A. Kubilius: Dėkui Aukščiausiajam, kad davė Lietuvai Sąjūdį, ir dėkui likimui, kad suteikė man progą jame dalyvauti
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionys demokratai pirmininko A.Kubiliaus kalba, pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Lietuvos Sąjūdžio 20 – mečiui paminėti. 2008.06.03.
Kalbėti apie Sąjūdį, Sąjūdžio istoriją yra pakankamai lengva, bet kartu ir pakankamai sunku. Lengva, nes yra aišku, kada prasidėjo, ir aišku, ką pasiekė. Sunku, nes Sąjūdžio istorija, jeigu kalbėti apie visą trumpą, bet aistringą 1988-1990-ųjų istoriją, yra ne tik gausių įvykių istorija, kurią gal ir nėra sudėtinga papasakoti, bet tai yra ir stipriausio iš žmogiškųjų jausmų – tikėjimo istorija, kurią yra žymiai sudėtingiau paprastais žodžiais išguldyti.
Nesu istorikas, bet esu šito istorijos etapo šioks toks dalyvis – mano kelias ėjo nuo žaliaraiščių organizatoriaus ir pirmųjų akcijų bei rinkimų kampanijų organizacinio štabo vieno iš narių iki Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus. Todėl esu subjektyvus Sąjūdžio laikmečio vertintojas.
Mano visa kalba šiandieniniame minėjime galėtų būti labai trumpa, pasakant tai, ką esu įsitikinęs šia proga kartoja dauguma Sąjūdžio žmonių – dėkui Aukščiausiajam, kad davė Lietuvai Sąjūdį, ir dėkui likimui, kad suteikė man progą jame dalyvauti. Iš to ką esu pragyvenęs, tai buvo patys vertingiausi mano gyvenimo metai. Įdomesni ir už metus, kai teko vadovauti Vyriausybei. Ir visų pirma todėl, kad tuos Sąjūdžio metus prisimenu, kaip didelio tikėjimo metus.
Tikėjimas gimė visuotinio netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti, terpėje. Tikėjimas gimė plačiai ir giliai paplitusios baimės terpėje. Sąjūdis savo veiksmais keitė visą Lietuvą, įskaitant ir to meto komunistų partiją ir to meto sovietinę valdžią. Net šiandien, visuotinio politinio korektiškumo laikais drįsiu pasakyti savo paprastą tiesą, kad tuo metu Sąjūdžiu nebuvo visa Lietuva, kaip kai kas bando teigti – kad Sąjūdis buvo nuo Brazausko ir Juršėno iki Landsbergio su Saudargu. Man negaila, bet taip nebuvo. Aš žinau kuo tikėjo Sąjūdžio žmonės, tačiau nežinau kuo tikėjo kiti, todėl ir tvirtinu, kad tikėjimas Sąjūdžiu ir Sąjūdžio žodžiu gimė baimės, netikėjimo arba geriausiu atveju skepsio aplinkoje.
Mano įsitikinimu, - kai kalbame apie Sąjūdžio metus, negalime kalbėti vien tik apie didžiųjų to meto pavardžių ir įvykių kaleidoskopą, nes tada lyg ir pradingsta, arba tik retkarčiais šmėkšteli kita Sąjūdžio istorijos dalis – žmonių Sąjūdžio istorija arba tai ką aš vadinu Didžiojo Tikėjimo istorija. O jos negalime užmiršti.
Sąjūdžio metais man teko daug laiko praleisti kitame Gedimino prospekto gale, Sąjūdžio būstinėje, užmirštant savo tiesioginį darbą ir nebaigtą disertaciją Universiteto Fizikos fakultete. Daugelis didžiųjų to meto įvykių yra jau išblukę iš atminties. Bet tikėjimo gimimo pradžią labai gerai atsimenu.
Labai gerai pamenu pirmąsias Sąjūdžio dienas 88-ųjų birželio viduryje: kai su kolega fiziku pasikabinę ant savęs vienoje pusėje Gorbačiovo portretą (kad milicija skaudžiai nemuštų), o kitoje pusėje plakatą, kviečiantį į pirmąjį Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje, vaikščiojome po Gedimino prospektą ir dalinome pirmąsias “Sąjūdžio žinias” bei kvietimus į mitingą. Lygiai taip pat gerai pamenu pirmuosius Sąjūdžio piketus prie Mažvydo bibliotekos ir prie Eltos, prie kurių organizavimo teko prisidėti, apsuptus ir milicijos, ir saugumiečių. Tuo metu ir Vilniaus gatvėse, ir visoje Lietuvoje vis dar netikėjimo buvo daugiau nei tikėjimo. Bet virsmas buvo pakankamai greitas, nors Sąjūdis turėjo jį lipdyti labai atsargiai – visą laiką bandydamas atrasti ir neperžengti ribos, už kurios viskas, tame tarpe ir naujasis tikėjimas, galbūt būtų buvęs sutriuškintas.
