravičius. Partijos Taryba paragino A.Balutį nedelsiant atsisakyti ir Kauno savivaldybės tarybos nario mandato.

Valdančios koalicijos apsisprendimas į Seimo Pirmininko postą skirti Č.Juršėną mūsų nestebina, kadangi tai pakankamai profesionalus ir patyręs politikas. Tačiau padėties šalyje tai iš esmės nepakeičia. Valdančios koalicijos politikos bankrotas šiuo veiksmu nebus sustabdytas. Šiomis aplinkybėmis mes nesiruošiame dalyvauti operacijose, kurių vienintelis rezultatas - šio politinio bankroto ilgesnė agonija. Nematau prasmės opozicijai siūlyti savus kandidatus, tačiau turime prievolę įsitikinti - ar tikrai yra veikianti valdanti dauguma – todėl raginsiu opoziciją balsuoti prieš Č.Juršėno paskyrimą. Jeigu valdanti koalicija yra veikianti – ji nesunkiai įveiks tokį opozicijos išbandymą. Tačiau jeigu valdanti koalicija tokio išbandymo negalės įveikti, tai reikalaus žymiai gilesnių pertvarkų bankrutuojančioje valdžioje, ir, visų pirma, Vyriausybėje.

Be abejo, jeigu Č.Juršėnas taps Seimo Pirmininku, esame pasiruošę konstruktyviai dirbti, kad bent keli esminiai sprendimai šiame Seime nedelsiant būtų priimti – pradedant nuo mokytojų atlyginimų problemos sprendimo iki neatidėliotinų rinkimų finansavimo tvarkos pakeitimų. Šie darbai privalo būti nedelsiant atlikti ir tai galima vertinti kaip mūsų ultimatyvų reikalavimą.

Vyriausybės situacija yra žymiai prastesnė lyginant net ir su visų kritikuojamu Seimu. Jeigu valdančioje koalicijoje pakaktų išminties ir drąsos, ji pati nutrauktų šios varganos Vyriausybės ir premjero egzistavimą. Kartais būna net gaila ir graudu, žiūrint į vis su tariama bravūra besiteisinantį ir puldinėjantį į visas puses premjerą G.Kirkilą. Kirkilo aiškinimas, kad jis negali trauktis, nes nėra galimybės jokiems kitokiems politiniams sprendimams – yra ganėtinai juokingas. Jau sakiau, kad Kirkilas vis labiau primena A.Šleževičių. Panašiai po Rusijos krizės buvo susiklosčiusi ir G.Vagnoriaus situacija. Ir vienas, ir kitas galų gale pasitraukė, nelaukdamas kokio nors partijos apsisprendimo. Noriu priminti socialdemokratams, kas jų laukia, jeigu jie ilgam pasiliks bankrotinės agonijos situacijoje. 1999 metų pabaigoje, kai tapau ministru pirmininku TS reitingai pagal įmonės “Vilmorus” duomenis jau buvo nukritę iki 4.5 – 5.0 %, 2000 m. prieš rinkimus jie pakilo iki 7.5 proc. Po rinkimų mes turėjome 8 Seimo narių frakciją. Linkiu socdemams išvengti tokios perspektyvos.

Rytoj pagaliau bus svarstoma interpeliacija man. Turėjau ilgai reikalauti, kad tai pagaliau įvyktų. Dar kartą galiu pakartoti, kad nesijaučiu nusižengęs tuo, kuo mane kaltina. Jeigu valdanti koalicija, turėdama balsų daugumą, norės susidoroti su vienu iš opozicijos žmonių, - gali tai padaryti. Tai, kad valdanti dauguma taip bando susidoroti su opozicija, tai tik opozicijos darbo įvertinimas. Rusijoje ar Kinijoje su opozicija taip pat yra susidorojama. Pamatysime, kur mes Lietuvoje einame.