TS pirmininkas A. Kubilius: Skęstančios valdančiosios koalicijos šiaudas – V. Uspaskichas ir Darbo partija

Pastarosios savaitės įvykiai verčia konstatuoti paprastą tiesą – Lietuva jau kurį laiką gyvena be atsakingos vykdomosios valdžios. Valdančios koalicijos, tokios, kurią galima būtų vadinti koalicija, taip pat praktiškai nėra, nes akivaizdu, kad partijų, kurios sudaro vadinamąją koaliciją, nesieja jokie bendri principai. Jeigu kas ir sieja, tai daugiausia tik biografijų panašumas, panaši patirtis sovietiniu laikotarpiu – mokymasis aukštosiose partinėse mokyklose, darbas TSKP struktūrose, ir ne daugiau. Šių dalykų nebesinori kartoti, nes apie tai jau ne kartą teko kalbėti. Todėl ir siūlėme išeitį – ankstesnius rinkimus, nes tik tai išvestų šalį iš bevaldystės krizės. Deja, dabar belieka tik stebėti, kiek žalos Lietuvai tokia užsitęsusi bevaldystė gali atnešti. Tokiame fone visai nenuostabu, kad Paulauskas atnaujina draugystę su V.Uspaskichu. Tokie susitikimai rodo tik viena – valdančioji koalicija skęsdama nutarė imtis Uspaskicho ir Darbo partijos politinės reabilitacijos – todėl sunku būtų tikėtis sąžiningo ir principingo Darbo partijos bylos nagrinėjimo ir lygiai taip pat sunku būtų tikėtis kokių nors permainų kovoje su korupcija, už skaidresnę politiką, skaidresnius rinkimus.

Tokiame fone ypač svarbiu tampa klausimas – ar Lietuvoje yra galima atsakinga ir išmintinga politika. Šiame Seime ir su šiandienine Vyriausybe tokios atsakingos politikos galimybės yra visiškai menkos. Tačiau mes turime vilties, kad Lietuvos visuomenėje tokios politikos poreikis darysis vis stipresnis. Tą viltį dar labiau sustiprino 2008-01-25 vykusi Dešiniosios koalicijos “Vardan Lietuvos” konferencija, kuri akivaizdžiai parodė, kad atsakingos ir išmintingos politikos perspektyva rūpi ne tik dešiniosioms partijoms, bet ir plačiam būriui žinomiausių ekspertų ir visuomenės lyderių.

Štai tokiomis sąlygomis, kurias pavadinčiau labai paprastai – atsakingos politikos ir atsakingos valdančios koalicijos deficito sąlygomis, tenka svarstyti valstybei ypač svarbius energetikos reikalus, taip pat ir Atominės elektrinės įstatymo reikalus. Noriu dar kartą trumpai priminti mūsų partijos esmines nuostatas, kurios ir lemia mūsų veiksmus ir mūsų poziciją, balsuojant Seime.

Tėvynės Sąjunga buvo pirmoji partija, kuri dar 2005 metais paskelbė pareiškimą, paragindama tuometinę A.Brazausko vyriausybę skubiai apsispręsti dėl naujos atominės elektrinės statybos.
Praėjusių metų birželio mėnesį Tėvynės sąjungos frakcija, nors ir turėdama abejonių, dauguma balsų parėmė Atominės elektrinės įstatymą ir jame numatytą Nacionalinio investuotojo formavimo schemą.

Šiandien Tėvynės sąjungos frakcija, būdama atsakinga opozicija, yra įsitikinusi, kad per visą derybų dėl nacionalinio investuotojo formavimo laiką didžiausią žalą viso strategiškai svarbaus projekto realizavimui padarė neatsakinga ir pasitikėjimo nekelianti Vyriausybės ir visos valdančios koalicijos veikla. Dar 2007 lapkričio 24 d. TS Suvažiavime patvirtintoje rezoliucijoje “Dėl energetikos projektų realizavimo” sakėme: “Pritariame, kad nacionalinio investuotojo sudėtyje gali būti ir privatus kapitalas, bet vis labiau matome pavojų, kad, esant silpnai Vyriausybei ir agresyviam verslui, valstybės interesai gali būti neapginti". Kad buvome teisūs – parodė visa derybų eiga. Kai tokia pasitikėjimo nekelianti Vyriausybė realizuoja tokius svarbius valstybei strateginius projektus, tai ir tų projektų realizavimas nekelia pasitikėjimo. Tokia Vyriausybės veikla gali sužlugdyti pasitikėjimą net ir pačiu geriausiu projektu.

Viso derybų proceso metu ir šiuo metu svarstant Atominės elektrinės įstatymo projektą Seime, mes, būdami atsakinga politine jėga, stengėmės ištaisyti tas Vyriausybės klaidas, kurios mums kėlė daugiausia nerimo. Vienos iš jų – garantijų, kad bus realizuojami svarbiausieji strateginiai projektai, stoka. Ir nors kai kurios klaidos įstatymo projekte bendromis pastangomis yra taisomos, neįsivaizduoju, kad galėtume prisiimti atsakomybę už visą projektą, kurio realizavimas dėl Vyriausybės veiklos (ar neveikimo) visiškai nekelia pasitikėjimo. Tokią atsakomybę turi prisiimti valdančioji koalicija, ir jeigu ji tarpusavyje nesusitaria, tai yra visiškai neatsakinga reikalauti balsavimo Seime ir ieškoti opozicinių partijų paramos. Todėl, jeigu šią savaitę bus forsuojamas balsavimas dėl įstatymo priėmimo, siūlysiu frakcijai balsuojant susilaikyti.

Valdantieji pasielgtų žymiai išmintingiau ir atsakingiau, jei įsiklausytų į tai, ką nuo pat įstatymo svarstymo Seime pradžios siūlėme daryti – neskubėti su neatsakingais sprendimais, grįžti prie derybų ir ištaisyti tas silpnas vietas sutartyse, kurias būtina ištaisyti. Per tą laiką Vyriausybė turėtų pateikti argumentuotus atsakymus į viešai išsakytą kritiką ir perspėjimus, taip pat ir tuos, kuriuos savo įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateikė Seimo narys K.Čilinskas, ir tik tada grįžti į Seimą galutiniams sprendimams. Yra visiškai nepriimtina, kai į bet kokią kritiką Vyriausybė atsako tik tai, kad kritikai nori tik vilkinti projektą.

Atominės elektrinės įstatymas yra tik vienas, nors ir labai svarbus, bet ne vienintelis strateginis sprendimas, kurį reikia priimti ir realizuoti atsakingai ir išmintingai. Daug kitų sprendimų yra ne mažiau svarbūs – Ignalinos II blokas, Elektrėnų modernizacija, suskystintų dujų terminalas ir t.t. Kad tokius sprendimus būtų galima padaryti ir efektyviai realizuoti, pirmiausia reikalinga atsakinga valdžia: t.y. atsakinga Vyriausybė ir atsakinga valdančioji koalicija. Vienas iš svarbiausių atsakingos valdžios požymių – veiksnumas, tai yra gebėjimas veikti – priimti sprendimus ir juos sugebėti realizuoti. Jeigu tokio sugebėjimo nebėra, tai ilgas neveiksnios valdžios egzistavimas tampa visiškai neatsakingas ir net nusikalstamas. Pasekmės Lietuvos ilgalaikei energetikos perspektyvai gali būti labai blogos. To nematyti paprasčiausiai negalima.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-01-28

Andrius Kubilius: Naujoji koalicija – “Dujotekanos” koalicija?

Nepaisant visų garsių pareiškimų, kad į naująją koaliciją socialliberalai eina tam, kad būtų pasirūpinta mokytojais ar tėvais, auginančiais vaikus, ir tam, kad Artūras Paulauskas būtų atominės elektrinės statybos garantu, realūs veiksmai yra kitokie.

Pirmasis ir aiškiausias veiksmas – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto užvaldymas, vieną, netinkamą koalicijos narį – A.Matulevičių pakeičiant kitu, labai tinkamu – Alvydu Sadecku. Kaip galima suprasti iš viešų pareiškimų, tokiu pakeitimu suinteresuotas yra pats premjeras G.Kirkilas. Atrodo, kad valdančioji dauguma tik vardan to ir yra lipdoma – kad pakeistų Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovybę.

Visiškai akivaizdu, kad pagrindinė A.Matulevičiaus nušalinimo priežastis – jo ir visos komiteto daugumos principinga laikysena VSD reikalų parlamentinio tyrimo metu, taip vadinamo “Dujotekanos” skandalo metu.

Principingumas tokiuose reikaluose yra pavojingas dalykas tam, kas tokius principus, nederančius su valdančiąja dauguma, turi – jis metamas iš darbo, kaip VSD pareigūnai, arba iš pareigų, kaip A.Matulevičius. Tokie grubūs veiksmai rodo tik viena – valdančioji koalicija, ir ypač socialdemokratai, skęsta. Kai skęstama, labai dažnai yra imamasi desperatiškų veiksmų, tikintis, kad jie dar kažkaip gali išgelbėti.

