A. Kubilius: Gaila žiūrėti į besiteisinantį premjerą

Viktoro Muntiano pasitraukimas yra dėsningas reikalas. Galima netgi pasveikinti Seimo Pirmininką, kad jis tokioje situacijoje ilgai nedvejojo ir pasielgė pakankamai ryžtingai, nelaukdamas, kaip jau darosi įprasta, kokių nors galutinių teisinių išvadų. Šioje istorijoje tenka atkreipti dėmesį dar į vieną reiškinį – apie tai, kad kažkas įvyks, po ko Muntianui teks trauktis iš pareigų, Seimo koridoriai buvo pilni gandų dvi savaitės iki Velykų.

Galime tik spėlioti, ką tai reiškia – ar teisėsaugos institucijos ir specialiosios tarnybos nesugeba išlaikyti paslapties, ir jų turima slapta informacija atsiranda žiniasklaidoje anksčiau nei tai nusprendžia patys teisėsaugos institucijų vadovai, ar, kaip perspėja savo knygoje “Naujas šaltasis karas” žinomas apžvalgininkas Edward Lucas, kalbėdamas apie visą Centrinę ir Rytų Europą, - spectarnybomis šiose šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, vis dar yra manipuliuojama, labai lengvai panaudojant jas suinteresuotų grupių tarpusavio kovose. Abi versijos yra galimos ir abi yra prastos. Lietuvoje reikia kovoti ne tik su valdininkų ar politikų korupcija, reikia kovoti ir už žiniasklaidos skaidrumą, reikia kovoti ir už spectarnybų laisvę sąžiningai veikti, ginant valstybės interesus ir nebūti manipuliaciniais įrankiais kokių nors grupių rankose.

Šeštadienį partijos taryboje pasveikinau STT už sėkmingas kovos su korupcija operacijas Trakuose ir Kaune. Mums tenka apgailestauti, kad į vieną iš korupcinių istorijų Kaune buvo įsivėlęs ir mūsų buvęs kolega A.Balutis, kuris, privalau pabrėžti, šioje kadencijoje buvo eiliniu tarybos nariu, ne vicemeru. Vicemeru jis buvo ankstenėse kadencijose – tame tarpe ir tuo metu, kai meru buvo A.Garbaravičius. Partijos Taryba paragino A.Balutį nedelsiant atsisakyti ir Kauno savivaldybės tarybos nario mandato.

Valdančios koalicijos apsisprendimas į Seimo Pirmininko postą skirti Č.Juršėną mūsų nestebina, kadangi tai pakankamai profesionalus ir patyręs politikas. Tačiau padėties šalyje tai iš esmės nepakeičia. Valdančios koalicijos politikos bankrotas šiuo veiksmu nebus sustabdytas. Šiomis aplinkybėmis mes nesiruošiame dalyvauti operacijose, kurių vienintelis rezultatas - šio politinio bankroto ilgesnė agonija. Nematau prasmės opozicijai siūlyti savus kandidatus, tačiau turime prievolę įsitikinti - ar tikrai yra veikianti valdanti dauguma – todėl raginsiu opoziciją balsuoti prieš Č.Juršėno paskyrimą. Jeigu valdanti koalicija yra veikianti – ji nesunkiai įveiks tokį opozicijos išbandymą. Tačiau jeigu valdanti koalicija tokio išbandymo negalės įveikti, tai reikalaus žymiai gilesnių pertvarkų bankrutuojančioje valdžioje, ir, visų pirma, Vyriausybėje.

Be abejo, jeigu Č.Juršėnas taps Seimo Pirmininku, esame pasiruošę konstruktyviai dirbti, kad bent keli esminiai sprendimai šiame Seime nedelsiant būtų priimti – pradedant nuo mokytojų atlyginimų problemos sprendimo iki neatidėliotinų rinkimų finansavimo tvarkos pakeitimų. Šie darbai privalo būti nedelsiant atlikti ir tai galima vertinti kaip mūsų ultimatyvų reikalavimą.

Vyriausybės situacija yra žymiai prastesnė lyginant net ir su visų kritikuojamu Seimu. Jeigu valdančioje koalicijoje pakaktų išminties ir drąsos, ji pati nutrauktų šios varganos Vyriausybės ir premjero egzistavimą. Kartais būna net gaila ir graudu, žiūrint į vis su tariama bravūra besiteisinantį ir puldinėjantį į visas puses premjerą G.Kirkilą. Kirkilo aiškinimas, kad jis negali trauktis, nes nėra galimybės jokiems kitokiems politiniams sprendimams – yra ganėtinai juokingas. Jau sakiau, kad Kirkilas vis labiau primena A.Šleževičių. Panašiai po Rusijos krizės buvo susiklosčiusi ir G.Vagnoriaus situacija. Ir vienas, ir kitas galų gale pasitraukė, nelaukdamas kokio nors partijos apsisprendimo. Noriu priminti socialdemokratams, kas jų laukia, jeigu jie ilgam pasiliks bankrotinės agonijos situacijoje. 1999 metų pabaigoje, kai tapau ministru pirmininku TS reitingai pagal įmonės “Vilmorus” duomenis jau buvo nukritę iki 4.5 – 5.0 %, 2000 m. prieš rinkimus jie pakilo iki 7.5 proc. Po rinkimų mes turėjome 8 Seimo narių frakciją. Linkiu socdemams išvengti tokios perspektyvos.

Rytoj pagaliau bus svarstoma interpeliacija man. Turėjau ilgai reikalauti, kad tai pagaliau įvyktų. Dar kartą galiu pakartoti, kad nesijaučiu nusižengęs tuo, kuo mane kaltina. Jeigu valdanti koalicija, turėdama balsų daugumą, norės susidoroti su vienu iš opozicijos žmonių, - gali tai padaryti. Tai, kad valdanti dauguma taip bando susidoroti su opozicija, tai tik opozicijos darbo įvertinimas. Rusijoje ar Kinijoje su opozicija taip pat yra susidorojama. Pamatysime, kur mes Lietuvoje einame.

Andrius Kubilius: Kalba Tėvynės Sąjungos taryboje

Yra gerų naujienų ir ne tokių gerų naujienų.

Pradėsiu nuo gerųjų: pavasaris tikrai jau ateina. Šiandien gražiai šviečia saulė, rytoj bus dar šilčiau. Netrukus upėse ir ežeruose pradės ‘eiti’ lydekos, ko nesulaukęs premjeras nesutinka atsistatydinti.

Gerai yra ir tai, kad STT pradėjo ryžtingai kovoti su korupcija. Trakų ir Kauno operacijos yra viltingas ženklas ir todėl sveikinu STT.

