A.Kubilius: STT veiksmai suteikia santūraus opotimizmo

Lietuva jau įgyja instrumentą, kuris gali realiai kovoti su korupcija – tai Specialiųjų tyrimų tarnyba, kurios veikla turi būti stiprinama, suteikiant jai tokius resursus, kokių jai reikia. Tikėtina, kad jos pavyzdžiu ilgainiui sugebės pasekti ir kitos valstybės tarnybos, nuo kurių veiklos priklauso kovos su korupcija sėkmė – ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, ir muitinė, ir mokesčių inspekcija. Išsišlavimas tampa ne tik svajone, apie kurią politikai mėgsta pakalbėti, bet ir realia mūsų gyvenimo perspektyva. Ir tai priklauso visų pirma nuo STT. Jeigu Seimas sugebėtų “iššluoti” rinkimų finansus, tai šiais metais kovoje su korupcija būtų padaryti du dideli žingsniai į priekį – veikianti STT, kaip geriausia korupcijos prevencijos priemonė, ir skaidresni rinkimų finansai.

Norėtųsi tikėti, kad STT profesionali veikla ir ikiteisminis tyrimas nebus žlugdomi vis dar neišgyvendintos prastos lietuviškos tradicijos – kai iš aukštų teisėsaugos pareigūnų stalčių bylų informacija pirmiausiai atsiranda spaudos puslapiuose. Tenka pastebėti, kad žiūrint iš šono aiškiai matosi vienas dėsningumas – kol byla yra eilinių STT pareigūnų ir eilinių prokurorų rankose, tol bylos ir tyrimo paslaptys į viešumą nepatenka, tačiau kai tik byla patenka į aukštesnes instancijas, pavyzdžiui, Generalinę prokuratūrą, taip bylos detalės ima mirgėti dienraščių puslapiuose. Ši bėda taip pat turi būti įveikta.

“Tvarka” ir “teisingumas” tampa organizuotos korupcijos sinonimais

Korupcijos paveikslas, kurį STT atskleidė Vilniaus savivaldybėje, yra ypatingas tuo, jog atskleista vienos partijos grupinė ir sąmoningai organizuota nusikalstama veikla. Tai nėra vieno atskiro pareigūno korumpuota veikla, kurią atsitiktinai užfiksavo STT. Iš to, kas jau yra žinoma, akivaizdžiai matome, kad šios partijos vadovybė ir jos svarbiausieji strategai sąmoningai pasirinko korupcinės veiklos metodus. Susidaro vaizdas, kad todėl partijos vadovybė ir negali atsiriboti ar pasmerkti įkliuvusių savo bendražygių, nes tai už ką pastarieji įkliuvo, nebuvo jų pačių sugalvota ir tik savo iniciatyva realizuota. Akivaizdu, kad apie jų veiklą ir veiksmus turėjo žinoti ir miesto vadovas ir partijos vadovas. Tenka konstatuoti, kad dar keli žodžiai lietuvių kalbos žodyne yra visiškai sukompromituoti. Nuo šiol žodžiai “tvarka” ir “teisingumas” tampa organizuotos korupcijos sinonimais. Reikia pastebėti, kad Sicilijoje organizuota korupcija yra mafijos veiklos svarbiausias bruožas.

Vilniaus meras turi trauktis

Kalbant apie Vilniaus miesto savivaldybės situaciją – miesto meras turi nedelsiant trauktis. Niekaip nesuprantu socialdemokratų ir lenkų rinkimų akcijos frakcijos narių ir partijų vadovybių veiksmų, kurie iki šiol vis dar neatsiriboja nuo tos korupcijos, kuriai tarpti jie patys sudarė galimybes. Visos kalbos apie naujas koalicijas yra neįmanomos tol, kol šnekantys apie jas neatsiriboja nuo šiandieninių korupcijoje paskendusių partnerių. Taip pat negaliu sutikti su tais, kurie sako, kad nereikia neeilinių Vilniaus savivaldybės Tarybos rinkimų – sunkiai įsivaizduoju dabartinės sudėties tolesnį savivaldybės tarybos darbą.

Sportininkai galėtų įkurti “čempionų” partiją

Ir pabaigai - keletas linksmesnių pastebėjimų – nežinau, kodėl visi taip susirūpinę ir rimtai svarsto Artūro Valinsko “šoumenų” prisikėlimo partijos atsiradimą. Jeigu nori – tegul kuria. Nematau nieko blogo. A.Valinskas galės būti teisingumo ministru, kadangi yra baigęs teisės mokslus, Jogaila Morkūnas – užsienio reikalų ministru (vardas suteikia galimybes įtvirtinti strateginę partnerystę su Lenkija, o tuo pačiu ir “Jogailos” vardas lietuvių sąmonėje būtų išvaduotas nuo prasto istorinio turinio).