Pastaruoju metu tokių desperatiškų veiksmų socialdemokratų veikloje tenka matyti vis daugiau – pradžioje A.Paleckio išmetimas, dabar A.Matulevičiaus. Nenoriu vertinti A.Paleckio, daugelis jo veiksmų ir žodžių man atrodė pigus populizmas, bet negali ginčytis su jo pateikta socialdemokratų vidinės būsenos diagnoze – socialdemokratijos partijoje nėra, partija yra užvaldyta neskaidrių įtakų ir interesų. Kai į tokią viešai išsakytą idėjinę diagnozę yra atsakoma išmetimu iš partijos, tai reiškia tik viena, kad kitokių, idėjinių, argumentų apsigynimui nuo tokios kritikos partijos vadovybė neturi. Tada ir belieka imtis desperatiškų veiksmų.

Grįžtant prie valdančiosios koalicijos formavimo reikalų ir matant pirmuosius naujos koalicijos žingsnius, išmetant “Dujotekanai” neįtikusį A.Matulevičių iš pareigų, mums nebelieka nieko kito, kaip tik naująją koaliciją pakrikštyti “Dujotekanos” koalicijos vardu.

Manau, kad Seime tie, kurie siekė ir siekia skaidrumo valstybės reikaluose, taip pat ir tiriant “Dujotekanos” reikalus, turėtų pasipriešinti Premjero ir A.Paulausko siekiui pakeisti Seimo komiteto vadovybę. Esu įsitikinęs, kad net ir tokiame Seime, kokį turime, principinga pozicija privalo būti ginama ir gali būti apginta.

Pastaruoju metu nebespėji stebėtis, kaip, valdant socialdemokratams, valstybė baigiama paversti visišku turgumi, kur jokios taisyklės ir įstatymai nebegalioja – o galioja tik primityvūs ir brangiai kainuojantys interesai.

Praėjusią savaitę labai aiškiai atsiskleidė, kodėl ministras A. Kundrotas pabėgo iš pareigų. Aplinkos komitete svarstėme nelegalių statybų Palangoje ir Šventojoje reikalus. Tai, ką pamatėme, sunku net rasti žodžių, kad tai galėtumei apibūdinti. Visiškai akivaizdu, kad jokia statybų priežiūros sistema neveikia, o veikia susikurta valstybinė sistema, kuri sudaro galimybių klestėti nelegalioms statyboms, kai nelegaliai statomi jau ne atskiri nameliai, ar jų stogai neatitinka projekto, bet statomi ištisi daugiaaukščių namų kvartalai. Kai pamatai tokį vaizdą, tai pasidaro visai aišku, kad ministras paprasčiausiai pabėgo nuo atsakomybės už tokią situaciją. Nėra jokių abejonių, kad už tokią skandalingą situaciją atsakomybę turėtų prisiimti visa valdančioji koalicija ir pats Premjeras, nes apskrities viršininkas ir Palangos meras yra valdančiosios koalicijos partijų atstovai.

Dar vienas valdančiosios koalicijos skandalingo elgesio pavyzdys – stadiono statybos Vilniuje. Kaip suprantu, nei Vilniaus savivaldybės Taryba, nei Vyriausybė, nei tuo labiau Seimas nėra niekaip nei patvirtinę paties projekto, nei šimtų milijonų pinigų jam skyrimo. Tuo tarpu statybos vyksta, Vyriausybė laiminga ir patenkinta, nors nėra žinoma, nei kaip ta statyba bus finansuojama, nei kam tas stadionas bus naudojamas. Nieko kito nelieka, kaip tik siūlyti Seimui skubos tvarka taisyti įstatymą ir nustatyti, kad Privatizavimo fondo pinigų viena Vyriausybė be Seimo pritarimo negalėtų skirstyti.

Matant tokį nevaržomą valstybės grobstymą gali tik spėlioti, kiek tos partijos, kurios yra ar Vyriausybės koalicijoje, ar savivaldybių koalicijose, prisigrobs sau rinkiminės paramos. Ir tada tampa visiškai nenuostabu, kad rinkiminių kampanijų priežiūroje niekaip negalime įvesti elementarios tvarkos net ir po to, kai paaiškėjo, kad dabartinė priežiūros sistema gali nepamatyti net 25 milijonų litų vienos partijos nelegaliai išleistų pinigų.

Nenuostabu, kad tokios “demokratijos” Lietuvos piliečiai nebenori ginti. Nes kyla klausimas, ar tikrai tai galima vadinti demokratija. Geriausiu atveju galima vadinti “Demokratija pagal "Dujotekaną”.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-01-21

Andrius Kubilius dėl derybų su NDX

2008-01-11 Seime, svarstant Atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, Seimo vicepirmininkas Andrius Kubilius pristatė savo parengto nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos derybų su UAB "NDX Energija" dėl Nacionalinio Investuotojo formavimo rezultatų" projektą.

Pateikiame Andriaus Kubiliaus pristatomąją kalbą ir jo atsakymus į Seimo narių klausimus (stenograma).

A.KUBILIUS (TSF). Gerbiamieji kolegos, jeigu galėčiau paprašyti jūsų dėmesio. Manau, kad tikrai svarstome labai svarbius dalykus. Todėl nuosaikumas, ar kaip čia jį pavadinti, visiems mums yra reikalingas. Todėl noriu padėkoti ir Č.Juršėnui už tai, kad rado sprendimą, kaip čia mums sutarti dėl tolesnių procesų ir tam reikia, kad dar šiandien susirinktų kokia nors frakcijų darbo grupė, kuri suderintų visą tą protokolinį nutarimą, kad antradienį galėtume jį priimti.

Dabar dėl mano siūlomo nutarimo. Išties visi mes turime šiandien svarstyti ne tiktai įstatymo projektą, kurį pateikė Vyriausybė, tai yra Atominės elektrinės įstatymo projektą, bet turime svarstyti ir tai, ką pavyko pasiekti Vyriausybės derybų delegacijos ir UAB „NDX Energija“ derybose dėl nacionalinio investuotojo formavimo. Dokumentai, kuriuos Vyriausybė suderėjo, nors dar nepasirašė, tai ir neaišku, ar tos derybos baigtos, ar nebaigtos. Tie dokumentai jums taip pat yra prieinami, žinomi ir galima juos atidžiai nagrinėti. Tiek nagrinėjant tuos dokumentus, tiek ir nagrinėjant visą diskusijų eigą, visus kitus dalykus ir kalbas, – tokių žymių Lietuvos valstybės veikėjų ir energetikos specialistų, kaip A.Brazauskas ar akademikas J. Vilimas, – iš tiesų iškyla daug klausimų, į kuriuos norisi matyti labai aiškius atsakymus. Turiu pasakyti, kad iš tiesų, skaitant derybų rezultatus, sutarčių projektus, tų atsakymų, bent jau visiškai akivaizdžių ir aiškių, nepavyksta rasti. Aš noriu priminti, kokie yra klausimų, papildomų argumentų ir papildomų nuostatų, kurios leistų aiškiai suvokti, kaip toliau klostysis visi procesai.
Pirmas dalykas, į ką norisi atkreipti dėmesį, tai iš tikrųjų tai, kad ir sutarty, ir dabar galiojančiame įstatyme, kaip rodo mūsų visų patirtis, ypač po A.Brazausko ir, kaip sakiau, kitų ekspertų kalbų, kyla daug abejonių, ar iš tiesų yra aiškios garantijos, kad kuriamas nacionalinis investuotojas tikrai įgyvendins tuos svarbiausius strateginius projektus, tarp jų ir atominės elektrinės statybą. Taip pat ir kitus svarbius projektus, tai yra elektros tiltų statybą ir jungimąsi su UCTE, nes jeigu nėra tokių garantijų, o ypač po, kaip aš dar sykį kartoju, įvairių kalbų ir abejonių, ar bus statoma atominė elektrinė, klausimų kyla tiktai daug. Po Socialdemokratų partijos vidinio referendumo tų abejonių yra dar daugiau. Iš tikrųjų tada kyla klausimas, kam yra kuriamas nacionalinis investuotojas? Todėl pirmas dalykas, kurį, mano įsitikinimu, Seimas turi siūlyti svarstyti Vyriausybei ir papildomai siekti, kad derinamuose susitarimo projektuose ir kituose teisės aktuose būtų sutarta dėl aiškių dalykų, kad nebūtų tokių dviprasmiškų nuostatų ar sutartyse, ar kituose teisės aktuose, kuriuos būtų galima traktuoti, kaip tokias nuostatas, kurios leistų privačiam investuotojui blokuoti atominės elektrinės statybos projektą arba kurios leistų galvoti, kad gali būti atominės elektrinės projektas iš viso nerealizuojamas.