Tačiau blogai yra tai, kad ir buvęs mūsiškis Balutis, atrodo, kažkaip į tas Kauno istorijas buvo įsipainiojęs. Tačiau tai nieko bendro nei su mūsų frakcijos Kauno savivaldybėje, nei su partijos veikla neturėjo. Vis tik ši mūsų buvusio kolegos istorija yra griežtas perspėjimas mums visiems, - mes patys su tuo nesitaikstysime, dėl to niekam neturi būti jokių abejonių.

Blogai yra ir tai, kad veiksmingesnė kova su korupcija yra kompromituojama vieno dienraščio ir už jų stovinčių to paties ‘draugų’ būrio, dar nuo praeitų metų degančių neapykanta konservatoriams. Išpuolis prieš Rasą Juknevičienė, visiškai niekuo nepagrįstas jos šmeižtas buvo ilgalaikių šio dienraščio tendencijų viršūnė, veiklos metodais sulyginusi jį su “Laisvu Laikraščiu” ar “Karštu Komentaru”. Su pastaraisiais mes jau nuo seno jokių reikalų neturime. Kai tai pasakėme ir apie žinomą dienraštį, pastarasis labai susinervavo. Ką padarysi tai jų problema, ne mūsų...

Kitos naujienos yra nei šiokios, nei tokios. Apie dabartinę valdžią neturiu ką daug pasakyti nes viskas jau yra pasakyta. Nežinau tik kokiais žodžiais tai, ką dabar matome būtų galima tiksliausiai įvardinti. Aš vartoju žodį – “bankrotas”. Perfrazuojant Daliaus Stanciko puikų tekstą "Jie" - tai, ką matome yra "jų" politikos bankrotas. Tai "jų" bankrotas. Tai šių dienų lietuviškos, tokios politikos (jeigu tai, ką matome dar galima vadinti politika) bankrotas.

Aš nesiimsiu kruopščiai analizuoti, kodėl “jie” atėjo iki tokio bankroto. Galima įvardinti daug priežasčių, bet jų esmę ko gero geriausiai atskleidė praeitų metų VSD reikalų tyrimas ir “jų” elgesys to tyrimo metu. Jau tuo metu sakėme, kad tai atves į jų bankrotą. Taip jau sutapo, kad po to, kai nutraukėme paramos sutartį, bankrotas tik paspartėjo.

Taigi valdžia bankrutuoja. Tą prognozavome dar gruodžio mėnesį. Tuo metu siūlėme ir vienintelę racionalią išeitį – ankstesnius rinkimus. Tačiau valdžios koalicija to išsigando. Dabar turime to pasekmes – visišką bankrotą, kai valdžiai vienu metu tenka galvoti kaip pakeisti ir Seimo Pirmininką, ir Ministrą Pirmininką. Neišgelbės ir Juršėno paskyrimas, nes problemų ašis – Vyriausybė ir jos vadovybė. G.Kirkilui senai jau reikėjo trauktis, nes dabar jau tampa A.Šleževičiaus analogu. Tačiau tikėtis, kad “aplinka” leis jam taip pasielgti, net ir pradėjus “lydekoms eiti”, yra mažai vilčių. O tai reiškia, kad valdančios koalicijos agonija gali tęstis iki pat rinkimų spalio rudenį.


Šiaip jau tokia užsitęsusio politinio bankroto situacija, atrodytų, nėra kažkas ypatingo. Lietuvos žmonės jau kurį laiką demonstruoja gebėjimą visai neblogai gyventi, kai atrodytų Lietuva iš viso gyvena be jokios vykdomosios valdžios. Ir nieko – įmonės nesustoja, žmonės dirba, džiaugiasi artėjančiu pavasariu, leidžia pinigus parduotuvėse ir restoranuose, ir , rodosi, visai nebekreipia dėmesio į tai kas darosi Seime ir Vyriausybėje. Nes ką ten daug žiūrėsi į politinio bankroto kančias.

Galėtum sakyti, kad Lietuva darosi panaši į europietišką Belgiją, kuri po praeitais metais įvykusių rinkimų daugiau nei pusę metų gyveno be jokios Vyriausybės, nes išrinktas parlamentas negalėjo susitarti dėl naujos koalicijos formavimo, ir gyvenimas Belgijoje nesustojo.

Nors ir graži bei paguodžianti, tačiau tokia analogija su Belgija mums būtų labai pavojinga ir saviapgauliška. Šalis, jos žmonės, gali visai neblogai kurį laiką išgyventi ir be jokios normalios valdžios ar Vyriausybės, tačiau ekonominių ir socialinių sunkmečių akivaizdoje, toks valdžios deficitas ar vakuumas gali turėti katastrofiškų pasekmių visam mūsų gyvenimui. Ir tokios pasekmės gali būti ilgalaikės.

Galėtumėme, gana ramiai žiūrėti į šios “valdžiukės” užsitęsusią agoniją, jeigu ne trys esminės problemos, kurios reikalauja neatidėliotinų sprendimų ir nebankrutavusios, bent šiek tiek veikiančios valdžios dar iki Seimo rinkimų. Tarp tokių problemų aš jau net ir neminėsiu mokytojų atlyginimų problemos, kur Vyriausybę priversti ką nors nuspręsti artimiausiu metu (nes be Vyriausybės sprendimų pats Seimas nieko negali mokytojams padėti) mes su Rimu Dagiu galime tik viešais ultimatumais.

Trys esminės problemos apie kurias noriu keletą žodžių tarti yra tokios:
a) šio rudens Seimo rinkimų skaidrumas;
b) 2009 metų biudžetas;
c) 2010 metų energetika;

Pirma: Apie Seimo rinkimų skaidrumo problemas jau ne vieną kartą esu kalbėjęs. Jeigu per balandžio mėnesį Seime nepriversime priimti būtinų pataisų, susijusių su partijų veiklos ir rinkimų finansavimo priežiūra, kuri kaip parodė Darbo partijos 25 mln. litų neteisėtų pinigų byla, yra visiškai skylėta, jeigu neuždrausime juridinių asmenų paramos partijoms, jeigu neuždarysime fizinių asmenų paramos partijoms skylių, kai Seimo nariai po 30 tūkst. tariamai savų pinigų skiria savo partijoms, jeigu neuždrausime reklamos televizijose, jeigu neuždrausime ministrų savireklamos už biudžeto pinigus – tai rudenį turėsime ne rinkimus, o jų parodiją, su labai skaudžiomis pasekmėmis Lietuvai.

Antra problema – 2009 metų biudžetas.

Visų pirma yra akivaizdu, kad ir Lietuvos ekonominis garlaivis vis giliau įplaukia į neramius vandenis: Lietuva pati turi nemažų makroekonominių problemų: spartų darbo jėgos kainos kilimą, nesustojamai didėjančią infliaciją ir einamosios sąskaitos deficitą, tarptautinių reitingų agentūros mažina Lietuvos skolinimosi reitingus, dėl to brangsta valstybės skolinimasis, sparčiai prastėja padėtis nekilnojamo turto rinkoje, prastėja įmonių finansinė padėtis, atsiranda įtampų tarpusavio atsiskaitymuose, šalia to, akivaizdu, kad audros Wall Street’e ir galima tarptautinė finansinė krizė palies ir Lietuvą.

