Andriaus Kubiliaus oficialūs tekstai

A. Kubilius: Dėkui Aukščiausiajam, kad davė Lietuvai Sąjūdį, ir dėkui likimui, kad suteikė man progą jame dalyvauti

noreply@blogger.com (Indre) — Tue, 03 Jun 2008 09:54:00 +0000

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionys demokratai pirmininko A.Kubiliaus kalba, pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Lietuvos Sąjūdžio 20 – mečiui paminėti. 2008.06.03.

Kalbėti apie Sąjūdį, Sąjūdžio istoriją yra pakankamai lengva, bet kartu ir pakankamai sunku. Lengva, nes yra aišku, kada prasidėjo, ir aišku, ką pasiekė. Sunku, nes Sąjūdžio istorija, jeigu kalbėti apie visą trumpą, bet aistringą 1988-1990-ųjų istoriją, yra ne tik gausių įvykių istorija, kurią gal ir nėra sudėtinga papasakoti, bet tai yra ir stipriausio iš žmogiškųjų jausmų – tikėjimo istorija, kurią yra žymiai sudėtingiau paprastais žodžiais išguldyti.

Nesu istorikas, bet esu šito istorijos etapo šioks toks dalyvis – mano kelias ėjo nuo žaliaraiščių organizatoriaus ir pirmųjų akcijų bei rinkimų kampanijų organizacinio štabo vieno iš narių iki Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus. Todėl esu subjektyvus Sąjūdžio laikmečio vertintojas.

Mano visa kalba šiandieniniame minėjime galėtų būti labai trumpa, pasakant tai, ką esu įsitikinęs šia proga kartoja dauguma Sąjūdžio žmonių – dėkui Aukščiausiajam, kad davė Lietuvai Sąjūdį, ir dėkui likimui, kad suteikė man progą jame dalyvauti. Iš to ką esu pragyvenęs, tai buvo patys vertingiausi mano gyvenimo metai. Įdomesni ir už metus, kai teko vadovauti Vyriausybei. Ir visų pirma todėl, kad tuos Sąjūdžio metus prisimenu, kaip didelio tikėjimo metus.

Tikėjimas gimė visuotinio netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti, terpėje. Tikėjimas gimė plačiai ir giliai paplitusios baimės terpėje. Sąjūdis savo veiksmais keitė visą Lietuvą, įskaitant ir to meto komunistų partiją ir to meto sovietinę valdžią. Net šiandien, visuotinio politinio korektiškumo laikais drįsiu pasakyti savo paprastą tiesą, kad tuo metu Sąjūdžiu nebuvo visa Lietuva, kaip kai kas bando teigti – kad Sąjūdis buvo nuo Brazausko ir Juršėno iki Landsbergio su Saudargu. Man negaila, bet taip nebuvo. Aš žinau kuo tikėjo Sąjūdžio žmonės, tačiau nežinau kuo tikėjo kiti, todėl ir tvirtinu, kad tikėjimas Sąjūdžiu ir Sąjūdžio žodžiu gimė baimės, netikėjimo arba geriausiu atveju skepsio aplinkoje.

Mano įsitikinimu, - kai kalbame apie Sąjūdžio metus, negalime kalbėti vien tik apie didžiųjų to meto pavardžių ir įvykių kaleidoskopą, nes tada lyg ir pradingsta, arba tik retkarčiais šmėkšteli kita Sąjūdžio istorijos dalis – žmonių Sąjūdžio istorija arba tai ką aš vadinu Didžiojo Tikėjimo istorija. O jos negalime užmiršti.

Sąjūdžio metais man teko daug laiko praleisti kitame Gedimino prospekto gale, Sąjūdžio būstinėje, užmirštant savo tiesioginį darbą ir nebaigtą disertaciją Universiteto Fizikos fakultete. Daugelis didžiųjų to meto įvykių yra jau išblukę iš atminties. Bet tikėjimo gimimo pradžią labai gerai atsimenu.

Labai gerai pamenu pirmąsias Sąjūdžio dienas 88-ųjų birželio viduryje: kai su kolega fiziku pasikabinę ant savęs vienoje pusėje Gorbačiovo portretą (kad milicija skaudžiai nemuštų), o kitoje pusėje plakatą, kviečiantį į pirmąjį Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje, vaikščiojome po Gedimino prospektą ir dalinome pirmąsias “Sąjūdžio žinias” bei kvietimus į mitingą. Lygiai taip pat gerai pamenu pirmuosius Sąjūdžio piketus prie Mažvydo bibliotekos ir prie Eltos, prie kurių organizavimo teko prisidėti, apsuptus ir milicijos, ir saugumiečių. Tuo metu ir Vilniaus gatvėse, ir visoje Lietuvoje vis dar netikėjimo buvo daugiau nei tikėjimo. Bet virsmas buvo pakankamai greitas, nors Sąjūdis turėjo jį lipdyti labai atsargiai – visą laiką bandydamas atrasti ir neperžengti ribos, už kurios viskas, tame tarpe ir naujasis tikėjimas, galbūt būtų buvęs sutriuškintas.

Sąjūdis įsibėgėjo, kai buvo įveiktas netikėjimas. Netikėjimas, kad kas nors gali keistis. Netikėjimas, kad po geležine uždanga esančioje totalitarinėje imperijoje įmanomos permainos. Netikėjimas, kad gali prasidėti tikras tautos Sąjūdis.

Pirmiausia radosi kitoks, naujas kalbėjimas. Kalbėjimas paremtas tiesa. Necenzūruotas ir nevaržomas kalbėjimas. “Ir tiesa padarys jus laisvus” – kabėjo Arvydo Juozaičio pakabinti simboliški šv. Rašto žodžiai Sąjūdžio būstinėje ant durų. Tiesos žodis gimdė tikėjimą. Tikėjimą, kad melu ir prievarta grindžiama santvarka nėra amžina.

Tuo metu paaiškėjo, kokią milžinišką galią sutelkiant tautą turi sąžiningas žiniasklaidos žodis. Sąjūdžio žinios ir Atgimimo banga buvo tie ledlaužiai, kurie sutrupino ledinę netikėjimo sieną ir sujungė žmonių širdis ir protus kelyje į laisvę.

Einant tokiu pakankamai sparčiu, tačiau laipsnišku keliu, skepsis ir netikėjimas virto iš pradžių tikėjimu pačiu Sąjūdžiu, o po to, gana greitai ir tikėjimu Sąjūdžio įvardinta Lietuvos Nepriklausomybės idėja.

Tikėjimas buvo begalinis. Tokį duota pažinti tik vieną kartą gyvenime. Ir be abejo toks tikėjimo fakelas negalėjo degti labai ilgai. Gal dabar dėl to ir kenčiame nusivylimo, abejingumo ir nepasitikėjimo bangas, kad tuo metu išnaudojome visam gyvenimui duotą tikėjimo limitą.

Minint Sąjūdžio dvidešimtmetį neišvengiamai pagalvoji, kiek daug per šį laiką pasiekta, kiek daug istorinių pokyčių įvyko ir kartu, kiek daug panašumo šiandien yra su laikmečiu ir nuotaikomis, kurios vyravo prieš dvidešimt metų, bet dar iki Sąjūdžio gimimo.

Ir vėl, kaip tada – yra daug nusivylimo ir nepasitikėjimo valdžia. Ir daug netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti. Toks netikėjimas gimdo rezignaciją ir abejingumą, kuris tampa dar didesnio nusivylimo priežastimi – nes nieko nedarant niekas ir nesikeičia.

Paradoksas, bet vėl kaip Sąjūdžio pradžioje, reikia kovoti už žodžio laisvę ir už paprasčiausią, necenzūruotą tiesą. Ir reikia didelio tikėjimo, kad tai galima apginti.

Iš tiesų paradoksas – jeigu šiandien turėtume tiek tikėjimo, kad neteisybė ir netiesa gali būti įveikta, kiek turėjome prieš dvidešimt metų, tai daug kas Lietuvoje nedrįstu taip “siautėti”, kaip kad kartais šiandien sau leidžia.

Be abejo, šiandien nėra tokios vienos didelės idėjos, kokia prieš dvidešimt metų buvo visus mus vienijanti Nepriklausomybės idėja, kuria galėjome patikėti ir drąsiai eiti į priekį. Šiandien yra gal net ir sunkiau, nes turime patikėti, kad galime pakeisti kasdienybės gyvenimą, kasdienybės netiesą ir abejingumą, ir tuo patikėję, taip pat galime daug darbų padaryti: apginti žmogų, apginti tiesą, galų gale, sukurti Lietuvą, kuria visi didžiuotumėmės.

Tame pačiame šv. Rašte yra pasakyta – nėra tikėjimo be darbų, kaip nėra darbų be tikėjimo. Prieš dvidešimt metų patikėjome ir padarėme. Šiandien belieka visiems mums palinkėti to paties: pradėkime tikėti. Ir padarysime.

A. Kubilius: Ar dar liko nors kiek Sąjūdžio dvasios?

noreply@blogger.com (Indre) — Tue, 03 Jun 2008 06:40:00 +0000

Šią savaitę minime Sąjūdžio dvidešimtmetį. Tai ypatinga šventė, verta ir didelio džiaugsmo, ir tam tikrų apibendrinimų.

Tikėjimas nuvertė kalnus

Galima įvairiai prisiminti Sąjūdžio metus: kaip reikšmingų istorinių įvykių tiek Lietuvoje, tiek Maskvoje, tiek visoje Centrinėje Europoje metus. Galima prisiminti, kaip svarbių istorinių asmenybių veiklos metus. Aš juos pamenu, visų pirma, kaip Didžiojo Tikėjimo metus, kai netikėjimas, jog ką nors galima pakeisti, virto tikėjimu, o tikėjimas nuvertė kalnus.

Sąjūdžio metais man teko daug laiko praleisti Sąjūdžio būstinėje, užmirštant savo tiesioginį darbą ir nebaigtą disertaciją Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Sąjūdžio laikmetį prisimenu ne tiek kaip gausių istorinių įvykių ir permainų laikmetį, bet kaip vis labiau plintančio tikėjimo laikmetį. Daugelis didžiųjų to meto įvykių yra jau išblukę iš atminties. Bet labai gerai pamenu žmonių entuziazmą ir vis labiau augantį jų tikėjimą piketuose, mitinguose, parašų rinkimų akcijose.

Taip pat gerai pamenu pirmąsias Sąjūdžio dienas 88-ųjų birželio viduryje: tuomet su kolega fiziku pasikabinę ant savęs vienoje pusėje Gorbačiovo portretą (kad milicija skaudžiai nemuštų), o kitoje - plakatą, kviečiantį į pirmąjį Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje, vaikščiojome po Gedimino prospektą ir dalinome pirmąsias “Sąjūdžio žinias” bei kvietimus į mitingą. Gerai pamenu ir pirmuosius Sąjūdžio piketus, kuriuos organizuojant teko prisidėti, prie Mažvydo bibliotekos ir prie “Eltos”, apsuptus ir milicijos, ir saugumiečių. Tuo metu netikėjimo buvo daugiau nei tikėjimo. Bet virsmas buvo pakankamai greitas, nors Sąjūdis turėjo jį lipdyti labai atsargiai – visą laiką bandydamas atrasti ir neperžengti ribos, už kurios viskas galbūt būtų buvę sutriuškinta.

Žiniasklaidos priemonės sutelkė tautą

Pirmiausia atsirado kitoks, naujas kalbėjimas. Kalbėjimas paremtas tiesa. Necenzūruotas ir nevaržomas kalbėjimas. “Ir tiesa padarys jus laisvus” – kabėjo simboliški šv. Rašto žodžiai Sąjūdžio būstinėje ant durų. Tiesos žodis gimdė tikėjimą. Tikėjimą, kad melu ir prievarta grindžiama santvarka nėra amžina.

Tuo metu paaiškėjo, kokią milžinišką galią sutelkiant tautą turi žiniasklaidos priemonės. “Sąjūdžio žinios” ir Atgimimo banga buvo tie ledlaužiai, kurie sutrupino ledinę netikėjimo sieną ir sujungė žmonių širdis ir protus kelyje į laisvę.

Einant tokiu pakankamai sparčiu, tačiau laipsnišku keliu, skepsis ir netikėjimas virto iš pradžių tikėjimu pačiu Sąjūdžiu, o po to, gana greitai, ir tikėjimu Sąjūdžio įvardinta Lietuvos Nepriklausomybės idėja.

Tikėjimas buvo begalinis. Tokį duota pažinti tik vieną kartą gyvenime. Ir, be abejo, toks tikėjimo fakelas negalėjo degti labai ilgai. Gal dabar dėl to ir kenčiame nusivylimo, abejingumo ir nepasitikėjimo bangas, nes tuo metu išnaudojome visam gyvenimui duotą tikėjimo limitą.

Kaip visuotinis netikėjimas, kad nieko negalima pasiekti ir pakeisti, tapo vos ne visuotiniu tikėjimu, yra vertas ypatingai gilios analizės, kuri turėtų didelę vertę ir šių dienų mūsų gyvenimui, kuriame nusivylimo, netikėjimo, abejingumo yra beveik tiek pat kiek 1986-1987 metais.

Kovoti už žodžio laisvę reikia kaip Sąjūdžio pradžioje

Minint Sąjūdžio dvidešimtmetį neišvengiamai pagalvoji, kiek daug per šį laiką pasiekta, kiek daug istorinių pokyčių įvyko, ir kiek daug panašumo šiandien yra su laikmečiu ir nuotaikomis, kurios vyravo prieš dvidešimt metų, bet dar iki Sąjūdžio gimimo.

Ir vėl, kaip tada – yra daug nusivylimo ir nepasitikėjimo valdžia ir daug netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti. Toks netikėjimas gimdo rezignaciją ir abejingumą, kuris tampa dar didesnio nusivylimo priežastimi – nes nieko nedarant niekas ir nesikeičia.

Paradoksas, bet vėl kaip Sąjūdžio pradžioje, reikia kovoti už žodžio laisvę, už necenzūruotą žodį, už teisę išsakyti kritišką žodį valdžios atžvilgiu. Ir reikia didelio tikėjimo, kad tai galima apginti.

Nacionalinis radijas tampa A.Paulausko radiju

Paskutinės savaitės įvykiai rodo, kad visuomeninis radijas ir televizija tampa paprasčiausiu valdžios ruporu, o demokratinę įvairių nuomonių sklaidą vis tvirčiau keičia vyriausybės ir atskirų ministerijų užpirktų laidų tariama įvairovė. Jau nebežinai ar verkti, ar juoktis, kai išgirsti, kad Nacionalinis radijas praeitos savaitės pabaigoje pradėjo transliuoti A.Paulausko ministerijos nupirktą laidą su ištisiniais ministro monologais, kurie po to dar kaip svarbiausia žinia pakartojami ir žinių laidose. Naujoji LRT vadovybė žengia tvirtu keliu: “Panorama” vis labiau primena liūdnai pagarsėjusią laidą “Kas geresnio premjere?” , o Nacionalinis Lietuvos radijas tampa Nacionaliniu Paulausko radiju.

Iš tiesų paradoksas – jeigu turėtume tiek tikėjimo, kiek prieš dvidešimt metų, kad neteisybė gali būti įveikta, tai naujoji LRT vadovybė nedrįstu taip “siautėti”.

Kas geresnio, premjere?