Aš noriu jums priminti akcininkų sutarties 2 straipsnį, kuriame yra iš tikrųjų gana sunkiai suvokiami ir suderinami du dalykai. 2 straipsnio A dalyje yra pasakyta, kad „LEO.lt turi siekti savo veiklos tikslo, tai yra, socialiai, atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“, o C punkte yra pasakyta, kad šalys, tai yra Vyriausybė ir privatus investuotojas, įgyvendins LEO.lt akcijų teikiamas teises bendradarbiaudamas ir siekdamas savo veiklos tikslo. LEO.lt dalyvauja strateginių elektros energetikos projektų įgyvendinime. Kitaip sakant, jeigu pasirodys, kad tų strateginių elektros energetikos projektų įgyvendinimas kuriuo nors momentu nebus toks, kuris suteikia naudos akcininkams, tuo atveju privatus akcininkas gali blokuoti visą atominės elektrinės projekto įgyvendinimą. Kaip pavyzdį galiu pasakyti paprastą situaciją. Pavyzdžiui, mūsų kaimynė RAOES pasiūlo Lietuvai sutartį pirkti tariamai pigią elektros energiją ir sutartį 20 metų tuo metu, kai mes svarstome atominės elektrinės statymo reikalus ir LEO.lt turi apsispręsti dėl atominės elektrinės statymo. Taip, kaip dabar sudėliotos šios nuostatos, privatus investuotojas galės labai aiškiai pasakyti, kad yra kur kas daugiau naudos pirkti iš Rusijos elektrą ir ginčys bet kokius sprendimus Stokholmo arbitraže, kurie susietų su atominės elektrinės statyba.

Antras dalykas. Vieną dalyką, ką tikrai reikia labai aiškiai apsispręsti, kaip tai turi būti sureguliuota, kad niekam nekiltų abejonių. 2 punktas, kuris taip pat kelia abejonių – akcininkų sutarties 7 straipsnis „Akcijų perleidimo apribojimai“. Kaip jūs žinote, akcijų perleidimo apribojimai yra numatyti tiktai tokie, kad jeigu iškiltų kokių nors abejonių arba jeigu privatus investuotojas nutartų parduoti savo akcijas, valstybė turėtų teisę nusipirkti iš „NDX Energijos“ 5% akcijų. Tuo būdu šis apribojimas, šis saugiklis, veiktų tik tuo atveju, jeigu valstybė savo rankose turėtų ir dabar turimus 62% akcijų, nes tie papildomi 5% akcijų reikštų, kad valstybė įgyja 2/3 akcijų. Bet tai reiškia, kad visą laikotarpį, kol galioja akcininkų sutartis, tai yra iki 2015 metų, Vyriausybė tam tikra prasme (gal ir netiesiogiai) bus suvaržyta spręsti, kaip naudoti savo 62% akcijų ir bus suvaržyta, pavyzdžiui, apsispręsti sumažinti savo akcijų dalį parduodant 10% kokiam nors kitam strateginiam investuotojui. Taigi saugikliai yra sukonstruoti taip, kad iš esmės jie apsaugo „NDX Energiją“ nuo kitų, didelį akcijų paketą turinčių investuotojų, atsiradimo nacionaliniame investuotojuje. Manau, kad tai nėra visiškai racionalu ir teisinga.

Trečias dalykas, kurį taip pat turime svarstyti ir spręsti, ir tai siūlome nutarime, turi būti labai aiškiai numatyta, kokiais būdais, sukūrus nacionalinį investuotoją, bus realizuojami galimi Europos Sąjungos teisės normų, reglamentuojančių elektros rinkos reguliavimą, pasikeitimai.

Ketvirtas dalykas, kuris taip pat turėtų būti aiškiai apibrėžtas, nes visi deklaruoja, kad tikrai apsisprendimas statyti atominę elektrinę yra labai aiškus ir, nepaisant A.Brazausko abejonių, atominė elektrinė bus statoma ir nacionalinis investuotojas yra kuriamas būtent tam. Iš tikrųjų kyla klausimas ir jau šiandien reikia arba sutartyse, arba įstatymuose matyti labai aiškų sprendimą, kaip bus derinami kriterijai, renkantis branduolinės jėgainės reaktorius ir jungimosi į europinę UCTE sistemą reikalavimai. Dėl to, aš manau, diskusijos taip pat turi būti baigtos iki tol, kol priimsime visus galutinius sprendimus dėl įstatymo ir dėl sutarčių.

Galų gale mes taip pat siūlome, kad iki pat mūsų galutinio apsisprendimo turėtų būti aiškiai apibrėžta būsimoji Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės ir Kauno hidroelektrinės veiklos teisinė ir finansinė aplinka, jeigu šios kompanijos yra atskiriamos nuo „Lietuvos energijos“. Iš tiesų šiandien yra visiškai neaišku, kaip jos veiks ir kokias pasekmes tai atneš "Lietuvos energijos" vartotojams. Aš manau, kad iš tikrųjų tokios rekomendacijos ar dar kokios nors papildomai įtrauktos į Seimo nutarimą, būtų mūsų Seimo vertingas indėlis į tą bendrą darbą, kuriuo siekiame geriausių rezultatų. Manau, kad būtų prastai, jeigu Seimas vien tiktai imtųsi arba pritarti sutartims, arba joms nepritarti. Seimas gali aktyviai dalyvauti visame procese ir nematau jokių priežasčių, kodėl neturėtų kelti kai kurių klausimų, neturėtų pasiūlyti Vyriausybei papildomai apsvarstyti ir ieškoti tinkamų sprendimų.

PIRMININKAS. Ačiū. Šiek tiek sutaupėt. Jūsų nori paklausti septyni Seimo nariai… Pirmoji klausia B.Vėsaitė…

B.VĖSAITĖ (LSDPF). Gerbiamasis kolega, jūsų nutarimas reiškia, kad vėl Vyriausybė turi atnaujinti derybas su „NDX“. Tačiau aš teigiu, kad iš esmės šitą buvo galima padaryti ir darbo tvarka siūlant komitetuose pataisas, ir mes tikrai nebūtume priversti rinktis į dar vieną pratęstą ar neeilinę sesiją. Aišku, aš suprantu, kad jums nebūtų buvę, tarkime, būtent šios viešosios ryšių akcijos. Bet, tiesą sakant, kiekviena diena, prarasta dabar, nes mes iš tikrųjų nieko per daug nepasieksime, mus vis labiau tolina nuo tikslo turėti atominę energiją ir naują atominę elektrinę.
A.KUBILIUS. Aš, tiesą sakant, čia neišgirdau klausimo. Tiktai nesuvokiu, kaip jūs įsivaizduojat, kad komitetų svarstymo metu būtų galima pasiūlyti pataisas, pavyzdžiui, sutartims, ir tos pataisos būtų priimtos neatnaujinus derybų. Aš manau, jeigu mes iš tikro turime ką siūlyti ir ką taisyti, tai tuo atveju vienaip ar kitaip turi susėsti Vyriausybė ir privatus investuotojas ir dėl tų dalykų sutarti. Galim to nevadinti derybom, galim vadinti sutarimu ar dar kaip nors, bet tuos dalykus reikia sutarti. Dabar dėl laiko gaišimo. Žinot, aš turiu pasakyti, kad dėl kai kurių dalykų esu tiesiog šokiruotas ir nustebęs ir, mano įsitikinimu, iš tikrųjų reikia laiko tam, kad išsiaiškintume ir visus kitus niuansus. Štai savo rankose aš turiu Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko padarytą studiją praėjusių metų lapkričio mėnesį, kurioje yra išnagrinėta, kaip veiks Lietuvos elektros energetikos ūkis po 2009 metų ir ką Lietuva turi padaryti ir Elektrėnų elektrinėje, ir Kaune, ir statant atominę elektrinę, ir tiltus, ir kiek tai kainuos; padaryti analizę vadinamų kaštų analizės metodu, suskaičiuoti 20 ar 30 scenarijų. Ši studija yra jau parengta lapkričio mėnesį, parengta už Ignalinos uždarymo fondo pinigus. Tai, aš suprantu, dalyvaujant ir Ūkio ministerijai. Tačiau apie tokią studiją nežinojo nei premjeras, nei Užsienio reikalų ministerija, kuri važiavo į …. ir prašė, kad jie atliktų studiją, kaip atrodys Lietuva po 2009 metų. Tai vien tam, kad šią studiją išnagrinėtume, mums reikia laiko. Ir manau, kad rasim labai daug argumentų, kurie mums padės galbūt galų gale šiame chaose susivokti. Mano siūlymas paprastas – patvirtinti tą studiją kaip veiksmų planą ir eiti į priekį. Nes kitu atveju aš matau, kaip yra blaškomasi ir kiek iš tikrųjų yra kažkokių neracionalių veiksmų, taip pat kairei rankai nežinant, ką daro dešinė ranka.

PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis kolega. Tik gal būtumėt malonus trumpiau atsakinėti net ir į svarbius klausimus. Ačiū. E.Klumbys. Ruošiasi kolega G.Šileikis. Prašom.

E.KLUMBYS (TTF). Gerbiamasis pranešėjau, jūs savo nutarimo projekto konstatuojamojoje dalyje teigiate, kad Seimas, apsvarstęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir „NDX Energija“ derybų dėl nacionalinio investuotojo formavimo eigą ir derybų rezultatus, toliau siūlote. Tai sakykite, kaip galima šitą dalyką rašyti į nutarimo projektą, jeigu Seimas išvis dar tokio dalyko nesvarstė? Tai pirmiausia turbūt ar jums neatrodo, kad reikėtų siūlyti apsvarstyti šį, ką jūs siūlote, nutarimo projektą?