Visų tokių problemų fone, pagal galiojančia tvarka jau balandžio mėnesio pabaigoje finansų ministerija turi patvirtinti pagrindinius kitų metų biudžeto skaičius. Pats biudžetas kaip žinia Seime bus tvirtinamas iš karto po Seimo rinkimų. Tai ką jau šiuo metu tenka girdėti, verčia labai stipriai nerimauti dėl bankrutuojančios valdžios gebėjimų tinkamai pasiruošti ne tik energetiniam, bet ir biudžetiniams išbandymams.

O išbandymai yra tokie: kaip tenka neoficialiai girdėti iš Finansų ministerijos, dėl praeitais metais priimto nelabai logiško Fiskalinės drausmės įstatymo įgyvendinimo, kitais metais valstybės išlaidos galės didėti absoliučiais skaičiais tik apie pusantro milijardo litų. Tenka pastebėti, kad pavyzdžiui šių metų biudžete lyginant su praeitų metų biudžetu išlaidos padidėjo beveik šešiais milijardais litų, tai yra beveik 30 %. Tiek pat šiais metais padidėjo ir pajamos. Tačiau kitais metais bus kitaip ir biudžeto išlaidos galės augti maždaug tik 5%, tai yra maždaug dvigubai mažiau nei prognozuojama 10% infliacija. Ir toks išlaidų apribojimas praktiškai visai nepriklauso nuo to kiek padidės valstybės biudžeto pajamos. Galima įsivaizduoti, kaip visų ekonominės krizės požymių akivaizdoje visai ekonomikai ir socialiniams reikalams smogs toks valstybės išlaidų mažinimo šokas, kai išlaidos augs mažiau net infliacinių kainų augimo. Kažin ar toks smūgis yra išmintingas ir taip stojančiam ekonomikos traukiniui. Bet šiuo metu tai yra suplanuota. Toks planas reiškia, kad augančių kainų akivaizdoje, valstybės sektoriaus (tame tarpe mokytojų, medikų ir kitų grupių) atlyginimai turės būti paprasčiausiai užšaldyti. Tokio užšaldymo visas pasekmes šiandien net ir sunku suvokti.

Yra galimybių tokių finansinių šokų išvengti, yra galimybių susitvarkyti su valstybės biudžeto pajamomis ir išlaidomis, numatyti ir pakankamai didelį jų augimą ir praktiškai subalansuotą biudžetą, bet tam reikia ne bankrutuojančios valdžios, o valdžios su kuria būtų galima tartis dėl esminių mokestinės politikos pertvarkų. Ir ne kokių nors eilinių pasapnavimų apie progresinius mokesčius, kurie nesprendžia jokių esminių viešųjų finansų problemų, o mokestinės politikos pertvarkos, atsisakant visų mokestinių lengvatų ir išimčių, ir taip į biudžetą surenkant papildomai ne mažiau poros milijardų litų. Bet tą reikia daryti dabar dar iki vasaros, nes rudenį po rinkimų bus vėlu. Ir tada 2009 metai bus toks šios bankrutuojančios valdžios palikimas Lietuvai, kad džiaugsmo nebus niekam – nei žmonėms, nei naujai valdžiai.

Ir trečia problema, kurios esminių sprendimų reikia dar iki Seimo rinkimų – tai 2010 metų energetika.

Kas kelia didžiausią rūpestį? Tikrai ne tai, kad taip įnirtingai per Seimą valdžios stumtas “liūtas”, niekaip negimsta, nes , girdi, Premjeras neranda laiko aptarti sutarčių. Nors ir tai, rodo kad valdžios bankrotas ją paprasčiausiai suparalyžiavo.

Akivaizdu, kad artimiausias pusmetis iki rinkimų bus ypatingai svarbus sprendžiant ne tiek “liūto” reikalus, bet tikrus Lietuvos energetikos reikalus, kurie gali po 2010 metų pasukti katastrofiška linkme. Jeigu artimiausiu metu valdžiai nepavyks rasti kartu su ES vadovybe tinkamo Ignalinos AE problemų sprendimo, tai nuo 2010 metų gresiantis elektros energijos kainos išaugimas gyventojams daugiau nei dvigubai: nuo 33 cnt/kwh iki 75 cnt/kwh reikš ne tik žiaurų smūgį gyventojų piniginėms, bet ir visos infliacijos pakilimą 3-4%, bei BVP augimo sumažėjimą tais pačiais 3-4%. Tokios ekonominės katastrofos visas pasekmes šiandien būtų nelengva ir įvardinti – tai ir įmonių bankrotai, bedarbystė ir padidėjusi emigracija, ir galų gale euro įsivedimo nutolimas į labai tolimą perspektyvą.

Taigi štai tokios svarbiausios problemos, kurių sprendimas priklauso nuo valdžios. Galima būtų vardinti jų ir žymiai daugiau – ir kylančios kainos, ir dviguba pilietybė, bet aš įvardijau tik tas, kurių nesprendimas artimiausiu metu valstybei gali turėti katastrofiškų pasekmių. Mūsų galimybė padėti valstybei tokiomis valdžios agonijos sąlygomis faktiškai yra tik viena – nepasitikėjimas Ministru Pirmininku. Valdanti koalicija skelbiasi veikianti, taigi gali pasiskirti ir naują Seimo Pirmininką, ir Ministrą Pirmininką, tikrai bus geriau nei dabar yra. Mes galime tik kelti klausimą ar dar yra tokia valdanti koalicija, kuri skelbiasi veikianti. Manau, kad ir Prezidentas neturėtų likti nuošaly ir tik iš šalies stebėti, kur Lietuvą veda šiandieninis valdžios bankrotas.

Štai tokios yra mūsų gyvenimo naujienos, kurios labai aiškiai apibrėžia tai kaip vyks ir kokios svarbos bus Seimo rinkimai.

Matydamas visą situaciją ir visas galimas pasekmes, aš galiu pasakyti tik vieną – mes turime laimėti šiuos rinkimus. Tai nebus lengva, bet misija yra įmanoma.

Jūs įsivaizduokite pasekmes, jeigu mums to nepavyks padaryti. Jūs įsivaizduokite pasekmes to, jeigu būsimame Seime daugumą turės Uspaskicho – Pakso – Prunskienės blokas. Pirmieji du mano dažnai cituojamos knygos “Naujas šaltasis karas” autoriaus Edward Lucas tiesiai yra įvardijami, kaip naujojo šaltojo karo kariai, kovojantys Rusijos pusėje. Apie šatrijas aš geriau nekalbėsiu. Kas būtų tokios daugumos premjeras: Uspaskichas, su galimybe Lietuvai turėti premjerą, kuris vėl pabėgs į Maskvą, Audriaus Butkevičiaus ir Lementausko duetas, Paulauskas su Zujevu, ar pati “kunigaikštienė” . Klausimas kas tokiu atveju spręstų tikrai sudėtingas ekonomines ir energetines Lietuvos problemas. Kokia valdžia? Lietuvos ar Kremliaus. Ar tiesiog vietinis gazpromas?