Sąjūdis įsibėgėjo, kai buvo įveiktas netikėjimas. Netikėjimas, kad kas nors gali keistis. Netikėjimas, kad po geležine uždanga esančioje totalitarinėje imperijoje įmanomos permainos. Netikėjimas, kad gali prasidėti tikras tautos Sąjūdis.
Pirmiausia radosi kitoks, naujas kalbėjimas. Kalbėjimas paremtas tiesa. Necenzūruotas ir nevaržomas kalbėjimas. “Ir tiesa padarys jus laisvus” – kabėjo Arvydo Juozaičio pakabinti simboliški šv. Rašto žodžiai Sąjūdžio būstinėje ant durų. Tiesos žodis gimdė tikėjimą. Tikėjimą, kad melu ir prievarta grindžiama santvarka nėra amžina.
Tuo metu paaiškėjo, kokią milžinišką galią sutelkiant tautą turi sąžiningas žiniasklaidos žodis. Sąjūdžio žinios ir Atgimimo banga buvo tie ledlaužiai, kurie sutrupino ledinę netikėjimo sieną ir sujungė žmonių širdis ir protus kelyje į laisvę.
Einant tokiu pakankamai sparčiu, tačiau laipsnišku keliu, skepsis ir netikėjimas virto iš pradžių tikėjimu pačiu Sąjūdžiu, o po to, gana greitai ir tikėjimu Sąjūdžio įvardinta Lietuvos Nepriklausomybės idėja.
Tikėjimas buvo begalinis. Tokį duota pažinti tik vieną kartą gyvenime. Ir be abejo toks tikėjimo fakelas negalėjo degti labai ilgai. Gal dabar dėl to ir kenčiame nusivylimo, abejingumo ir nepasitikėjimo bangas, kad tuo metu išnaudojome visam gyvenimui duotą tikėjimo limitą.
Minint Sąjūdžio dvidešimtmetį neišvengiamai pagalvoji, kiek daug per šį laiką pasiekta, kiek daug istorinių pokyčių įvyko ir kartu, kiek daug panašumo šiandien yra su laikmečiu ir nuotaikomis, kurios vyravo prieš dvidešimt metų, bet dar iki Sąjūdžio gimimo.
Ir vėl, kaip tada – yra daug nusivylimo ir nepasitikėjimo valdžia. Ir daug netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti. Toks netikėjimas gimdo rezignaciją ir abejingumą, kuris tampa dar didesnio nusivylimo priežastimi – nes nieko nedarant niekas ir nesikeičia.
Paradoksas, bet vėl kaip Sąjūdžio pradžioje, reikia kovoti už žodžio laisvę ir už paprasčiausią, necenzūruotą tiesą. Ir reikia didelio tikėjimo, kad tai galima apginti.
Iš tiesų paradoksas – jeigu šiandien turėtume tiek tikėjimo, kad neteisybė ir netiesa gali būti įveikta, kiek turėjome prieš dvidešimt metų, tai daug kas Lietuvoje nedrįstu taip “siautėti”, kaip kad kartais šiandien sau leidžia.
Be abejo, šiandien nėra tokios vienos didelės idėjos, kokia prieš dvidešimt metų buvo visus mus vienijanti Nepriklausomybės idėja, kuria galėjome patikėti ir drąsiai eiti į priekį. Šiandien yra gal net ir sunkiau, nes turime patikėti, kad galime pakeisti kasdienybės gyvenimą, kasdienybės netiesą ir abejingumą, ir tuo patikėję, taip pat galime daug darbų padaryti: apginti žmogų, apginti tiesą, galų gale, sukurti Lietuvą, kuria visi didžiuotumėmės.
Tame pačiame šv. Rašte yra pasakyta – nėra tikėjimo be darbų, kaip nėra darbų be tikėjimo. Prieš dvidešimt metų patikėjome ir padarėme. Šiandien belieka visiems mums palinkėti to paties: pradėkime tikėti. Ir padarysime.