A.KUBILIUS. Nutarimo projektas ir bus svarstomas, matyt, ir komitetuose, ir frakcijose. O aš konstatuoju tai, ką mes turim svarstyti. Turim svarstyti ne tik Atominės elektrinės įstatymą, bet ir akcininkų sutartį, ir kitus dokumentus, kurie yra pridėti kaip priedas prie Atominės elektrinės įstatymo. Seimas tokią teisę jau buvo išsikovojęs ankstesniu Atominės elektrinės įstatymu, kad visa informacija bus pateikiama Seimui. Tą informaciją mes gavom, čia galim padėkoti Vyriausybei. Aš tikiuosi, kad Seimas pritars ir įstatymo pataisai, kuri suteiks teisę Seimui tvirtinti sutartis. O dabar turim galimybę pasižiūrėti į tą informaciją, kuri pateikta kaip derybų rezultatas, ir pateikti savo siūlymus. Aš matau, ką galima tuose derybų rezultatuose dar taisyti.

PIRMININKAS. Ačiū. G.Šileikis, ruošiasi kolega P.Auštrevičius.

G.ŠILEIKIS (LSF). Gerbiamasis pranešėjau, išties jūs savo nutarime teisingai siūlote, jog nebūtų dviprasmiškų nuostatų ir kiek įmanoma būtų suprantama ir skaidru nacionalinio investuotojo kūrimo procedūra visa atlikta, bet ar jums nepanašu, kad jau yra užkulisiuose susitarta, nes toks spaudimas, galingas spaudimas, kai Seimas verčiamas skubėti, priimti valstybei nenaudingas pataisas, ir galime teigti, jog siekiama kažkokio rezultato, kuris gali atnešti naudą labai mažai grupuotei, kuri labai akivaizdžiai ir įkyriai siūlo šias pataisas…

PIRMININKAS. Kolega, laikas.

G.ŠILEIKIS. …Siūlo svarstyti Seime. Ar jums nepanašu, kad jau yra susitarta užkulisiuose?

A.KUBILIUS. Ne, aš tikiu sveiku protu. Aš manau, kad visi mes turim suvokti, kad ir pats svarstymo procesas yra labai svarbi viso reikalo dalis. Ne tik turinys, bet ir kaip svarstoma. Ar svarstoma paknopstom, bėgant, ar svarstoma taip, kaip, pavyzdžiui, teko skaityti, buvo svarstoma Suomijos parlamente atominės elektrinės statybos reikalai, kai dvi paras, beveik be naktinės pertraukos Suomijos parlamentas svarstė, klausydamasis visų – žaliųjų ir visų kitų, ir tik tada priėmė sprendimą. Prieš tai, be abejo, ilgai tarėsi komitetuose ir frakcijose. Mano įsitikinimu, iš tikrųjų aš nematau, kur reikia strimgalviais skubėti. Ir šičia, kadangi aš jau girdėjau ir A.Salamakino, ir Č.Juršėno lyg ir tokį palankų požiūrį į protokolinį nutarimą, tai aš suprantu, kad iš tikrųjų pradedama suvokti, kad spaudimas arba toks bandymas forsuoti visus sprendimus gali duoti tik priešingą rezultatą. Todėl aš žiūriu pozityviai į tai, kaip mes toliau galėtume čia viską svarstyti.

PIRMININKAS. Gerai, P.Auštrevičius klausia, ruošiasi kolega P.Gražulis.

P.AUŠTREVIČIUS (LSF). Dėkoju. Iš tikrųjų, gerbiamasis pranešėjau, matyt, visa ši diskusija ir ypač šios dienos situacija Seime man bent jau asmeniškai akivaizdžiai patvirtina, kad tamsiuoju metų laikotarpiu Lietuvoje priimami svarbūs ir strateginiai sprendimai yra labai rizikingi. Mes ne tik nesugebame jų išanalizuoti, bet kartais ir pasiklystame tarp kelių pušų. Aš noriu jus, gerbiamasis pranešėjau, paklausti, kaip jūs vertinate vis dažniau ir dažniau, dar nepriėmus strateginio sprendimo dėl nacionalinio investuotojo formavimo ir visų kitų kriterijų, kalbų apie branduolinės jėgainės reaktorius, apie jų dydžius ir panašiai. Jūs labai teisingai sakote, kad jie turi būti apibrėžti kažkokie kriterijai, bet kaip jūs tai įsivaizduojate? Kiek detaliai šis klausimas iš tikrųjų turi būti išspręstas šiuo metu?

A.KUBILIUS. Be abejo, čia yra du dalykai. Tai yra vadinamoji poveikio aplinkai vertinimo studija, kuri bus baigta, matyt, tiktai šių metų pabaigoje ar kitų metų pradžioje. Ir kadangi elektrinė yra statoma toje pačioje gamtinėje aplinkoje, kokioje veikia dabartinė, tai galim įsivaizduoti, kad maždaug iki dabar veikiančios elektrinės galios ribų galima galvoti apie naujos elektrinės galią. Bet yra kitas dalykas, kurį visi jau dabar gerai žinom, – tai branduolinių reaktorių dydžio ir reikalavimų jungimuisi į UCTE sistemą suderinamumas ir pačių procesų suderinimas. Kada mes jungiamės į UCTE – ar prieš pastatant elektrinę, ar po to, kai pastatom, ir daug kitų dalykų. Tai vėlgi aš noriu atkreipti dėmesį į šią studiją, kurią turiu rankose. Tie dalykai irgi yra čia panagrinėti. Ir aš matau iš tikrųjų gana keblių dalykų, kuriuos reikia aiškiai žinoti – arba taip, arba taip. Aš neturiu dabar atsakymo ir recepto, kurį variantą rinktis, bet turim žinoti, aiškiai apsispręsti.

PIRMININKAS. Ačiū.

A.KUBILIUS. Ir tuos dalykus reikia žinoti, ar tai suderinama laike, parametrai, ar dar kaip nors kitaip...

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia P.Gražulis, ruošiasi kolega J.Sabatauskas.

P.GRAŽULIS (TTF). Gerbiamasis pranešėjau, jūs savo pranešime iškėlėte daug abejonių, ar iš principo yra ketinama statyti naują atominę elektrinę. Aš norėčiau jūsų paklausti, ar nacionalinio investuotojo kūrimas, kokie tikslai yra tikrieji, viena kalbam, bet jūs, įsigilinęs į dokumentus, į esmę, dėl ko šiuo metu kuriamas nacionalinis investuotojas, nes jūs iškėlėte daug abejonių ne tam, kad būtų statoma nauja atominė elektrinė.

A.KUBILIUS. Mano abejonę sukelia pirmiausia Algirdo Brazausko abejonės. Antras dalykas, mano abejones sukelia ir tai, ką aš perskaitau sutartyse, nes aš nematau tokių aiškių įsipareigojimų ir aiškių garantijų. Iš tiesų, matyčiau vienintelį tikslą, dėl kurio reikia kurti nacionalinį investuotoją, tai dėl visų strateginių projektų realizavimo. Kaip sakiau, jeigu skaitytume štai šitą studiją, kur sudėti visi projektai, kokius Lietuva turi realizuoti iki 2020 metų, ir kur yra suskaičiuota visų tų projektų kaina, tai yra apie 10 mlrd. eurų, ir kur yra parodyta, kad elektros iš kitur greičiausiai mes negausime nei iš Rusijos, nei iš Švedijos (parodytas Suomijos pavyzdys), tai štai šiame kontekste aš matau, kam reikia nacionalinio investuotojo. Jeigu nacionalinis investuotojas kuriamas kam nors manant, kad nestatysime elektrinės arba nedarysime dar kitų svarbių dalykų, tada man kyla abejonių, kam reikia to nacionalinio investuotojo. Turime turėti labai aiškias garantijas, labai aiškų planą, ką toliau darome, kokius projektus tikrai realizuojame, su kokiais pinigais ir kokiom datom.

PIRMININKAS. J.Sabatauskas. Prašom, kolega.

J.SABATAUSKAS (LSDPF). Ačiū, pirmininke. Gerbiamasis kolega, ar reikėtų suprasti šį nutarimą kaip atitinkamai pakeitimą to projekto dėl atominės elektrinės, kuris šiandien buvo pateiktas?

A.KUBILIUS. Ne, tai jokio nėra pakeitimo. Tas įstatymas pats savaime, mes jo čia neliečiame, mes labiau žiūrime į derybų rezultatus. Kaip sakiau, į tai, kad yra trūkumas tam tikrų garantijų arba saugiklių. Kai kurios iš tų papildomų garantijų gali atsirasti sutartyse, bet aš jau girdėjau, kad Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete svarstymo metu buvo galvojama ir apie tai, kad kai kurias garantijas reikia įrašyti į Atominės elektrinės įstatymą. Tai irgi sprendimo variantas. Todėl mums reikia apsispręsti, kokias rekomendacijas siūlome Vyriausybei, po to išgirsti Vyriausybės nuomonę, kaip ji mano tas rekomendacijas realizuoti, kiek jų realizuoti per sutarčių pakeitimą, kiek realizuoti dar papildomai ieškant kokių nors papildomų pataisų Atominės elektrinės įstatyme, tada viskas iš aišku.