Manau, kad tokių partijų, kurias vienija ne kokios nors idėjos, o vien tik žymūs vardai, galėtų būti ir daugiau. Raginčiau ir žymesnius sportininkus pagalvoti, ar nebūtų verta kurti “čempionų” partijos. Įsivaizduokime, po sėkmingos Pekino olimpiados, “čempionų” partijos kandidatų į Seimą sąrašas, kuriame yra visa krepšinio komanda, V.Alekna, D.Gudzinevičiūtė, penkiakovininkas Zadneprovskis ir sunkiaatletis Vyšniauskas. O dar gal ir dviratininkės. Kas galėtų už juos nebalsuoti?

O dar, pavyzdžiui, galėtų būti sukurta “Sėdėjusių ir sėdinčių” partija, kurios priešaky būtų Daktaras su Petriku, o iš paskos rikiuotųsi ir dabartinės Vilniaus valdžios ir Trakų savivaldybių bei Kauno apskrities herojai. Čia galėtų būriuotis ir “nuteisti už gerus darbus”.

Aš pats rimtai svarstau apie “fizikų” partijos įkūrimą. Įsivaizduokite sąrašą: Kubilius, Razma, Abišala, Malakauskas, Vaigauskas, Sakalas, Poderys. O dar biofizikai – Saudargas, Šerkšnys, Vareikis, Jarmolenka. Aš jau nekalbu apie fizikus, kurie dar nepasuko į politiką. “Fizikų” partija būtų stipriausia partija Lietuvoje, ko gero, stipresnė ir už “šoumenų” prisikėlimo partiją . Vienintelė problema su “fizikų” partija - būtų tikrinamos stojančiųjų į partiją fizikos žinios.

Lietuva, kurdama savo “drąsios šalies” įvaizdį, galėtų drąsiai atsisakyti ideologinės politikos liekanų, nes XXI amžiuje tai jau tampa visiška atgyvena. Televizijos ekranai vaidina žymiai svarbesnį vaidmenį žmonių gyvenime nei kokios nors konservatizmo ar liberalizmo idėjos. Lietuva galėtų būti pirmoji šalis pasaulyje, kuri drąsiai atsisakytų XIX ir XX amžių atgyvenos – idėjų politikos. Pirmąjį žingsnį ir daro Valinskas. Reikia jį padrąsinti, o ne kritikuoti.

Parengta pagal 2008 m. balandžio 28 d. spaudos konferenciją

Reikia esminių permainų politiką kuriančiųjų mentalitete

Praeitą savaitę Seime išklausėme dviejų svarbių kalbų: Prezidento metinio pranešimo ir Premjero pranešimo apie Vyriausybės metinę ataskaitą. Gaila, kad tai netapo esminiais praėjusios savaitės visuomenės diskusijų objektais.

Nekalbant apie detales iš abiejų pranešimų galima padaryti kelias bendras išvadas, kurias patvirtina ir Prezidento teiginiai, ir Vyriausybės ataskaitos nuostatos.

Sąžiningumo ir krypties stoka politikoje – esminė problema

Politika, kaip valstybės ir visuomenės gyvenimo svarbi sritis, kelia vis didesnį žmonių nusivylimą. Mano įsitikinimu, to priežastis – viešoji politika nebevaidina viešojo gyvenimo lyderystės vaidmens. Geriausias to pavyzdys – Vyriausybės ataskaita, kurią išklausius liko neaišku, nei kur per praėjusius metus Vyriausybė siekė atvesti šalį, nei kur buvo ateita, nei kur žadama toliau eiti. Gyvenimas bėga savo vaga, ir kartais jis net gerėja, nepaisant Vyriausybės pastangų. Vyriausybė tesugeba fiksuoti tai savo atasakaitoje.

Viešasis politinis gyvenimas turi dvi esmines problemas, kurios politikai neleidžia imtis viešosios lyderystės vaidmens – tai sąžiningumo ir krypties stoka.

Sąžiningumo stoka - kaip viešosios politikos viena iš svarbiausių problemų ypač aštriai iškilo tada, kai politikos galia buvo imta atvirai naudoti ne tiesos paieškai, bet tiesos nuslėpimui. Galų gale tai pavirto visiška politikos parodija, kai Darbo partija Seimo salėje ėmė rengti demonstracijas ne vardan kokių nors viešosios politikos siekių, bet gelbėdama savo ir savo lyderio kailį. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip viešosios politikos vienas iš svarbiausių instrumentų - Seimo nario mandatas yra atvirai naudojamas ne viešosios politikos tikslams, tai yra ne tautos ir rinkėjų gerovei, o vien tik savo naudai. Sąžiningumo kriterijus dabartinei politikai darosi vis sunkiau įveikiamas, kai vis daugiau politikos veikėjų yra priversti skelbti, kad jie didžiuojasi tuo, jog yra nuteisti už gerus darbus. Sąžinigumo stoka labai ryškiai matoma ne tik tada, kai politikai demonstruoja savanaudiškumą, bet ir tada, kai atsakingi politikai vengia sąžiningai kalbėti apie svarbiausias problemas. Pavyzdys - Vyriausybės ataskaita, kurioje apie infliaciją praktiškai neužsiminta. Sąžiningumo deficitas yra ta esminė priežastis, kuri naikina visuomenės pasitikėjimą politika.

