TS pirmininkas Andrius Kubilius: Opozicija valstybei gali padėti siūlydama Vyriausybei pasitikrinti pasitikėjimą Seime

Prasidėjus mokytojų streikams ministrė turės atsistatydinti

Noriu aptarti Tėvynės sąjungos Tarybos posėdyje svarstytas problemas. Kai kurie mūsų valstybės gyvenimo reikalai yra tokie svarbūs ir reikalaujantys tokių sparčių sprendimų, kad kai ką reikia kartoti vos ne kasdien. Taigi švietimo ir energetikos problemos. Tais klausimais Taryba priėmė atskirus dokumentus.

Švietimo srityje matome subrendusią gilią ir ilgalaikę krizę, kuri yra pasekmė užsitęsusio socialdemokratų valdymo. Socialdemokratų valdymo rezultatas – švietimui skiriamų biudžeto išlaidų dalis nuo 27 proc. 2002 metais sumažėjo iki 18 proc. 2008 metais. Ir tai yra akivaizdus įrodymas, kad žodžiai apie ypatingą prioritetą švietimui realiame gyvenime neįgyvendinami, dar daugiau – elgiamasi priešingai. Augant ekonomikai, augant biudžeto pajamoms nuosekliai mažėja santykinė dalis išlaidų, skirtų švietimui. Nors absoliučiais skaičiais tų pinigų šiek tiek daugėja, bet jų daugėja ne tiek, kiek leidžia auganti ekonomika. Ir tai reiškia, kad faktiškai per visus tuos pastaruosius 5-6 metus švietimo sistema buvo skurdinama. Ypač skaudi to pasekmė – ilgalaikis mokytojo profesijos prestižo ir mokytojo autoriteto smukimas. Mes tai matome kaip labai svarbią ir gilią problemą, kurios sprendimui siūlome skirti didžiausią dėmesį. Mokytojų atlyginimai yra gerokai mažesni nei vidutinis valstybės tarnautojų atlyginimas. Tai akivaizdžiai rodo, kad mūsų valstybėje mokytojas yra vertinamas mažiau negu vidutinis valstybės tarnautojas. Mes esame įsitikinę, kad mokytojų atlyginimas, kaip ir kitose ES valstybėse, turi būti bent 10 proc. didesnis nei vidutinis atlyginimas valstybės tarnyboje. Mes atlikome išsamią analizę, kaip atrodo atlyginimai kitose Europos valstybėse ir pamatėme, kad mokytojo atlyginimo vidurkis yra 10 proc. didesnis už vidutinį valstybės tarnybos darbuotojo atlyginimą.

Tačiau tai, ką Vyriausybės veiksmuose matome iki šiol, mums kelia vis didesnį nerimą. Vyriausybė iki šiol nevykdo mokytojams duotų įsipareigojimų. Ką reiškia apgaulingas Vyriausybės pasigyrimas – kad nuo sausio 1 d. Vyriausybė mokytojų atlyginimai padidėjo 15 proc.? Tai eilinis apgaulingas pasigyrimas. Tik mūsų iniciatyvos dėka praėjusių metų pavasarį, priešinantis Vyriausybei, Seime pavyko priimti sprendimą, pagal kurį visiems biudžetininkams, taip pat ir mokytojams, nuo sausio 1 d. atlyginimai buvo padidinti daugiau nei 11 proc. Vyriausybė prie to, kas buvo pasiekta Seime, mokytojams tesugebėjo pridėti tik beveik 4 proc. Skirtumas tarp valstybės tarnautojo atlyginimo ir mokytojo atlyginimo praktiškai nesumažėjo, tie 4 proc. – tai tik nago juodymas.

Daug pagrįstų abejonių kelia ir Vyriausybės pažadai didinti mokytojų atlyginimus 20 proc. nuo šių metų rugsėjo mėnesio. Tie pinigai jau yra biudžete, dėl to buvo sutarta Seime, bet abejotina, ar Vyriausybė, nesiūlydama nedelsiant peržiūrėti valstybės biudžeto, bus pajėgi savo pažadus tesėti, kadangi Tarptautinis valiutos fondas ir Europos Komisijos pareigūnai (konkrečiai komisaras Almunja) praėjusią savaitę viešai perspėjo, jog Lietuva greičiausiai nepajėgs įvykdyti prisiimto biudžeto pajamų plano. Dar daugiau nuostabos kelia Vyriausybės pastangos imituoti derybas dėl mokytojų atlyginimų 2009-2011 metais, kai net slogūs prisiminimai apie šią Vyriausybę jau bus išgaravę. Noriu priminti, kad šių metų rudenį vyks rinkimai ir aš nematau šansų šiai Vyriausybei tęsti darbą.

Suprantame mokytojų problemas ir teisėtą jų pasipiktinimą tokia valdžios politika. Kartu tikimės, kad Vyriausybės išprovokuotos mokytojų protesto akcijos dėl Vyriausybės neveiksnumo neužsitęs tiek ir nebus vykdomos taip, kad pakenktų vaikų ateičiai ir gerovei. Pirmiausia turiu mintyje abiturientų egzaminus.