Taip pat nedrįstų siautėti ir atskiros ministerijos, kurios išleidžia ne tik milijonus “nupirktai tiesai” skleisti, bet prieš Seimo rinkimus lengva ranka naudoja valstybės pinigus. Sąjūdžio metais visuomenei apie tai sužinojus, ministras po dviejų dienų jau nebedirbtų. Turiu omenyje Sveikatos reikalų ministrą ir garsųjį greitosios pagalbos automobilių pirkimą, kai akivaizdu, kad iš valstybės biudžeto buvo permokėta keliolika milijonų litų už automobilius, kurie buvo perkami faktiškai be konkurso. Sąjūdžio jubiliejaus savaitę aš visų pirma žiūriu į Premjerą ir Prezidentą, - ir klausiu, ar dar yra likę kiek nors Sąjūdžio dvasios ir Sąjūdžio tikėjimo, kad kažką galima pakeisti, ar ministrai gali daryti, ko užsigeidę, nes premjero vis tiek bus paklausta tik vieno klausimo: “Kas geresnio, premjere?”.

Šiandien nėra tokios vienos idėjos, kokia prieš dvidešimt metų buvo Nepriklausomybės idėja, kuria galėjome patikėti ir drąsiai eiti į priekį. Šiandien turime patikėti, kad galime pakeisti kasdienybės gyvenimą, klestinčią netiesą ir abejingumą, ir tuo patikėję, taip pat galime atlikti daug darbų. Nes kaip tame pačiame šv. Rašte yra pasakyta – “nėra tikėjimo be darbų ir nėra darbų be tikėjimo”.

Andrius Kubilius, TS-LKD pirmininkas
Parengta pagal spaudos konferenciją, įvykusią 2008 06 02

Andrius Kubilius: Kalba, pasakyta Jungiamajame Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime

noreply@blogger.com (Rimantas) — Sun, 18 May 2008 17:25:00 +0000

Kalba, pasakyta Jungiamajame Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime

Kai prieš metus krikščionių demokratų iniciatyva pradėjome apie šią dieną kalbėtis, - nelabai tikėjau, kad pavyks tai pasiekti. Ir štai mes čia, mes tai pasiekėme. Mes - didesni už asmenines ambicijas, už tarpusavio pavydą, už konkurentų intrigas ir pastangas šiai dienai sutrukdyti. Mes didesni , nes didelė yra mūsų atsakomybė. Tokia pat atsakomybė, kokią jautėme Sąjūdžio metais ir kokią jaučiame šiandien – už Lietuvos dabartį ir už Lietuvos ateitį, už kasdienį žmonių gyvenimą ir už kasdienybės moralinį teisingumą.

Mes jungiamės. Jungiamės su meile ir atsakomybe, jungiamės į bendrų vertybių ir bendros patirties šeimą. Jungiamės - nes mūsų jėga yra vienybėje. Jungiamės – nes prieš tai džiaugėmės jungtuvėmis su politiniais kaliniais ir tremtiniais ir jungtuvėmis su tautininkais.

Jungiamės lyg ir grįždami atgal į pradžią, į Sąjūdžio metus. Jungiamės – nes tokio naujo sąjūdžio Lietuvai tikrai reikia. Sąjūdžio prieš nomenklatūros valdžią, Sąjūdžio už kitokią Lietuvą, Sąjūdžio už kitokią politiką, Sąjūdžio už valstybę, kuria galime pasitikėti ir kuria galime didžiuotis.

Apsijungdami mes tampame skaitlingiausia politine jėga Lietuvoje ir turime šia skaitmeninę galią paversti žmonių tikėjimo mumis galia, turime nusipelnyti didžiausio žmonių pasitikėjimo. Europoje krikščioniškos demokratijos ir konservatyviąsias politines vertybes vienija Europos Liaudies partija, kurios nariais mes, abi partijos, iki šiol buvome. Šiandien mes padarome tai , ką Europa padarė jau prieš keliolika metų, mes tampame lietuviška liaudies partija – tik su ilgesniu pavadinimu: Tėvynės sąjunga –Lietuvos krikščionys demokratai. Apjungiame krikščioniškos širdies, kuri yra ir Europos Liaudies partijos simbolis, gerumą ir platumą bei lietuviškos kregždutės dinamizmą. Taip gimsta nauja kokybė ir naujas mūsų simbolis.

Šiandien Tėvynės Sąjunga iki jungtuvių dar spėjo paminėti savo 15 metų jubiliejų. Krikščionys demokratai gali didžiuotis savo šimtamete istorija. Šiose jungtuvėse šis amžiaus skirtumas nėra ypatinga problema. Tačiau 15 metų jubiliejus yra gera proga patiems savęs paklausti – o kaip gyvensime ir ką pasieksime per sekančius 15 metų? Kaip atrodys Lietuva, kaip gyvensis Lietuvos žmogui 2023-ųjų metų gegužės 17- ą dieną?

Esu optimistas ir todėl esu įsitikinęs, kad tuo metu Lietuva jau bus tapusi tikra europietiškos gerovės valstybe ir pagal korupcijos mažumą Lietuvą lenks tik Danija ir Suomija. Visi lietuviai iš Airijos ir Britanijos bus sugrįžę atgal į Lietuvą, nes Lietuvoje bus gera gyventi kiekvienam, ne vien turtingiesiems, ir mes būsime tie, kurie Europoje labiausiai didžiuosis savo tėvyne. Lietuvos patriotai augins šeimose bent po tris vaikus ir taip pat, kaip ir dabar nesipils benzino “lukoil’o” degalinėse. Apie alkoholizmą Lietuvoje rašys tik Lietuvos istorijos vadovėliai, o Vilniaus universitetas bus įtrauktas į pasaulio geriausių universitetų šimtuką. Eurolygos finale kauniečiai įveiks vilniečius, bet Lietuvos krepšinio čempionais taps vilniečiai.

Svajonė graži ir pasiekiama. Pasiekiama ryžtingu ir vieningu darbu. Pasitelkiant visus, kas sutinka ateiti į talką. Mes turime būti telkiančiais lyderiais. Lietuvoje yra be galo daug gerų, puikių, darbščių žmonių, kurie talkoje gali kalnus nuversti. Net ir kitose partijose, kurių vadovų veiklą mes dažnai kritikuojame, galime rasti ir išmintingų, ir padorių žmonių, kurie taip pat ateitų į talką Lietuvai.

Šiandien tokiai talkai telkiamės mes, Tėvynės Sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų žmonės. Bet jau šiandien pradėkime telkti ir kitus. Pradėkime tą naują, sekančių penkiolikos metų etapą su nauja energija, su nauju ryžtu, su nauju išmintingu vertybiniu, programiniu planu Lietuvai.

Artimiausiu metu mūsų laukia dideli, bet kartu ir paprasti darbai.

Pirmasis iš jų – išsišluokime. Iššluokime mūsų valstybės viešąjį gyvenimą, iššluokime lietuviškos politikos erdvę nuo tų korupcijos šiukšlių, kurių yra tikrai perdaug prisikaupę. Mūsų partijos jaunasis bendražygis Vidas Urbonavičius savo asmenine pilietine drąsa visiems mums rodo pavyzdį, su kokia šluota ir kaip reikia išsišluoti.

Antrasis darbas – neleiskime Lietuvai įkristi į gilią ekonominės krizės duobę. O ekonomikai smuktelėjus, padėkime jai greičiau iš duobės išlipti.

Ir trečias darbas – išsišlavus ir išlipus iš duobės – visu greičiu pirmyn. Permainos ten kur jos jau senai turėjo būti įgyvendintos, permainos, kad Lietuva galėtų sėkmingai atlaikyti globalius iššūkius, ir sėkmingai išnaudotų globalias galimybes. Permainos, kad Lietuva būtų tokia, kuria mes visi galėtumėme didžiuotis.

Pradėkime jau šiandien šiuos darbus. Pradėkime jau šiandien kelionę šiuo keliu, kuris ir veda į sekančių penkiolikos metų svajonės įgyvendinimą. Pradėkime jausdami savo galią ir savo atsakomybę. Atsakomybę už tai, kad žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuotų.

Šaknimis į žemę, šakomis į dangų – kaip tas ąžuolas - būkime vis tvirtesniais, tvirtai sujungdami į vieną – šaknis, kamieną ir šakas.

Andrius Kubilius: Valdžia primena anarchistų būrelį

noreply@blogger.com (Indre) — Tue, 13 May 2008 07:02:00 +0000

Nors Vyriausybės veikloje pasitaiko ir pragiedrulių, pavyzdžiui, pastarojo laikotarpio Užsienio reikalų ministerijos veikla, tačiau bendros tendencijos verčia su nerimu kalbėti apie šios valdžios “išgyvenimą iki rinkimų”.

Atskiros ministerijos veikia kaip atskiri partizanų būriai

Visų pirma, senokai pastebime Vyriausybės darbo tendenciją, kuri tampa vis ryškesnė ir vis pavojingesnė: kuo arčiau rinkimai, tuo mažiau Vyriausybės pačioje Vyriausybės veikloje, o tai darosi vis pavojingiau. Atskiros žinybos ir ministerijos vis labiau veikia kaip atskiri partizanų būriai, neturintys jokios bendros vadovybės, tačiau partizaniškai besikaunantys už savo susigalvotą tikslą. Vieni už gerą, kiti - už prastą. O kai Vyriausybės kolektyvinės politinės valios lieka vis mažiau, Seimas vis labiau tampa tikru anarchistų būriu, kuriame veikianti valdančioji koalicija nesivadovauja kokia nors politine logika.

Kairė ranka nežino, ką daro dešinė

Antradienį Dešiniosios Koalicijos formate surengėme gerą konferenciją apie energetikos reikalus po 2010 metų - kaip gyvensime ir ką kūrensime. Paaiškėjo jau įprastu tampantis lietuviškas reiškinys – Vyriausybės veikloje kairė ranka nežino, ką daro dešinė. Vyriausybės paskirtas derybininkas A.Abišala, remdamasis tais pačiais skaičiais aiškina, kad 2010 metais, jeigu reikės uždaryti Ignalinos AE, Lietuva susidurs su apsirūpinimo elektra problemomis, ir todėl reikia derėtis su ES dėl uždarymo atidėjimo. Tačiau Vyriausybės valdomos "Lietuvos energijos" vadovas R.Juozaitis teigia, kad Lietuva neturės problemų apsirūpinant elektra. Remiantis Juozaičio argumentais išeitų, kad tokiu atveju nėra ko ir derėtis su ES dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo.

Būtų gerai, jeigu tai būtų tik lietuviškas nesusikalbėjimas ar noras žinybos vadovui būtinai aiškinti, kad jo institucija puikiai tvarkosi, ir jos veiklos srityje nėra ir ateityje negali būti jokių problemų. Būtų blogiau, jei paaiškėtų, kad už tokio tariamo nesusikalbėjimo slypi ir kieno nors interesai, jog su Briuseliu, pateikiant priešingas žinias iš Lietuvos, būtų tikrai nesusikalbėta. Taip mes visiškai netikėtai taptume nuogi ir priklausomi tiek nuo rusiškos elektros, tiek nuo rusiškų dujų.

Premjero aiškinimas, jog tai yra tik paprastas nesusikalbėjimas tarp dviejų institucijų, visiškai nepatenkina. Neįtikina ir G.Kirkilo teigimas, kad Lietuva turi turėti ir planą A, ir planą B. Jeigu Vyriausybė sako, kad ji turi planą B, kaip patogiai išgyventi uždarius Ignalinos AE, tai tada su planu A nėra ko važiuoti į Briuselį. Bet pradžioje turime sužinoti, kokia yra Vyriausybės, o ne atskirų institucijų ar atskirų žmonių pozicija - užteks elektros ar neužteks, jeigu uždarysime Ignalinos AE?

Ministrai nesusikalba su Premjeru

Antras epizodas, kurio taip pat negalime neaptarti, - paaiškėja, kad dėl mūsų karių buvimo Irake ministras J.Olekas nesusikalba ne tik su Prezidentu bei užsienio reikalų ministru, bet ir savo viršininku - Premjeru. Ir Premjeras, ir URM ministras - už buvimą Irake, o štai Olekas - prieš. Ir vėl tenka užduoti tą patį klausimą - kokia yra Vyriausybės pozicija - už ar prieš? Ir galų gale, kaip ši konfliktiška ir Lietuvos autoritetą griaunanti situacija išsisprendžia?

Ir trečias epizodas – galime pagirti ministrą P.Vaitiekūną už jo narsą pristabdant ES-Rusijos derybų mandato patvirtinimą, kol į mandatą nebus įtraukti teisėti Lietuvos reikalavimai. Visgi kažkodėl diskusijose Seimo Europos reikalų komitete mes, opozicijos atstovai, turime ginti ministrą nuo valdančios koalicijos atstovų puolimo, kad tokie ministro veiksmai, girdi, nebuvo suderinti nei su Seimo valdančia dauguma, nei tuo labiau - su Vyriausybe. Ir nors po vakar Vilniuje vykusio užsienio reikalų ministrų pasitarimo galima pasidžiaugti, kad viskas klostosi pakankamai sėkmingai, tačiau galiu spėti, kad jei pozicijų derinimas Briuselyje nebus labai lengvas, tai valdančios koalicijos puolimas prieš ministrą artimiausiu metu sustiprės. Ir vėl belieka tik paklausti - tai kokia Vyriausybės pozicija yra šiuo ypatingai svarbiu Lietuvos užsienio politikos klausimu?Tenka priminti, kad pagal Konstituciją Vyriausybė yra ne tik atskirų ministrų būrelis, kuriame kiekvienas savo darže daro, ką nori. Vyriausybė yra kolektyvinė institucija, svarbiausiais klausimais priimanti kolektyvinius sprendimus ir juos solidariai įgyvendinanti, tiek per atskiras ministerijas, tiek per valdančią daugumą Seime.

Kenčia valstybės prestižas

Deja, kuo toliau, tuo labiau dabartinės valdžios situacija darosi panaši į anarchistų susibėgimą. Valstybės reikalai ir prestižas dėl to vis skaudžiau kenčia. Skaudžiai kentėti gali net ir tie geri darbai, kurių kartais imamasi.

Ir pabaigai - noriu priminti, kad jau praėjo daugiau nei mėnuo, kai atsistatydino Švietimo ir mokslo ministrė R.Žakaitienė. Tačiau Premjeras iki šiol nepateikė kandidato į šį postą, nors yra žadėjęs ministrą surasti per savaitę. Matyt, ruošiamasi partizaniškai laikinai vadovauti minimai ministerijai iki pat Seimo rinkimų.

Partizaninė užsienio politika ir valdančios koalicijos anarchizmas

Vienas iš tokių gerų darbų, kuriuos ir šiai valdžiai pavyksta padaryti, yra pastarojo laikotrapio Užsienio reikalų ministro veikla, bandant keletą tiek Lietuvai, tiek visai Europai svarbių dalykų įtraukti į ES-Rusijos derybų mandatą. Tokia principinė laikysena jau dabar turi gerų rezultatų – Lietuvai pavyko suorganizuoti net penkių užsienio reikalų ministrų kelionę į Gruziją. Ar pavyks iki galo suderinti ir Lietuvos bei kitų ES valstybių pozicijas dėl derybinio mandato, atsižvelgiant ir į Lietuvos pasiūlymus, - pamatysime artimiausiu metu. Tenka tik apgailestauti, kad ministerijai įgyvendinant neblogus darbus, buvo iš anksto visiškai nepasirūpinta nei flangais, nei užnugariu net ir Lietuvos viduje. Ministerijos partizaninis veikimas tokioje situacijoje turi savo pliusų, bet gali turėti ir skaudžių minusų. Būtų gerai, kad valdančios koalicijos atstovai Seime Lietuvos užsienio politikos reikaluose sumažintų savo anarchizmo dozes.