Artėjame prie ekonominės krizės

Krypties stoką valstybės gyvenime geriausiai simbolizavo vienas valdančios koalicijos Seimo narys, kuris Premjerui kalbant apie pasiekimus ir Vyriausybės veiklos kryptis, dėl žinomų priežasčių prarado orientaciją, pasiklydo savo judėjimo kryptyje ir vietoje Seimo salės pataikė į žurnalistų ložę. Juokas juokais, tačiau toks “nuotykis” labai tinka ir šiandieninės Vyriausybės veiklos apibūdinimui: nei Vyriausybė, nei jos vadovas nežino, kur link juda, ir Vyriausybei tai nėra taip svarbu, svarbu judant pataikyti į spaudos ložę. Tačiau atrodo, kad ramybės ir spaudos ložėje nebegalima atrasti. Judėjimas be aiškesnės krypties nekėlė daug nerimo tol, kol šalies ekonomikos padangė, nepaisant Vyriausybės pastangų, buvo saulėta ir skaidri. Infliacijos debesims vis labiau niaukiant padangę, toks gyvenimas be krypties ima vis labiau neraminti, mat neapleidžia vis stiprėjantis pojūtis, kad artėjame prie bedugnės, tai yra ekonominės krizės.

Viešajame gyvenime ne viskas yra absoliučiai blogai, ekonomika vis dar auga, ir Premjeras yra teisus, pasigirdamas, kad Lietuva pagal BVP kiekį vienam gyventojui pralenkė Lenkiją ir pasivijo Vengriją. Tačiau kalbant apie šią sritį bėda yra ta, kad ekonomika iki šiol augo be Vyriausybės pastangų ar nepaisant Vyriausybės pastangų, o ekonomikos spartaus augimo inercija neišvengiamai artėja prie pabaigos, taip ir nesulaukiant jokių Vyriausybės žingsnių švelninti galimą skaudų nusileidimą. Ekonominės giedros sąlygomis Vyriausybė yra mažai reikalinga, tačiau kaupiantis ekonomikos audroms, veikli ir išmintinga Vyriausybė yra būtina. Vyriausybės ataskaita dar kartą parodė, kad šiandien to nėra. Suvokiant, kad iki rudens tie ekonominės padangės debesys gali pasidaryti visai tiršti, ir kad iki rudens Vyriausybė veikla liks tokia, kokią matome ir dabar – tai yra jokia, be jokios krypties, - noras džiaugtis kai kuriais šiandieniniais, gražesniais nei kaimynų ekonominės statistikos skaičiais labai greitai praeina.

Infliacijos šuoliu greitai pasivysime kaimynus

Penktadienį buvome susirinkę į Dešiniosios koalicijos “Vardan Lietuvos” ekonominę konferenciją, pasidžiaugėme, kad jausdami nerimą dėl ateities susirinko ir yra pasiruošę dirbti žymiausi Lietuvos ekonomistai – G.Nausėda, R.Kuodis, R.Šimašius, E.Vilkas, akad. A.Vasiliauskas, ir visi kartu konstatavome, kad ekonominė krizė yra neišvengiama. Klausimas tik vienas – kiek skaudi ji bus. Spėju, kad dar iki rinkimų Lietuvoje išvysime tai, ką mato mūsų kaimynai latviai – 17 proc. infliaciją, 2 proc. BVP augimą kaip Estijoje, biudžeto pajamų stygių taip pat kaip Estijoje. O šalia to dar ilgalaikis, bent kelis metus vyksiantis energetikos kainų šuolis, kurio pradžią pamatysime dar šį rudenį, kai šilumos kaina kils ne mažiau 30%, o piką – 2010 metų pradžioje, kai elektros kainos greičiausiai išaugs dvigubai.

Bus siūloma steigti Ateities reikalų pakomitetį

Taigi kaip įveikti dvi esmines šiandieninės politikos problemas – krypties deficitą ir sąžiningumo deficitą?

Krypties problema valstybės gyvenime yra labai paprasta: strategijas rašančių yra daug, parašytų strategijų taip pat nemažai, tačiau valdžios strateginio veikimo, strategijų įgyvendinimo praktiškai nėra. Į ilgalaikę ateitį, į šalies modernizaciją nukreiptos politikos taip ir nesukursime, jeigu neišmoksime ne vien tik strategijas rašyti, bet ir jas efektyviai įgyvendinti. O tai reikia išmokti. Kodėl nepasimokius iš kitų šalių patirties – kur ilagalaikiam ateities projektavimui kuriami specialūs Vyriausybės padaliniai? Kodėl nepasekti Suomijos parlamento pavyzdžiu, kuriame veikia parlamentinis Ateities komitetas? Aš ketinu artimiausiu metu pasiūlyti Europos Reikalų komitete aptarti galimybę Europos Reikalų komitete įsteigti Ateities reikalų pakomitetį, kurio vienas iš pirmujų uždavinių būtų aiškintis kitų šalių patirtį, kaip jos sugeba ne tik rašyti strtaegijas, bet ir jas vykdyti. Vėliau toks pakomitetis galėtų imti rūpintis klausimu, kokia strategija Lietuvai būtų reikalinga. Kaip rodo kitų šalių patirtis, ekonominių krizių pergyvenimas gali duoti ir tam tikros naudos – tai priverčia į politiką sugrąžinti ilgalaikės strateginės krypties poreikį.