Tėvynės sąjunga savo priimtame dokumente siūlo visuomenei ir valdantiesiems realių veiksmų planą, galintį padėti išeiti iš susidariusios krizės ir išvengti streikų: nedelsiant peržiūrėjus biudžetą, pateikus tam reikalingas pataisas, nedidinant biudžeto deficito (kitaip sakant, bendrųjų išlaidų), tuojau pat, per kovo mėnesį, pasiekti, kad mokytojų atlyginimai jau nuo kovo ar balandžio pradžios padidėtų 20 proc., nelaukiant rugsėjo mėnesio. Šalia to būtina, kad mokytojų pasitikėjimą visiškai praradusi švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė nedelsiant atsistatydintų iš pareigų. Tai būtų aiškus ženklas, kad Vyriausybė iš tikrųjų siekia susigrąžinti mokytojų pasitikėjimą. Mano įsitikinimu, jeigu prasidės mokytojų streikai, ministrė vis tiek bus priversta atsistatydinti. Tai geriau padaryti jau dabar.

Taip pat, atsakingai žvelgdami į valstybės raidą bei ateities perspektyvas ir prisiimdami už tai atsakomybę, kviečiame mokytojų profsąjungas su mumis tartis dėl ilgalaikio mokytojų atlyginimų didinimo programos, mokytojo profesijos prestižo kėlimo veiksmų plano bei kitų Lietuvos švietimo problemų sprendimo. Tarimasis dėl tokių perspektyvų su dabartine Vyriausybe yra tam tikra prasme absurdiškas ir vien tik eilinė Vyriausybės viešųjų ryšių akcija.

Tėvynės sąjunga, skirtingai nuo kitų partijų, kartais populistiškai žadančių visiems padidinti atlyginimus, nenurodant, iš kur bus paimtos tam reikalingos lėšos, ragina kalbėtis ne tik dėl nuoseklios mokytojų atlyginimų didinimo programos, kad per ateinančius trejus metus jų atlyginimai pasiektų tokį lygį, kuris bent 10 proc. viršytų valstybės tarnybos atlyginimų vidurkį, bet ir tartis dėl esminės valstybės viešųjų finansų sistemos reformos. Ją siūlo šviesiausi Lietuvos ekonomikos ir finansų protai ir ji yra išdėstyta ilgalaikės ūkio plėtros programoje. Tokia reforma pirmiausia turi būti paremta mokesčių mokėjimo solidarumo principu, tai yra – naikinant įvairias mokesčių lengvatas ir išimtis. Tokia reforma galėtų žymiai padidinti valstybės pajamas ir sustabdyti tai, ką tie patys mokslininkai vadina palaipsne švietimo sistemos degradacija, kuri dėl nepakankamo valstybės finansavimo eina vis gilyn ir gilyn.

Kokia bus mūsų energetika po 2010 metų?

Noriu pakartoti, kad po to, kai LR prezidentas V.Adamkus pasirašė Atominės elektrinės įstatymą, būtų nedovanotina politinė klaida ir toliau pagrindine artimiausio laikotarpio Lietuvos energetikos problema ir visuomenės svarbiausių diskusijų tema laikyti naujos atominės elektrinės ir "liūto" temą. Tačiau tai nereiškia, kad atominės elektrinės ir "liūto" reikalus mes paliksime be dėmesio. Po to, kai Prezidentas pasirašė įstatymą, reikia suvokti paprastą realybę – įstatymas bus įgyvendinamas, todėl mūsų pareiga yra pasiekti, kad jis būtų įgyvendinamas su didžiausia nauda ar bent mažiausia žala Lietuvai. Be abejo, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar tos abejonės, kurias išsako kai kurie teisininkai, kad pats esminis šio projekto principas – be konkurso vienam privačiam investuotojui leisti dalyvauti šiame projekte – neprieštarauja Konstitucijai; antra, reikia pasiekti, kad per atnaujintas derybas dėl sutarčių, ką Prezidentui prižadėjo ir Premjeras, ir "NDX energija" savininkai, būtų ištaisytos tos spragos, kurias ištaisyti mes, Tėvynės sąjungos nariai, reikalavome dar svarstymų Seime metu. Bet toliau labai svarbu būtų sukurti tinkamą viso projekto priežiūros sistemą, nes tai, ką dabar kuria premjeras G. Kirkilas, vadinamąjį “Leo” priežiūros komitetą – yra tiesiog pasityčiojimas – premjeras G. Kirkilas ir keli ministrai, taip pat ir žemės ūkio ministrė K. Prunskienė, prižiūrės visos Vyriausybės veiklą realizuojant "liūto" projektą. Tokio absurdo per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją dar neteko matyti. Ar galime įtikinti Vyriausybę keisti savo požiūrį į tokio svarbaus projekto priežiūrą, be abejo, turiu abejonių.