Vienas iš tokio anarchizmo pavyzdžių - praeitą ketvirtadienį valdančios koalicijos, ir visų pirma socialdemokratų, balsais sustabdytas rezoliucijos dėl padėties Gruzijoje svarstymas, nepaisant to, kad ministras P.Vaitiekūnas viešai sakė, kad ir Gruzijai, ir Lietuvai tokia rezoliucija yra labai reikalinga. Tikiuosi, kad rytoj užteks sveiko proto tokią rezoliuciją, kurią dabar tik ką suderinome tarp įvairių frakcijų atstovų, Seimo posėdyje priimti be didelių diskusijų.

Kiek gavo koalicijos partneriai Vilniaus mieste?

Vilniaus miesto valdžios “vaizdelis” - vis aiškesnis ir baisesnis. Šimtai tūkstančių litų (beveik pusė milijono), kurie skiriami vienam balsui nupirkti, verčia užduoti du paprastus klausimus: pirma, iš kur tokie pinigai atsirado, ir antra, kiek jų jau buvo išleista, kol STT dar nestebėjo Vilniaus miesto savivaldybės? Jeigu taip įžūliai ir tokias sumas siūlė vienam Tarybos nariui, tai kiek yra tų Tarybos narių, kurie tyliai, STT nematant, tokius pinigus paėmė?

Dėl pinigų kilmės – R.Paksas ir visa ‘Tvarkos ir teisingumo” vadovybė galėtų ir neaiškinti, kad jie nežino, iš kur E. Lementauskas tokius pinigus gavo, ir kad jis naudojo ne partijos pinigus. Galima patikėti, kad tie pinigai buvo laikomi “kojinėje” ir nebuvo deklaruoti partijos sąskaitoje, bet visiškai akivaizdu, kad E.Lementauskas, būdamas partijos vicepirmininku, tokią pinigų sumą galėjo sukaupti ir naudoti tik su visos partijos vadovybės žinia. Taip pat partijos vadovybė galėtų viešai nekalbėti, kad Lementauskas veikė vienas ir su niekuo nesitardamas. Toks aiškinimas yra visiškai neįtikinantis.

Liepto galą “tvarka ir teisingumas” priėjo. Melas, apgaulė, sukčiavimas, kuris matėsi ir anksčiau, galų gale atsiskleidė visu grožiu. Kitaip kaip organizuotos (skirtingai nuo pavienės) korupcijos to nepavadinsi. Gaila tik rinkėjų, kurie tokia korumpuota tvarka ir korumpuotu teisingumu vis dar tiki.

Keistos socialdemokratų pretenzijos į mero postą

Tačiau negaliu suprasti tų partijų – socialdemokratų ir lenkų rinkimų akcijos, esančių toje pačioje koalicijoje su “tvarkdariais”. Socialdemokratų primityvus cinizmas – tariamai laikinai sustabdytas dalyvavimas koalicijoje, bet toliau sėdint su tais pačiais korumpuotais koaliciantais už vieno stalo – tai visiškas socialdemokratų fiasko. Apie kokią kovą su korupcija ši partija dar gali kalbėti, jeigu negali padaryti elementaraus politinio veiksmo ir parodyti, kad neturi nieko bendro su korumpuota tvarka ir mafijiniu teisingumu? Nebent yra dar blogiau, nei mes galvojame, ir patys socialdemokratai Vilniaus savivaldybėje iš paksistų yra gavę kokių nors “koaliciją stiprinančių” dovanėlių, o dabar bijodami šantažo tyli. Dar keisčiau atrodo socialdemokratų pretenzijos į mero postą – patys sudarę galimybę formuotis šiai gėdingai korumpuotai valdžiai, neatrodo, kad atgailautų už savo klaidą. Jie tiesiog sėdi korupcijos baloje ir sako, kad išlips iš jos tik tada, jeigu kas nors jiems duos mero postą. Būtų juokinga, jeigu kaip vilniečiui nebūtų liūdna ir skaudu.

Parengta pagal 2008 m. gegužės 12 d. spaudos konferenciją

A.Kubilius: STT veiksmai suteikia santūraus opotimizmo

noreply@blogger.com (Indre) — Tue, 29 Apr 2008 07:08:00 +0000

Lietuva jau įgyja instrumentą, kuris gali realiai kovoti su korupcija – tai Specialiųjų tyrimų tarnyba, kurios veikla turi būti stiprinama, suteikiant jai tokius resursus, kokių jai reikia. Tikėtina, kad jos pavyzdžiu ilgainiui sugebės pasekti ir kitos valstybės tarnybos, nuo kurių veiklos priklauso kovos su korupcija sėkmė – ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, ir muitinė, ir mokesčių inspekcija. Išsišlavimas tampa ne tik svajone, apie kurią politikai mėgsta pakalbėti, bet ir realia mūsų gyvenimo perspektyva. Ir tai priklauso visų pirma nuo STT. Jeigu Seimas sugebėtų “iššluoti” rinkimų finansus, tai šiais metais kovoje su korupcija būtų padaryti du dideli žingsniai į priekį – veikianti STT, kaip geriausia korupcijos prevencijos priemonė, ir skaidresni rinkimų finansai.

Norėtųsi tikėti, kad STT profesionali veikla ir ikiteisminis tyrimas nebus žlugdomi vis dar neišgyvendintos prastos lietuviškos tradicijos – kai iš aukštų teisėsaugos pareigūnų stalčių bylų informacija pirmiausiai atsiranda spaudos puslapiuose. Tenka pastebėti, kad žiūrint iš šono aiškiai matosi vienas dėsningumas – kol byla yra eilinių STT pareigūnų ir eilinių prokurorų rankose, tol bylos ir tyrimo paslaptys į viešumą nepatenka, tačiau kai tik byla patenka į aukštesnes instancijas, pavyzdžiui, Generalinę prokuratūrą, taip bylos detalės ima mirgėti dienraščių puslapiuose. Ši bėda taip pat turi būti įveikta.

“Tvarka” ir “teisingumas” tampa organizuotos korupcijos sinonimais

Korupcijos paveikslas, kurį STT atskleidė Vilniaus savivaldybėje, yra ypatingas tuo, jog atskleista vienos partijos grupinė ir sąmoningai organizuota nusikalstama veikla. Tai nėra vieno atskiro pareigūno korumpuota veikla, kurią atsitiktinai užfiksavo STT. Iš to, kas jau yra žinoma, akivaizdžiai matome, kad šios partijos vadovybė ir jos svarbiausieji strategai sąmoningai pasirinko korupcinės veiklos metodus. Susidaro vaizdas, kad todėl partijos vadovybė ir negali atsiriboti ar pasmerkti įkliuvusių savo bendražygių, nes tai už ką pastarieji įkliuvo, nebuvo jų pačių sugalvota ir tik savo iniciatyva realizuota. Akivaizdu, kad apie jų veiklą ir veiksmus turėjo žinoti ir miesto vadovas ir partijos vadovas. Tenka konstatuoti, kad dar keli žodžiai lietuvių kalbos žodyne yra visiškai sukompromituoti. Nuo šiol žodžiai “tvarka” ir “teisingumas” tampa organizuotos korupcijos sinonimais. Reikia pastebėti, kad Sicilijoje organizuota korupcija yra mafijos veiklos svarbiausias bruožas.

Vilniaus meras turi trauktis

Kalbant apie Vilniaus miesto savivaldybės situaciją – miesto meras turi nedelsiant trauktis. Niekaip nesuprantu socialdemokratų ir lenkų rinkimų akcijos frakcijos narių ir partijų vadovybių veiksmų, kurie iki šiol vis dar neatsiriboja nuo tos korupcijos, kuriai tarpti jie patys sudarė galimybes. Visos kalbos apie naujas koalicijas yra neįmanomos tol, kol šnekantys apie jas neatsiriboja nuo šiandieninių korupcijoje paskendusių partnerių. Taip pat negaliu sutikti su tais, kurie sako, kad nereikia neeilinių Vilniaus savivaldybės Tarybos rinkimų – sunkiai įsivaizduoju dabartinės sudėties tolesnį savivaldybės tarybos darbą.

Sportininkai galėtų įkurti “čempionų” partiją

Ir pabaigai - keletas linksmesnių pastebėjimų – nežinau, kodėl visi taip susirūpinę ir rimtai svarsto Artūro Valinsko “šoumenų” prisikėlimo partijos atsiradimą. Jeigu nori – tegul kuria. Nematau nieko blogo. A.Valinskas galės būti teisingumo ministru, kadangi yra baigęs teisės mokslus, Jogaila Morkūnas – užsienio reikalų ministru (vardas suteikia galimybes įtvirtinti strateginę partnerystę su Lenkija, o tuo pačiu ir “Jogailos” vardas lietuvių sąmonėje būtų išvaduotas nuo prasto istorinio turinio).

Manau, kad tokių partijų, kurias vienija ne kokios nors idėjos, o vien tik žymūs vardai, galėtų būti ir daugiau. Raginčiau ir žymesnius sportininkus pagalvoti, ar nebūtų verta kurti “čempionų” partijos. Įsivaizduokime, po sėkmingos Pekino olimpiados, “čempionų” partijos kandidatų į Seimą sąrašas, kuriame yra visa krepšinio komanda, V.Alekna, D.Gudzinevičiūtė, penkiakovininkas Zadneprovskis ir sunkiaatletis Vyšniauskas. O dar gal ir dviratininkės. Kas galėtų už juos nebalsuoti?

O dar, pavyzdžiui, galėtų būti sukurta “Sėdėjusių ir sėdinčių” partija, kurios priešaky būtų Daktaras su Petriku, o iš paskos rikiuotųsi ir dabartinės Vilniaus valdžios ir Trakų savivaldybių bei Kauno apskrities herojai. Čia galėtų būriuotis ir “nuteisti už gerus darbus”.

Aš pats rimtai svarstau apie “fizikų” partijos įkūrimą. Įsivaizduokite sąrašą: Kubilius, Razma, Abišala, Malakauskas, Vaigauskas, Sakalas, Poderys. O dar biofizikai – Saudargas, Šerkšnys, Vareikis, Jarmolenka. Aš jau nekalbu apie fizikus, kurie dar nepasuko į politiką. “Fizikų” partija būtų stipriausia partija Lietuvoje, ko gero, stipresnė ir už “šoumenų” prisikėlimo partiją . Vienintelė problema su “fizikų” partija - būtų tikrinamos stojančiųjų į partiją fizikos žinios.

Lietuva, kurdama savo “drąsios šalies” įvaizdį, galėtų drąsiai atsisakyti ideologinės politikos liekanų, nes XXI amžiuje tai jau tampa visiška atgyvena. Televizijos ekranai vaidina žymiai svarbesnį vaidmenį žmonių gyvenime nei kokios nors konservatizmo ar liberalizmo idėjos. Lietuva galėtų būti pirmoji šalis pasaulyje, kuri drąsiai atsisakytų XIX ir XX amžių atgyvenos – idėjų politikos. Pirmąjį žingsnį ir daro Valinskas. Reikia jį padrąsinti, o ne kritikuoti.

Parengta pagal 2008 m. balandžio 28 d. spaudos konferenciją

Reikia esminių permainų politiką kuriančiųjų mentalitete

noreply@blogger.com (Indre) — Mon, 21 Apr 2008 09:53:00 +0000

Praeitą savaitę Seime išklausėme dviejų svarbių kalbų: Prezidento metinio pranešimo ir Premjero pranešimo apie Vyriausybės metinę ataskaitą. Gaila, kad tai netapo esminiais praėjusios savaitės visuomenės diskusijų objektais.

Nekalbant apie detales iš abiejų pranešimų galima padaryti kelias bendras išvadas, kurias patvirtina ir Prezidento teiginiai, ir Vyriausybės ataskaitos nuostatos.

Sąžiningumo ir krypties stoka politikoje – esminė problema

Politika, kaip valstybės ir visuomenės gyvenimo svarbi sritis, kelia vis didesnį žmonių nusivylimą. Mano įsitikinimu, to priežastis – viešoji politika nebevaidina viešojo gyvenimo lyderystės vaidmens. Geriausias to pavyzdys – Vyriausybės ataskaita, kurią išklausius liko neaišku, nei kur per praėjusius metus Vyriausybė siekė atvesti šalį, nei kur buvo ateita, nei kur žadama toliau eiti. Gyvenimas bėga savo vaga, ir kartais jis net gerėja, nepaisant Vyriausybės pastangų. Vyriausybė tesugeba fiksuoti tai savo atasakaitoje.

Viešasis politinis gyvenimas turi dvi esmines problemas, kurios politikai neleidžia imtis viešosios lyderystės vaidmens – tai sąžiningumo ir krypties stoka.

Sąžiningumo stoka - kaip viešosios politikos viena iš svarbiausių problemų ypač aštriai iškilo tada, kai politikos galia buvo imta atvirai naudoti ne tiesos paieškai, bet tiesos nuslėpimui. Galų gale tai pavirto visiška politikos parodija, kai Darbo partija Seimo salėje ėmė rengti demonstracijas ne vardan kokių nors viešosios politikos siekių, bet gelbėdama savo ir savo lyderio kailį. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip viešosios politikos vienas iš svarbiausių instrumentų - Seimo nario mandatas yra atvirai naudojamas ne viešosios politikos tikslams, tai yra ne tautos ir rinkėjų gerovei, o vien tik savo naudai. Sąžiningumo kriterijus dabartinei politikai darosi vis sunkiau įveikiamas, kai vis daugiau politikos veikėjų yra priversti skelbti, kad jie didžiuojasi tuo, jog yra nuteisti už gerus darbus. Sąžinigumo stoka labai ryškiai matoma ne tik tada, kai politikai demonstruoja savanaudiškumą, bet ir tada, kai atsakingi politikai vengia sąžiningai kalbėti apie svarbiausias problemas. Pavyzdys - Vyriausybės ataskaita, kurioje apie infliaciją praktiškai neužsiminta. Sąžiningumo deficitas yra ta esminė priežastis, kuri naikina visuomenės pasitikėjimą politika.

Artėjame prie ekonominės krizės

Krypties stoką valstybės gyvenime geriausiai simbolizavo vienas valdančios koalicijos Seimo narys, kuris Premjerui kalbant apie pasiekimus ir Vyriausybės veiklos kryptis, dėl žinomų priežasčių prarado orientaciją, pasiklydo savo judėjimo kryptyje ir vietoje Seimo salės pataikė į žurnalistų ložę. Juokas juokais, tačiau toks “nuotykis” labai tinka ir šiandieninės Vyriausybės veiklos apibūdinimui: nei Vyriausybė, nei jos vadovas nežino, kur link juda, ir Vyriausybei tai nėra taip svarbu, svarbu judant pataikyti į spaudos ložę. Tačiau atrodo, kad ramybės ir spaudos ložėje nebegalima atrasti. Judėjimas be aiškesnės krypties nekėlė daug nerimo tol, kol šalies ekonomikos padangė, nepaisant Vyriausybės pastangų, buvo saulėta ir skaidri. Infliacijos debesims vis labiau niaukiant padangę, toks gyvenimas be krypties ima vis labiau neraminti, mat neapleidžia vis stiprėjantis pojūtis, kad artėjame prie bedugnės, tai yra ekonominės krizės.