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, mes jau viršijome limitą, bet liko vienas Seimo narys nepaklausęs. Padarykime jam išlygą. J.Veselka.

J.VESELKA (TTF). Gerbiamasis pranešėjau, jūs puikiai žinote, kad energetikos sistemoje yra gana daug valstybinio kapitalo, kad be NDX galime sukurti nacionalinį investuotoją be jokių problemų. Be jokių problemų. Taigi klausimas, ar jūs matote variantą, kad nacionalinis investuotojas gali būti sukurtas be NDX partnerio?

A.KUBILIUS. Tuos dalykus turėtų skaičiuoti finansininkai. Dabar yra pateikti kompanijų vertinimai: Rytų skirstomųjų – apie 2 mlrd., „Lietuvos energija“ turbūt netoli 2 mlrd., atitinkamai dar šalia Kruonis ir Kauno HES, kurių kainą būtų galima nustatyti. Tuos dalykus galima sudėti iki kokių 5, 6 milijardų. Šalia to yra, kaip sakiau, studija, suskaičiavusi, kiek kainuoja projektai, – 10 mlrd. eurų. Čia mes skaičiuojame 2 mlrd. litais. Tada supraskime, vienoje pusėje turime maždaug 6 mlrd. litų, kitoje pusėje turime kaštus apie 30 mlrd. litų. Kaip tuos projektuos realizuoti ir kokiais būdais, aišku, skaičiuos finansininkai ir ekonomistai.

Nesu toks didelis specialistais, bet, žiūrėdamas į tuos didelius projektus, kurie mūsų laukia, matau tam tikrą nacionalinio investuotojo prasmę. Gali būti ir kiti variantai.

Andrius Kubilius: Išgyvenimas yra svarbi varomoji jėga

Jei turi daugumą, galvoti nebereikia

2008-01-11 Seime prasidėjęs atominės elektrinės reikalų svarstymas akivaizdžiai parodė, kad valdančioji koalicija ir į šį etapą atėjo visiškai nepasiruošusi, nepadariusi namų darbų, – tai yra nepasirengusi rimtam visų reikalų svarstymui Seime.

Susidaro vaizdas, kad valdančioji koalicija labiau rūpinasi, kaip surinkti pakankamą daugumą, kad būtų galima nieko nesvarsčius ir nieko nekeičiant viską patvirtinti buldorezine balsų dauguma, o ne tuo, kaip atsižvelgti į racionalų ir pagrįstą ir ekspertų, ir opozicijos susirūpinimą. Taip sakant, renkamasi principą – “sila jest – uma nenado”, lietuviškai tai skamba – “jei turi daugumą, proto nebereikia”.

Artimiausiu metu paaiškės, kas valdančiajai koalicijai visame svarstyme yra svarbiau: ar tai, kad artimiausiu metu Premjeras susitinka su Estijos premjeru, o vasario 4 d. ūkio ministras planuoja susitikimą su Estijos, Latvijos ir Lenkijos ūkio ministrais ir todėl iki to laiko reikia Seimą priversti priimti įstatymus, nepaisant to, kad tokiu būdu gimstantis nacionalinis investuotojas nuo pat gimimo tampa šleivu ir kreivu, ar vis dėlto svarbiau yra tos spragos visame projekte, apie kurias kalbame jau ne pirmą dieną ir kurias bandžiau įvardinti teiktame Seimui nutarime ir kurių taisyti yra vis dar nenorima. Kad nenorima taisyti, rodo ir tas faktas, kad teikto nutarimo pateikimui nebuvo pritarta.

Kaip galima suprasti iš pirmųjų diskusijų, Vyriausybė teisinasi, kad ji negali tų spragų sutartuose dokumentuose taisyti, nes, girdi, "NDX energija" kategoriškai nesutinka atnaujinti derybų. Tai ganėtinai keista pozicija, kuri rodo tik viena – kad derybininkai nesijaučia galį argumentuotai apginti savo pozicijų ir tada remiamasi jėga ir šantažu. Svarstant tokį reikalą, kaip energetikos perspektyvos, šantažas yra mažiausiai tinkama priemonė.

Mano įsitikinimu, žymiai racionaliau nei aiškintis, kas turi daugiau jėgų Seimo svarstymuose, – ar valdančioji koalicija, nenorinti ar nedrįstanti nieko keisti, ar opozicija, norinti daugiau aiškumo ir skaidrumo, – būtų racionaliai aiškintis, kaip spręsti tas problemas, kurios dabar jau yra aiškios: garantijų, kad bus statoma elektrinė, saugiklių, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės likimo ir kiti klausimai.

Yra daug galimybių kai kuriuos dalykus ir kai kurias garantijas sudėlioti žymiai aiškiau ir geriau: pvz., apsukant dabartinę saugiklių logiką priešinga kryptimi; ir iš pradžių, pirmuosius 3-5 metų, iki tol, kol bus pasiekti visi sutarimai dėl atominės elektrinės, suteikti valstybei teisę valdyti 2/3 akcijų ir tik po to, kai šie sprendimai bus padaryti ir pradėti realizuoti, suteikti galimybę tai pačiai “NDX energijai” tokiomis pat sąlygomis įsigyti dar 5 proc. akcijų ir turėti tiek, kiek dabar yra suderėta, – tai yra, 38.3 proc. Tokiu būdu išsispręstų ir ta dilema, kuri dabar yra užkoduota suderėtose sutartyse: tai yra dalyvavimas atominės elektrinės statyboje privačiam investuotojui taptų tikrai naudingas, o valstybė pradiniame etape būtų tikrai apsaugota nuo tokių baimių, kad kas nors galėtų blokuoti, remdamasis neaiškiomis sutarčių nuostatomis, valstybei strategiškai svarbius sprendimus.

2008-01-11 Seime pasiūliau protokolinį sprendimą, kaip svarstymai Seime turėtų vykti. Tai buvo bandymas, nesulaukus valdančiosios koalicijos iniciatyvos, rasti būdą racionalioms Seimo diskusijoms. Keista, kad tuo turi rūpintis opozicija. Opozicija, naudodamasi Seimo statutu, gali pakeisti, sulėtinti visą svarstymų procesą, bet be valdančiosios koalicijos nuoširdaus noro siekti geriausio rezultato to rezultato nebus pasiekta. Tokiu atveju visas "liūtų" reikalas taip ir atrodys – panaudojant daugumos jėgą per jėgą prastumta amžiaus afera. To vaizdo nepakeis ir smulkios gudrybės, kurias Č.Juršėnas moka įgyvendinti; pvz., diskusijoms pridėjus dar savaitę, bet vis tiek nieko nepakeičiant. Taigi valdančioji koalicija turi apsispręsti, kuriuo keliu toliau eis – sąžiningų diskusijų ir geriausių sprendimų paieškos keliu ar šiek tiek užmaskuoto daugumos buldozerio keliu. Kol kas matyti daugiau požymių, kad renkamasi antrąjį kelią. Jeigu mums bus paliktas tik toks pasirinkimas: arba pritarti, nieko netaisant, arba nepritarti, turiu daug abejonių, ar mes galėsime pritarti.

Išgyvenimas yra svarbi varomoji jėga

Socialdemokratų pastangos prisivilioti socialliberalus į valdančiąją koaliciją yra visai suprantamos, logiškos ir net, sakyčiau, sveikintinos. Vyriausybei tai yra išgyvenimo reikalas, socialliberalų lyderiams išgyvenimo politikoje reikalas taip pat tampa pačiu svarbiausiu. Taigi visą koaliciją galime pavadinti "išgyvenimo koalicija", nes koalicijos dalyviai praktiškai visi turi išgyvenimo problemų: ir premjeras, ir Seimo pirmininkas, ir atskirai paimtos partijos – ar tai būtų pilietininkai, ar liberalcentristai, ar net ir valstiečiai, jau nekalbu apie socialliberalus. Išgyvenimas yra svarbi varomoji jėga, taip pat ir politikoje.

Socialliberalų lyderių išgyvenimo reikalas yra stipri varomoji jėga lipdant naują koaliciją.

Abi partijos kartu ėjo į rinkimus, kartu žadėjo, kartu 2004 metais parengė A.Brazausko vyriausybės programą, kurią, faktiškai nepakeitęs, perėmė ir G.Kirkilas; kaip normali lietuviška šeima po trumpo nesutarimo grįžta atgal į bendrą gyvenimą. Be abejo, A.Paulauskui yra skaudu, kad socialdemokratų balsais jis buvo atstatydintas iš Seimo pirmininko posto, tačiau vardan vietos būsimajame socialdemokratų rinkimų sąraše tokią nuoskaudos piliulę nėra sudėtinga nuryti. Galima spėlioti, kad pagrindinis derybų objektas yra bendras rinkimų sąrašas, kas būtų taip pat visiškai logiška socialliberalų, kaip savarankiškos partijos, egzistencijos pabaiga. Socialliberalai gimė A. Brazauskui palaiminus, šalia jo jie turi ir baigti savo egzistenciją.

