Andrius Kubilius: Kalba, pasakyta Jungiamajame Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime

Kalba, pasakyta Jungiamajame Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime

Kai prieš metus krikščionių demokratų iniciatyva pradėjome apie šią dieną kalbėtis, - nelabai tikėjau, kad pavyks tai pasiekti. Ir štai mes čia, mes tai pasiekėme. Mes - didesni už asmenines ambicijas, už tarpusavio pavydą, už konkurentų intrigas ir pastangas šiai dienai sutrukdyti. Mes didesni , nes didelė yra mūsų atsakomybė. Tokia pat atsakomybė, kokią jautėme Sąjūdžio metais ir kokią jaučiame šiandien – už Lietuvos dabartį ir už Lietuvos ateitį, už kasdienį žmonių gyvenimą ir už kasdienybės moralinį teisingumą.

Mes jungiamės. Jungiamės su meile ir atsakomybe, jungiamės į bendrų vertybių ir bendros patirties šeimą. Jungiamės - nes mūsų jėga yra vienybėje. Jungiamės – nes prieš tai džiaugėmės jungtuvėmis su politiniais kaliniais ir tremtiniais ir jungtuvėmis su tautininkais.

Jungiamės lyg ir grįždami atgal į pradžią, į Sąjūdžio metus. Jungiamės – nes tokio naujo sąjūdžio Lietuvai tikrai reikia. Sąjūdžio prieš nomenklatūros valdžią, Sąjūdžio už kitokią Lietuvą, Sąjūdžio už kitokią politiką, Sąjūdžio už valstybę, kuria galime pasitikėti ir kuria galime didžiuotis.

Apsijungdami mes tampame skaitlingiausia politine jėga Lietuvoje ir turime šia skaitmeninę galią paversti žmonių tikėjimo mumis galia, turime nusipelnyti didžiausio žmonių pasitikėjimo. Europoje krikščioniškos demokratijos ir konservatyviąsias politines vertybes vienija Europos Liaudies partija, kurios nariais mes, abi partijos, iki šiol buvome. Šiandien mes padarome tai , ką Europa padarė jau prieš keliolika metų, mes tampame lietuviška liaudies partija – tik su ilgesniu pavadinimu: Tėvynės sąjunga –Lietuvos krikščionys demokratai. Apjungiame krikščioniškos širdies, kuri yra ir Europos Liaudies partijos simbolis, gerumą ir platumą bei lietuviškos kregždutės dinamizmą. Taip gimsta nauja kokybė ir naujas mūsų simbolis.


Šiandien Tėvynės Sąjunga iki jungtuvių dar spėjo paminėti savo 15 metų jubiliejų. Krikščionys demokratai gali didžiuotis savo šimtamete istorija. Šiose jungtuvėse šis amžiaus skirtumas nėra ypatinga problema. Tačiau 15 metų jubiliejus yra gera proga patiems savęs paklausti – o kaip gyvensime ir ką pasieksime per sekančius 15 metų? Kaip atrodys Lietuva, kaip gyvensis Lietuvos žmogui 2023-ųjų metų gegužės 17- ą dieną?

Esu optimistas ir todėl esu įsitikinęs, kad tuo metu Lietuva jau bus tapusi tikra europietiškos gerovės valstybe ir pagal korupcijos mažumą Lietuvą lenks tik Danija ir Suomija. Visi lietuviai iš Airijos ir Britanijos bus sugrįžę atgal į Lietuvą, nes Lietuvoje bus gera gyventi kiekvienam, ne vien turtingiesiems, ir mes būsime tie, kurie Europoje labiausiai didžiuosis savo tėvyne. Lietuvos patriotai augins šeimose bent po tris vaikus ir taip pat, kaip ir dabar nesipils benzino “lukoil’o” degalinėse. Apie alkoholizmą Lietuvoje rašys tik Lietuvos istorijos vadovėliai, o Vilniaus universitetas bus įtrauktas į pasaulio geriausių universitetų šimtuką. Eurolygos finale kauniečiai įveiks vilniečius, bet Lietuvos krepšinio čempionais taps vilniečiai.

Svajonė graži ir pasiekiama. Pasiekiama ryžtingu ir vieningu darbu. Pasitelkiant visus, kas sutinka ateiti į talką. Mes turime būti telkiančiais lyderiais. Lietuvoje yra be galo daug gerų, puikių, darbščių žmonių, kurie talkoje gali kalnus nuversti. Net ir kitose partijose, kurių vadovų veiklą mes dažnai kritikuojame, galime rasti ir išmintingų, ir padorių žmonių, kurie taip pat ateitų į talką Lietuvai.