Todėl dar kartą sakau, mes turime laimėti rinkimus ir ant savo pečių užsikrauti ypatingai sunkų palikimą. Bus dedamos visos pastangos, kad to neįvyktų. Dabartinė valdžiukė naudos viską, kad tik neprarastų savo įtakų: susidės ir su Paksu, ir su Uspaskichu, ant mūsų galvų paleis visą šmeižtą ir visą dar “jų” likusios įtakos spectarnyboms galią. Bet mes tai turėsime įveikti. Kitos išeities nėra. Išeities ne mums, išeities Lietuvai kitos nėra, nors tai ir skamba patetiškai. Šaltasis karas vyksta Lietuvos teritorijoje. Ir mes esame priešakinėje linijoje.

Štai tokiomis aplinkybėmis šiandien mes turime padaryti dar vieną svarbų darbą – tai patvirtinti mūsų susijungimo su krikščionimis demokratais dokumentus, kad gegužės pradžioje galėtume surengti jungiamąjį suvažiavimą.

Linkiu energingo darbo.

Dėl išpuolio prieš demokratiją ir Tėvynės Sąjungą

TĖVYNĖS SĄJUNGOS PREZIDIUMO PAREIŠKIMAS

Dėl išpuolio prieš demokratiją ir Tėvynės Sąjungą
2008 m. kovo 19 d.


“Lietuvos ryte” paskelbtą įžūlią klastotę, metančią dėmę Tėvynės sąjungos vicepirmininkei Rasa Juknevičienei, vertiname kaip šiurkštų išpuolį prieš demokratiją. Tai jau ne pirmas šio dienraščio bandymas susidoroti su asmenimis, kurie nuosekliai priešinasi valstybės griovimui ir užvaldymui.

Peržengta riba, už kurios laikraštis tampa perkamu įrankiu įvykdyti politinius užsakymus ir visuomenės dezinformavimo priemone.

Žuvus pulkininkui Vytautui Pociūnui ir Seime pradėjus tyrimą dėl VSD veiksmų, Tėvynės sąjungą ėmė pulti asmenys, išsigandę šio tyrimo ir jų įtakos valstybės valdyme galimo sumažėjimo. Tuo metu turėdami valdomą Valstybės saugumo departamento vadovybę ir juos aptarnaujančią žiniasklaidą, šie asmenys nuolat kurpė ir tebekurpia apgailėtinas šmeižto atakas. Toks buvo bandymas Tėvynės sąjungą sieti su kažkokia teroristine organizacija, vėliau –nenusisekęs bandymas keršyti dėl laikysenos kuriant LEO.LT, o pastarosiomis dienomis – precedento neturinti šmeižto ataka prieš Tėvynės sąjungos pirmininko pavaduotoją Rasą Juknevičienę.

Prieš penkerius metus Lietuvą sudrebinęs Rolando Pakso skandalas, atvedęs į jo atstatydinimą iš Prezidento pareigų, deja, netapo precedentu politinės sistemos apsivalymui. Atvirkščiai, didžiulę valdžią savo rankose sukaupė šešėlinės grupės, kurios norėdamos išlaikyti ir sustiprinti savo įtaką valstybėje, naudoja itin brutalius ir apgailėtinus metodus – melą, šmeižtą ir kitus nedemokratinėse valstybėse vartojamus politinio veikimo būdus. Joms tarnaujantis dienraštis jau susilygino su tokia šmeižikiška bulvarine spauda kaip “Laisvas laikraštis” ir “Karštas komentaras”. Su šiais leidiniais mes nuosekliai laikomės nuostatos nebendradarbiauti.

Esame įsitikinę, kad tyčia šmeižianti šešėlines grupuotes aptarnaujanti žiniasklaida yra žodžio ir spaudos laisvės kompromitacija, todėl kviečiame visus Tėvynės sąjungos narius ir rėmėjus nuo šiandien atsisakyti “Lietuvos ryto” prenumeratos ir bendradarbiavimo su juo bet kokiomis formomis.

Sveikiname Specialiųjų tyrimų tarnybą, kuri rodo vis didesnę brandą kovoje su korupcija valstybės įstaigose, tačiau esame nemaloniai nustebinti dezinformacijos lavina, kuri lydi bene kiekvieną garsesnį specialiųjų tarnybų atliekamą tyrimą.

Tėvynės Sąjungos
Pirmininkas Andrius Kubilius

Vyriausybė išduoda susitarimą dėl aukštojo mokslo reformos

Šiandien Seime įvykusioje Tėvynės sąjungos pirmininko Andriaus Kubiliaus ir Liberalų sąjūdžio frakcijos Seime nario Gintaro Steponavičiaus spaudos konferencijoje buvo pristatytas alternatyvus Aukštojo mokslo įstatymo projektas.

“Kalbant apie aukštojo mokslo reformą – Vyriausybės veiksmuose matome vieną – žodžio “reforma” devalvaciją. Projektas, kurį Vyriausybė pateikė Seimui – beveik nieko bendro neturi su partijų susitarimu dėl aukštojo mokslo reformos. Noriu priminti, kad reformos esmė yra ne tik rektorių rinkimo tvarka. Jos esmė yra universitetų konkurencija. Mes pateikiame savo projektą, kuris atspindės partijų sutarimą, ir šį principą ginsime. Vyriausybė galės aiškintis, kodėl susitarimą išduoda”, - sakė A.Kubilius.

Pasak spaudos konferencijoje dalyvavusio TS Prezidiumo nario dr. Manto Adomėno, alternatyviame projekte išsaugoma aukštųjų mokyklų konkurencija, smarkiai sumažintas valstybinio reguliavimo vaidmuo, taip pat išlaikomas “finansai paskui studentą” principas. “Norėčiau pabrėžti, kad šis įstatymo projektas atliepia studentų lūkesčius, taip pat kviečiame diskutuoti dėl įstatymo projekto”, - teigė dr. M. Adomėnas.

A.Kubilius komentavo ir valdančiosios koalicijos veiksmus praėjusios savaitės pabaigoje, kai išaiškėjo, jog ji visiškai nesiruošia spręsti mokytojų problemų.

“Mūsų pateikto nutarimo projekto svarstymas Seimo komitetuose yra sustabdytas, eilinį kartą remiantis Teisės komiteto pamėgta juridine kazuistika – galimu prieštaravimu Konstitucijai. Argumentai pagrindžiantys tokią išvadą yra visiškai juokingi, o priekaištai - lengvai ištaisomi. Ir tai galėjo padaryti pats Teisės komitetas, kuris, deja, to daryti nenori, nes valdančioji koalicija nepageidauja išsamios diskusijos Seime”, - komentavo Seimo vicepirmininkas.