Taigi dar kartą galiu pakartoti, kad sveikinu socialliberalų ir socialdemokratų susitarimus. Politinis gyvenimas bus aiškesnis, – paklydę sūnūs sugrįžta namo.

Ir pabaigai galiu pakartoti tai, ką ne vieną kartą esu kartojęs – mūsų nejaudina, kaip valdančiosios daugumos atsiradimas palies mūsų buvimą komitetų vadovybėje. Visi mes vienokias ar kitokias pareigas einame ne dėl to, kad jas mums pasiūlė Gediminas Kirkilas, bet dėl to, kad, esant mažumos vyriausybei, visų komitetų vadovybė – ir pirmininkų, ir pavaduotojų – turi būti paskirstyta tarp frakcijų. Mes tokios atsakomybės, skirtingai nuo Darbo partijos ir liberalų demokratų, nevengėm, nes manom, kad savo patirtimi galim būti naudingi valstybei: ar dirbant dėl europinių reikalų, ar vardan sveikatos, ar kovojant su alkoholizmu. Mes manom, kad galim ką nors naudinga nuveikti valstybei. Jeigu atsirandanti valdančioji dauguma nutars, kad tai nereikalinga, dėl to visai neliūdėsim.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-01-14

Seimo nariai Andrius Kubilius ir Antanas Matulas: Alkoholinės psichozės augimo tempai aplenkia Lietuvos BVP augimo tempus

Esame dėkingi TV3, kad kovos su alkoholizmu reikalą padarė tokį aktualų. Dar daugiau, dėkojame TV3 už tai, kad akivaizdžiai parodė, koks galingas yra alkoholio biznis, pasiruošęs bet kokiems veiksmams ir bet kokiam šantažui, ginant savo pagrindinį interesą: kad lietuviai alkoholio kiekvienais metais išgertų vis daugiau. Tapo visiškai akivaizdu, kodėl lig šiol pastangos kovoti su alkoholizmu buvo bevaisės.

Tėvynės sąjunga šią valstybės politikos sritį laiko ypač svarbia ir šioje srityje dirba nuosekliai. Šiandien mes pristatome jums Tėvynės sąjungos ir DPI bendros darbo grupės parengtus "Kovos su alkoholizmu programos" (vadovas Antanas Matulas. Red.) metmenis. Tai sudėtinė mūsų projekto “Nauja darbotvarkė Lietuvai” dalis. Ši kovos su alkoholizmu programa buvo ruošiama pakankamai ilgai ir taip jau sutapo, kad esame pasirengę ją pristatyti kaip tik dabar, padidėjus dėmesiui alkoholizmo problemai. Vėlgi dėkojame TV3, nes tikimės, kad į šį mūsų darbą bus atkreiptas rimtas dėmesys.

Tai kol kas yra tik programos metmenys. Jie bus diskutuojami ir mūsų partijoje, ir platesnėje visuomenėje, tačiau mūsų požiūrio ir veiklos bendra kryptis yra visiškai aiški.

Ji remiasi keliais labai aiškiais principais:

alkoholizmas Lietuvoje buvo, yra ir, matyt, dar ilgą laiką bus didžiulė visuomenės problema;
nepaisant visų dabartinės valdžios garsių pareiškimų su alkoholizmu Lietuvoje yra praktiškai nekovojama, nes visos iki šiol skelbtos kovos su alkoholizmu strategijos praktiškai buvo neįgyvendinamos;

kovojant su alkoholizmu reikalingi ilgalaikiai realūs ir efektyvūs ekonominės ir teisinės politikos veiksmai, o ne vien Vyriausybės leidžiamos spalvotos knygutės, aiškinančios alkoholizmo žalą.

Mūsų parengti kovos su alkoholizmu programos metmenys vertingi tuo, kad, pirmiausia pateikia išsamią ir, drįstu pasakyti, sukrečiančią statistiką apie tai, kaip klostosi situacija Lietuvoje; antra, yra pateikiama užsienio mokslininkų atliktų tyrimų, kaip efektyviausiai kovoti su alkoholizmu, apžvalga; ir, trečia, yra pateikiamos valstybės politikos, kovojant su alkoholizmu, krypčių ir priemonių apmatai, kuriuos įgyvendinus būtų galima pasiekti esminių persilaužimų.

Norime atkreipti dėmesį į keletą svarbiausių dalykų, kas šioje programoje yra sakoma.

Pirmiausia: kaip turime vertinti situaciją Lietuvoje? Keletas akivaizdžių ir šokiruojančių faktų.

Alkoholio suvartojimas

1998 metais Seimo patvirtintoje Lietuvos sveikatos programoje yra numatytas tikslas iki 2010 metų sumažinti alkoholio vartojimą 25 proc. Per tą laiką alkoholio suvartojimas nesumažėjo, bet padidėjo maždaug 25 proc.

2007 m. sausio-spalio mėn. Lietuvos Respublikoje pagamintų alkoholinių gėrimų (be alaus) pardavimas padidėjo 22 proc., lyginant su 2006 m. sausio-spalio mėn. pardavimu.

Per minimą laikotarpį alkoholinių kokteilių pardavimas padidėjo 72 proc., vyno pardavimas padidėjo 4 proc., kitų fermentuotų gėrimų (įskaitant sidrą) pardavimai padidėjo 20 proc.

Alaus pardavimas sumažėjo 4,8 proc., tačiau tai įvyko dėl gamybos perorientavimo. Pastebima tendencija, kad tradiciškai alų gaminančios įmonės pradėjo gaminti alkoholinius kokteilius, sidrą. UAB ,,Švyturys-Utenos alus” 2-3 kartus 2007 metais padidino alkoholinių kokteilių gamybą, 80 proc. padidino fermentuotų gėrimų (sidro tipo) gamybą; UAB ,,Gubernija” 73 proc. padidino fermentuotų gėrimų gamybą; UAB ,,Ragutis” 42 proc. padidino fermentuotų gėrimų gamybą.

Alkoholizmo pasekmės

Registruotos alkoholinės psichozės skaičiai nuo 2000 metų išaugo beveik du kartus. Drįstu tvirtinti, kad alkoholinės psichozės augimo tempai aplenkia Lietuvos BVP augimo tempus.

2006 metais dėl alkoholio vartojimo mirė 1484 asmenys, tai 242 daugiau nei 2005 m. Dažniausiai šių mirčių priežastis buvo alkoholinė kepenų liga (46,7 proc.), atsitiktinis apsinuodijimas alkoholiu (32,7 proc.) ir alkoholinė kardiomiopatija (15 proc.).

Jau 2006 metais Statistikos departamentas skelbė, kad 2005 m., palyginus su 2000 m., pastebimai (apie 40 proc.) padaugėjo asmenų, mirusių dėl apsinuodijimo alkoholiu bei nuo alkoholio vartojimo sukeltų ligų.

Iki šiol drastiškai daugėja nuolat girtaujančių vaikų. Tai rodo nepakankamą alkoholinių gėrimų pardavimo nepilnamečiams kontrolę, visuomenės abejingumą ir vaikams bei paaugliams nuolat brukamas teigiamas alkoholio vartojimo nuostatas, kurias pirmiausia palaiko alkoholio reklama, toleruojant visuomenei ir kai kurioms politinėms partijoms.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė informacijos apie nepilnamečių rūkymą, alkoholio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą apibendrinime 2007 m. išreiškia didelį susirūpinimą didėjančiu alkoholio vartojimu tarp nepilnamečių. 2005 metais buvo nustatyti 645 nusikalstamų veikų, kurias padarė neblaivūs nepilnamečiai, atvejai, o 2006 metais nustatyti jau 747 tokie atvejai.

Yra žinoma sukrečianti Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbta statistika apie su alkoholio vartojimu susijusias mirties priežastis

Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbtos su alkoholiu susijusios mirties priežastys:

MIRTIES PRIEŽASTIS

% dėl alkoholio vartojimo
Alkoholinė psichozė
100
Alkoholinės priklausomybės ir abstinencijos sindromas
100
Alkoholinė kardiomiopatija
100
Ūmus alkoholinis hepatitas
100
Alkoholinė kepenų cirozė
100
Kepenų cirozė nealkoholinės kilmės
50
Ūmus pankreatitas
42
Lėtinis pankreatitas
60
Apsinuodijimas alkoholiu
100
Alkoholinė polineuropatija
100
Burnos ertmės, lūpos, ryklės vėžys
40-50
Stemplės vėžys
75
Skrandžio vėžys
20
Kepenų vėžys
15
Gerklų vėžys
40-50
Esencialinė hypertenzija
8
Smegenų kraujagyslių ligos
7
Plaučių tuberkuliozė
25
Pneumonija ir gripas
5
Diabetas
5
Autoavarijos
42
Dviračių ir vandens sporto nelaimingi atsitikimai
20
Mirtys gaisruose
45
Nuskendimai
38
Oro transporto nelaimės
16
Kritimai iš aukštumos
35
Kiti nelaimingi atsitikimai
25
Savižudybės
28
Žmogžudystės
46

Šaltinis: Evaluation and monitoring of action on alcohol. WHO Regional publications, European šeries No 59, 1995

Atkreiptinas dėmesys į tokius skaičius: mirties nuo stemplės vėžio – 75 proc. priežastis yra alkoholio vartojimas; pankreatito – 40-60 proc.; autoavarijų – 42 proc.; žmogžudysčių – 46 proc. ir t.t.