Viešajame gyvenime ne viskas yra absoliučiai blogai, ekonomika vis dar auga, ir Premjeras yra teisus, pasigirdamas, kad Lietuva pagal BVP kiekį vienam gyventojui pralenkė Lenkiją ir pasivijo Vengriją. Tačiau kalbant apie šią sritį bėda yra ta, kad ekonomika iki šiol augo be Vyriausybės pastangų ar nepaisant Vyriausybės pastangų, o ekonomikos spartaus augimo inercija neišvengiamai artėja prie pabaigos, taip ir nesulaukiant jokių Vyriausybės žingsnių švelninti galimą skaudų nusileidimą. Ekonominės giedros sąlygomis Vyriausybė yra mažai reikalinga, tačiau kaupiantis ekonomikos audroms, veikli ir išmintinga Vyriausybė yra būtina. Vyriausybės ataskaita dar kartą parodė, kad šiandien to nėra. Suvokiant, kad iki rudens tie ekonominės padangės debesys gali pasidaryti visai tiršti, ir kad iki rudens Vyriausybė veikla liks tokia, kokią matome ir dabar – tai yra jokia, be jokios krypties, - noras džiaugtis kai kuriais šiandieniniais, gražesniais nei kaimynų ekonominės statistikos skaičiais labai greitai praeina.

Infliacijos šuoliu greitai pasivysime kaimynus

Penktadienį buvome susirinkę į Dešiniosios koalicijos “Vardan Lietuvos” ekonominę konferenciją, pasidžiaugėme, kad jausdami nerimą dėl ateities susirinko ir yra pasiruošę dirbti žymiausi Lietuvos ekonomistai – G.Nausėda, R.Kuodis, R.Šimašius, E.Vilkas, akad. A.Vasiliauskas, ir visi kartu konstatavome, kad ekonominė krizė yra neišvengiama. Klausimas tik vienas – kiek skaudi ji bus. Spėju, kad dar iki rinkimų Lietuvoje išvysime tai, ką mato mūsų kaimynai latviai – 17 proc. infliaciją, 2 proc. BVP augimą kaip Estijoje, biudžeto pajamų stygių taip pat kaip Estijoje. O šalia to dar ilgalaikis, bent kelis metus vyksiantis energetikos kainų šuolis, kurio pradžią pamatysime dar šį rudenį, kai šilumos kaina kils ne mažiau 30%, o piką – 2010 metų pradžioje, kai elektros kainos greičiausiai išaugs dvigubai.

Bus siūloma steigti Ateities reikalų pakomitetį

Taigi kaip įveikti dvi esmines šiandieninės politikos problemas – krypties deficitą ir sąžiningumo deficitą?

Krypties problema valstybės gyvenime yra labai paprasta: strategijas rašančių yra daug, parašytų strategijų taip pat nemažai, tačiau valdžios strateginio veikimo, strategijų įgyvendinimo praktiškai nėra. Į ilgalaikę ateitį, į šalies modernizaciją nukreiptos politikos taip ir nesukursime, jeigu neišmoksime ne vien tik strategijas rašyti, bet ir jas efektyviai įgyvendinti. O tai reikia išmokti. Kodėl nepasimokius iš kitų šalių patirties – kur ilagalaikiam ateities projektavimui kuriami specialūs Vyriausybės padaliniai? Kodėl nepasekti Suomijos parlamento pavyzdžiu, kuriame veikia parlamentinis Ateities komitetas? Aš ketinu artimiausiu metu pasiūlyti Europos Reikalų komitete aptarti galimybę Europos Reikalų komitete įsteigti Ateities reikalų pakomitetį, kurio vienas iš pirmujų uždavinių būtų aiškintis kitų šalių patirtį, kaip jos sugeba ne tik rašyti strtaegijas, bet ir jas vykdyti. Vėliau toks pakomitetis galėtų imti rūpintis klausimu, kokia strategija Lietuvai būtų reikalinga. Kaip rodo kitų šalių patirtis, ekonominių krizių pergyvenimas gali duoti ir tam tikros naudos – tai priverčia į politiką sugrąžinti ilgalaikės strateginės krypties poreikį.

Krizės artėjimas galėtų paskatinti greitesnį krypties pasirinkimą. Yra du galimi elgesio modeliai: krizės prevencija, tada dabartinės politikos permainos reikalingos nedelsiant, arba krizės pasekmių likvidavimas, kai apie būtinas permainas realiai pradedama galvoti tik tada, kai krizė smogia visu stiprumu. Penktadienio diskusijose kylo mintis nelaukiant krizės burtis į antikrizinį visuomeninį Permainų komitetą, kuris jeigu ir nesugebės įtikinti dabartinės valdžios būtinoms permainoms, bet bent jau žinos, kaip elgtis daryti po rinkimų. Tokio komiteto idėją yra verta giliau apsvarstyti.

Sąžiningumo deficito problemą yra sunku išspręsti be esminių permainų politiką kuriančiųjų mentalitete – bet vienas kelias yra paprastas: visiems politikos dalyviams pasekti mūsų pavyzdžiu ir paskelbti savus Sąžiningos politikos paktus. O po to juos ir vykdyti. Tada gal gims ir Nacionalinis sąžiningos politikos paktas. Šiaip ar taip, ir šio deficito problema turės būti išspręsta. Geriau anksčiau, nei vėliau.

A.Kubilius: Valdantieji šantažuoja “savus” Seimo narius

noreply@blogger.com (Indre) — Mon, 07 Apr 2008 11:30:00 +0000

Praeitos savaitės ketvirtadienį įvyko interpeliacija Ministrui Pirmininkui.

Premjeras išliko, bet kartu su juo - išliko ir problemos, apie kurias ne vieną kartą kalbėjau, taip pat išliko šios Vyriausybės pastovus nesugebėjimas tų problemų spręsti. Valdančioji dauguma atėmė iš savo koalicijos ir visų Seimo narių teisę laisvai, slaptame balsavime apsispręsti dėl to, ar verta toliau remti Premjerą. Slaptas balsavimas dėl A.Valionio skyrimo į Seimo pirmininko pavaduotojo postą parodė, kad valdanti dauguma slaptame balsavime labai lengvai virsta mažuma.

Svarstėme galimybę per nepasitikėjimo visa Vyriausybe procedūrą priversti valdančiąją daugumą pasitikrinti savo gebėjimą veikti slaptame balsavime. Deja, suprantame, kad ir tokiu atveju valdančios daugumos lyderiai turi visas galimybes šantažuoti savus Seimo narius ir gali jiems paprasčiausiai uždrausti balsuoti slaptai.

Kodėl demokratiniame parlamente slapta ir laisva Seimo narių galimybė išreikšti savo požiūrį į Premjerą yra tokia svarbi? Todėl, kad atvirame balsavime valdančios koalicijos parlamentarų apsisprendimą labai dažnai lemia elementaraus šantažo baimė. Tenka tik apgailestauti, kad pastaruoju metu valdančioji koalicija vis dažniau naudoja tokią šantažo formą. Turbūt gerai prisimenama, kaip slaptame balsavime iš pareigų buvo atleistas Seimo pirmininkas A.Paulauskas, nes tuo metu tokiame slaptame balsavime buvo leista laisvai dalyvauti ir valdančios koalicijos nariams.

Manau, kad reikia nedelsiant ieškoti visų reikalingų teisinių sprendimų, taisant Statutą, o esant reikalui ir kreipiantis į Konstitucinį Teismą, kad pagaliau būtų aiškiai nustatyta ir apginta labai svarbi konstitucinė tradicija – visos parlamentinės procedūros dėl pasitikėjimo Premjeru, atskiru ministru ar visa Vyriausybe turi baigtis slaptu ir laisvu balsavimu.

Valdančioji koalicija mane “baudžia”

Rytoj Seime vyks ilgai atidėliota nepasitikėjimo manimi procedūra. Ji baigsis slaptu balsavimu, kuriame raginsiu dalyvauti visų frakcijų narius.

Nepasitikėjimo manimi procedūra, kaip nurodo iniciatoriai, yra valdančios koalicijos bausmė man už tai, kad siekiau pristabdyti “Leo.Lt” kūrimą ypatingos skubos tvarka. Taip elgiausi, nes buvau įsitikinęs, kad negalima balsuoti už įstatymą tol, kol Seimas nėra įsitikinęs, kad sutartis bus pataisytos taip, kaip buvo pataisytas įstatymas.

Jeigu už tokias mano tuo metu viešai deklaruotas nuostatas nubaustas valdančios koalicijos, laikysiu save viena iš pirmųjų “Leo.Lt” negarbingo kūrimo aukų. Tai, kad esu tokiu būdu baudžiamas, laikau dideliu savo pastangų pristabdyti “Leo.Lt” kūrimo buldozerį įvertinimu.

Nei sutarčių, nei liūto steigimo

“Leo.Lt” kūrimo buldozerį stabdyti reikėjo, tai akivaizdžiai įrodo šių dienų situacija. Po to, kai buldozeris atvažiavo iki Prezidento ir išgavo jo parašą, prabėgo jau du mėnesiai. Kol kas nei sutarčių, nei liūto steigimo. Iš pastarosiomis dienomis Premjero atsiųsto atsakymo mūsų frakcijai aiškėja, kad Vyriausybė neturi jokio kalendorinio plano, kada turi būti užbaigtos derybos ir įsteigtas “Leo.Lt” Tada kyla klausimas, kodėl reikėjo prievartauti Seimą ir Prezidentą, kodėl reikėjo tuos, kurie siūlė buldozerį pristabdyti, vadinti tautos priešais, jeigu dabar jau Vyriausybė du mėnesius niekur nebeskuba?

Seimą pagaliau pasiekė įslaptinti sutarčių projektai

Po ilgų mano reikalavimų, kad Seimas būtų informuotas apie derybų dėl “Leo.Lt” rezultatus ir sutarčių projektus, praeitą penktadienį Seimą pagaliau pasiekė įslaptinti sutarčių projektai. Sutartyse tikrai nėra ištaisytas pagrindinis dalykas, dėl kurio Seime virė ilgiausi mūšiai, ir ką įstatyme pagaliau pavyko pataisyti – tai “Leo.Lt” tikslo įvardijimas. Kaip žinote, pradiniame įstatymo variante ir pradinėse sutartyse buvo nustatyta, kad Nacionalinio investuotojo (NI) veiklos pagrindinis tikslas yra vienintelis – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir savo akcininkams. Kituose punktuose buvo sakoma, kad siekdamas šio pagrindinio tikslo NI dalyvauja ir strateginių projektų (tame tarpe naujos atominės elektrinės ir energetinių tiltų statybos) realizavime. Tokia formuluotė svarstant paskutinę įstatymo redakciją sukėlė daugiausiai diskusijų, nes iškilo abejonių dėl garantijų, kad NI dalyvaus strateginių projektų realizavime, nes tai gali konkuruoti su pagrindiniu NI tikslu – pelno siekimu.

Po ilgų diskusijų Seime buvo priimtos mano įregistruotos įstatymo pataisos, kurios įstatyme šią problemą išsprendė. Dabar jau įstatymas nustato, kad pagrindinis NI tikslas nėra vien tik pelno siekimas (Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio pirmas sakinys): “Nacionalinis investuotojas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neribotam laikui įsteigtas ir veikiantis savarankiškas privatus juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą.”

8 straipsnio 3 dalyje yra įvardinti visi svarbiausieji strateginiai tikslai ir darbai. Taigi NI tikslas yra ir pelno siekimas, ir dalyvavimas strateginių tikslų įgyvendinime. Nebėra taip, kaip buvo iki to, kad tik siekdamas pagrindinio tikslo – naudos sau ir akcininkams, NI dalyvauja strateginių energetikos projektų realizavime.

Tuo tarpu šiuo metu Seimui pateiktose sutartyse ši esminė ankstesnių sutarčių versijų klaida nėra ištaisyta. Ir toliau išliko nuostata, kad pagrindinis NI tikslas yra tik naudos sau ir akcininkams siekimas. Pavyzdžiui, “Leo.Lt” įstatų projekte NI veiklos tikslu išlieka vienintelis dalykas – socialiai atsakingai siekti naudos sau ir akcininkams. Apie įstatyminę nuostatą, kad šalia tokio tikslo yra ir kitas– dalyvauti įgyvendinant strateginius projektus, neužsimenama. Strateginių projektų įgyvendinime ir toliau NI gali tik dalyvauti, jeigu tai neprieštarauja šio svarbiausio tikslo siekimui.

Nacionalinio investuotojo sutartys prieštarauja įstatymui

Tokia situacija paprasčiausiai glumina. Aš jau nekalbu apie tai, kad ji yra skandalinga. Susidaro vaizdas, kad Vyriausybė sąmoningai rengia tokias sutartis, kurios prieštarautų patvirtintam įstatymui. Jeigu tokių elementarių dalykų Vyriausybė nepajėgia per du mėnesius išspręsti, tai ką ji iš viso sugeba nuveikti? Tai dar vienas akivaizdus įrodymas tam, ką aš vadinu valdžios bankrotu.

Šiomis dienomis sukviesiu mano iniciatyva Seime įsteigtą Strateginių energetinių projektų priežiūros grupę ir tarsimės, ką toliau daryti. Dar šiandien paraginsiu visus Grupės narius atidžiau susipažinti su mano aptartomis parengtų sutarčių problemomis. Tikiuosi, kad ir Prezidentas pasidomės, kaip Vyriausybė rengdama sutartis atsižvelgė į jo laišką.

Tiesą sakant, kritikuoti Vyriausybę yra jau gerokai pabodę, ypač kai turi kritikuoti dėl tokių elementarių dalykų. Bet su šia Vyriausybe yra taip, kad kol jos garsiai nesukritikuoji, kol jos neapšauki, tai niekas ir neįvyksta. Net ir esminių strateginių garantijų reikaluose energetikoje, net ir tada, kai į sutartis reikia paprasčiausiai perrašyti galiojančio įstatymo nuostatas.

Vyriausybės atsainus neveiklumas darosi stulbinamas. Štai iš kito Premjero atsakymo mūsų frakcijai paaiškėja, kad vyriausybė iki šiol nesiteikė informuoti Europos Komisijos apie tai, kad Elektrėnų elektrinė iki 2010 metų nebus modernizuota. Vyriausybei tokia situacija yra senai žinoma, tačiau EK informuoti yra nesugebama. O juk nuo to priklauso EK požiūris į Ignalinos AE II bloko uždarymą. Tokios situacijos negalėsime pakeisti iki pat Seimo rinkimų.

Reikalingas naujas Nacionalinis susitarimas

O šalia to, kad tenka Vyriausybę versti atlikti kasdienius darbus, kas šiai Vyriausybei darosi vis sunkiau ir sunkiau, tenka rūpintis ir Lietuvos ilgalaikės perspektyvos reikalais. Neramina ne tik jau ne vieną kartą aptartos ilgalaikės energetikos problemos, ar artimiausių metų viešųjų finansų būklė bei valstybės gebėjimas tinkamai finansuoti savo svarbiausias funkcijas – švietimą, aukštąjį mokslą, sveikatos priežiūrą ir žmonių saugumo užtikrinimą. Ekonomikos atšalimo perspektyva verčia turėti aiškų planą, kaip realiai ir efektyviai nuo darbo jėgai imlios ekonomikos pereisime prie žinioms imlios ekonomikos. O šalia to tokie specifiniai dalykiniai klausimai - kaip bus su darbo rinkos ir verslo reguliavimu?

Atsakymai turi būti nevienadieniai ir nepopulistiniai. Juos turi paremti intelektuali politinė valia. 2004 metais inicijavau pirmąjį lietuvišką Nacionalinį susitarimą dėl ekonominės ir socialinės pažangos. Nepaisant to, kad jį pasirašė visos partijos, tuometinis premjeras A.Brazauskas jį padėjo į gilų stalčių. Tokia Susitarimo nesėkmė taip pat yra naudinga pamoka. Esu įsitikinęs, kad ateinantys ekonominio sunkmečio metai vers mus nedelsiant iš tokios pamokos daryti efektyvias išvadas. Išvadas dėl to, kaip sutarti dėl esminių permainų, kurios yra būtinos, ir kaip tokių susitarimų nenumarinti.