Anot A.Kubiliaus, jeigu Vyriausybė bei valdančioji koalicija ir toliau laikysis tokios aklos gynybos taktikos, ir taip primityviai blokuos diskusijos Seime galimybę, tuomet bus ieškoma būdų, kaip paaiškinti mokytojams, kad be Vyriausybės pritarimo Seimas neturi teisės keisti biudžetą.

“Mokytojų problemos gali būti sprendžiamos tik keičiant biudžetą. Todėl jeigu dėl Vyriausybės užsispyrimo nėra galimybių pakeisti biudžetą, belieka vienintelė galimybė – pakeisti Vyriausybę”, - kalbėjo TS frakcijos Seime narys.

A.Kubilius: A.Paulausko skyrimas aplinkos ministru – lapės įleidimas į vištidę

Reikia užtarti kenčiantį Tibetą

Vytauto Kernagio netekimas mūsų kartai – penkiasdešimtųjų kartai, Sąjūdžio kartai – vienas skaudžiausių praradimų. Vytautas Kernagis mums buvo tas pats, kas Bitlai ar Žalgirio rungtynės su CASK. Gaila, kad J.Ivanauskaitė, V.Kernagis, J.Miščiukaitė yra tie žmonės, kuriuos likimas taip negailestingai pasiima.

J. Ivanauskaitę tenka prisiminti ne tik dėl jos ir Vytauto Kernagio panašaus likimo, bet ir dėl jos meilės kenčiančiam Tibetui. Šiomis dienomis neišvengiamai iškyla klausimas – ką Jurga šiandien darytų, ir ką ji kalbėtų matydama šiandieninę Tibeto žmonių tragediją.

Tibeto likimas yra toks pat kaip Lietuvos, tik gal dar tragiškesnis. Aš tikiuosi, kad Prezidentas, Premjeras ar galų gale užsienio reikalų ministras ras savyje drąsos ir viešai užtars kenčiantį Tibetą, nepaisant to, kad Kinija yra didelė.

Neišnaudojame galimybių dalyvauti europiniuose susitikimuose

Pastarosiomis dienomis Briuselyje teko dalyvauti įvairiuose aukščiausio lygmens europiniuose ir transatlantiniuose forumuose. Gaila, kad viename iš jų, - Maršalo fondo Briuselio konferencijoje, kurioje dalyvavo nuo J.Solanos iki JAV vidaus saugumo sekretoriaus Čertovo, o tarp jų ir Danijos premjeras Rasmusenas, ir NATO generalinis sekretorius Šeferis, ir EK komisaras, mūsų geras pažįstamas Verheugenas, gerai žinantis, kas yra įrašyta į Lietuvos narystės ES sutartį dėl Ignalinos uždarymo. Taip pat gaila, kad tokiame forume, kuris Europoje yra laikomas vienu iš svarbiausių, iš Lietuvos dalyvavo tik pora žmonių, o premjeras G.Kirkilas dėl jam vienam težinomų priežasčių atsisakė dalyvauti labai vertingoje diskusijoje apie naują Rusijos valdžią. Apmaudu, nes tokie forumai yra labai gera vieta tartis dėl šaliai svarbių energetikos reikalų.

Europos Komisijai pateikta klaidinga informacija

Taigi dar kartą apie energetiką – kai kuriuose Europos koridoriuose jau pradeda girdėti, kad Lietuvoje po 2010 metų pradžios bus problemų. Ir pradeda girdėti ne dėl tariamai iki šiol slapta vykusių Vyriausybės derybų su Europos Komisija, bet žymiai labiau dėl to nevyriausybinio triukšmo, kurį mes keliame ir kėlėme, matydami Vyriausybės neveiklumą, patys skaičiuodami, kokia gali būti elektros kaina, triukšmo, kurį kėlė ir kiti Seimo nariai ar visuomenės atstovai. Keista girdėti valdančios koalicijos partijų pasipiktinimą, kad keli Seimo nariai dėl Ignalinos II bloko pratęsimo parašė Europos Komisijos Prezidentui ir gavo iš jo neigiamą atsakymą. Manau, kad labiau reikėtų pasipiktinti valdančios koalicijos atstovais, kad jie iki šiol neorganizavo nei jokių laiškų rašymo, nei parlamentarų kelionių į svarbiausias sostines, ir elgiasi taip, lyg norėtų aiškiai parodyti, kad jiems šita problema visai nerūpi, nes ją spręsti turės jau kitas Seimas ir kita Vyriausybė. Akivaizdu, kad nedelsiant yra reikalingas aiškus visų veiksmų planas, o ne eilinės porcijos atsitiktinių šūksnių po kelionių į Europą – tai vilties yra, tai vilties nėra. Tokio plano reikalausime artimiausiu metu Europos reikalų komitete.

Kita vertus, Seimo narių gautas atsakymas iš J.Barroso yra vertingas ir ta prasme, kad aiškiai parodo, jog Vyriausybė vis dar nesugeba pateikti Europos Komisijai tikslios informacijos apie energetinių projektų realizacijos Lietuvoje perspektyvos. Kaip žinoma, Elektrėnų modernizacija geriausiu atveju bus užbaigta tik 2012 metais. Tuo tarpu žiniasklaidoje skelbiama (Lietuvos žinios, 2008-03-14) kad, atsakydamas į grupės Seimo narių laišką, Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso teigia, jog Lietuvoje “2010 metų pradžioje modernizavus Lietuvos šiluminę elektrinę (1500 MW) ir pastačius naują kombinuoto ciklo jėgainę (400 MW), bus pagaminama 1900 MW energijos”.

Todėl šiandien, turėdamas galvoje Ministro Pirmininko pasakymą, kad Lietuvos Vyriausybė slapta derėjosi su Europos Komisija dėl II-ojo Ignalinos branduolinės jėgainės bloko pratęsimo galimybės, siųsiu paklausimą Premjerui, su vienu klausimu: kas iš Lietuvos Vyriausybės atstovų Europos Komisijai pateikė tikrovės neatitinkančias žinias apie Lietuvos elektrinės 1500 MW galios blokų modernizavimą bei naujos kombinuoto ciklo 400 MW jėgainės pastatymą 2010 metų pradžiai?