Krizės artėjimas galėtų paskatinti greitesnį krypties pasirinkimą. Yra du galimi elgesio modeliai: krizės prevencija, tada dabartinės politikos permainos reikalingos nedelsiant, arba krizės pasekmių likvidavimas, kai apie būtinas permainas realiai pradedama galvoti tik tada, kai krizė smogia visu stiprumu. Penktadienio diskusijose kylo mintis nelaukiant krizės burtis į antikrizinį visuomeninį Permainų komitetą, kuris jeigu ir nesugebės įtikinti dabartinės valdžios būtinoms permainoms, bet bent jau žinos, kaip elgtis daryti po rinkimų. Tokio komiteto idėją yra verta giliau apsvarstyti.

Sąžiningumo deficito problemą yra sunku išspręsti be esminių permainų politiką kuriančiųjų mentalitete – bet vienas kelias yra paprastas: visiems politikos dalyviams pasekti mūsų pavyzdžiu ir paskelbti savus Sąžiningos politikos paktus. O po to juos ir vykdyti. Tada gal gims ir Nacionalinis sąžiningos politikos paktas. Šiaip ar taip, ir šio deficito problema turės būti išspręsta. Geriau anksčiau, nei vėliau.

A.Kubilius: Valdantieji šantažuoja “savus” Seimo narius

Praeitos savaitės ketvirtadienį įvyko interpeliacija Ministrui Pirmininkui.

Premjeras išliko, bet kartu su juo - išliko ir problemos, apie kurias ne vieną kartą kalbėjau, taip pat išliko šios Vyriausybės pastovus nesugebėjimas tų problemų spręsti. Valdančioji dauguma atėmė iš savo koalicijos ir visų Seimo narių teisę laisvai, slaptame balsavime apsispręsti dėl to, ar verta toliau remti Premjerą. Slaptas balsavimas dėl A.Valionio skyrimo į Seimo pirmininko pavaduotojo postą parodė, kad valdanti dauguma slaptame balsavime labai lengvai virsta mažuma.

Svarstėme galimybę per nepasitikėjimo visa Vyriausybe procedūrą priversti valdančiąją daugumą pasitikrinti savo gebėjimą veikti slaptame balsavime. Deja, suprantame, kad ir tokiu atveju valdančios daugumos lyderiai turi visas galimybes šantažuoti savus Seimo narius ir gali jiems paprasčiausiai uždrausti balsuoti slaptai.

Kodėl demokratiniame parlamente slapta ir laisva Seimo narių galimybė išreikšti savo požiūrį į Premjerą yra tokia svarbi? Todėl, kad atvirame balsavime valdančios koalicijos parlamentarų apsisprendimą labai dažnai lemia elementaraus šantažo baimė. Tenka tik apgailestauti, kad pastaruoju metu valdančioji koalicija vis dažniau naudoja tokią šantažo formą. Turbūt gerai prisimenama, kaip slaptame balsavime iš pareigų buvo atleistas Seimo pirmininkas A.Paulauskas, nes tuo metu tokiame slaptame balsavime buvo leista laisvai dalyvauti ir valdančios koalicijos nariams.

Manau, kad reikia nedelsiant ieškoti visų reikalingų teisinių sprendimų, taisant Statutą, o esant reikalui ir kreipiantis į Konstitucinį Teismą, kad pagaliau būtų aiškiai nustatyta ir apginta labai svarbi konstitucinė tradicija – visos parlamentinės procedūros dėl pasitikėjimo Premjeru, atskiru ministru ar visa Vyriausybe turi baigtis slaptu ir laisvu balsavimu.

Valdančioji koalicija mane “baudžia”

Rytoj Seime vyks ilgai atidėliota nepasitikėjimo manimi procedūra. Ji baigsis slaptu balsavimu, kuriame raginsiu dalyvauti visų frakcijų narius.

Nepasitikėjimo manimi procedūra, kaip nurodo iniciatoriai, yra valdančios koalicijos bausmė man už tai, kad siekiau pristabdyti “Leo.Lt” kūrimą ypatingos skubos tvarka. Taip elgiausi, nes buvau įsitikinęs, kad negalima balsuoti už įstatymą tol, kol Seimas nėra įsitikinęs, kad sutartis bus pataisytos taip, kaip buvo pataisytas įstatymas.