Tačiau vieną dalyką mes tikrai galime pakeisti – tai parlamentinę viso projekto priežiūros aplinką. Manau, kad pats laikas Seime, neatsiliekant nuo pilietinės visuomenės iniciatyvos, steigti bendrą opozicinę visų energetikos projektų, ne vien "liūto" projekto, priežiūros grupę, kviečiantis į talką ir geriausius specialistus. Statutas tokias galimybes numato. Todėl dar šią savaitę pasiūlysiu opozicijos atstovams pradėti tartis dėl tokios grupės sudarymo, nes, mano įsitikinimu, didžiausiu deficitu šiai Vyriausybei, kaip iki šiol sprendžiant (ar nesprendžiant) energetikos problemas, tampa laikas. Ir kartais susidaro vaizdas, kad Vyriausybei yra labai naudinga, jog opozicija bei visuomenė ir toliau kalbėtų tik apie "liūtą" ir atominę elektrinę, taip nukreipiant dėmesį nuo kitų, žymiai greičiau užgriūsiančių problemų.

Nauja atominė elektrinė, jeigu bus statoma, bus pastatyta ne anksčiau kaip 2017 m., o labiausiai tikėtina, kad – apie 2020 metus. Latviai sako, kad tik apie 2025 metus. Jeigu šiai G.Kirkilo vadovaujamai Vyriausybei dar iki Seimo rinkimų nepavyks pasiekti, kad Europos Sąjunga Ignalinos AE II bloko veiklą leistų pratęsti nors keletą metų, bent kol Lietuva pasistatys elektros tiltus, Lietuva jau 2010 sausio 1 d. susidurs su milžiniškomis ekonominėmis problemomis, apie kurias Vyriausybė vengia atvirai kalbėti ir kurių niekaip neišsprendžia tik 2020 metais galimai pradėsianti veikti nauja atominė elektrinė.

Jeigu, nepaisant mūsų visų raginimų ir viešų laiškų Prezidentui, kuriuos rašėme praėjusių metų gruodžio mėn., artimiausiu metu Vyriausybė ir toliau demonstruos savo totalinį nesugebėjimą rasti atsakymą į klausimą, kokia bus mūsų energetika nuo 2010 metų, po poros mėnesių jį užduoti jau bus vėlu.

Mūsų atsakymai į šį klausimą yra išdėstyti TS memorandume, kurį parengėme kaip pagrindą tolesnei diskusijai. Kaip teigiame Memorandume, didžiausią nerimą kelia tas faktas, kad Vyriausybė nei tinkamai derasi dėl Ignalinos AE II bloko veiklos pratęsimo, nei tinkamai rengiasi tam atvejui, jeigu IAE II bloko veiklą nepavyks pratęsti.

Tokio Vyriausybės tariamo darbo pasekmė greičiausiai bus tokia, kaip yra parodyta mūsų Memorandume: 2010 m sausio 1 d. Lietuvos buitiniams vartotojams elektra kainuos ne 33 centus, kaip dabar, o visus 59 centus, arba, kitaip sakant, pabrangs ne mažiau kaip 80 proc. Ir dar turėsime džiaugtis, kad "Gazprom" parduos mums beveik dvigubai daugiau dujų nei šiandien, iš kurių galėsime gaminti reikalingą elektrą. O premjeras kalba kažkokius ekonominius niekus, tvirtindamas, kad ir po II bloko uždarymo Lietuvoje buitiniams vartotojams elektra kainuos tik 40 centų. Tai skamba lygiai taip pat, kaip ir šiandieniniai Premjero tvirtinimai, kad maisto prekės pastaruoju metu atpigo 20 proc.

Artimiausiu metu kviesime Vyriausybės vadovą ir atsakingus ministrus išsamiai diskusijai dėl mūsų Memorandume išdėstytų problemų, nes esame įsitikinę, kad jame aptartos problemos šiuo metu yra pačios svarbiausios ir aktualiausios. Todėl kviečiame ir Seimo opoziciją, ir pilietinę visuomenę nepasiduoti pagundai ilgą laiką pasilikti įsitvėrus vien tik “liūto” uodegos ir nematyti kitų energetikos problemų. Jeigu artimiausiu metu per kelis mėnesius nerasime sprendimų toms problemoms, kurios mums gresia po 2 metų, tai yra 2010 sausio 1 d., tai po 2 metų tų problemų neišspręs ir joks "liūtas". Kita vertus, neapleidžia jausmas, kad 2 metai, likę iki Ignalinos II bloko uždarymo, ir 2 metų laikotarpis, numatytas dabar "liūto" kūrimo sutartyse, po kurio NDX galės laisvai pardavinėti savo akcijas – sutampa neatsitiktinai. Ar nebus taip, kad po 2 metų Lietuva liks ir be Ignalinos II bloko, ir su 80 proc. brangesne elektra, ir dar su NDX, bėgančiu iš šio "liūto" projekto?

Taip matant visą energetikos reikalų peizažą, be abejo, tenka konstatuoti, kad tokių problemų, kurias energetikos reikaluose kelia Vyriausybės neveiklumas, neišspręs nei vien parlamentinės opozicijos pastangos, nei visuomenės grupių organizuojami referendumai. Jeigu Vyriausybė artimiausiu metu nieko nedarys šioje gyvybiškai svarbioje srityje, neišvengiamai turėtų būti keliamas pasitikėjimo ja klausimas.