Taigi, nematyti tokių tiek lietuviškų, tiek ir tarptautinių tendencijų, ką reiškia alkoholizmas, yra tiesiog nusikalstama. Nematyti, kad ligšiolinės lietuviškos kovos su alkoholizmu priemonės yra visai neveiksnios, taip pat yra nusikalstama.

Jei skelbiame karą karui keliuose, tai neskelbti karo alkoholizmui tiesiog negalime.

Ką valstybė, tvirtindama programas, įsipareigodavo daryti ir kas realybėje vyko? Visais punktais buvo elgiamasi priešingai ir įvertinti kovos su alkoholizmu efektyvumą neįmanoma, nes ji nebuvo vykdoma. Buvo šnekama, ar riboti alkoholinių gėrimų pardavimą ir vartojimo skatinimą, o per tą laikotarpį, kol buvo tvirtinama valstybinė kovos su alkoholizmu programa, pvz., 2001 m., licencijų mažmeninei prekybai buvo išduota 12 446; tuo tarpu, šiais metais, iki liepos 1 d., licencijų buvo išduota 16 408. Štai kiek mes turime parduotuvių, kurios prekiauja alkoholiniais gėrimais. Pažiūrėkime į Skandinavijos šalis. Suomijoje yra, berods, 300 parduotuvių. 2001 m. licencijų didmeninei prekybai buvo išduota 36, tai 2007 m. – 82.

Kaip pasaulyje kovojama su alkoholizmu?

Iš Programoje pateikiamų nuorodų į daugelį pasaulinių tyrimų ir analizių, kokios priemonės yra efektyviausios kovojant su alkoholizmu, pacituosiu tik keletą dalykų:

a) Didelė studija, kurioje buvo apibendrintos daugelyje šalių taikytos priemonės, atlikta mokslininkų grupės, kuriai vadovavo Tomas Baboras (Konektikuto universitetas, JAV). Alkoholio kontrolės priemones vertinusi 12 mokslininkų grupė iš JAV ir Europos įvardijo šias efektyviausias alkoholio kontrolės priemones: minimalaus alkoholio įsigijimo amžiaus nustatymas, valstybės alkoholio pardavimo monopolis, alkoholio prekybos laiko apribojimas, pardavimo taškų intensyvumo mažinimas, alkoholinių gėrimų mokesčių didinimas, atsitiktinis vairuotojų testavimas dėl girtumo, mažesnis leidžiamas alkoholio kiekis kraujyje vairuotojams, administracinės bausmės girtiems vairuotojams, kelių pakopų vairuotojo pažymėjimo išdavimo sistema ir trumpos intervencijos diegimas probleminiams alkoholio vartotojams.

b) Labai išsamų situacijos vertinimą ir alkoholio kontrolės priemonių efektyvumo vertinimą Europos Komisijos užsakymu atliko dr. Peteris Andersonas ir Benas Baumbergas. Jų atlikta studija „Alkoholis Europoje visuomenės sveikatos požiūriu“ buvo pristatyta Europos Komisijai ir publikuota 2006 metais.

Ataskaitoje buvo pažymėta, kad į švietimą, komunikaciją, mokymą ir visuomenės sąmoningumą orientuotos priemonės yra neefektyvios ir jos negali būti alternatyvios rinkos reguliavimo priemonėms.

c) Taip pat publikuota Phylis Ellicson studija apie reklamos įtaką nepilnamečių alkoholio vartojimui. Publikacijoje pateikiami ilgalaikių stebėjimų duomenys, kurie patvirtina neigiamą alkoholinių gėrimų reklamos daromą įtaką nepilnamečių alkoholio vartojimui.

Ką daryti?

Tikslai, kurių siekiame:

mažinti visų alkoholinių gėrimų vartojimą Lietuvoje;

stabdyti ir mažinti paauglių ir jaunimo alkoholinių gėrimų vartojimą;

mažinti su alkoholio vartojimu susijusių nelaimingų atsitikimų skaičių;

Kaip to pasiekti – efektyviausios priemonės yra suskirstytos į keletą esminių grupių:

Rinkos reguliavimo priemonės;

Prieinamumo reguliavimas;

Visiškas reklamos ir rėmimo draudimas (Prancūzijos modelis, Islandija ir kt.);

Vairavimo išgėrus kontrolės stiprinimas;

Visuomenės švietimas.

Remiantis tarptautine tabako kontrolės praktika sieksime uždrausti reklamą, kad alkoholio gamintojams būtų atimta galimybė manipuliuoti vykdoma labdaringa veikla, prisidengiant valdžios atstovais.

Tikimės, kad šioje programoje išsakyti argumentai padės ir Seimui padaryti reikalingus sprendimus ir, nelaukiant ateinančių rinkimų, kai kuriuos dalykus pasiseks pastatyti ant normalių bėgių. O jeigu to nepavyks padaryti iki Seimo rinkimų, esame įsitikinę, kad po Seimo rinkimų ši programa bus efektyviai įgyvendinta.

Mūsų pateiktas priemones kai kas gali pavadinti vien draudimais. Galima pasakyti kitaip – tai tam tikros rinkos reguliavimo priemonės, kurios yra įvestos visose šalyse. Pvz., alkoholis nepardavinėjamas nakties metu. Pirmajame etape reikėtų uždrausti prekiauti nakties metu mažmeninėje prekyboje ir degalinėse; riboti reklamą, kaip dabar yra siūloma. Galima diskutuoti dėl kitų priemonių efektyvumo. Sveikatos sistema negali tylėti, nes didžiausių išlaidų patiriama dėl alkoholio besaikio vartojimo. Po Naujųjų metų sveikatos įstaigas užplūdo žmonės su įvairiomis traumomis ir kas kelintam, ypač kaime gyvenančiam vyriškiui, išsivystė baltoji karštinė, kadangi alkoholis vartojamas nesaikingai. Kenčia šeimos – žmonos ir vaikai.

Yra numatomos ir netiesioginės priemonės. Siūlome mokyklose įvesti pamokas apie žalingus įpročius: ne tik alkoholio, bet ir rūkymo, narkotikų vartojimo. Siūlome vaikams paaiškinti prevencijos priemones, mitybos įgūdžius, mokyti rengtis gyvenimui šeimoje. Tai būtų privaloma pamoka per savaitę, kuri galėtų baigtis įskaita ar net egzaminu.

Mes sakome, kad valstybė turi įsipareigoti didinti jaunimo užimtumą, ypač mažuose miesteliuose, kur jaunimui nėra kuo užsiimti. Jeigu valstybė įsipareigojo renovuoti 1000 mokyklų, kodėl negalima įsipareigoti per 5 metus renovuoti visus kultūros namus, įsteigiant ten užimtumo centrus. Dabar kultūros namai nešildomi, teveikia vienas choras, šokių būrelis, kurie įtraukia 10-15 žmonių. Kultūros namai turi tapti užimtumo centrais, kuriuose turi veikti šaškių, šachmatų, biliardo, kompiuterių kambariai, biblioteka, kad jaunimas ir vyresni žmonės turėtų kuo užsiimti.

Keli žodžiai apie dabartinę situaciją

Mūsų argumentai, kad netiesioginė reklama – logotipai yra nedraudžiami ir kad galima juos rodyti ir jokio preteksto nerodyti nebuvo, dabar pasitvirtina, kadangi krepšinis yra rodomas normaliu laiku. Dar daugiau – Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius Feliksas Petrauskas, pasirodo, turi tiesioginių ryšių su alkoholio pramone, alkoholio gamintojais. Ir tai jis slėpė. Jis prieš keletą metų dirbo Kauno "Stumbro" alkoholio gamykloje, o 2004 m. jis, pasirodo, buvo išrinktas Lietuvos aludarių garbės kodekso arbitražo arbitru. Arbitražo pagrindinis tikslas yra siekti, kad jie nebūtų baudžiami, o būtų siekiama susitarimo. Todėl mes įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir matėme daugybę pažeidimų, alkoholis buvo siejamas su tautiniais simboliais, viliojamas Lietuvos istorinėmis įžymybėmis, įtraukiami sportininkai, visuomenės veikėjai.

Norime padėkoti Algirdui Raslanui, Kūno kultūros ir sporto departamento gen. direktoriui, kuris yra pasakęs, kad TV3 akivaizdžiai vykdė šmeižto kampaniją ir apgailestavo, kad sportas yra eksploatuojamas per alkoholio reklamą.