Jeigu už tokias mano tuo metu viešai deklaruotas nuostatas nubaustas valdančios koalicijos, laikysiu save viena iš pirmųjų “Leo.Lt” negarbingo kūrimo aukų. Tai, kad esu tokiu būdu baudžiamas, laikau dideliu savo pastangų pristabdyti “Leo.Lt” kūrimo buldozerį įvertinimu.

Nei sutarčių, nei liūto steigimo

“Leo.Lt” kūrimo buldozerį stabdyti reikėjo, tai akivaizdžiai įrodo šių dienų situacija. Po to, kai buldozeris atvažiavo iki Prezidento ir išgavo jo parašą, prabėgo jau du mėnesiai. Kol kas nei sutarčių, nei liūto steigimo. Iš pastarosiomis dienomis Premjero atsiųsto atsakymo mūsų frakcijai aiškėja, kad Vyriausybė neturi jokio kalendorinio plano, kada turi būti užbaigtos derybos ir įsteigtas “Leo.Lt” Tada kyla klausimas, kodėl reikėjo prievartauti Seimą ir Prezidentą, kodėl reikėjo tuos, kurie siūlė buldozerį pristabdyti, vadinti tautos priešais, jeigu dabar jau Vyriausybė du mėnesius niekur nebeskuba?

Seimą pagaliau pasiekė įslaptinti sutarčių projektai

Po ilgų mano reikalavimų, kad Seimas būtų informuotas apie derybų dėl “Leo.Lt” rezultatus ir sutarčių projektus, praeitą penktadienį Seimą pagaliau pasiekė įslaptinti sutarčių projektai. Sutartyse tikrai nėra ištaisytas pagrindinis dalykas, dėl kurio Seime virė ilgiausi mūšiai, ir ką įstatyme pagaliau pavyko pataisyti – tai “Leo.Lt” tikslo įvardijimas. Kaip žinote, pradiniame įstatymo variante ir pradinėse sutartyse buvo nustatyta, kad Nacionalinio investuotojo (NI) veiklos pagrindinis tikslas yra vienintelis – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir savo akcininkams. Kituose punktuose buvo sakoma, kad siekdamas šio pagrindinio tikslo NI dalyvauja ir strateginių projektų (tame tarpe naujos atominės elektrinės ir energetinių tiltų statybos) realizavime. Tokia formuluotė svarstant paskutinę įstatymo redakciją sukėlė daugiausiai diskusijų, nes iškilo abejonių dėl garantijų, kad NI dalyvaus strateginių projektų realizavime, nes tai gali konkuruoti su pagrindiniu NI tikslu – pelno siekimu.

Po ilgų diskusijų Seime buvo priimtos mano įregistruotos įstatymo pataisos, kurios įstatyme šią problemą išsprendė. Dabar jau įstatymas nustato, kad pagrindinis NI tikslas nėra vien tik pelno siekimas (Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio pirmas sakinys): “Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą.”

8 straipsnio 3 dalyje yra įvardinti visi svarbiausieji strateginiai tikslai ir darbai. Taigi NI tikslas yra ir pelno siekimas, ir dalyvavimas strateginių tikslų įgyvendinime. Nebėra taip, kaip buvo iki to, kad tik siekdamas pagrindinio tikslo – naudos sau ir akcininkams, NI dalyvauja strateginių energetikos projektų realizavime.

Tuo tarpu šiuo metu Seimui pateiktose sutartyse ši esminė ankstesnių sutarčių versijų klaida nėra ištaisyta. Ir toliau išliko nuostata, kad pagrindinis NI tikslas yra tik naudos sau ir akcininkams siekimas. Pavyzdžiui, “Leo.Lt” įstatų projekte NI veiklos tikslu išlieka vienintelis dalykas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir akcininkams. Apie įstatyminę nuostatą, kad šalia tokio tikslo yra ir kitas– dalyvauti įgyvendinant strateginius projektus, neužsimenama. Strateginių projektų įgyvendinime ir toliau NI gali tik dalyvauti, jeigu tai neprieštarauja šio svarbiausio tikslo siekimui.

Nacionalinio investuotojo sutartys prieštarauja įstatymui

Tokia situacija paprasčiausiai glumina. Aš jau nekalbu apie tai, kad ji yra skandalinga. Susidaro vaizdas, kad Vyriausybė sąmoningai rengia tokias sutartis, kurios prieštarautų patvirtintam įstatymui. Jeigu tokių elementarių dalykų Vyriausybė nepajėgia per du mėnesius išspręsti, tai ką ji iš viso sugeba nuveikti? Tai dar vienas akivaizdus įrodymas tam, ką aš vadinu valdžios bankrotu.

Šiomis dienomis sukviesiu mano iniciatyva Seime įsteigtą Strateginių energetinių projektų priežiūros grupę ir tarsimės, ką toliau daryti. Dar šiandien paraginsiu visus Grupės narius atidžiau susipažinti su mano aptartomis parengtų sutarčių problemomis. Tikiuosi, kad ir Prezidentas pasidomės, kaip Vyriausybė rengdama sutartis atsižvelgė į jo laišką.