Seime yra iniciatyvų Premjerui dėl jo nesugebėjimo ginti valstybės interesus, gimdant "liūtą", pareikšti interpeliaciją. Nors dar nematėme to interpeliacijos projekto, manau, kad būtų išmintingiau Premjerui interpeliacijoje formuluoti klausimus ne vien dėl "liūto". Energetikos situacija po 2010 m. ir Vyriausybės nedovanotinas neveiklumas šioje srityje, kurį Premjerui yra labai patogu pridengti diskusijomis dėl "liūto" reikalų, kelia žymiai svarbesnių klausimų interpeliacijai. Kaip ir mokytojų situacija, kelianti ne tik ministrės R. Žakaitienės, bet ir Premjero atsakomybės klausimą. Yra ir daugiau klausimų Vyriausybei dėl jos sugebėjimo spręsti valstybės gyvenimo problemas. Bet kuriuo atveju nematau priežasčių, kodėl mes turėtume rūpintis Premjero ir Vyriausybės išlikimo klausimu.

Esame konstruktyvi opozicija ir visada stengiamės ieškoti valstybės problemų sprendimo būdų, nepaisant to, kas yra valdžioje. Kiti, būdami opozicijoje, dažnai galvoja, kaip tas valstybės problemas garsiau ir geriau išnaudoti savo populiarumui. Tačiau, kai pagrindine problemų priežastimi pasidaro Vyriausybės neveiklumas, tai opozicija valstybei gali padėti tik vienu būdu – siūlydama Vyriausybei pasitikrinti pasitikėjimą Seime.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-02-25

TS pirmininkas Andrius Kubilius: Uždrausti opozicines partijas?

Nors esu pats sau pasakęs, kad kritikuoti dabartinę valdžią nebėra jokios prasmės ir kad daugiau tuo nebeužsiimsiu, nes, ką galvoju apie ją, jau ne kartą esu sakęs, tačiau pastarųjų dienų įvykiai neišvengiamai verčia dar kartą grįžti prie to paties. Keletą žodžių noriu tarti apie socialdemokratų inicijuotą Seimo nutarimo projektą, kuriuo žadama tirti esminį klausimą: kodėl konservatoriai kritikuoja "liūto" projektą.

Socialdemokratų įregistruotas Seimo nutarimas, kuriuo norima tirti, kas ir kodėl kenkia “liūtui”, – yra tokia iniciatyva. Labiau pakenkti pačiam “liūtui” būtų sunku sugalvoti. Persekiojimas tų, kurie kritikuoja Vyriausybės veiksmus, – iki to Lietuvoje dar nebuvo prieita. Kaip galima demokratinėje valstybėje įgyvendinti kokį nors svarbų strateginį projektą, jeigu už jo kritiką valdžia imasi persekioti projekto kritikus? “Liūto” rėmėjai elgiasi taip, kad jie atrodo kaip pasamdyti tam, jog jam labiausiai pakenktų. Neįsivaizduoju, kaip po šio nutarimo Prezidentas galės pasirašyti Atominės elektrinės įstatymą. Ar tikrai dėl atominės elektrinės Prezidentas gali nekreipti dėmesio į tiesioginį pasikėsinimą į demokratijos pagrindų likučius?

Tenka klausti – kaip suprasti tokį socialdemokratų veiksmą platesniame kontekste – juk, logiškai žiūrint, valdžia turėtų aiškintis ne tik konservatorių ir paksistų veiksmus, bet ir D. Kuolio, R. Kuodžio, L. Donskio, A. Mamontovo, jau nekalbant apie P. Auštrevičiaus ir A. Zuoko veiksmus, kritikuojant “liūto” gimimą, priežastis. Dar daugiau, tokį valdančiosios koalicijos veiksmą tenka vertinti kaip tiesioginį šantažą Prezidentui, kuriam yra tiesiogiai sakoma: jei įstatymas bus vetuotas, Prezidentas gali susilaukti parlamentinės komisijos, kuri tirs, ar Prezidento veto nėra grėsmė nacionaliniam saugumui.

Jeigu tai nėra sąmoningas kenkimas “liūtui”, tada turime valdančiąją koaliciją, kuri paprasčiausiai nebegali atsakingai ir išmintingai elgtis. Sveiko proto tokiame elgesyje nepastebėta. Kyla klausimas, kas verčia taip elgtis – ar tik elementari panika, ar dar kokios nors priežastys? Gal Premjero paskyrimo aplinkybės yra tokios skaudžios, kad dėl paslapties išsaugojimo yra aukojama ne tik demokratinės valstybės įvaizdis, bet ir “liūto” projekto paskutinieji įvaizdžio likučiai?

Vis tiek kyla klausimas, kas norėtų ir galėtų taip rafinuotai pakenkti strateginiam “liūto” projektui? Kam gimė tokia “geniali” mintis? Suprantama, kad Premjerui nemalonu, jog Seime atsirado iniciatyvų tirti, kokį vaidmenį vaidino "Dujotekana", jam tampant Premjeru. Ar nėra taip, kad šiuo Seimo nutarimu ta pati "Dujotekana" dabar tikisi ne tik nukreipti dėmesį nuo savo vaidmens Premjero paskyrime, bet ir suduoti triuškinamą smūgį “liūto” projektui?