Mes jau esame pradėję konsultacijas dėl tokio naujo Susitarimo parengimo ir jo projektą tikimės parengti dar iki Seimo rinkimų. Esu įsitikinęs, kad po rinkimų mūsų Vyriausybė, skirtingai nuo A.M.Brazausko Vyriausybės būtų tokio Susitarimo įgyvendinimo garantas.

Nereikalinga valdžia bankrutuoja

Tikiu, kad net iš sunkaus šios valdžios palikimo – neišvengiamo ekonominio sunkmečio ir krizės, visuomenei galima turėti tam tikros naudos. Toks sukrėtimas yra būtinas, tam kad politikai ir visuomenė susitartų dėl ilgalaikio svarbiausių problemų sprendimo ir išmoktų tokius susitarimus įgyvendinti.

Šiandieninė politika ir valdančioji dauguma nuosekliai atėjo iki savo bankroto dėl to, kad rūpinosi tik kasdienybe. Net ir ilgalaikių energetikos perspektyvų reikaluose valdžia pasiklydo, viską atidavusi “Maximai”. Kai valdžia rūpinasi tik kasdienybe, kai svarbiausius reikalus tvarkyti ji atiduoda “maximoms”, tada iškyla klausimas, o kam iš viso reikalinga tokia valdžia? Kai paaiškėja, kad ji niekam nereikalinga, nes nieko nesprendžia, tai nereikalinga valdžia ir bankrutuoja.

Interpeliacija Gediminui Kirkilui

noreply@blogger.com (andrius kubilius) — Thu, 03 Apr 2008 20:34:00 +0000

Tiesa sakant, nejaučiu jokio džiaugsmo šia galimybe išsakyti kritinių pastabų Vyriausybei ir visai valdančiajai daugumai. Džiaugsmo nejaučiu visų pirma todėl, kad tikrai gaila Lietuvos žmonių, kurie turi stebėti tokį valdančios koalicijos ir drįstų pasakyti visos dabartinės politikos bankrotą. Džiaugsmo nejaučiu ir todėl, kad ir tarp socialdemokratų yra išmintingų žmonių, tačiau tai ką matome jų Vyriausybės veikloje, verčia kalbėti karčią tiesą.

Šiandien svarstome interpeliaciją, kurioje yra užduota daug klausimų dėl energetikos, tame tarpe ir dėl “Leo.lt” kūrimo. Kaip visada Premjero atsakymai yra iš anksto aiškūs. Jų esmė: “viskas gerai, Vyriausybė dirba be klaidų, jokių problemų nėra, maisto produktų kainos pinga, korupcija mažėja, o mokytojai gali pabadauti.Užsienio ekspertai klysta.” Kai girdi tokius atsakymus, tai juos kruopščiai nagrinėti nėra didelės prasmės.

Tuo tarpu G. Kirkilo Vyriausybės darbą steigiant tą patį “Leo.lt” tiksliausiai yra apibūdinę tarptautiniai ekspertai.

"Economist Intelligence Unit" leidinyje teigiama, kad nacionalinio investuotojo bendrovės "Leo LT", kuri turės įgyvendinti stambiausius energetikos projektus, steigimas nėra efektyviai pagrįstas nei finansiškai, nei nacionalinių interesų gynimo prasme, o pats jo kūrimas yra neskaidrus.

Štai kelios citatos:

“Projektas Lietuvos mokesčių mokėtojų sąskaita naudingas privačiojo sektoriaus partneriui.

Dar didesnį susirūpinimą kelia spaudimas, kurį tenka atlaikyti abejojantiesiems šiuo sandoriu. Sandorį kritikuojantys valstybės administracijos nariai buvo priversti nutilti, o kiti oponentai atvirai kaltinami prieštaravimu nacionaliniam interesui. Valdančios koalicijos nariai /…/ griebėsi sovietinių laikų taktikos.
Nepakankamas plano skaidrumas ir spaudimas, kurio sulaukė jo priešininkai, kelia abejonių dėl vyriausybės motyvų.

Socialdemokratai gali viltis, kad neoficialus aljansas su VP užtikrins partijai išteklių, kurių jai reikia dosnioms išlaidoms rinkimų kampanijai, kurios paslėptų partijos silpnumą, finansuoti.Iš esmės galima padaryti dvi išvadas. Pirma - "Leo" kūrimas nėra nei rentabilus, nei atitinka nacionalinį interesą. Antroji išvada susijusi su Lietuvos demokratijos būkle - panašu, kad Lietuvos politika dabar yra mažiau atspari "valstybės užvaldymui" - perteklinei tam tikrų privačių interesų įtakai įstatymų leidybos procesui - negu buvo manyta anksčiau.”

Nemanau, kad prie šių žodžių reikėtų dar ką nors pridurti ir kad dar būtų koks reikalas vargti ir įrodinėti, kodėl interpeliacijai būtina pritarti.

Taip yra vertinamas šios Vyriausybės darbas ir to darbo rezultatas. Tenka pastebėti, kad užsienio ekspertai pateikia ir labai tikslų bendrą situacijos įvertinimą - “Lietuvos politika yra mažiau atspari “valstybės užvaldymui” Tai kad tokiame autoritetingame leidinyje taip yra vertinama Lietuvos valdžia, yra didelė žala Lietuvai, nepaisant to, kad išgirsime eilinį paaiškinimą, jog užsienio ekspertai klysta.

Nuo pat 2000-ųjų metų rinkimų besitęsiantis socialdemokratų dominavimas valdžioje išsiskyrė abejingumu korupcijos plėtrai bei idėjinio, ideologinio ar vertybinio stuburo nebuvimu.. Dabar jau kažkaip net nepatogu prisiminti, kad net buvo viešų pažadų atsistatydinti, jei korupcija nesumažės, nes tokie priminimai priimami kaip įžeidimas.

Griuvus Brazausko ir Uspaskicho tandemui, atrodė, kad galime sulaukti rimtesnių permainų ir Vyriausybės, ir pačių socialdemokratų veikloje. Išlikdami opozicijoje, net sutikome paremti kai kuriuos darbus, jei jie būtų daromi. Deja šia galimybe pasikeisti iš esmės socialdemokratai nepasinaudojo.

Jei ir būta per šį laikotarpį permainų, tai tik į blogą. Aš nesiimsiu kruopščiai analizuoti, kodėl ši valdžia atėjo iki tokio bankroto. Galima įvardinti daug priežasčių, bet jų esmę ko gero geriausiai atskleidė praeitų metų VSD reikalų tyrimas ir valdžios elgesys to tyrimo metu. Jau tuo metu sakėme, kad tai atves į jų bankrotą. Taip jau sutapo, kad po to, kai nutraukėme paramos sutartį, bankrotas tik paspartėjo.

Taigi , sovietinį stilių ir nomenklatūrinius įpročius ėmė pastebėti net užsienio ekspertai, o mokytojai savo kailiu pajuto, ką reiškia žadanti, bet sprendimų negebanti priimti neveiksni valdžia.

Būtų galima ramiai žiūrėti į šią socialdemokratinio valdymo bankroto procedūrą, iki Seimo rinkimų net ir užmerkiant akis į prastą Lietuvos vaizdą užsienio ekspertų akyse, jei savo neveiksnumu valdžia kenktų tik pati sau, bet visa problema yra tai, kad ji savo neveiksnumu kuria sunkiai išsprendžiamas problemas valstybės ateičiai.

O neveiksnumą geriausiai liudija, kad ir tas paprastas faktas, jog tas pats “Leo.lt”, kuris tokia ypatingos skubos tvarka buvo stumiamas per Seimą, dabar jau trečią mėnesį Vyriausybės yra marinamas. Jeigu Vyriausybė šiuo klausimu trečią mėnesį trypčioja vietoje, tai ką tada kalbėti apie kitas problemas ir jų sprendimą, kurių niekas jau nebesitiki sulaukti.

Kaip jau sakiau, galėtumėme, gana ramiai žiūrėti į šios valdžios užsitęsusią agoniją, jeigu ne trys esminės problemos, kurios reikalauja neatidėliotinų sprendimų ir nebankrutavusios, bent šiek tiek veikiančios valdžios dar iki Seimo rinkimų.

Tos esminės problemos apie kurias reikia keletą žodžių tarti yra šios:
a)šio rudens Seimo rinkimų skaidrumas;
b) 2010 metų energetika;
c) 2009 metų biudžetas;

Pirma, jei nedelsiant nebus priimti antikorupciniai ir partijų finansavimą griežtinantys įstatymai, tikėtina, kad kitas Seimas pratęs tradiciją būti blogesniu už pirmtaką. O tai jau grėstų rimtomis socialinėmis įtampomis, nes nesprendžiamos problemos anksčiau ar vėliau sprogsta.

Antra, apie 2010 metų energetikos problemą esame daug kalbėję, apie tai kalbame ir interpeliacijoje. Deja, kaip ir anksčiau, taip ir dabar matau daugiau Premjero rūpesčio ne kaip žinomas problemas spręsti, o kaip iki rinkimų dėl šių problemų apkaltinti ką nors kitą, pavyzdžiui Kubilių. Po to kaltins Abišalą. Laikas bus iššvaistytas, o problemos liks naujai valdžiai.

Ir trečia problema, kuri reikalauja neatidėliotino sprendimo yra 2009 metų biudžetas. Kaip tenka neoficialiai girdėti iš Finansų ministerijos – kitais metais valstybės išlaidos galės didėti absoliučiais skaičiais tik apie pusantro milijardo litų, tai yra maždaug tik 5 %, tai yra dvigubai mažiau nei prognozuojama 10 proc infliacija. Tenka pastebėti, kad pavyzdžiui šių metų biudžete lyginant su praeitų metų biudžetu išlaidos padidėjo beveik šešiais milijardais litų, tai yra beveik 30 %.. Galima įsivaizduoti, kaip visų ekonominės krizės požymių akivaizdoje visai ekonomikai ir socialiniams reikalams smogs toks valstybės išlaidų mažinimo šokas, kai valstybės išlaidos augs mažiau net už infliaciją. Kažin ar toks smūgis yra išmintingas ir taip stojančiam ekonomikos traukiniui. Bet šiuo metu tai yra suplanuota. Toks planas reiškia, kad augančių kainų akivaizdoje, valstybės sektoriaus (tame tarpe mokytojų, medikų ir kitų grupių) atlyginimai turės būti paprasčiausiai užšaldyti. Tokio užšaldymo visas pasekmes šiandien net ir sunku suvokti.

Yra galimybių išvardintas problemas spręsti, spręsti ryžtingai ir efektyviai. Pavyzdžiui, yra galimybių susitvarkyti su valstybės biudžeto pajamomis ir išlaidomis, numatyti ir pakankamai didelį jų augimą ir praktiškai subalansuotą biudžetą, bet tam reikia ne bankrutuojančios valdžios, o valdžios su kuria būtų galima rimtai tartis dėl esminių viešųjų finansų politikos pertvarkų, tame tarpe ir mokestinės politikos pertvarkų. Ir ne kokių nors eilinių pasapnavimų apie progresinius mokesčius, ar pelno mokesčio padidinimą 4 proc., o rimtų sisteminių pertvarkų

Bet tą reikia daryti dabar dar iki vasaros, nes rudenį po rinkimų bus vėlu. Ir tada 2009 metai bus toks šios bankrutuojančios valdžios palikimas Lietuvai, kad džiaugsmo nebus niekam – nei žmonėms, nei naujai valdžiai.

Ar galime tikėtis, kad dabartinė Vyriausybė, nepakeitus jos vadovybės, staiga ims dirbti kitaip ir ims nebe žadėti, o realiai dirbti? Aš tokių vilčių jau nebeturiu. Todėl ir kviečiu balsuoti už permainas.

Tiesa sakant, net jei interpeliacija ir pavyktų, rimtų permainų iš šios daugumos nesitikime. Bet jei yra nors maža galimybė pradėti nors kažką keisti, privalome tai padaryti. Nes toliau taip nebegalima.

A. Kubilius: Gaila žiūrėti į besiteisinantį premjerą

noreply@blogger.com (Indre) — Mon, 31 Mar 2008 11:43:00 +0000

Viktoro Muntiano pasitraukimas yra dėsningas reikalas. Galima netgi pasveikinti Seimo Pirmininką, kad jis tokioje situacijoje ilgai nedvejojo ir pasielgė pakankamai ryžtingai, nelaukdamas, kaip jau darosi įprasta, kokių nors galutinių teisinių išvadų. Šioje istorijoje tenka atkreipti dėmesį dar į vieną reiškinį – apie tai, kad kažkas įvyks, po ko Muntianui teks trauktis iš pareigų, Seimo koridoriai buvo pilni gandų dvi savaitės iki Velykų.

Galime tik spėlioti, ką tai reiškia – ar teisėsaugos institucijos ir specialiosios tarnybos nesugeba išlaikyti paslapties, ir jų turima slapta informacija atsiranda žiniasklaidoje anksčiau nei tai nusprendžia patys teisėsaugos institucijų vadovai, ar, kaip perspėja savo knygoje “Naujas šaltasis karas” žinomas apžvalgininkas Edward Lucas, kalbėdamas apie visą Centrinę ir Rytų Europą, - spectarnybomis šiose šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, vis dar yra manipuliuojama, labai lengvai panaudojant jas suinteresuotų grupių tarpusavio kovose. Abi versijos yra galimos ir abi yra prastos. Lietuvoje reikia kovoti ne tik su valdininkų ar politikų korupcija, reikia kovoti ir už žiniasklaidos skaidrumą, reikia kovoti ir už spectarnybų laisvę sąžiningai veikti, ginant valstybės interesus ir nebūti manipuliaciniais įrankiais kokių nors grupių rankose.

Šeštadienį partijos taryboje pasveikinau STT už sėkmingas kovos su korupcija operacijas Trakuose ir Kaune. Mums tenka apgailestauti, kad į vieną iš korupcinių istorijų Kaune buvo įsivėlęs ir mūsų buvęs kolega A.Balutis, kuris, privalau pabrėžti, šioje kadencijoje buvo eiliniu tarybos nariu, ne vicemeru. Vicemeru jis buvo ankstenėse kadencijose – tame tarpe ir tuo metu, kai meru buvo A.Garbaravičius. Partijos Taryba paragino A.Balutį nedelsiant atsisakyti ir Kauno savivaldybės tarybos nario mandato.

Valdančios koalicijos apsisprendimas į Seimo Pirmininko postą skirti Č.Juršėną mūsų nestebina, kadangi tai pakankamai profesionalus ir patyręs politikas. Tačiau padėties šalyje tai iš esmės nepakeičia. Valdančios koalicijos politikos bankrotas šiuo veiksmu nebus sustabdytas. Šiomis aplinkybėmis mes nesiruošiame dalyvauti operacijose, kurių vienintelis rezultatas - šio politinio bankroto ilgesnė agonija. Nematau prasmės opozicijai siūlyti savus kandidatus, tačiau turime prievolę įsitikinti - ar tikrai yra veikianti valdanti dauguma – todėl raginsiu opoziciją balsuoti prieš Č.Juršėno paskyrimą. Jeigu valdanti koalicija yra veikianti – ji nesunkiai įveiks tokį opozicijos išbandymą. Tačiau jeigu valdanti koalicija tokio išbandymo negalės įveikti, tai reikalaus žymiai gilesnių pertvarkų bankrutuojančioje valdžioje, ir, visų pirma, Vyriausybėje.