Tiesą sakant, kritikuoti Vyriausybę yra jau gerokai pabodę, ypač kai turi kritikuoti dėl tokių elementarių dalykų. Bet su šia Vyriausybe yra taip, kad kol jos garsiai nesukritikuoji, kol jos neapšauki, tai niekas ir neįvyksta. Net ir esminių strateginių garantijų reikaluose energetikoje, net ir tada, kai į sutartis reikia paprasčiausiai perrašyti galiojančio įstatymo nuostatas.

Vyriausybės atsainus neveiklumas darosi stulbinamas. Štai iš kito Premjero atsakymo mūsų frakcijai paaiškėja, kad vyriausybė iki šiol nesiteikė informuoti Europos Komisijos apie tai, kad Elektrėnų elektrinė iki 2010 metų nebus modernizuota. Vyriausybei tokia situacija yra senai žinoma, tačiau EK informuoti yra nesugebama. O juk nuo to priklauso EK požiūris į Ignalinos AE II bloko uždarymą. Tokios situacijos negalėsime pakeisti iki pat Seimo rinkimų.

Reikalingas naujas Nacionalinis susitarimas

O šalia to, kad tenka Vyriausybę versti atlikti kasdienius darbus, kas šiai Vyriausybei darosi vis sunkiau ir sunkiau, tenka rūpintis ir Lietuvos ilgalaikės perspektyvos reikalais. Neramina ne tik jau ne vieną kartą aptartos ilgalaikės energetikos problemos, ar artimiausių metų viešųjų finansų būklė bei valstybės gebėjimas tinkamai finansuoti savo svarbiausias funkcijas – švietimą, aukštąjį mokslą, sveikatos priežiūrą ir žmonių saugumo užtikrinimą. Ekonomikos atšalimo perspektyva verčia turėti aiškų planą, kaip realiai ir efektyviai nuo darbo jėgai imlios ekonomikos pereisime prie žinioms imlios ekonomikos. O šalia to tokie specifiniai dalykiniai klausimai - kaip bus su darbo rinkos ir verslo reguliavimu?

Atsakymai turi būti nevienadieniai ir nepopulistiniai. Juos turi paremti intelektuali politinė valia. 2004 metais inicijavau pirmąjį lietuvišką Nacionalinį susitarimą dėl ekonominės ir socialinės pažangos. Nepaisant to, kad jį pasirašė visos partijos, tuometinis premjeras A.Brazauskas jį padėjo į gilų stalčių. Tokia Susitarimo nesėkmė taip pat yra naudinga pamoka. Esu įsitikinęs, kad ateinantys ekonominio sunkmečio metai vers mus nedelsiant iš tokios pamokos daryti efektyvias išvadas. Išvadas dėl to, kaip sutarti dėl esminių permainų, kurios yra būtinos, ir kaip tokių susitarimų nenumarinti.

Mes jau esame pradėję konsultacijas dėl tokio naujo Susitarimo parengimo ir jo projektą tikimės parengti dar iki Seimo rinkimų. Esu įsitikinęs, kad po rinkimų mūsų Vyriausybė, skirtingai nuo A.M.Brazausko Vyriausybės būtų tokio Susitarimo įgyvendinimo garantas.

Nereikalinga valdžia bankrutuoja

Tikiu, kad net iš sunkaus šios valdžios palikimo – neišvengiamo ekonominio sunkmečio ir krizės, visuomenei galima turėti tam tikros naudos. Toks sukrėtimas yra būtinas, tam kad politikai ir visuomenė susitartų dėl ilgalaikio svarbiausių problemų sprendimo ir išmoktų tokius susitarimus įgyvendinti.

Šiandieninė politika ir valdančioji dauguma nuosekliai atėjo iki savo bankroto dėl to, kad rūpinosi tik kasdienybe. Net ir ilgalaikių energetikos perspektyvų reikaluose valdžia pasiklydo, viską atidavusi “Maximai”. Kai valdžia rūpinasi tik kasdienybe, kai svarbiausius reikalus tvarkyti ji atiduoda “maximoms”, tada iškyla klausimas, o kam iš viso reikalinga tokia valdžia? Kai paaiškėja, kad ji niekam nereikalinga, nes nieko nesprendžia, tai nereikalinga valdžia ir bankrutuoja.

Interpeliacija Gediminui Kirkilui

Tiesa sakant, nejaučiu jokio džiaugsmo šia galimybe išsakyti kritinių pastabų Vyriausybei ir visai valdančiajai daugumai. Džiaugsmo nejaučiu visų pirma todėl, kad tikrai gaila Lietuvos žmonių, kurie turi stebėti tokį valdančios koalicijos ir drįstų pasakyti visos dabartinės politikos bankrotą. Džiaugsmo nejaučiu ir todėl, kad ir tarp socialdemokratų yra išmintingų žmonių, tačiau tai ką matome jų Vyriausybės veikloje, verčia kalbėti karčią tiesą.