Šiaip jau galėtum tik pasijuokti iš tokio socialdemokratų elgesio, laikydamas tai tiesiog desperacijos ar panikos sukeltais veiksmais. Tačiau tenka atkreipti dėmesį į tai, kad tokių veiksmų, kai valdžia imasi persekioti opoziciją, matome vis dažniau, ir dažniau – Tėvynės sąjunga pradžioje buvo paskelbta teroristine organizacija, dabar jau organizacija, kuri kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Bandymas susidoroti su A.Matulevičiumi, interpeliacija man – tai vis tos pačios opozicijos persekiojimo mozaikos sudėtinės dalys. Kas toliau – belieka tik uždrausti opozicines partijas ar kritiškai nusiteikusias pilietines organizacijas, o vadovus sodinti į Lukiškes. Nors tai skamba ir juokingai, bet aš nebegaliu atmesti ir tokio varianto.

Galima būtų į visa tai žiūrėti atlaidžiai ir su ironija, tačiau negali nematyti, kad valdantieji socialdemokratai tampa pavojingi ne tik sau, ne tik Vyriausybės skelbiamiems svarbiems strateginiams projektams, bet ir esminiams Lietuvos Respublikos gyvenimo principams – konstitucinės demokratijos principams. Demokratija žlunga ne tik tada, kai kas nors į ją pasikėsina momentiniu perversmu. Demokratija žlunga ir tada, kai palaipsniui ir beveik nepastebimai yra išplaunami jos pamatai. Nors, atrodytų, pastarųjų penkerių-šešerių metų Brazausko-Kirkilo valdžiai dar pakankamai toli iki Putino rezultatų, įvedant valdomą demokratiją, tačiau akivaizdu, kad per šį valdžios laikotarpį organiškos, tikros demokratijos Lietuvoje sumažėjo. Ir tai yra svarbiausias socialdemokratų valdymo pasiekimas. Socialdemokratai akivaizdžiai yra per ilgai užsibuvę valdžioje. Tai jau tiesiog kenkia Lietuvai.

O jeigu kas nors galvoja, kad mus tokiais nutarimais ir mūsų veiklos tariamais tyrimais gali išgąsdinti, tai yra tiesiog naivūs. Atrodo, kad jau visi turėjo progų įsitikinti, kad mūsų nei fabrikuotais kaltinimais dėl tariamai neteisėto “Mažeikių naftos” privatizavimo, nei bandant mums priklijuoti teroristų etiketes, nei bandant skandalingai nagrinėti, kaip kažkada mus finansiškai rėmė “Dujotekana”, nei bandant primesti mums tariamas sąsajas su Rusijos energetikais – niekas mūsų tokiais šantažais ar šmeižtais nepaveiks. Net ir bandymai įrodyti, kad su uošviene valdau visus Lietuvos vienuolynus, nieko nepakeis. Galime dėkoti socialdemokratams ir jų (ar jų) draugų oligarchų tampomoms spectarnyboms – kad tapome užgrūdinti. O to reikia, norint tokį iš praeities ateinantį nomenklatūrinį valdymą galų gale pasiųsti ten, kur jam ir priklauso būti – į istorinę praeitį, į istorijos šiukšlyną. Ir tam metas neišvengiamai ateina. Patys socialdemokratai tokiais nutarimais jį artina.

Socialdemokratai šiuo nutarimu gali padaryti vieną gerą darbą – įrodyti, kad tuo metu, kai Kaunui 2002-2003 metais vadovavo socialdemokratų meras G.Ašmys ir Kauno šiluminė elektrinė buvo “Gazpromo” privatizuota, o ją dabar valdo ta pati “Dujotekana”, tai buvo padaryta nesąžiningai. Tokiu atveju mes būsime pirmieji, kurie siūlysime pripažinti nesąžiningo privatizavimo sutartį negaliojančia.

Ir pabaigai: kaip bus su Atominės elektrinės įstatymu? Po to, ką mačiau pastarosiomis dienomis, galiu spėti, kad Prezidentas išsakys susirūpinimą ir pasirašys įstatymą. Premjeras išsakė ultimatumą – Prezidentas privalo pirmiausia pasirašyti įstatymą, ir aš nematau jokio ryžto Prezidento veiksmuose priešinantis Premjero šantažui. Įdomiausia, kad privatus verslas sutiko atnaujinti derybas, kuriose būtų buvę galima geriau apginti valstybės interesus, bet valstybės interesus atnaujintose derybose ginti atsisakė Premjeras. Ir Prezidentas turės tai tylomis praleisti pro ausis. Komisijos, kodėl Prezidentas vetavo įstatymą, socialdemokratams nereikės sudarinėti.