Be abejo, jeigu Č.Juršėnas taps Seimo Pirmininku, esame pasiruošę konstruktyviai dirbti, kad bent keli esminiai sprendimai šiame Seime nedelsiant būtų priimti – pradedant nuo mokytojų atlyginimų problemos sprendimo iki neatidėliotinų rinkimų finansavimo tvarkos pakeitimų. Šie darbai privalo būti nedelsiant atlikti ir tai galima vertinti kaip mūsų ultimatyvų reikalavimą.

Vyriausybės situacija yra žymiai prastesnė lyginant net ir su visų kritikuojamu Seimu. Jeigu valdančioje koalicijoje pakaktų išminties ir drąsos, ji pati nutrauktų šios varganos Vyriausybės ir premjero egzistavimą. Kartais būna net gaila ir graudu, žiūrint į vis su tariama bravūra besiteisinantį ir puldinėjantį į visas puses premjerą G.Kirkilą. Kirkilo aiškinimas, kad jis negali trauktis, nes nėra galimybės jokiems kitokiems politiniams sprendimams – yra ganėtinai juokingas. Jau sakiau, kad Kirkilas vis labiau primena A.Šleževičių. Panašiai po Rusijos krizės buvo susiklosčiusi ir G.Vagnoriaus situacija. Ir vienas, ir kitas galų gale pasitraukė, nelaukdamas kokio nors partijos apsisprendimo. Noriu priminti socialdemokratams, kas jų laukia, jeigu jie ilgam pasiliks bankrotinės agonijos situacijoje. 1999 metų pabaigoje, kai tapau ministru pirmininku TS reitingai pagal įmonės “Vilmorus” duomenis jau buvo nukritę iki 4.5 – 5.0 %, 2000 m. prieš rinkimus jie pakilo iki 7.5 proc. Po rinkimų mes turėjome 8 Seimo narių frakciją. Linkiu socdemams išvengti tokios perspektyvos.

Rytoj pagaliau bus svarstoma interpeliacija man. Turėjau ilgai reikalauti, kad tai pagaliau įvyktų. Dar kartą galiu pakartoti, kad nesijaučiu nusižengęs tuo, kuo mane kaltina. Jeigu valdanti koalicija, turėdama balsų daugumą, norės susidoroti su vienu iš opozicijos žmonių, - gali tai padaryti. Tai, kad valdanti dauguma taip bando susidoroti su opozicija, tai tik opozicijos darbo įvertinimas. Rusijoje ar Kinijoje su opozicija taip pat yra susidorojama. Pamatysime, kur mes Lietuvoje einame.

Andrius Kubilius: Kalba Tėvynės Sąjungos taryboje

noreply@blogger.com (Rimantas) — Sat, 29 Mar 2008 18:20:00 +0000

Yra gerų naujienų ir ne tokių gerų naujienų.

Pradėsiu nuo gerųjų: pavasaris tikrai jau ateina. Šiandien gražiai šviečia saulė, rytoj bus dar šilčiau. Netrukus upėse ir ežeruose pradės ‘eiti’ lydekos, ko nesulaukęs premjeras nesutinka atsistatydinti.

Gerai yra ir tai, kad STT pradėjo ryžtingai kovoti su korupcija. Trakų ir Kauno operacijos yra viltingas ženklas ir todėl sveikinu STT.

Tačiau blogai yra tai, kad ir buvęs mūsiškis Balutis, atrodo, kažkaip į tas Kauno istorijas buvo įsipainiojęs. Tačiau tai nieko bendro nei su mūsų frakcijos Kauno savivaldybėje, nei su partijos veikla neturėjo. Vis tik ši mūsų buvusio kolegos istorija yra griežtas perspėjimas mums visiems, - mes patys su tuo nesitaikstysime, dėl to niekam neturi būti jokių abejonių.

Blogai yra ir tai, kad veiksmingesnė kova su korupcija yra kompromituojama vieno dienraščio ir už jų stovinčių to paties ‘draugų’ būrio, dar nuo praeitų metų degančių neapykanta konservatoriams. Išpuolis prieš Rasą Juknevičienė, visiškai niekuo nepagrįstas jos šmeižtas buvo ilgalaikių šio dienraščio tendencijų viršūnė, veiklos metodais sulyginusi jį su “Laisvu Laikraščiu” ar “Karštu Komentaru”. Su pastaraisiais mes jau nuo seno jokių reikalų neturime. Kai tai pasakėme ir apie žinomą dienraštį, pastarasis labai susinervavo. Ką padarysi tai jų problema, ne mūsų...

Kitos naujienos yra nei šiokios, nei tokios. Apie dabartinę valdžią neturiu ką daug pasakyti nes viskas jau yra pasakyta. Nežinau tik kokiais žodžiais tai, ką dabar matome būtų galima tiksliausiai įvardinti. Aš vartoju žodį – “bankrotas”. Perfrazuojant Daliaus Stanciko puikų tekstą "Jie" - tai, ką matome yra "jų" politikos bankrotas. Tai "jų" bankrotas. Tai šių dienų lietuviškos, tokios politikos (jeigu tai, ką matome dar galima vadinti politika) bankrotas.

Aš nesiimsiu kruopščiai analizuoti, kodėl “jie” atėjo iki tokio bankroto. Galima įvardinti daug priežasčių, bet jų esmę ko gero geriausiai atskleidė praeitų metų VSD reikalų tyrimas ir “jų” elgesys to tyrimo metu. Jau tuo metu sakėme, kad tai atves į jų bankrotą. Taip jau sutapo, kad po to, kai nutraukėme paramos sutartį, bankrotas tik paspartėjo.

Taigi valdžia bankrutuoja. Tą prognozavome dar gruodžio mėnesį. Tuo metu siūlėme ir vienintelę racionalią išeitį – ankstesnius rinkimus. Tačiau valdžios koalicija to išsigando. Dabar turime to pasekmes – visišką bankrotą, kai valdžiai vienu metu tenka galvoti kaip pakeisti ir Seimo Pirmininką, ir Ministrą Pirmininką. Neišgelbės ir Juršėno paskyrimas, nes problemų ašis – Vyriausybė ir jos vadovybė. G.Kirkilui senai jau reikėjo trauktis, nes dabar jau tampa A.Šleževičiaus analogu. Tačiau tikėtis, kad “aplinka” leis jam taip pasielgti, net ir pradėjus “lydekoms eiti”, yra mažai vilčių. O tai reiškia, kad valdančios koalicijos agonija gali tęstis iki pat rinkimų spalio rudenį.

Šiaip jau tokia užsitęsusio politinio bankroto situacija, atrodytų, nėra kažkas ypatingo. Lietuvos žmonės jau kurį laiką demonstruoja gebėjimą visai neblogai gyventi, kai atrodytų Lietuva iš viso gyvena be jokios vykdomosios valdžios. Ir nieko – įmonės nesustoja, žmonės dirba, džiaugiasi artėjančiu pavasariu, leidžia pinigus parduotuvėse ir restoranuose, ir , rodosi, visai nebekreipia dėmesio į tai kas darosi Seime ir Vyriausybėje. Nes ką ten daug žiūrėsi į politinio bankroto kančias.

Galėtum sakyti, kad Lietuva darosi panaši į europietišką Belgiją, kuri po praeitais metais įvykusių rinkimų daugiau nei pusę metų gyveno be jokios Vyriausybės, nes išrinktas parlamentas negalėjo susitarti dėl naujos koalicijos formavimo, ir gyvenimas Belgijoje nesustojo.

Nors ir graži bei paguodžianti, tačiau tokia analogija su Belgija mums būtų labai pavojinga ir saviapgauliška. Šalis, jos žmonės, gali visai neblogai kurį laiką išgyventi ir be jokios normalios valdžios ar Vyriausybės, tačiau ekonominių ir socialinių sunkmečių akivaizdoje, toks valdžios deficitas ar vakuumas gali turėti katastrofiškų pasekmių visam mūsų gyvenimui. Ir tokios pasekmės gali būti ilgalaikės.

Galėtumėme, gana ramiai žiūrėti į šios “valdžiukės” užsitęsusią agoniją, jeigu ne trys esminės problemos, kurios reikalauja neatidėliotinų sprendimų ir nebankrutavusios, bent šiek tiek veikiančios valdžios dar iki Seimo rinkimų. Tarp tokių problemų aš jau net ir neminėsiu mokytojų atlyginimų problemos, kur Vyriausybę priversti ką nors nuspręsti artimiausiu metu (nes be Vyriausybės sprendimų pats Seimas nieko negali mokytojams padėti) mes su Rimu Dagiu galime tik viešais ultimatumais.

Trys esminės problemos apie kurias noriu keletą žodžių tarti yra tokios:
a) šio rudens Seimo rinkimų skaidrumas;
b) 2009 metų biudžetas;
c) 2010 metų energetika;

Pirma: Apie Seimo rinkimų skaidrumo problemas jau ne vieną kartą esu kalbėjęs. Jeigu per balandžio mėnesį Seime nepriversime priimti būtinų pataisų, susijusių su partijų veiklos ir rinkimų finansavimo priežiūra, kuri kaip parodė Darbo partijos 25 mln. litų neteisėtų pinigų byla, yra visiškai skylėta, jeigu neuždrausime juridinių asmenų paramos partijoms, jeigu neuždarysime fizinių asmenų paramos partijoms skylių, kai Seimo nariai po 30 tūkst. tariamai savų pinigų skiria savo partijoms, jeigu neuždrausime reklamos televizijose, jeigu neuždrausime ministrų savireklamos už biudžeto pinigus – tai rudenį turėsime ne rinkimus, o jų parodiją, su labai skaudžiomis pasekmėmis Lietuvai.

Antra problema – 2009 metų biudžetas.

Visų pirma yra akivaizdu, kad ir Lietuvos ekonominis garlaivis vis giliau įplaukia į neramius vandenis: Lietuva pati turi nemažų makroekonominių problemų: spartų darbo jėgos kainos kilimą, nesustojamai didėjančią infliaciją ir einamosios sąskaitos deficitą, tarptautinių reitingų agentūros mažina Lietuvos skolinimosi reitingus, dėl to brangsta valstybės skolinimasis, sparčiai prastėja padėtis nekilnojamo turto rinkoje, prastėja įmonių finansinė padėtis, atsiranda įtampų tarpusavio atsiskaitymuose, šalia to, akivaizdu, kad audros Wall Street’e ir galima tarptautinė finansinė krizė palies ir Lietuvą.

Visų tokių problemų fone, pagal galiojančia tvarka jau balandžio mėnesio pabaigoje finansų ministerija turi patvirtinti pagrindinius kitų metų biudžeto skaičius. Pats biudžetas kaip žinia Seime bus tvirtinamas iš karto po Seimo rinkimų. Tai ką jau šiuo metu tenka girdėti, verčia labai stipriai nerimauti dėl bankrutuojančios valdžios gebėjimų tinkamai pasiruošti ne tik energetiniam, bet ir biudžetiniams išbandymams.

O išbandymai yra tokie: kaip tenka neoficialiai girdėti iš Finansų ministerijos, dėl praeitais metais priimto nelabai logiško Fiskalinės drausmės įstatymo įgyvendinimo, kitais metais valstybės išlaidos galės didėti absoliučiais skaičiais tik apie pusantro milijardo litų. Tenka pastebėti, kad pavyzdžiui šių metų biudžete lyginant su praeitų metų biudžetu išlaidos padidėjo beveik šešiais milijardais litų, tai yra beveik 30 %. Tiek pat šiais metais padidėjo ir pajamos. Tačiau kitais metais bus kitaip ir biudžeto išlaidos galės augti maždaug tik 5%, tai yra maždaug dvigubai mažiau nei prognozuojama 10% infliacija. Ir toks išlaidų apribojimas praktiškai visai nepriklauso nuo to kiek padidės valstybės biudžeto pajamos. Galima įsivaizduoti, kaip visų ekonominės krizės požymių akivaizdoje visai ekonomikai ir socialiniams reikalams smogs toks valstybės išlaidų mažinimo šokas, kai išlaidos augs mažiau net infliacinių kainų augimo. Kažin ar toks smūgis yra išmintingas ir taip stojančiam ekonomikos traukiniui. Bet šiuo metu tai yra suplanuota. Toks planas reiškia, kad augančių kainų akivaizdoje, valstybės sektoriaus (tame tarpe mokytojų, medikų ir kitų grupių) atlyginimai turės būti paprasčiausiai užšaldyti. Tokio užšaldymo visas pasekmes šiandien net ir sunku suvokti.

Yra galimybių tokių finansinių šokų išvengti, yra galimybių susitvarkyti su valstybės biudžeto pajamomis ir išlaidomis, numatyti ir pakankamai didelį jų augimą ir praktiškai subalansuotą biudžetą, bet tam reikia ne bankrutuojančios valdžios, o valdžios su kuria būtų galima tartis dėl esminių mokestinės politikos pertvarkų. Ir ne kokių nors eilinių pasapnavimų apie progresinius mokesčius, kurie nesprendžia jokių esminių viešųjų finansų problemų, o mokestinės politikos pertvarkos, atsisakant visų mokestinių lengvatų ir išimčių, ir taip į biudžetą surenkant papildomai ne mažiau poros milijardų litų. Bet tą reikia daryti dabar dar iki vasaros, nes rudenį po rinkimų bus vėlu. Ir tada 2009 metai bus toks šios bankrutuojančios valdžios palikimas Lietuvai, kad džiaugsmo nebus niekam – nei žmonėms, nei naujai valdžiai.

Ir trečia problema, kurios esminių sprendimų reikia dar iki Seimo rinkimų – tai 2010 metų energetika.

Kas kelia didžiausią rūpestį? Tikrai ne tai, kad taip įnirtingai per Seimą valdžios stumtas “liūtas”, niekaip negimsta, nes , girdi, Premjeras neranda laiko aptarti sutarčių. Nors ir tai, rodo kad valdžios bankrotas ją paprasčiausiai suparalyžiavo.

Akivaizdu, kad artimiausias pusmetis iki rinkimų bus ypatingai svarbus sprendžiant ne tiek “liūto” reikalus, bet tikrus Lietuvos energetikos reikalus, kurie gali po 2010 metų pasukti katastrofiška linkme. Jeigu artimiausiu metu valdžiai nepavyks rasti kartu su ES vadovybe tinkamo Ignalinos AE problemų sprendimo, tai nuo 2010 metų gresiantis elektros energijos kainos išaugimas gyventojams daugiau nei dvigubai: nuo 33 cnt/kwh iki 75 cnt/kwh reikš ne tik žiaurų smūgį gyventojų piniginėms, bet ir visos infliacijos pakilimą 3-4%, bei BVP augimo sumažėjimą tais pačiais 3-4%. Tokios ekonominės katastrofos visas pasekmes šiandien būtų nelengva ir įvardinti – tai ir įmonių bankrotai, bedarbystė ir padidėjusi emigracija, ir galų gale euro įsivedimo nutolimas į labai tolimą perspektyvą.

Taigi štai tokios svarbiausios problemos, kurių sprendimas priklauso nuo valdžios. Galima būtų vardinti jų ir žymiai daugiau – ir kylančios kainos, ir dviguba pilietybė, bet aš įvardijau tik tas, kurių nesprendimas artimiausiu metu valstybei gali turėti katastrofiškų pasekmių. Mūsų galimybė padėti valstybei tokiomis valdžios agonijos sąlygomis faktiškai yra tik viena – nepasitikėjimas Ministru Pirmininku. Valdanti koalicija skelbiasi veikianti, taigi gali pasiskirti ir naują Seimo Pirmininką, ir Ministrą Pirmininką, tikrai bus geriau nei dabar yra. Mes galime tik kelti klausimą ar dar yra tokia valdanti koalicija, kuri skelbiasi veikianti. Manau, kad ir Prezidentas neturėtų likti nuošaly ir tik iš šalies stebėti, kur Lietuvą veda šiandieninis valdžios bankrotas.