Šiandien tokiai talkai telkiamės mes, Tėvynės Sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų žmonės. Bet jau šiandien pradėkime telkti ir kitus. Pradėkime tą naują, sekančių penkiolikos metų etapą su nauja energija, su nauju ryžtu, su nauju išmintingu vertybiniu, programiniu planu Lietuvai.

Artimiausiu metu mūsų laukia dideli, bet kartu ir paprasti darbai.

Pirmasis iš jų – išsišluokime. Iššluokime mūsų valstybės viešąjį gyvenimą, iššluokime lietuviškos politikos erdvę nuo tų korupcijos šiukšlių, kurių yra tikrai perdaug prisikaupę. Mūsų partijos jaunasis bendražygis Vidas Urbonavičius savo asmenine pilietine drąsa visiems mums rodo pavyzdį, su kokia šluota ir kaip reikia išsišluoti.

Antrasis darbas – neleiskime Lietuvai įkristi į gilią ekonominės krizės duobę. O ekonomikai smuktelėjus, padėkime jai greičiau iš duobės išlipti.

Ir trečias darbas – išsišlavus ir išlipus iš duobės – visu greičiu pirmyn. Permainos ten kur jos jau senai turėjo būti įgyvendintos, permainos, kad Lietuva galėtų sėkmingai atlaikyti globalius iššūkius, ir sėkmingai išnaudotų globalias galimybes. Permainos, kad Lietuva būtų tokia, kuria mes visi galėtumėme didžiuotis.

Pradėkime jau šiandien šiuos darbus. Pradėkime jau šiandien kelionę šiuo keliu, kuris ir veda į sekančių penkiolikos metų svajonės įgyvendinimą. Pradėkime jausdami savo galią ir savo atsakomybę. Atsakomybę už tai, kad žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuotų.

Šaknimis į žemę, šakomis į dangų – kaip tas ąžuolas - būkime vis tvirtesniais, tvirtai sujungdami į vieną – šaknis, kamieną ir šakas.

Andrius Kubilius: Valdžia primena anarchistų būrelį

Nors Vyriausybės veikloje pasitaiko ir pragiedrulių, pavyzdžiui, pastarojo laikotarpio Užsienio reikalų ministerijos veikla, tačiau bendros tendencijos verčia su nerimu kalbėti apie šios valdžios “išgyvenimą iki rinkimų”.

Atskiros ministerijos veikia kaip atskiri partizanų būriai

Visų pirma, senokai pastebime Vyriausybės darbo tendenciją, kuri tampa vis ryškesnė ir vis pavojingesnė: kuo arčiau rinkimai, tuo mažiau Vyriausybės pačioje Vyriausybės veikloje, o tai darosi vis pavojingiau. Atskiros žinybos ir ministerijos vis labiau veikia kaip atskiri partizanų būriai, neturintys jokios bendros vadovybės, tačiau partizaniškai besikaunantys už savo susigalvotą tikslą. Vieni už gerą, kiti - už prastą. O kai Vyriausybės kolektyvinės politinės valios lieka vis mažiau, Seimas vis labiau tampa tikru anarchistų būriu, kuriame veikianti valdančioji koalicija nesivadovauja kokia nors politine logika.

Kairė ranka nežino, ką daro dešinė

Antradienį Dešiniosios Koalicijos formate surengėme gerą konferenciją apie energetikos reikalus po 2010 metų - kaip gyvensime ir ką kūrensime. Paaiškėjo jau įprastu tampantis lietuviškas reiškinys – Vyriausybės veikloje kairė ranka nežino, ką daro dešinė. Vyriausybės paskirtas derybininkas A.Abišala, remdamasis tais pačiais skaičiais aiškina, kad 2010 metais, jeigu reikės uždaryti Ignalinos AE, Lietuva susidurs su apsirūpinimo elektra problemomis, ir todėl reikia derėtis su ES dėl uždarymo atidėjimo. Tačiau Vyriausybės valdomos "Lietuvos energijos" vadovas R.Juozaitis teigia, kad Lietuva neturės problemų apsirūpinant elektra. Remiantis Juozaičio argumentais išeitų, kad tokiu atveju nėra ko ir derėtis su ES dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo.

Būtų gerai, jeigu tai būtų tik lietuviškas nesusikalbėjimas ar noras žinybos vadovui būtinai aiškinti, kad jo institucija puikiai tvarkosi, ir jos veiklos srityje nėra ir ateityje negali būti jokių problemų. Būtų blogiau, jei paaiškėtų, kad už tokio tariamo nesusikalbėjimo slypi ir kieno nors interesai, jog su Briuseliu, pateikiant priešingas žinias iš Lietuvos, būtų tikrai nesusikalbėta. Taip mes visiškai netikėtai taptume nuogi ir priklausomi tiek nuo rusiškos elektros, tiek nuo rusiškų dujų.