Va, taip ir gyvenam – dar negimęs "liūtas" baigia suvalgyti paskutinius tikros demokratijos likučius, liks tik iškabos – rinkimai, seimai, vyriausybės, kurie nieko nebereikš, nes viską spręs "liūtai" ir "liūtukai". "Liūtas" baigia suvalgyti ir paskutinius valstybės savigarbos likučius. Dar buvo vilties, kad Prezidentas bus tas paskutinis bastionas, kuris tą savigarbą apgins. Tačiau šiandien tokios vilties aš turiu jau labai nedaug. Prezidento siūlymai Vyriausybei po įstatymo pasirašymo dar kažką taisyti sutartyse bus tiesiog gražus priedas prie valstybės kapituliacijos akto. Kai Vyriausybė savo veiksmais paverčia valstybę kapituliante, kyla klausimas, kas yra laimėtojas. Laimėtoju tikrai netapo Lietuvos energetikos strateginė perspektyva, nes ja daugelis paprasčiausiai nebepasitiki. Laimėtoja netapo ir Vyriausybė, savo veikla sugebėjusi sunaikinti visuomenės pasitikėjimą svarbiu strateginiu projektu. Nemanau, kad dideliu laimėtoju jausis ir privatus verslas, labai stipriai pakenkęs savo įvaizdžiui.

Tai kaip dar ilgai Lietuva bus kankinama Vyriausybės, nuo kurios veiklos (ar neveikimo) visi pralaimi?

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-02-11

TS pirmininkas Andrius Kubilius: Yra didelis pavojus, kad ateinantys rinkimai bus oligarchiniai

Š.m. vasario 6 d. Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius, susirūpinęs politinių partijų finansavimo skaidrumu, susitiko su Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Z. Vaigausku.

A. Kubilių susitikti su Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Z. Vaigausku paskatino žiniasklaidos skelbiama informacija apie kai kurių partijų jau prasidėjusią rinkimų kampaniją bei nuskambėjas partijos “Tvarka ir teisingumas” pirmininko R. Pakso pareiškimas, kad jie išleis tiek pinigų, jog laimėtų daugumą Seime.

“Priežiūra tokių pinigų, kurie išleidžiami iki prasidedant rinkimų kampanijai, kaip išsiaiškinome su Z. Vaigausku, yra nepakankamai efektyvi lyginant su priežiūra rinkimų kampanijos metu. Žinoma, kad Darbo partija nelegaliai išleido 25 milijonus litų ir ne vien tik rinkimų kampanijos metu. Todėl tos priežiūros institucijos, kurios turėtų prižiūrėti, ar partijos skaidriai finansuoja savo veiklą, t.y. Vyriausioji rinkimų komisija ir Valstybinė mokesčių inspekcija, tų išlaidų negalėjo pastebėti. Iki šiol spragos tokioje priežiūros sistemoje nėra niekaip ištaisytos. Mes siūlėm Vyriausybei įsteigti prie STT specialų padalinį, kuris nuolat prižiūrėtų, to nėra padaryta. Mes matom, kad yra didelis pavojus, jog ateinantys rinkimai bus oligarchiniai – juose varžysis pinigai, o ne idėjos”, - po susitikimo kalbėjo A. Kubilius.

Tėvynės sąjungos pirmininkas A. Kubilius sakė su Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Z. Vaigausku sutaręs dėl iniciatyvų, kuriomis būtų galima pasiekti esminių persilaužimų dar iki rinkimų kampanijos.

“Kitą trečiadienį mes padarysime platesnį susitikimą ir jau turėsime pasiūlymų sąrašą, kaip pasiekti, kad partijų finansavimas būtų kuo skaidresnis. Siūlysime drausti finansuoti politines partijas juridiniams bei fiziniams asmenims ir sieksime, kad didesnę dalį partijų finansavime sudarytų valstybės dotacijos ir galbūt atskaitymai nuo žmonių mokamų mokesčių, jeigu jie pareikštų norą savanoriškai finansuoti partijas”,- sakė A. Kubilius.

A. Kubilius pastebėjo, kad labai didelė dalis partijų surenkamų lėšų skiriama reklamai televizijoje. Jis siūlo galvoti, kaip sumažinti TV reklamos galimybes, galbūt ją net uždrausti.

A. Kubiliui taip pat kelia nerimą, kad žiniasklaidoje, ypač rinkimų metu, galima pastebėti gana daug paslėptos reklamos, už kurią “sumokami dideli pinigai”.

“Reikia pasiekti esminių permainų, garantuojant rinkiminių kampanijų ir politinių partijų veiklos finansinį skaidrumą. Aš tikiuosi, kad siekiant šio tikslo, mes nebūsime vieniši”,- kalbėjo A. Kubilius.

TS pirmininkas Andrius Kubilius: Padarėme daug, kad pagerintume Atominės elektrinės įstatymą, bet…

Lietuvai branduolinės jėgainės reikia

Tėvynės sąjunga buvo, yra ir bus už tai, kad Lietuvoje būtų statoma branduolinė jėgainė, nes tai yra geriausias būdas didinti energetikos ūkio nepriklausomumą nuo Rusijos bei užsitikrinti patikimą elektros energijos tiekimą ateityje.