Štai tokios yra mūsų gyvenimo naujienos, kurios labai aiškiai apibrėžia tai kaip vyks ir kokios svarbos bus Seimo rinkimai.

Matydamas visą situaciją ir visas galimas pasekmes, aš galiu pasakyti tik vieną – mes turime laimėti šiuos rinkimus. Tai nebus lengva, bet misija yra įmanoma.

Jūs įsivaizduokite pasekmes, jeigu mums to nepavyks padaryti. Jūs įsivaizduokite pasekmes to, jeigu būsimame Seime daugumą turės Uspaskicho – Pakso – Prunskienės blokas. Pirmieji du mano dažnai cituojamos knygos “Naujas šaltasis karas” autoriaus Edward Lucas tiesiai yra įvardijami, kaip naujojo šaltojo karo kariai, kovojantys Rusijos pusėje. Apie šatrijas aš geriau nekalbėsiu. Kas būtų tokios daugumos premjeras: Uspaskichas, su galimybe Lietuvai turėti premjerą, kuris vėl pabėgs į Maskvą, Audriaus Butkevičiaus ir Lementausko duetas, Paulauskas su Zujevu, ar pati “kunigaikštienė” . Klausimas kas tokiu atveju spręstų tikrai sudėtingas ekonomines ir energetines Lietuvos problemas. Kokia valdžia? Lietuvos ar Kremliaus. Ar tiesiog vietinis gazpromas?

Todėl dar kartą sakau, mes turime laimėti rinkimus ir ant savo pečių užsikrauti ypatingai sunkų palikimą. Bus dedamos visos pastangos, kad to neįvyktų. Dabartinė valdžiukė naudos viską, kad tik neprarastų savo įtakų: susidės ir su Paksu, ir su Uspaskichu, ant mūsų galvų paleis visą šmeižtą ir visą dar “jų” likusios įtakos spectarnyboms galią. Bet mes tai turėsime įveikti. Kitos išeities nėra. Išeities ne mums, išeities Lietuvai kitos nėra, nors tai ir skamba patetiškai. Šaltasis karas vyksta Lietuvos teritorijoje. Ir mes esame priešakinėje linijoje.

Štai tokiomis aplinkybėmis šiandien mes turime padaryti dar vieną svarbų darbą – tai patvirtinti mūsų susijungimo su krikščionimis demokratais dokumentus, kad gegužės pradžioje galėtume surengti jungiamąjį suvažiavimą.

Linkiu energingo darbo.

Dėl išpuolio prieš demokratiją ir Tėvynės Sąjungą

noreply@blogger.com (Rimantas) — Thu, 20 Mar 2008 13:27:00 +0000

TĖVYNĖS SĄJUNGOS PREZIDIUMO PAREIŠKIMAS

Dėl išpuolio prieš demokratiją ir Tėvynės Sąjungą
2008 m. kovo 19 d.

“Lietuvos ryte” paskelbtą įžūlią klastotę, metančią dėmę Tėvynės sąjungos vicepirmininkei Rasa Juknevičienei, vertiname kaip šiurkštų išpuolį prieš demokratiją. Tai jau ne pirmas šio dienraščio bandymas susidoroti su asmenimis, kurie nuosekliai priešinasi valstybės griovimui ir užvaldymui.

Peržengta riba, už kurios laikraštis tampa perkamu įrankiu įvykdyti politinius užsakymus ir visuomenės dezinformavimo priemone.

Žuvus pulkininkui Vytautui Pociūnui ir Seime pradėjus tyrimą dėl VSD veiksmų, Tėvynės sąjungą ėmė pulti asmenys, išsigandę šio tyrimo ir jų įtakos valstybės valdyme galimo sumažėjimo. Tuo metu turėdami valdomą Valstybės saugumo departamento vadovybę ir juos aptarnaujančią žiniasklaidą, šie asmenys nuolat kurpė ir tebekurpia apgailėtinas šmeižto atakas. Toks buvo bandymas Tėvynės sąjungą sieti su kažkokia teroristine organizacija, vėliau –nenusisekęs bandymas keršyti dėl laikysenos kuriant LEO.LT, o pastarosiomis dienomis – precedento neturinti šmeižto ataka prieš Tėvynės sąjungos pirmininko pavaduotoją Rasą Juknevičienę.

Prieš penkerius metus Lietuvą sudrebinęs Rolando Pakso skandalas, atvedęs į jo atstatydinimą iš Prezidento pareigų, deja, netapo precedentu politinės sistemos apsivalymui. Atvirkščiai, didžiulę valdžią savo rankose sukaupė šešėlinės grupės, kurios norėdamos išlaikyti ir sustiprinti savo įtaką valstybėje, naudoja itin brutalius ir apgailėtinus metodus – melą, šmeižtą ir kitus nedemokratinėse valstybėse vartojamus politinio veikimo būdus. Joms tarnaujantis dienraštis jau susilygino su tokia šmeižikiška bulvarine spauda kaip “Laisvas laikraštis” ir “Karštas komentaras”. Su šiais leidiniais mes nuosekliai laikomės nuostatos nebendradarbiauti.

Esame įsitikinę, kad tyčia šmeižianti šešėlines grupuotes aptarnaujanti žiniasklaida yra žodžio ir spaudos laisvės kompromitacija, todėl kviečiame visus Tėvynės sąjungos narius ir rėmėjus nuo šiandien atsisakyti “Lietuvos ryto” prenumeratos ir bendradarbiavimo su juo bet kokiomis formomis.

Sveikiname Specialiųjų tyrimų tarnybą, kuri rodo vis didesnę brandą kovoje su korupcija valstybės įstaigose, tačiau esame nemaloniai nustebinti dezinformacijos lavina, kuri lydi bene kiekvieną garsesnį specialiųjų tarnybų atliekamą tyrimą.

Tėvynės Sąjungos
Pirmininkas Andrius Kubilius

Vyriausybė išduoda susitarimą dėl aukštojo mokslo reformos

noreply@blogger.com (Indre) — Mon, 17 Mar 2008 14:48:00 +0000

Šiandien Seime įvykusioje Tėvynės sąjungos pirmininko Andriaus Kubiliaus ir Liberalų sąjūdžio frakcijos Seime nario Gintaro Steponavičiaus spaudos konferencijoje buvo pristatytas alternatyvus Aukštojo mokslo įstatymo projektas.

“Kalbant apie aukštojo mokslo reformą – Vyriausybės veiksmuose matome vieną – žodžio “reforma” devalvaciją. Projektas, kurį Vyriausybė pateikė Seimui – beveik nieko bendro neturi su partijų susitarimu dėl aukštojo mokslo reformos. Noriu priminti, kad reformos esmė yra ne tik rektorių rinkimo tvarka. Jos esmė yra universitetų konkurencija. Mes pateikiame savo projektą, kuris atspindės partijų sutarimą, ir šį principą ginsime. Vyriausybė galės aiškintis, kodėl susitarimą išduoda”, - sakė A.Kubilius.

Pasak spaudos konferencijoje dalyvavusio TS Prezidiumo nario dr. Manto Adomėno, alternatyviame projekte išsaugoma aukštųjų mokyklų konkurencija, smarkiai sumažintas valstybinio reguliavimo vaidmuo, taip pat išlaikomas “finansai paskui studentą” principas. “Norėčiau pabrėžti, kad šis įstatymo projektas atliepia studentų lūkesčius, taip pat kviečiame diskutuoti dėl įstatymo projekto”, - teigė dr. M. Adomėnas.

A.Kubilius komentavo ir valdančiosios koalicijos veiksmus praėjusios savaitės pabaigoje, kai išaiškėjo, jog ji visiškai nesiruošia spręsti mokytojų problemų.

“Mūsų pateikto nutarimo projekto svarstymas Seimo komitetuose yra sustabdytas, eilinį kartą remiantis Teisės komiteto pamėgta juridine kazuistika – galimu prieštaravimu Konstitucijai. Argumentai pagrindžiantys tokią išvadą yra visiškai juokingi, o priekaištai - lengvai ištaisomi. Ir tai galėjo padaryti pats Teisės komitetas, kuris, deja, to daryti nenori, nes valdančioji koalicija nepageidauja išsamios diskusijos Seime”, - komentavo Seimo vicepirmininkas.

Anot A.Kubiliaus, jeigu Vyriausybė bei valdančioji koalicija ir toliau laikysis tokios aklos gynybos taktikos, ir taip primityviai blokuos diskusijos Seime galimybę, tuomet bus ieškoma būdų, kaip paaiškinti mokytojams, kad be Vyriausybės pritarimo Seimas neturi teisės keisti biudžetą.

“Mokytojų problemos gali būti sprendžiamos tik keičiant biudžetą. Todėl jeigu dėl Vyriausybės užsispyrimo nėra galimybių pakeisti biudžetą, belieka vienintelė galimybė – pakeisti Vyriausybę”, - kalbėjo TS frakcijos Seime narys.

A.Kubilius: A.Paulausko skyrimas aplinkos ministru – lapės įleidimas į vištidę

noreply@blogger.com (Indre) — Mon, 17 Mar 2008 14:40:00 +0000

Reikia užtarti kenčiantį Tibetą

Vytauto Kernagio netekimas mūsų kartai – penkiasdešimtųjų kartai, Sąjūdžio kartai – vienas skaudžiausių praradimų. Vytautas Kernagis mums buvo tas pats, kas Bitlai ar Žalgirio rungtynės su CASK. Gaila, kad J.Ivanauskaitė, V.Kernagis, J.Miščiukaitė yra tie žmonės, kuriuos likimas taip negailestingai pasiima.

J. Ivanauskaitę tenka prisiminti ne tik dėl jos ir Vytauto Kernagio panašaus likimo, bet ir dėl jos meilės kenčiančiam Tibetui. Šiomis dienomis neišvengiamai iškyla klausimas – ką Jurga šiandien darytų, ir ką ji kalbėtų matydama šiandieninę Tibeto žmonių tragediją.

Tibeto likimas yra toks pat kaip Lietuvos, tik gal dar tragiškesnis. Aš tikiuosi, kad Prezidentas, Premjeras ar galų gale užsienio reikalų ministras ras savyje drąsos ir viešai užtars kenčiantį Tibetą, nepaisant to, kad Kinija yra didelė.

Neišnaudojame galimybių dalyvauti europiniuose susitikimuose

Pastarosiomis dienomis Briuselyje teko dalyvauti įvairiuose aukščiausio lygmens europiniuose ir transatlantiniuose forumuose. Gaila, kad viename iš jų, - Maršalo fondo Briuselio konferencijoje, kurioje dalyvavo nuo J.Solanos iki JAV vidaus saugumo sekretoriaus Čertovo, o tarp jų ir Danijos premjeras Rasmusenas, ir NATO generalinis sekretorius Šeferis, ir EK komisaras, mūsų geras pažįstamas Verheugenas, gerai žinantis, kas yra įrašyta į Lietuvos narystės ES sutartį dėl Ignalinos uždarymo. Taip pat gaila, kad tokiame forume, kuris Europoje yra laikomas vienu iš svarbiausių, iš Lietuvos dalyvavo tik pora žmonių, o premjeras G.Kirkilas dėl jam vienam težinomų priežasčių atsisakė dalyvauti labai vertingoje diskusijoje apie naują Rusijos valdžią. Apmaudu, nes tokie forumai yra labai gera vieta tartis dėl šaliai svarbių energetikos reikalų.

Europos Komisijai pateikta klaidinga informacija

Taigi dar kartą apie energetiką – kai kuriuose Europos koridoriuose jau pradeda girdėti, kad Lietuvoje po 2010 metų pradžios bus problemų. Ir pradeda girdėti ne dėl tariamai iki šiol slapta vykusių Vyriausybės derybų su Europos Komisija, bet žymiai labiau dėl to nevyriausybinio triukšmo, kurį mes keliame ir kėlėme, matydami Vyriausybės neveiklumą, patys skaičiuodami, kokia gali būti elektros kaina, triukšmo, kurį kėlė ir kiti Seimo nariai ar visuomenės atstovai. Keista girdėti valdančios koalicijos partijų pasipiktinimą, kad keli Seimo nariai dėl Ignalinos II bloko pratęsimo parašė Europos Komisijos Prezidentui ir gavo iš jo neigiamą atsakymą. Manau, kad labiau reikėtų pasipiktinti valdančios koalicijos atstovais, kad jie iki šiol neorganizavo nei jokių laiškų rašymo, nei parlamentarų kelionių į svarbiausias sostines, ir elgiasi taip, lyg norėtų aiškiai parodyti, kad jiems šita problema visai nerūpi, nes ją spręsti turės jau kitas Seimas ir kita Vyriausybė. Akivaizdu, kad nedelsiant yra reikalingas aiškus visų veiksmų planas, o ne eilinės porcijos atsitiktinių šūksnių po kelionių į Europą – tai vilties yra, tai vilties nėra. Tokio plano reikalausime artimiausiu metu Europos reikalų komitete.

Kita vertus, Seimo narių gautas atsakymas iš J.Barroso yra vertingas ir ta prasme, kad aiškiai parodo, jog Vyriausybė vis dar nesugeba pateikti Europos Komisijai tikslios informacijos apie energetinių projektų realizacijos Lietuvoje perspektyvos. Kaip žinoma, Elektrėnų modernizacija geriausiu atveju bus užbaigta tik 2012 metais. Tuo tarpu žiniasklaidoje skelbiama (Lietuvos žinios, 2008-03-14) kad, atsakydamas į grupės Seimo narių laišką, Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso teigia, jog Lietuvoje “2010 metų pradžioje modernizavus Lietuvos šiluminę elektrinę (1500 MW) ir pastačius naują kombinuoto ciklo jėgainę (400 MW), bus pagaminama 1900 MW energijos”.

Todėl šiandien, turėdamas galvoje Ministro Pirmininko pasakymą, kad Lietuvos Vyriausybė slapta derėjosi su Europos Komisija dėl II-ojo Ignalinos branduolinės jėgainės bloko pratęsimo galimybės, siųsiu paklausimą Premjerui, su vienu klausimu: kas iš Lietuvos Vyriausybės atstovų Europos Komisijai pateikė tikrovės neatitinkančias žinias apie Lietuvos elektrinės 1500 MW galios blokų modernizavimą bei naujos kombinuoto ciklo 400 MW jėgainės pastatymą 2010 metų pradžiai?

Vyriausybė nesprendžia energetikos klausimų

Antras dalykas, kurį taip pat reikia nedelsiant spręsti, bet jau Lietuvos viduje, - tai kaip veiks Elektrėnų elektrinė tiek iki modernizacijos, tiek ir po jos, tai yra po 2012 metų. Dilema, į kurią ši Vyriausybė net nesistengia rasti atsakymo yra ir paprasta, ir sudėtinga: jeigu 2010 metai Ignalinos II blokas bus uždarytas ir visą atsiradusį elektros trūkumą turės padengti Elektrėnai, kyla klausimas, ar jie turės iš ko elektrą gaminti, tai yra, ar jie turės pakankamai dujų. Tam reikia papildomų sutarčių su “Gazprom” bei iki 1 mlrd. litų dydžio investicijų į dujotekių modernizaciją. Dujotekių modernizacija užtruktų 2 -3 metus. Kol kas Vyriausybė jokių sprendimų nėra priėmusi, ir šios problemos sprendimas nėra aiškus, nors laikas bėga labai greitai. Ir vėl neaišku, ar Vyriausybė paprasčiausiai nežino, ką daryti, ar tiesiog galvoja, kad geriausia būtų šios problemos sprendimą palikti kitai Vyriausybei ir kitam Seimui.