Vyriausybė nesprendžia energetikos klausimų

Antras dalykas, kurį taip pat reikia nedelsiant spręsti, bet jau Lietuvos viduje, - tai kaip veiks Elektrėnų elektrinė tiek iki modernizacijos, tiek ir po jos, tai yra po 2012 metų. Dilema, į kurią ši Vyriausybė net nesistengia rasti atsakymo yra ir paprasta, ir sudėtinga: jeigu 2010 metai Ignalinos II blokas bus uždarytas ir visą atsiradusį elektros trūkumą turės padengti Elektrėnai, kyla klausimas, ar jie turės iš ko elektrą gaminti, tai yra, ar jie turės pakankamai dujų. Tam reikia papildomų sutarčių su “Gazprom” bei iki 1 mlrd. litų dydžio investicijų į dujotekių modernizaciją. Dujotekių modernizacija užtruktų 2 -3 metus. Kol kas Vyriausybė jokių sprendimų nėra priėmusi, ir šios problemos sprendimas nėra aiškus, nors laikas bėga labai greitai. Ir vėl neaišku, ar Vyriausybė paprasčiausiai nežino, ką daryti, ar tiesiog galvoja, kad geriausia būtų šios problemos sprendimą palikti kitai Vyriausybei ir kitam Seimui.

Lietuvoje reikėtų aiškaus valstybinio sprendimo, kad būdama izoliuota energetinė sala, ji Elektrėnus galės naudoti vietoje Ignalinos II bloko tik tuo atveju, jeigu Elektrėnai turės nuo “Gazprom” nepriklausomą dujų importą. O tai reiškia, kad Lietuva Elektrėnams reikalingą papildomą dujų kiekį pirks ne iš “Gazprom”, bet įsiveš suskystintų dujų pavidalu, tam reikalui pasistačiusi suskystintų dujų terminalą. Nes kitu atveju ji pasidarytų perdaug priklausoma nuo vieno tiekėjo. Tai būtų dar vienas argumentas, kodėl reikia atidėti Ignalinos II bloko uždarymą. Anot specialistų, suskystinto dujų terminalo statyba užtrūktų ketvertą metų. Taigi dabar pradėjus tokias statybas, apie 2012-13 metus galima turėti alternatyvą. Bet tam reikia veiklios Vyriausybės, o ne tokios, kuri veikia “stumk-trauk” principu.

Premjerui bus pateikti klausimai dėl “Leo,lt”

Energetikos reikaluose negalime be parlamentinės priežiūros palikti ir “Leo,lt” formavimo. Tenka apgailestauti, kad Premjeras žiniasklaidai prasitaria, kad jis nežino, ar sutarčių projektai jau yra suderinti ir parafuoti, nes tai reiškia, kad ir toliau Vyriausybė nesiruošia tinkamai ginti valstybės interesų ir visą reikalų tvarkymą yra atidavusi tik privačiam investuotojui. Pagal Atominės elektrinės įstatymą, Vyriausybė privalo pateikti visą informaciją apie sutarčių sudarymą Semui. Deja, iki šiol to neįvyko. Dar daugiau, Premjeras, nors pats save paskyrė prižiūrėti Vyriausybės veiklą, steigiant “Leo,lt”, arogantiškai atsisakė atvykti į susitikimą su mūsų frakcija ir atsakyti į mūsų žodinius klausimus. Todėl šiandien Premjerui bus išsiųsti mūsų raštiški klausimai dėl “Leo, lt” formavimo. Jame bus trys pagrindiniai klausimai:

“1. Ar nacionalinio investuotojo priežiūros komitetas yra parengęs kalendorinį veiksmų planą, numatanti kaip Leo.lt bus kuriamas? Jei taip, prašytume jį pateikti Seimo nariams.

2. Kokiomis svarbiausiomis nuostatomis ketinama papildyti akcininkų sutartį?

3. Kada numatoma nuo “Lietuvos energijos” atskirti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinė bei Kauno hidroelektrinę? Koks bus šių naujų įmonių statusas, kaip bus finansuojama jų veikla, jeigu jų veikla bus pagrįsta iš komercinės veiklos gaunamomis pajamomis, tai kiek dėl to pabrangs elektra buitiniams vartotojams?”

Paulausko skyrimas Aplinkos ministru – lapės įleidimas į vištidę

Praėjusią savaitę aplinkos ministrui A.Paulauskui jo vadovaujama socialliberalų partija parodė, kad būdamas ministru, jis turi ne ginti gamtą ir UNESCO saugomą Neringą bei rūpintis visuomenės pasitikėjimo pelnymu artėjant Prezidento rinkimams. Visų pirma, A.Paulauskas turi rūpintis savo bendražygių ir galbūt rėmėjų statybiniais interesais, kurie dažnai yra neteisėti.

Ministras aiškiai parodė, kad yra pasiruošęs paklusniai tokią partinę nuostatą įgyvendinti. Gal net pats ją ir formuoja. Susidaro vaizdas, kad yra teisūs tie, kurie sako, kad premjero ir Prezidento sprendimas paskirti A.Paulauską aplinkos apsaugos ministru, yra tas pats, kas lapę įleisti į vištidę. Tik vištidė šį kartą yra visa Lietuvos gamta ir ypač jos vertingiausi deimantai – Trakai ir Neringa.

Tokio įžūlumo ir cinizmo, kokį demonstravo ministro partiniai bičiuliai Jakavonis, Zujevas ir Valceris, senai neteko matyti. Seimo Aplinkos apsaugos komitete teko pasidomėti tariamais neringiškių skundais dėl R.Baškytės ir A.Stancikienės veiklos, nenustebau, kai pasirodė, kad šie skundai pasipylė buvusiam generaliniam prokurorui tapus ministru. Juos taip pat inicijavo asmenys, turintys problemų su statybų Neringoje teisėtumu. Manau, kad Paulauskas pats sau turėtų atsakyti, kodėl jo tapimas ministru sukėlė tiek daug vilčių neteisėtų statybų entuziastams.
Taip pat esu įsitikinęs, kad būtų vertinga, jeigu šalies vadovas Valdas Adamkus pasikviestų naują aplinkos apsaugos ministrą ir pasikalbėtų su juo apie Prezidentui svarbią ir žinomą temą – Neringos gamtos apsaugą. Gal tai padėtų apsaugoti Neringą nuo naujų kormoranų – ministro bičiulių socialliberalų?

Parengta pagal 2008m. kovo 17 d. spaudos konferenciją

Andrius Kubilius: Kas prižiūrės prižiūrėtojus?

Švelnaus priėjimo Rusijos strategija gali būti sunkiau atpažįstama

Rusija turi naują Prezidentą. Negali sakyti, kad Rusija išsirinko naują prezidentą, nes tos procedūros, kuri vakar vyko, negali vadinti rinkimais. Tačiau lygiai taip pat negalima sakyti, kad Rusijos piliečiai nepritaria tokiai prezidento rinkimo procedūrai.