Premjero aiškinimas, jog tai yra tik paprastas nesusikalbėjimas tarp dviejų institucijų, visiškai nepatenkina. Neįtikina ir G.Kirkilo teigimas, kad Lietuva turi turėti ir planą A, ir planą B. Jeigu Vyriausybė sako, kad ji turi planą B, kaip patogiai išgyventi uždarius Ignalinos AE, tai tada su planu A nėra ko važiuoti į Briuselį. Bet pradžioje turime sužinoti, kokia yra Vyriausybės, o ne atskirų institucijų ar atskirų žmonių pozicija - užteks elektros ar neužteks, jeigu uždarysime Ignalinos AE?

Ministrai nesusikalba su Premjeru

Antras epizodas, kurio taip pat negalime neaptarti, - paaiškėja, kad dėl mūsų karių buvimo Irake ministras J.Olekas nesusikalba ne tik su Prezidentu bei užsienio reikalų ministru, bet ir savo viršininku - Premjeru. Ir Premjeras, ir URM ministras - už buvimą Irake, o štai Olekas - prieš. Ir vėl tenka užduoti tą patį klausimą - kokia yra Vyriausybės pozicija - už ar prieš? Ir galų gale, kaip ši konfliktiška ir Lietuvos autoritetą griaunanti situacija išsisprendžia?

Ir trečias epizodas – galime pagirti ministrą P.Vaitiekūną už jo narsą pristabdant ES-Rusijos derybų mandato patvirtinimą, kol į mandatą nebus įtraukti teisėti Lietuvos reikalavimai. Visgi kažkodėl diskusijose Seimo Europos reikalų komitete mes, opozicijos atstovai, turime ginti ministrą nuo valdančios koalicijos atstovų puolimo, kad tokie ministro veiksmai, girdi, nebuvo suderinti nei su Seimo valdančia dauguma, nei tuo labiau - su Vyriausybe. Ir nors po vakar Vilniuje vykusio užsienio reikalų ministrų pasitarimo galima pasidžiaugti, kad viskas klostosi pakankamai sėkmingai, tačiau galiu spėti, kad jei pozicijų derinimas Briuselyje nebus labai lengvas, tai valdančios koalicijos puolimas prieš ministrą artimiausiu metu sustiprės. Ir vėl belieka tik paklausti - tai kokia Vyriausybės pozicija yra šiuo ypatingai svarbiu Lietuvos užsienio politikos klausimu?Tenka priminti, kad pagal Konstituciją Vyriausybė yra ne tik atskirų ministrų būrelis, kuriame kiekvienas savo darže daro, ką nori. Vyriausybė yra kolektyvinė institucija, svarbiausiais klausimais priimanti kolektyvinius sprendimus ir juos solidariai įgyvendinanti, tiek per atskiras ministerijas, tiek per valdančią daugumą Seime.

Kenčia valstybės prestižas

Deja, kuo toliau, tuo labiau dabartinės valdžios situacija darosi panaši į anarchistų susibėgimą. Valstybės reikalai ir prestižas dėl to vis skaudžiau kenčia. Skaudžiai kentėti gali net ir tie geri darbai, kurių kartais imamasi.

Ir pabaigai - noriu priminti, kad jau praėjo daugiau nei mėnuo, kai atsistatydino Švietimo ir mokslo ministrė R.Žakaitienė. Tačiau Premjeras iki šiol nepateikė kandidato į šį postą, nors yra žadėjęs ministrą surasti per savaitę. Matyt, ruošiamasi partizaniškai laikinai vadovauti minimai ministerijai iki pat Seimo rinkimų.

Partizaninė užsienio politika ir valdančios koalicijos anarchizmas

Vienas iš tokių gerų darbų, kuriuos ir šiai valdžiai pavyksta padaryti, yra pastarojo laikotrapio Užsienio reikalų ministro veikla, bandant keletą tiek Lietuvai, tiek visai Europai svarbių dalykų įtraukti į ES-Rusijos derybų mandatą. Tokia principinė laikysena jau dabar turi gerų rezultatų – Lietuvai pavyko suorganizuoti net penkių užsienio reikalų ministrų kelionę į Gruziją. Ar pavyks iki galo suderinti ir Lietuvos bei kitų ES valstybių pozicijas dėl derybinio mandato, atsižvelgiant ir į Lietuvos pasiūlymus, - pamatysime artimiausiu metu. Tenka tik apgailestauti, kad ministerijai įgyvendinant neblogus darbus, buvo iš anksto visiškai nepasirūpinta nei flangais, nei užnugariu net ir Lietuvos viduje. Ministerijos partizaninis veikimas tokioje situacijoje turi savo pliusų, bet gali turėti ir skaudžių minusų. Būtų gerai, kad valdančios koalicijos atstovai Seime Lietuvos užsienio politikos reikaluose sumažintų savo anarchizmo dozes.