Visų derybų metu ir svarstant Atominės elektrinės įstatymą Seime Tėvynės sąjunga atsakingiausiai vykdė parlamentinės opozicijos funkciją: teikė daug pastabų dėl Vyriausybės laikysenos derybų su NDX metu, taip pat teikė daug siūlymų siekdama patobulinti įstatymą. Praktiškai buvome vienintelė frakcija Seime, ne tik opozicijoje, kuri nuosekliai nuo pat pradžių stengėmės atsakingai prižiūrėti visą nacionalinio investuotojo kūrimo procesą. Nors ir ne į visas mūsų pastabas buvo atsižvelgta ir ne visi siūlymai buvo priimti, tačiau ir derybines pozicijas, ir įstatymą mūsų pastangomis pavyko žymiai pagerinti, jis tapo kokybiškesnis, valstybės interesai yra apginti geriau:

- lyginant su pradiniais vertinimais galutinis turto vertinimas valstybei tapo žymiai palankesnis;

- įstatyme patikslintas Nacionalinio investuotojo veiklos tikslas, – dėl to padaugėjo teisinių garantijų, kad branduolinė jėgainė bus statoma, tai dabar priklauso tik nuo Vyriausybės valios;

- patikslinta, kad naujoji jėgainė turi veikti sinchroniškai su europinėmis elektros sistemomis;

- įdėta papildomų saugiklių dėl NDX turimų akcijų perleidimo.

Tačiau pačios derybos ir įstatymo priėmimas nebuvo skaidrūs, o Vyriausybė – akivaizdžiai nesugebėjo pakankamai ginti valstybės interesų. Visa Vyriausybės veikla šiuo laikotarpiu nekėlė pasitikėjimo, Vyriausybė nesugebėjo atsiriboti nuo įvairių neskaidrių įtakų, kurios paaiškėjo tiek VSD skandalo tyrimo metu, tiek ir pastaruoju metu, kai ėmė aiškėti G.Kirkilo vyriausybės sudarymo aplinkybės, tad ir bet kokie Vyriausybės sprendimai energetikos reikaluose kelia nepasitikėjimą dėl galimų neskaidrių įtakų.

Mes dėjome daug pastangų, kad skaidrumo, aiškumo ir aiškių įsipareigojimų bei garantijų šiame projekte būtų kiek galima daugiau, tačiau nuo pat įstatymo svarstymo Seime pradžios mums buvo aišku, kad į mūsų pastabas valdančioji koalicija gali ir neatsižvelgti, nes turi pakankamai balsų, kad priimtų sprendimą nekreipdami dėmesio į mus. Tai, kad į dalį mūsų pastabų buvo atsižvelgta, galime vertinti kaip tai, ką pasiekėme tik savo autoriteto dėka. Visų svarstymų metu mums buvo aišku, kad valdančioji dauguma pritars tik toms pataisoms, kurioms pritaria ir privatus investuotojas. Taigi turėjome ginti valstybės interesus, priešindamiesi bendroms buldozerinėms verslo ir Vyriausybės pastangoms. Vienintelis kelias pasiekti ką nors daugiau buvo sustabdyti įstatymo priėmimo buldozerį ir taip priversti grįžti prie derybų. Bet tai buvo galima pasiekti tik tada, jeigu socialdemokratai būtų negavę besąlygiškos Uspaskicho paramos. Kuo bus atsilyginta Uspaskichui – pamatysime. Kaip paprastai, vietoje diskusijų ir aiškinimosi dėl turinio buvo pasirinktas paprastesnis kelias, – susirasti tuos, kurie parems be jokių pastabų ar principinių pasiūlymų.

Taigi nepaisant to, kad į dalį mūsų pastabų buvo atsižvelgta, išliko daug projekto silpnų vietų, kurias ištaisyti buvo galima tik grįžus prie derybų ir pakeitus kai kurias nuostatas derybinėse sutartyse bei atsakius į neatsakytus klausimus. Kai derybų metu paaiškėjo, kad Nacionaliniame investuotojuje dalyvaujantis privatus investuotojas NDX vengia įsipareigojimo statyti naują branduolinę jėgainę bei įjungti Lietuvos elektros energetikos sistemą į UCTE, dėjome daug pastangų, kad įstatyme atsirastų aiškios teisinės garantijos. Kai ką pavyko pasiekti, tačiau nepavyko pasiekti, kad tas pats ir dar daugiau būtų įtvirtinta derybinėse sutartyse. Todėl tenka apgailestauti, kad taip ir nebuvo atsakyta į šiuos svarbius klausimus:

- kokioje teisinėje ir finansinėje aplinkoje veiks derybų metu nuo "Lietuvos energijos" atskirtos Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė bei Kauno hidroelektrinė;

- kiek gali kainuoti naujos branduolinės jėgainės statyba bei kiek gali kainuoti joje pagaminta kilovatvalandė elektros energijos;

- kaip teisiškai į būsimosios branduolinės jėgainės kapitalą bus įtraukta šiuo metu esanti Ignalinos AE infrastruktūra, kuri bus panaudota statant būsimąją jėgainę ir kaip tai mažins būsimuosius valstybės finansiniu įsipareigojimus;

- kokie bus atlikti darbai, kad didelės galios naujoji jėgainė galėtų sinchroniškai veikti europinėje elektros energetikos sistemoje.