Ką reikš visam pasauliui ir Lietuvai naujasis Rusijos prezidentas, šiandien sunku spėlioti. Akivaizdu, kad ta pati grupuotė, kuri prieš aštuonerius metus pasiekė, kad Rusijos prezidentu turi tapti buvęs KGB karininkas ir buvęs FSB vadovas V. Putinas, dabar nutarė, kad Rusijai reikia liberaliau atrodančio prezidento ir todėl juo tapo D.Medvedevas. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Dimitrijus Medvedevas iki šiol vadovavo ir "Gazpromui". Taigi naujoje Rusijos prezidento institucijoje ryškiai susilies du Rusijos galios simboliai: FSB pėdsakas, kurį D.Medvedevas paveldės per savo paskyrimo prezidentu procedūrą, ir "Gazpromo" galios pėdsakas. Ką tokia simbiozė reikš intensyviai "gazpromizuojamai" Europai, galime tik spėlioti. Kai gyveni tarp dviejų kaimyninių valstybių ir vienos iš jų buvęs kancleris tampa vieno iš stambiausių "Gazpromo" projektų vadovu, o kitoje buvęs "Gazpromo" vadovas tampa prezidentu, tai šia proga belieka tik savęs paklausti – ką "Gazpromas" yra mums paruošęs?

Tokioms spėlionėms labai padeda neseniai lietuviškai išleista žinomo “Economist” žurnalo apžvalgininko Edward Lucas knyga “Naujas šaltasis karas”. Noriu priminti E.Lucas žodžius, neseniai pasakytus interviu, kuris buvo paskelbtas “alfa” interneto puslapyje:

"Vakarams atsitokėti /pastaruoju metu/ padėjo neįtikėtinos Kremliaus klaidos – Kremlius turėjo stiprias kortas, bet žaidė ypač grubiai ir kvailai.

Rusams geriau sekasi užsupanti švelnaus priėjimo strategija – kurią jie, sakyčiau, taiko Lietuvoje. Čia yra galingų verslo grupių, istoriškai susijusių su Rusija, kurios konsolidavo ekonominę ir iki tam tikro laipsnio politinę galią. Užsupanti strategija Rusijai žymiai sėkmingesnė, negu grubūs metodai, kai naudojamas Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas.

Labiausiai bijau, kad Kremlius tai supras ir pereis prie švelniojo varianto ir galbūt todėl Dimitrijus Medvedevas daromas nauju prezidentu. Jis įkūnija švelnųjį požiūrį ir vaizduoja Rusiją Vakarų investicijų rojumi”.(2008.02.22. www.alfa.lt).

Taigi, atėjus naujajam Rusijos prezidentui, turime ruoštis užsupančiai švelnaus priėjimo strategijai, kurią gali būti sunkiau atpažinti nei grubius metodus.

Kokias apsaugos priemones ES taikys Lietuvai?

Šitokiame kontekste ypač svarbūs tampa mūsų energetikos reikalai. Po ilgos ir nuoseklios mūsų kritikos, kad valdžia nieko nedaro dėl energetinės situacijos 2010 sausio 1d ir po neseniai mūsų paskelbto Memorandumo, kažkas pajudėjo. Praėjusią savaitę Seimo Europos reikalų komitete ministras V.Navickas ir viceministras A.Ignotas pripažino, kad mūsų memorandume pateikti skaičiai yra tikslūs, tai yra, kad, uždarius Ignalinos II bloką 2010 sausio 1 d., Lietuvos vartotojai mokės už elektrą ne 33 ct/kwh, kaip dabar, o visus 59 ct/kwh. A.Ignotas pripažino, kad mūsų paklaida yra tik 0.3 ct/kwh. Taip pat pripažino, kad negalima Briuselyje sakyti, jog elektra kainuos 60 ct/kwh, o Lietuvos vartotojus guosti, kad ta kaina bus tik 40 ct/kwh, kaip kad daro premjeras.

Premjeras paskyrė A.Abišalą vadovauti kažkokiai Energetinio saugumo komisijai, kuri turėtų rūpintis mūsų Memorandume keltomis problemomis ir kuri turėtų šnekėtis su Briuseliu. Tačiau pradžia šitos iniciatyvos pasitikėjimo neįkvepia – Premjero pastangomis komisija įkurta taip atmestinai, kad akivaizdu, jog Premjeras rūpinasi tik vienu, – kaip šią nepopuliarią problemą iki rinkimų permesti ant kieno nors galvos. Rezultatas tokios pastangos pačiam Premjerui visiškai nerūpi, jam rūpi, kad ne jis būtų kaltinamas dėl galimos nesėkmės.

Liberalų sąjūdis paskelbė inicijuosiąs referendumą dėl Ignalinos II bloko neuždarymo. Jeigu bus klausiama paprastai, neinformuojant visuomenės apie galimas ES sankcijas Lietuvai už sutarčių nevykdymą, tai būtų tas pats, kaip klausti – ar Jūs norite, kad elektra kainuotų 33 ct/kwh, o ne 59 ct/kwh. Būtų sunku Lietuvoje rasti ką nors, kas sutiktų už elektrą mokėti beveik dvigubai daugiau. Kažin ar toks referendumas dėl geresnio gyvenimo turėtų didelę prasmę?

Galbūt yra kitas kelias – reikalauti, kad ir ES, o ne vien mes įgyvendintume Lietuvos stojimo į ES sutartį. O sutartyje yra įdomių nuostatų. Pavyzdžiui, jos 37 straipsnis numato, kad nauja šalis narė trejus metus po įstojimo gali prašyti leisti taikyti specialias apsaugos priemones, jeigu kuriame nors ekonomikos sektoriuje kyla rimtų problemų.

O garsusis Sutarties priedas, Protokolas Nr. 4 "Dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje", baigiasi 4 straipsniu, kuris numato, kad Ignalinos AE atžvilgiu sutarties 37 straipsnio saugikliai gali būti taikomi iki 2012-12-31, išskyrus tai, kad negali būti pažeistas įsipareigojimas uždaryti elektrinę.

Taigi, sulyginus Sutarties 37 straipsnį ir Ignalinos Protokolo 4 straipsnį, akivaizdu jog, esant 37 straipsnyje numatytoms ekonominėms problemoms, Lietuva turi teisę prašyti leidimo taikyti apsaugos priemones. Kaip nurodo Ignalinos Protokolas, tokį prašymą Lietuva gali pateikti iki 2012-12-31.

Taigi pats laikas pradėti kietą kalbą su ES, reikalaujant paaiškinti, kaip ES vykdys savo pasirašytą sutartį. Reikia klausti labai paprastai: kas, ES manymu, turi įvykti su energijos tiekimu Lietuvoje, kad Lietuvai būtų leista pasinaudoti Ignalinos protokolo 4 straipsniu ir Stojimo sutarties 37 straipsniu? Ir antras, dar svarbesnis klausimas: kokias apsaugos priemones ES Lietuvai leistų taikyti, esant Ignalinos Protokolo 4 straipsnio sąlygoms?