Vienas iš tokio anarchizmo pavyzdžių - praeitą ketvirtadienį valdančios koalicijos, ir visų pirma socialdemokratų, balsais sustabdytas rezoliucijos dėl padėties Gruzijoje svarstymas, nepaisant to, kad ministras P.Vaitiekūnas viešai sakė, kad ir Gruzijai, ir Lietuvai tokia rezoliucija yra labai reikalinga. Tikiuosi, kad rytoj užteks sveiko proto tokią rezoliuciją, kurią dabar tik ką suderinome tarp įvairių frakcijų atstovų, Seimo posėdyje priimti be didelių diskusijų.

Kiek gavo koalicijos partneriai Vilniaus mieste?

Vilniaus miesto valdžios “vaizdelis” - vis aiškesnis ir baisesnis. Šimtai tūkstančių litų (beveik pusė milijono), kurie skiriami vienam balsui nupirkti, verčia užduoti du paprastus klausimus: pirma, iš kur tokie pinigai atsirado, ir antra, kiek jų jau buvo išleista, kol STT dar nestebėjo Vilniaus miesto savivaldybės? Jeigu taip įžūliai ir tokias sumas siūlė vienam Tarybos nariui, tai kiek yra tų Tarybos narių, kurie tyliai, STT nematant, tokius pinigus paėmė?

Dėl pinigų kilmės – R.Paksas ir visa ‘Tvarkos ir teisingumo” vadovybė galėtų ir neaiškinti, kad jie nežino, iš kur E. Lementauskas tokius pinigus gavo, ir kad jis naudojo ne partijos pinigus. Galima patikėti, kad tie pinigai buvo laikomi “kojinėje” ir nebuvo deklaruoti partijos sąskaitoje, bet visiškai akivaizdu, kad E.Lementauskas, būdamas partijos vicepirmininku, tokią pinigų sumą galėjo sukaupti ir naudoti tik su visos partijos vadovybės žinia. Taip pat partijos vadovybė galėtų viešai nekalbėti, kad Lementauskas veikė vienas ir su niekuo nesitardamas. Toks aiškinimas yra visiškai neįtikinantis.

Liepto galą “tvarka ir teisingumas” priėjo. Melas, apgaulė, sukčiavimas, kuris matėsi ir anksčiau, galų gale atsiskleidė visu grožiu. Kitaip kaip organizuotos (skirtingai nuo pavienės) korupcijos to nepavadinsi. Gaila tik rinkėjų, kurie tokia korumpuota tvarka ir korumpuotu teisingumu vis dar tiki.

Keistos socialdemokratų pretenzijos į mero postą

Tačiau negaliu suprasti tų partijų – socialdemokratų ir lenkų rinkimų akcijos, esančių toje pačioje koalicijoje su “tvarkdariais”. Socialdemokratų primityvus cinizmas – tariamai laikinai sustabdytas dalyvavimas koalicijoje, bet toliau sėdint su tais pačiais korumpuotais koaliciantais už vieno stalo – tai visiškas socialdemokratų fiasko. Apie kokią kovą su korupcija ši partija dar gali kalbėti, jeigu negali padaryti elementaraus politinio veiksmo ir parodyti, kad neturi nieko bendro su korumpuota tvarka ir mafijiniu teisingumu? Nebent yra dar blogiau, nei mes galvojame, ir patys socialdemokratai Vilniaus savivaldybėje iš paksistų yra gavę kokių nors “koaliciją stiprinančių” dovanėlių, o dabar bijodami šantažo tyli. Dar keisčiau atrodo socialdemokratų pretenzijos į mero postą – patys sudarę galimybę formuotis šiai gėdingai korumpuotai valdžiai, neatrodo, kad atgailautų už savo klaidą. Jie tiesiog sėdi korupcijos baloje ir sako, kad išlips iš jos tik tada, jeigu kas nors jiems duos mero postą. Būtų juokinga, jeigu kaip vilniečiui nebūtų liūdna ir skaudu.

Parengta pagal 2008 m. gegužės 12 d. spaudos konferenciją