Dabar jau tik nuo Prezidento priklauso ar į šiuos klausimus bus atsakyta ir tai, ar bus grįžta prie derybų dėl saugiklių ir garantijų. Tai svarbu ne tik dėl teisinių ir finansinių šio projekto detalių, bet ir dėl to, kaip visuomenė toliau vertins Lietuvos valstybę – ar kaip nuolankų stambaus kapitalo tarną, kaip kad viso projekto metu pasirodė Vyriausybė ir Seimo dauguma, paklusniai įvykdę privataus kapitalo valią, ar kaip drąsią valstybę, kuri yra pajėgi ir privačiam verslui parodyti, kad valstybės ir visuomenės interesai gali būti apginti, nepaisant to, koks didelis yra verslas. Prezidentas turi galimybę grąžinti visą procesą į demokratinei valstybei būtinus valstybės ir verslo santykių rėmus, bet neatrodo, kad jis tam ryžtųsi. Jeigu to nebus padaryta, jokios garantijos nepadės atominės elektrinės statybai, nes verslas supras, kad jis gali ką nori ir kaip nori daryti šioje valstybėje. Tai yra ir verslui, ir valstybei labai pavojingos pagundos perspektyva. Ir jeigu verslas, daug negalvojęs, po kurio laiko pasakys, kad nereikia atominės, tai tokia Vyriausybė, kokią dabar turime, paklusniai tą patį pakartos. Taigi turint tokį įstatymą, koks buvo priimtas, atominės elektrinės statybų garantija gali būti tik kieta Prezidento laikysena ir kitokia Vyriausybė, galinti kietai ir atsakingai ginti valstybės interesus.

Valdžios kritika opozicijai – aukščiausias jos darbo įvertinimas

Apie naujas koalicijas ir G.Kirkilo partnerystę su V.Uspaskichu nebėra ką daug kalbėti. Nieko nauja, lyginant su A. Brazausko laikais. Galime tik stebėtis savo ir dalies Lietuvos naivumu, kai su G. Kirkilo tapimu premjeru siejome kažkokias švaresnės ir skaidresnės politikos viltis, tikros demokratijos, apsaugotos nuo oligarchinio dominavimo viltis. Akivaizdu, kad dabartiniai socialdemokratai ir juos įtakojančios bei dominuojančios grupuotės yra nepajėgios tokiai politikai pasišvęsti.

Socialdemokratų aštuonerių metų valdymo rezultatas yra tas, kad Lietuvoje kyla vis daugiau abejonių dėl demokratijos principų ir turinio gyvybingumo.

Šiandien nematau jokių galimybių socialdemokratams tapti bent kiek kitokiems ir todėl jiems esant valdžioje nematau prasmės sieti kokių nors permainų vilčių. Bet šias socialdemokratų problemas, taip pat ir tai, kaip kas nors iš jų tampa premjerais, pirmiausia turi aiškintis patys socialdemokratai, jeigu jie dar yra pajėgūs tai patys daryti.

G. Kirkilo grįžimas prie to, ką paliko A. Brazauskas, yra dėsningas ir naudingas Lietuvai tuo, kad parodo labai aiškiai – tikėtis iš socialdemokratų kokių nors principinių permainų, kokios nors pažangos – jokių vilčių negalima turėti. Taigi vienintelis kelias – kiek galima greičiau atsisveikinti su tokio tipo politika. Koalicija “Vardan Lietuvos” ir yra pastanga tokią galimybę Lietuvos rinkėjams suteikti.

O pabaiga tokio naujo ir seno nomenklatūrinio valdymo tampa vis labiau desperacinė ir nervinga. Vienas iš naujesnių to pavyzdžių – nepasitikėjimo mano darbui Seimo pirmininko pavaduotojo pareigose pareiškimas. Manęs tokia socialdemokratų iniciatyva perdaug nenustebino. Nesilaikau postų ir anksčiau sakiau, kad jeigu bus aiški valdančioji dauguma, tai pagal statutą ir naujas proporcijas gali perimti vadovavimą komitetams, taip pat ir Europos reikalų komitetui. Tačiau kai valdančioji koalicija kaltina mane blogu darbu ir organizuoja susidorojimą daugumos balsais, tai aš tiesiog privalau ginti opozicijos teisę veikti taip ir tokiais būdais, kurie valdančiajai koalicijai gali ir nepatikti. Kai valdžia skundžiasi opozicijos veikla ir bando, naudodama daugumos galią, iš pareigų išstumti opozicijos atstovą, tai yra tiesiog aukščiausias opozicijos darbo įvertinimas. Lygiai taip pat, kai koks nors nenaudėlis ar nusikaltėlis skundžiasi, kad policija jį labai griežtai persekioja, tai toks nenaudėlio skundas yra geriausias policijos darbo įvertinimas. Taigi sveikinu valdančiosios koalicijos iniciatyvą ir tai darau dėl dviejų priežasčių, – pirmiausia, kad tai parodo socialdemokratų nesugebėjimą elgtis paprasčiausiai padoriai, antra, už tai, kad tiesiog esu sujaudintas tokio dėmesio mano asmeniui ir mano veiklai parlamentinėje opozicijoje. Būnant opozicijoje tai yra tiesiog neįkainojama dovana. Anksčiau galvojau, kad koalicija elgsis padoriai ir taip, kaip priklauso pagal statutą. Tačiau dabar matau, kad jos desperacijai nėra ribų. Net ir sveiko proto nebelieka. Taigi linkiu valdančiajai koalicijai sėkmės susidorojant su neįtinkančia opozicija.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-02-04