Šiandien svarstome interpeliaciją, kurioje yra užduota daug klausimų dėl energetikos, tame tarpe ir dėl “Leo.lt” kūrimo. Kaip visada Premjero atsakymai yra iš anksto aiškūs. Jų esmė: “viskas gerai, Vyriausybė dirba be klaidų, jokių problemų nėra, maisto produktų kainos pinga, korupcija mažėja, o mokytojai gali pabadauti.Užsienio ekspertai klysta.” Kai girdi tokius atsakymus, tai juos kruopščiai nagrinėti nėra didelės prasmės.

Tuo tarpu G. Kirkilo Vyriausybės darbą steigiant tą patį “Leo.lt” tiksliausiai yra apibūdinę tarptautiniai ekspertai.

"Economist Intelligence Unit" leidinyje teigiama, kad nacionalinio investuotojo bendrovės "Leo LT", kuri turės įgyvendinti stambiausius energetikos projektus, steigimas nėra efektyviai pagrįstas nei finansiškai, nei nacionalinių interesų gynimo prasme, o pats jo kūrimas yra neskaidrus.

Štai kelios citatos:

“Projektas Lietuvos mokesčių mokėtojų sąskaita naudingas privačiojo sektoriaus partneriui.


Dar didesnį susirūpinimą kelia spaudimas, kurį tenka atlaikyti abejojantiesiems šiuo sandoriu. Sandorį kritikuojantys valstybės administracijos nariai buvo priversti nutilti, o kiti oponentai atvirai kaltinami prieštaravimu nacionaliniam interesui. Valdančios koalicijos nariai /…/ griebėsi sovietinių laikų taktikos.
Nepakankamas plano skaidrumas ir spaudimas, kurio sulaukė jo priešininkai, kelia abejonių dėl vyriausybės motyvų.

Socialdemokratai gali viltis, kad neoficialus aljansas su VP užtikrins partijai išteklių, kurių jai reikia dosnioms išlaidoms rinkimų kampanijai, kurios paslėptų partijos silpnumą, finansuoti.Iš esmės galima padaryti dvi išvadas. Pirma - "Leo" kūrimas nėra nei rentabilus, nei atitinka nacionalinį interesą. Antroji išvada susijusi su Lietuvos demokratijos būkle - panašu, kad Lietuvos politika dabar yra mažiau atspari "valstybės užvaldymui" - perteklinei tam tikrų privačių interesų įtakai įstatymų leidybos procesui - negu buvo manyta anksčiau.”

Nemanau, kad prie šių žodžių reikėtų dar ką nors pridurti ir kad dar būtų koks reikalas vargti ir įrodinėti, kodėl interpeliacijai būtina pritarti.

Taip yra vertinamas šios Vyriausybės darbas ir to darbo rezultatas. Tenka pastebėti, kad užsienio ekspertai pateikia ir labai tikslų bendrą situacijos įvertinimą - “Lietuvos politika yra mažiau atspari “valstybės užvaldymui” Tai kad tokiame autoritetingame leidinyje taip yra vertinama Lietuvos valdžia, yra didelė žala Lietuvai, nepaisant to, kad išgirsime eilinį paaiškinimą, jog užsienio ekspertai klysta.

Nuo pat 2000-ųjų metų rinkimų besitęsiantis socialdemokratų dominavimas valdžioje išsiskyrė abejingumu korupcijos plėtrai bei idėjinio, ideologinio ar vertybinio stuburo nebuvimu.. Dabar jau kažkaip net nepatogu prisiminti, kad net buvo viešų pažadų atsistatydinti, jei korupcija nesumažės, nes tokie priminimai priimami kaip įžeidimas.

Griuvus Brazausko ir Uspaskicho tandemui, atrodė, kad galime sulaukti rimtesnių permainų ir Vyriausybės, ir pačių socialdemokratų veikloje. Išlikdami opozicijoje, net sutikome paremti kai kuriuos darbus, jei jie būtų daromi. Deja šia galimybe pasikeisti iš esmės socialdemokratai nepasinaudojo.

Jei ir būta per šį laikotarpį permainų, tai tik į blogą. Aš nesiimsiu kruopščiai analizuoti, kodėl ši valdžia atėjo iki tokio bankroto. Galima įvardinti daug priežasčių, bet jų esmę ko gero geriausiai atskleidė praeitų metų VSD reikalų tyrimas ir valdžios elgesys to tyrimo metu. Jau tuo metu sakėme, kad tai atves į jų bankrotą. Taip jau sutapo, kad po to, kai nutraukėme paramos sutartį, bankrotas tik paspartėjo.

Taigi , sovietinį stilių ir nomenklatūrinius įpročius ėmė pastebėti net užsienio ekspertai, o mokytojai savo kailiu pajuto, ką reiškia žadanti, bet sprendimų negebanti priimti neveiksni valdžia.