Tenka pastebėti, kad 2010 metais Lietuva neturės jokių realių apsaugos mechanizmų nuo galimos energetinės krizės, jeigu bus priversta uždaryti Ignalinos AE. Elektros neatsivešime nei traukiniais, nei lagaminais. Svajonės apie greitesnes elektros tiltų statybas su ES pagalba mūsų visai negelbsti. Vienintelė reali apsaugos priemonė – laikinas Ignalinos bloko veiklos pratęsimas arba jo palikimas budinčiame “šiltame” režime tam, kad, esant kritinei situacijai, jį galėtume nedelsiant panaudoti.

ES institucijų turime klausti labai aiškiai: jeigu nėra jokių kitų apsaugos priemonių nuo galimo energijos tiekimo sutrikimo, tik laikinas Ignalinos AE II bloko veiklos pratęsimas, tai kodėl tai negali būti leista taikyti ir tuo atveju, kai Ignalinos II bloko uždarymas gali sukelti katastrofinių ekonominių pasekmių dėl elektros energijos dvigubo pabrangimo. O ar nepatikimas Rusijos dujų tiekimas gali būti laikomas grėsme energetikos tiekimui? Ir t.t., tai yra ES mums turi atsakyti, kaip jie vykdys sutarties nuostatas dėl ekonominio saugumo, o ne mes jiems turime aiškintis, kaip mes įgyvendinsime Protokolo nuostatas dėl Ignalinos II bloko uždarymo.

Esu įsitikinęs, kad su ES būtų žymiai lengviau tartis ne dėl to, kad Lietuvai būtų leista nevykdyti Stojimo sutarties, bet dėl to, kad ES preciziškai vykdytų savo įsipareigojimus, Lietuvai duotus sutartyje ir jos papildomuose protokoluose.

Todėl gal verčiau būtų organizuoti ne referendumą, kurio rezultatai būtų traktuojami kaip Lietuvos pasiryžimas laužyti Stojimo sutartį, o gausią Lietuvos žmonių peticiją Briuseliui, reikalaujant, kad ES preciziškai vykdytų Stojimo sutartyje duotus Lietuvai įsipareigojimus ir taip, kaip numatyta Sutarties 37 straipsnyje, neleistų Lietuvai pakliūti į gilią ekonominę krizę.

Bet šalia tokios principingos kalbos su Briuseliu mes turime išsiaiškinti Lietuvoje, kas mums sutrukdė tinkamai pasiruošti 2010 metams, nors jau 2003 metais žinojome, kas mūsų laukia. Ir šiame kontekste yra vienas konkretus klausimas, – pagal tą patį garsųjį Ignalinos protokolą buvo numatyta, kad iki 2010 metų Lietuva modernizuos Elektrėnus, panaudodama tam ES pinigus ir taip sukurdama galimybę turėti pigesnę nei 60 ct elektrą. Tai nebuvo padaryta ir neaišku, ar tai bus padaryta iki 2012 metų. Ir šį projektą, skirtingai nuo tiltų, Lietuva turi pareigą realizuoti viena, nepriklausomai nuo kitų. Tai nepadaryta. Kas kaltas? Kas kaltas, kad toks projektas nėra realizuojamas kartu su suskystintų dujų terminalu? Ir tai klausimai, į kuriuos turi atsakyti premjeras G. Kirkilas, o ne pasamdytasis A.Abišala. Atsakymai į šį klausimą turi būti aiškūs nedelsiant, nes jie bus pakartoti ir Briuselyje. Mes tokius klausimus dar šią savaitę užduosime Premjerui – trečiadienį pokalbyje ERK-e, penktadienį – Seimo Tėvynės sąjungos frakcijoje.

Kas prižiūrės "liūtą?"

Prieš kelias dienas buvo paskelbta, kad LEO stebėtojų tarybai vadovaus Julius Niedvaras. Kas žino, gal ir neblogas pasirinkimas? Tačiau kai skaitau apie visą galimą stebėtojų tarybos sudėtį – minimos B.Lubio, L.Ašmanto, J.Vilemo pavardės, tai nori nenori kyla keletas paprastų klausimų. Viešųjų ryšių prasme tokios pavardės skamba gerai, bet ką jos reiškia realiame gyvenime, – ką tokia stebėtojų taryba veiks, kam ji atsiskaitys ir kokia yra kiekvieno tarybos nario atsakomybė? Kaip galima suprasti iš tokios stebėtojų tarybos sudėties, jie bus atskaitingi tik kiekvienas pats sau, o tai reiškia, kad LEO valdyba galės dirbti faktiškai be jokios intensyvesnės priežiūros.

Nesu didelis verslo vadybos specialistas, nesu ir didelis tokių stambių ir valstybei strategiškai svarbių energetinių kompanijų valdymo žinovas, todėl neapsikentęs pasidomėjau, kaip tokias problemas sprendžia mūsų kaimynai – pragmatiškieji estai, kurių valstybinę, nesuskaldytą ir puikiai veikiančią elektros energetikos kompaniją "Eesti Energia" tas pats buvęs NDX vadovas Žilvinas Marcinkevičius dažnai minėdavo pavyzdžiu mums, lietuviams.

Kaip nurodoma "Eesti Energia" interneto puslapyje, šios kompanijos stebėtojų tarybą sudaro 8 asmenys, o keturi iš jų yra parlamentinių partijų atstovai – du iš jų yra parlamentarai, vienai partijai atstovauja verslininkas, o ketvirtasis yra esto europarlamentaro patarėjas.

Taigi pragmatiškieji, ekonomikos nepolitizuojantys estai savo energetikos "liūtą" pavedė prižiūrėti prižiūrėtojams, iš kurių bent pusę prižiūri politinės partijos. Kyla retorinis klausimas – kodėl gi pragmatiškieji estai taip politizuoja energetiką? Ir kodėl šį kartą mes nesekame estų pavyzdžiu?

Pagal Vyriausybės ir NDX sutartą schemą, galima spėti, kad lietuviško "liūto" prižiūrėtojus prižiūrės nebent tik ta pati "Maxima". Kaip skelbiama žinomoje reklamoje – apie viską pagalvota. Dar senovės romėnai klausė – kas prižiūrės prižiūrėtojus? Kol kas Vyriausybė duoda prastą atsakymą į šį amžiną klausimą.

Mokytojų problemas reikėjo spręsti anksčiau

Mokytojai pradeda streikus. Vyriausybė, susipainiojusi savo neįvykdomuose pažaduose, atvedė iki tokios situacijos, kurioje gerų sprendimų yra sunku rasti. Mūsų pozicija yra žinoma. Mokytojų problemas reikėjo ir reikia spręsti nedelsiant. Vyriausybė nebepajėgia jų spręsti, nes visiškai prarado mokytojų pasitikėjimą. Todėl yra reikalingi ne tik finansiniai, bet ir politiniai sprendimai. Kuo ilgiau jie nebus daromi, tuo svarbesnių sprendimų reikės. Vyriausybė daro klaidą, kai tokias problemas tikisi išspręsti propagandinėmis priemonėmis.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-03-03