Bet rezultatas jau yra pasiektas didžiulis, apie tai rašo žiniasklaida, ir, galima suprasti, kad ji yra mūsų pusėje. Girdėti ir verslo sluoksniuose balsų, kad verslininkai 10 proc. iš uždirbtų pinigų galėtų skirti socialinei reklamai. Šios lėšos būtų skiriamos Sveikatos ministerijai arba į atskirą fondą, kurį kontroliuotų ir parlamento nariai, ir Sveikatos ministerija, ir alkoholio gamintojai.

Mes sulaukėme didelio palaikymo – grupės Nepriklausomybės akto signatarų, Vyskupų konferencijos ir daugybės žmonių. Visuomenė suvokė problemos mastą.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008.01.09

Aplinkos ministras bėga iš skęstančio laivo?

2007-01-07 žiniasklaida pranešė, kad iš posto traukiasi aplinkos ministras Arūnas Kundrotas.

"Ministro atsistatydinimas man primena bėgimą iš skęstančio laivo, nes Vyriausybės veikla pastaruosius kelis mėnesius priminė skęstantį laivą. Kita vertus, ministras, kuriam buvo vykdoma interpeliacijos procedūra ir kuris nuo jos išsisuko vos vienu balsu, turėjo labai aiškiai suvokti, kad jo ir visos Vyriausybės veiklai aplinkosaugos srityje Seime pakankamos daugumos nėra", – sako šią žinią komentuodamas Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius.

A. Kubiliaus nuomone, A.Kundrotas suvokė, kad jo vadovaujamoje srityje yra susikaupę per daug didelių problemų, kurių jis jau nebesugeba išspręsti. Pvz., situacija, susiklosčiusi įgyvendinant aplinkosauginius europinius projektus, jau buvo tapusi skandalinga. Neaišku, kaip bus įgyvendinami ir iki 2010 metų užbaigti aplinkosauginiai projektai, kuriems buvo gauta Europos Sąjungos parama. Įgyvendinami nuo 2004 metų projektai pabrango 40 proc. Pabrangusių europinių projektų naštos dalį ministras bandė užkrauti savivaldybėms.

"Noras naštą permesti savivaldybėms buvo ėjimas į aklavietę. Dar galima būtų suprasti, jeigu toks naštos padalijimas savivaldybėms būtų buvęs sutartas nuo pat pradžių. Bet tai buvo padaryta tada, kai paaiškėjo, jog ministerija visą reikalą paskandino į tokią gilią duobę, kad išlipti nebegali", – sako A. Kubilius.

A.Kubilius absurdiškais pavadino "darbiečių" skleidžiamus gandus apie tai, jog neva Tėvynės sąjunga ir socialdemokratai susitarė paaukoti aplinkos ministrą.

TS pirmininkas Andrius Kubilius: Esminė švietimo problema – mokyklos ir mokytojo autoritetas

Prieš Kalėdas Seimo socialdemokratų frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė pasakė, kad mokytojai iš savo problemų neturėtų daryti politikos ir, jeigu mokytojams nepatinka, kaip yra sprendžiamos mokytojų problemos, jie gali išvažiuoti į užsienį.

Tai tipiškas šiandieninės valdžios požiūris: mokytojų mažų atlyginimų problema yra ne valstybės problema, o pačių mokytojų problema, – kitaip sakant, skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Kitaip sakant, yra demonstruojamas ultra libertaristinis požiūris – visos mūsų gyvenimo problemos turi išsispręsti savaime.

Su tokiu ydingu požiūriu niekaip negalime sutikti. Mokytojų streikas turi būti tas žadintuvas, kuris turi mus visus pažadinti ir kuris turi priversti suvokti aiškią realybę – šiuo metu švietimas, nepaisant garsių politikų pareiškimų, mūsų valstybėje nėra joks prioritetas. Jeigu mokytojai mato problemų, jie patys tas problemas turi ir spręsti. Tokia realybė yra katastrofiška. Sporto rūmų, stadionų, valdovų rūmų statybos yra aiškus prioritetas, bet ne mokykla, ne mokytojas. Tai geriausiai atspindi skaičiai. Šių metų Nacionaliniame biudžete lėšų, skiriamų švietimui, procentas nuosekliai mažėja: nuo 25 proc. 2004 metais iki 18.9 proc. 2008 metais. Randama šimtai milijonų stadiono statyboms, tačiau nerandama pinigų mokyklų renovacijai. Užtenka aplankyti kelias Vilniaus mokyklas, kad suvoktum, kokioje tragiškoje padėtyje tebėra mūsų mokyklos. Belieka tiktai trūktelti pečiais: kur dingo anksčiau skelbtas šūkis, kad Lietuvos tūkstantmečiui bus renovuota 1000 mokyklų? Premjeras laikraščiuose spausdinamose paklodėse giriasi, kad praėjusiais metais renovuota, berods, 40 mokyklų. Tokiais tempais mes tikrai nieko nepasieksim.

Esminė švietimo problema – mokyklos ir mokytojo autoritetas. Mokykla ir mokytojas yra atsakingi ne tik už žinių moksleiviui perteikimą. Jie atsakingi už asmenybių ugdymą. Asmenybės ugdyme svarbiausią vaidmenį atlieka paties ugdytojo asmenybės autoritetas. Kaip grąžinti mokyklos ir mokytojo autoritetą, galima ilgai ginčytis, bet keli dalykai yra aiškūs – pirma, turi būti matomas ypatingas valdžios dėmesys mokyklai; antra, mokytojo profesija turi tapti prestižine, o tai galima pasiekti tik tada, kai mokytojų gaunami atlyginimai bus taip pat prestižiniai. Prestižiniai, lyginant su kitų profesijų darbuotojų atlyginimais.

Šiandien mokykla ir mokytojai yra valdžios neveiksnumo įkaitai.

Mokytojų atlyginimai – yra viena iš skaudžiausių viešųjų finansų problemų. Jokiais biudžeto taupymais ar jo valdymo išlaidų mažinimais nerasime tokių pinigų, kokių reikia tinkamam švietimo finansavimui. Šiuo metu stebime švietimo sistemos degradaciją. Ir tai sakome ne mes, o tokie garbingi akademikai, kaip prof. E. Vilkas, G. Nausėda ir R. Kuodis. Neseniai paskelbtoje atnaujintoje Lietuvos ekonomikos ilgalaikėje strategijoje jie labai aiškiai atkreipia dėmesį į valstybės viešųjų finansų problemą:

“Lietuvos valdžios sektoriaus biudžeto pajamų santykis su BVP yra mažiausias ES ir pagal šį rodiklį Lietuva yra arčiau JAV ar Japonijos tradicijos, nei “gerovės valstybės” tradicijos, vyraujančios išsivysčiusiose ES (ir ypač Skandinavijos) šalyse. Nepaisant to, Lietuvos valdžia mėgina finansuoti labai daug funkcijų, apimant ir tokias daug lėšų reikalaujančias sritis, kaip sveikatos apsauga ar aukštasis mokslas, kurios šalyse, turinčiose panašaus dydžio biudžetą, didele dalimi yra teikiamos privataus sektoriaus”.

Ir to pasekmės yra tokios: “hysteresis efektas – jei viešojo sektoriaus darbuotojai ilgą laiką gauna menkas algas, jame išsivysto degradacijos procesas”, ir išeitis iš to matoma vienintelė:
“Apsisprendus dėl viešųjų programų aprėpties ir masto, reikia parinkti tokią mokesčių sistemą ir jos parametrus, kuri leistų surinkti reikalingas lėšas su mažiausiais ekonominio efektyvumo nuostoliais ir mažiausiais administravimo kaštais. Dabartinė mokesčių sistema pasižymi gausiomis išimtimis, kurios dažnai ir mažina ekonomikos efektyvumą, ir menkai prisideda prie socialinės nelygybės mažinimo”.

Taigi Lietuvos viešuosiuose finansuose, kur ir turime rasti esminių švietimo problemų sprendimą, susiduriame su viena esminių – solidarumo problema. Paradoksas – svarbiausi mokesčiai Lietuvoje didesni nei Estijoje, o biudžeto pajamos yra ryškiai mažesnės. Lietuvoje 2006 m. per biudžetą buvo perskirstoma 23,4 proc. BVP, Estijoje – beveik 37 proc. BVP. Kas nemoka realių mokesčių, t.y., kas nedalyvauja tame solidarume, gerai žinome – kūrybiniai darbuotojai, patentininkai ir iš esmės visas kaimas. Jei biudžetinis perskirstymas, atsisakant išimčių ir nedidinant mokesčių, nuo dabartinių 33.4 proc. pasiektų 38 proc., kaip siūlo akademikai, biudžeto pajamos, o tuo pačiu ir galimybės didinti išlaidas valstybėje, padidėtų 3-4 mlrd. litų. Tai ir būtų sprendimas tų problemų, apie kurias mes šiandien kalbame. Reikia rimtų susitarimų ne tik dėl atlyginimų, bet ir dėl viešųjų finansų tvarkymo.

Parengta pagal spaudos konferenciją, 2008.01.03