Būtų galima ramiai žiūrėti į šią socialdemokratinio valdymo bankroto procedūrą, iki Seimo rinkimų net ir užmerkiant akis į prastą Lietuvos vaizdą užsienio ekspertų akyse, jei savo neveiksnumu valdžia kenktų tik pati sau, bet visa problema yra tai, kad ji savo neveiksnumu kuria sunkiai išsprendžiamas problemas valstybės ateičiai.

O neveiksnumą geriausiai liudija, kad ir tas paprastas faktas, jog tas pats “Leo.lt”, kuris tokia ypatingos skubos tvarka buvo stumiamas per Seimą, dabar jau trečią mėnesį Vyriausybės yra marinamas. Jeigu Vyriausybė šiuo klausimu trečią mėnesį trypčioja vietoje, tai ką tada kalbėti apie kitas problemas ir jų sprendimą, kurių niekas jau nebesitiki sulaukti.

Kaip jau sakiau, galėtumėme, gana ramiai žiūrėti į šios valdžios užsitęsusią agoniją, jeigu ne trys esminės problemos, kurios reikalauja neatidėliotinų sprendimų ir nebankrutavusios, bent šiek tiek veikiančios valdžios dar iki Seimo rinkimų.

Tos esminės problemos apie kurias reikia keletą žodžių tarti yra šios:
a)šio rudens Seimo rinkimų skaidrumas;
b) 2010 metų energetika;
c) 2009 metų biudžetas;

Pirma, jei nedelsiant nebus priimti antikorupciniai ir partijų finansavimą griežtinantys įstatymai, tikėtina, kad kitas Seimas pratęs tradiciją būti blogesniu už pirmtaką. O tai jau grėstų rimtomis socialinėmis įtampomis, nes nesprendžiamos problemos anksčiau ar vėliau sprogsta.

Antra, apie 2010 metų energetikos problemą esame daug kalbėję, apie tai kalbame ir interpeliacijoje. Deja, kaip ir anksčiau, taip ir dabar matau daugiau Premjero rūpesčio ne kaip žinomas problemas spręsti, o kaip iki rinkimų dėl šių problemų apkaltinti ką nors kitą, pavyzdžiui Kubilių. Po to kaltins Abišalą. Laikas bus iššvaistytas, o problemos liks naujai valdžiai.

Ir trečia problema, kuri reikalauja neatidėliotino sprendimo yra 2009 metų biudžetas. Kaip tenka neoficialiai girdėti iš Finansų ministerijos – kitais metais valstybės išlaidos galės didėti absoliučiais skaičiais tik apie pusantro milijardo litų, tai yra maždaug tik 5 %, tai yra dvigubai mažiau nei prognozuojama 10 proc infliacija. Tenka pastebėti, kad pavyzdžiui šių metų biudžete lyginant su praeitų metų biudžetu išlaidos padidėjo beveik šešiais milijardais litų, tai yra beveik 30 %.. Galima įsivaizduoti, kaip visų ekonominės krizės požymių akivaizdoje visai ekonomikai ir socialiniams reikalams smogs toks valstybės išlaidų mažinimo šokas, kai valstybės išlaidos augs mažiau net už infliaciją. Kažin ar toks smūgis yra išmintingas ir taip stojančiam ekonomikos traukiniui. Bet šiuo metu tai yra suplanuota. Toks planas reiškia, kad augančių kainų akivaizdoje, valstybės sektoriaus (tame tarpe mokytojų, medikų ir kitų grupių) atlyginimai turės būti paprasčiausiai užšaldyti. Tokio užšaldymo visas pasekmes šiandien net ir sunku suvokti.

Yra galimybių išvardintas problemas spręsti, spręsti ryžtingai ir efektyviai. Pavyzdžiui, yra galimybių susitvarkyti su valstybės biudžeto pajamomis ir išlaidomis, numatyti ir pakankamai didelį jų augimą ir praktiškai subalansuotą biudžetą, bet tam reikia ne bankrutuojančios valdžios, o valdžios su kuria būtų galima rimtai tartis dėl esminių viešųjų finansų politikos pertvarkų, tame tarpe ir mokestinės politikos pertvarkų. Ir ne kokių nors eilinių pasapnavimų apie progresinius mokesčius, ar pelno mokesčio padidinimą 4 proc., o rimtų sisteminių pertvarkų

Bet tą reikia daryti dabar dar iki vasaros, nes rudenį po rinkimų bus vėlu. Ir tada 2009 metai bus toks šios bankrutuojančios valdžios palikimas Lietuvai, kad džiaugsmo nebus niekam – nei žmonėms, nei naujai valdžiai.

Ar galime tikėtis, kad dabartinė Vyriausybė, nepakeitus jos vadovybės, staiga ims dirbti kitaip ir ims nebe žadėti, o realiai dirbti? Aš tokių vilčių jau nebeturiu. Todėl ir kviečiu balsuoti už permainas.

Tiesa sakant, net jei interpeliacija ir pavyktų, rimtų permainų iš šios daugumos nesitikime. Bet jei yra nors maža galimybė pradėti nors kažką keisti, privalome tai padaryti. Nes toliau taip nebegalima.