Lietuvoje reikėtų aiškaus valstybinio sprendimo, kad būdama izoliuota energetinė sala, ji Elektrėnus galės naudoti vietoje Ignalinos II bloko tik tuo atveju, jeigu Elektrėnai turės nuo “Gazprom” nepriklausomą dujų importą. O tai reiškia, kad Lietuva Elektrėnams reikalingą papildomą dujų kiekį pirks ne iš “Gazprom”, bet įsiveš suskystintų dujų pavidalu, tam reikalui pasistačiusi suskystintų dujų terminalą. Nes kitu atveju ji pasidarytų perdaug priklausoma nuo vieno tiekėjo. Tai būtų dar vienas argumentas, kodėl reikia atidėti Ignalinos II bloko uždarymą. Anot specialistų, suskystinto dujų terminalo statyba užtrūktų ketvertą metų. Taigi dabar pradėjus tokias statybas, apie 2012-13 metus galima turėti alternatyvą. Bet tam reikia veiklios Vyriausybės, o ne tokios, kuri veikia “stumk-trauk” principu.

Premjerui bus pateikti klausimai dėl “Leo,lt”

Energetikos reikaluose negalime be parlamentinės priežiūros palikti ir “Leo,lt” formavimo. Tenka apgailestauti, kad Premjeras žiniasklaidai prasitaria, kad jis nežino, ar sutarčių projektai jau yra suderinti ir parafuoti, nes tai reiškia, kad ir toliau Vyriausybė nesiruošia tinkamai ginti valstybės interesų ir visą reikalų tvarkymą yra atidavusi tik privačiam investuotojui. Pagal Atominės elektrinės įstatymą, Vyriausybė privalo pateikti visą informaciją apie sutarčių sudarymą Semui. Deja, iki šiol to neįvyko. Dar daugiau, Premjeras, nors pats save paskyrė prižiūrėti Vyriausybės veiklą, steigiant “Leo,lt”, arogantiškai atsisakė atvykti į susitikimą su mūsų frakcija ir atsakyti į mūsų žodinius klausimus. Todėl šiandien Premjerui bus išsiųsti mūsų raštiški klausimai dėl “Leo, lt” formavimo. Jame bus trys pagrindiniai klausimai:

“1. Ar nacionalinio investuotojo priežiūros komitetas yra parengęs kalendorinį veiksmų planą, numatanti kaip Leo.lt bus kuriamas? Jei taip, prašytume jį pateikti Seimo nariams.

2. Kokiomis svarbiausiomis nuostatomis ketinama papildyti akcininkų sutartį?

3. Kada numatoma nuo “Lietuvos energijos” atskirti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinė bei Kauno hidroelektrinę? Koks bus šių naujų įmonių statusas, kaip bus finansuojama jų veikla, jeigu jų veikla bus pagrįsta iš komercinės veiklos gaunamomis pajamomis, tai kiek dėl to pabrangs elektra buitiniams vartotojams?”

Paulausko skyrimas Aplinkos ministru – lapės įleidimas į vištidę

Praėjusią savaitę aplinkos ministrui A.Paulauskui jo vadovaujama socialliberalų partija parodė, kad būdamas ministru, jis turi ne ginti gamtą ir UNESCO saugomą Neringą bei rūpintis visuomenės pasitikėjimo pelnymu artėjant Prezidento rinkimams. Visų pirma, A.Paulauskas turi rūpintis savo bendražygių ir galbūt rėmėjų statybiniais interesais, kurie dažnai yra neteisėti.

Ministras aiškiai parodė, kad yra pasiruošęs paklusniai tokią partinę nuostatą įgyvendinti. Gal net pats ją ir formuoja. Susidaro vaizdas, kad yra teisūs tie, kurie sako, kad premjero ir Prezidento sprendimas paskirti A.Paulauską aplinkos apsaugos ministru, yra tas pats, kas lapę įleisti į vištidę. Tik vištidė šį kartą yra visa Lietuvos gamta ir ypač jos vertingiausi deimantai – Trakai ir Neringa.

Tokio įžūlumo ir cinizmo, kokį demonstravo ministro partiniai bičiuliai Jakavonis, Zujevas ir Valceris, senai neteko matyti. Seimo Aplinkos apsaugos komitete teko pasidomėti tariamais neringiškių skundais dėl R.Baškytės ir A.Stancikienės veiklos, nenustebau, kai pasirodė, kad šie skundai pasipylė buvusiam generaliniam prokurorui tapus ministru. Juos taip pat inicijavo asmenys, turintys problemų su statybų Neringoje teisėtumu. Manau, kad Paulauskas pats sau turėtų atsakyti, kodėl jo tapimas ministru sukėlė tiek daug vilčių neteisėtų statybų entuziastams.
Taip pat esu įsitikinęs, kad būtų vertinga, jeigu šalies vadovas Valdas Adamkus pasikviestų naują aplinkos apsaugos ministrą ir pasikalbėtų su juo apie Prezidentui svarbią ir žinomą temą – Neringos gamtos apsaugą. Gal tai padėtų apsaugoti Neringą nuo naujų kormoranų – ministro bičiulių socialliberalų?

Parengta pagal 2008m. kovo 17 d. spaudos konferenciją

Andrius Kubilius: Kas prižiūrės prižiūrėtojus?

noreply@blogger.com (Indre) — Mon, 03 Mar 2008 11:36:00 +0000

Švelnaus priėjimo Rusijos strategija gali būti sunkiau atpažįstama

Rusija turi naują Prezidentą. Negali sakyti, kad Rusija išsirinko naują prezidentą, nes tos procedūros, kuri vakar vyko, negali vadinti rinkimais. Tačiau lygiai taip pat negalima sakyti, kad Rusijos piliečiai nepritaria tokiai prezidento rinkimo procedūrai.

Ką reikš visam pasauliui ir Lietuvai naujasis Rusijos prezidentas, šiandien sunku spėlioti. Akivaizdu, kad ta pati grupuotė, kuri prieš aštuonerius metus pasiekė, kad Rusijos prezidentu turi tapti buvęs KGB karininkas ir buvęs FSB vadovas V. Putinas, dabar nutarė, kad Rusijai reikia liberaliau atrodančio prezidento ir todėl juo tapo D.Medvedevas. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Dimitrijus Medvedevas iki šiol vadovavo ir "Gazpromui". Taigi naujoje Rusijos prezidento institucijoje ryškiai susilies du Rusijos galios simboliai: FSB pėdsakas, kurį D.Medvedevas paveldės per savo paskyrimo prezidentu procedūrą, ir "Gazpromo" galios pėdsakas. Ką tokia simbiozė reikš intensyviai "gazpromizuojamai" Europai, galime tik spėlioti. Kai gyveni tarp dviejų kaimyninių valstybių ir vienos iš jų buvęs kancleris tampa vieno iš stambiausių "Gazpromo" projektų vadovu, o kitoje buvęs "Gazpromo" vadovas tampa prezidentu, tai šia proga belieka tik savęs paklausti – ką "Gazpromas" yra mums paruošęs?

Tokioms spėlionėms labai padeda neseniai lietuviškai išleista žinomo “Economist” žurnalo apžvalgininko Edward Lucas knyga “Naujas šaltasis karas”. Noriu priminti E.Lucas žodžius, neseniai pasakytus interviu, kuris buvo paskelbtas “alfa” interneto puslapyje:

"Vakarams atsitokėti /pastaruoju metu/ padėjo neįtikėtinos Kremliaus klaidos – Kremlius turėjo stiprias kortas, bet žaidė ypač grubiai ir kvailai.

Rusams geriau sekasi užsupanti švelnaus priėjimo strategija – kurią jie, sakyčiau, taiko Lietuvoje. Čia yra galingų verslo grupių, istoriškai susijusių su Rusija, kurios konsolidavo ekonominę ir iki tam tikro laipsnio politinę galią. Užsupanti strategija Rusijai žymiai sėkmingesnė, negu grubūs metodai, kai naudojamas Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas.

Labiausiai bijau, kad Kremlius tai supras ir pereis prie švelniojo varianto ir galbūt todėl Dimitrijus Medvedevas daromas nauju prezidentu. Jis įkūnija švelnųjį požiūrį ir vaizduoja Rusiją Vakarų investicijų rojumi”.(2008.02.22. www.alfa.lt).

Taigi, atėjus naujajam Rusijos prezidentui, turime ruoštis užsupančiai švelnaus priėjimo strategijai, kurią gali būti sunkiau atpažinti nei grubius metodus.

Kokias apsaugos priemones ES taikys Lietuvai?

Šitokiame kontekste ypač svarbūs tampa mūsų energetikos reikalai. Po ilgos ir nuoseklios mūsų kritikos, kad valdžia nieko nedaro dėl energetinės situacijos 2010 sausio 1d ir po neseniai mūsų paskelbto Memorandumo, kažkas pajudėjo. Praėjusią savaitę Seimo Europos reikalų komitete ministras V.Navickas ir viceministras A.Ignotas pripažino, kad mūsų memorandume pateikti skaičiai yra tikslūs, tai yra, kad, uždarius Ignalinos II bloką 2010 sausio 1 d., Lietuvos vartotojai mokės už elektrą ne 33 ct/kwh, kaip dabar, o visus 59 ct/kwh. A.Ignotas pripažino, kad mūsų paklaida yra tik 0.3 ct/kwh. Taip pat pripažino, kad negalima Briuselyje sakyti, jog elektra kainuos 60 ct/kwh, o Lietuvos vartotojus guosti, kad ta kaina bus tik 40 ct/kwh, kaip kad daro premjeras.

Premjeras paskyrė A.Abišalą vadovauti kažkokiai Energetinio saugumo komisijai, kuri turėtų rūpintis mūsų Memorandume keltomis problemomis ir kuri turėtų šnekėtis su Briuseliu. Tačiau pradžia šitos iniciatyvos pasitikėjimo neįkvepia – Premjero pastangomis komisija įkurta taip atmestinai, kad akivaizdu, jog Premjeras rūpinasi tik vienu, – kaip šią nepopuliarią problemą iki rinkimų permesti ant kieno nors galvos. Rezultatas tokios pastangos pačiam Premjerui visiškai nerūpi, jam rūpi, kad ne jis būtų kaltinamas dėl galimos nesėkmės.

Liberalų sąjūdis paskelbė inicijuosiąs referendumą dėl Ignalinos II bloko neuždarymo. Jeigu bus klausiama paprastai, neinformuojant visuomenės apie galimas ES sankcijas Lietuvai už sutarčių nevykdymą, tai būtų tas pats, kaip klausti – ar Jūs norite, kad elektra kainuotų 33 ct/kwh, o ne 59 ct/kwh. Būtų sunku Lietuvoje rasti ką nors, kas sutiktų už elektrą mokėti beveik dvigubai daugiau. Kažin ar toks referendumas dėl geresnio gyvenimo turėtų didelę prasmę?

Galbūt yra kitas kelias – reikalauti, kad ir ES, o ne vien mes įgyvendintume Lietuvos stojimo į ES sutartį. O sutartyje yra įdomių nuostatų. Pavyzdžiui, jos 37 straipsnis numato, kad nauja šalis narė trejus metus po įstojimo gali prašyti leisti taikyti specialias apsaugos priemones, jeigu kuriame nors ekonomikos sektoriuje kyla rimtų problemų.

O garsusis Sutarties priedas, Protokolas Nr. 4 "Dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje", baigiasi 4 straipsniu, kuris numato, kad Ignalinos AE atžvilgiu sutarties 37 straipsnio saugikliai gali būti taikomi iki 2012-12-31, išskyrus tai, kad negali būti pažeistas įsipareigojimas uždaryti elektrinę.

Taigi, sulyginus Sutarties 37 straipsnį ir Ignalinos Protokolo 4 straipsnį, akivaizdu jog, esant 37 straipsnyje numatytoms ekonominėms problemoms, Lietuva turi teisę prašyti leidimo taikyti apsaugos priemones. Kaip nurodo Ignalinos Protokolas, tokį prašymą Lietuva gali pateikti iki 2012-12-31.

Taigi pats laikas pradėti kietą kalbą su ES, reikalaujant paaiškinti, kaip ES vykdys savo pasirašytą sutartį. Reikia klausti labai paprastai: kas, ES manymu, turi įvykti su energijos tiekimu Lietuvoje, kad Lietuvai būtų leista pasinaudoti Ignalinos protokolo 4 straipsniu ir Stojimo sutarties 37 straipsniu? Ir antras, dar svarbesnis klausimas: kokias apsaugos priemones ES Lietuvai leistų taikyti, esant Ignalinos Protokolo 4 straipsnio sąlygoms?

Tenka pastebėti, kad 2010 metais Lietuva neturės jokių realių apsaugos mechanizmų nuo galimos energetinės krizės, jeigu bus priversta uždaryti Ignalinos AE. Elektros neatsivešime nei traukiniais, nei lagaminais. Svajonės apie greitesnes elektros tiltų statybas su ES pagalba mūsų visai negelbsti. Vienintelė reali apsaugos priemonė – laikinas Ignalinos bloko veiklos pratęsimas arba jo palikimas budinčiame “šiltame” režime tam, kad, esant kritinei situacijai, jį galėtume nedelsiant panaudoti.

ES institucijų turime klausti labai aiškiai: jeigu nėra jokių kitų apsaugos priemonių nuo galimo energijos tiekimo sutrikimo, tik laikinas Ignalinos AE II bloko veiklos pratęsimas, tai kodėl tai negali būti leista taikyti ir tuo atveju, kai Ignalinos II bloko uždarymas gali sukelti katastrofinių ekonominių pasekmių dėl elektros energijos dvigubo pabrangimo. O ar nepatikimas Rusijos dujų tiekimas gali būti laikomas grėsme energetikos tiekimui? Ir t.t., tai yra ES mums turi atsakyti, kaip jie vykdys sutarties nuostatas dėl ekonominio saugumo, o ne mes jiems turime aiškintis, kaip mes įgyvendinsime Protokolo nuostatas dėl Ignalinos II bloko uždarymo.

Esu įsitikinęs, kad su ES būtų žymiai lengviau tartis ne dėl to, kad Lietuvai būtų leista nevykdyti Stojimo sutarties, bet dėl to, kad ES preciziškai vykdytų savo įsipareigojimus, Lietuvai duotus sutartyje ir jos papildomuose protokoluose.

Todėl gal verčiau būtų organizuoti ne referendumą, kurio rezultatai būtų traktuojami kaip Lietuvos pasiryžimas laužyti Stojimo sutartį, o gausią Lietuvos žmonių peticiją Briuseliui, reikalaujant, kad ES preciziškai vykdytų Stojimo sutartyje duotus Lietuvai įsipareigojimus ir taip, kaip numatyta Sutarties 37 straipsnyje, neleistų Lietuvai pakliūti į gilią ekonominę krizę.

Bet šalia tokios principingos kalbos su Briuseliu mes turime išsiaiškinti Lietuvoje, kas mums sutrukdė tinkamai pasiruošti 2010 metams, nors jau 2003 metais žinojome, kas mūsų laukia. Ir šiame kontekste yra vienas konkretus klausimas, – pagal tą patį garsųjį Ignalinos protokolą buvo numatyta, kad iki 2010 metų Lietuva modernizuos Elektrėnus, panaudodama tam ES pinigus ir taip sukurdama galimybę turėti pigesnę nei 60 ct elektrą. Tai nebuvo padaryta ir neaišku, ar tai bus padaryta iki 2012 metų. Ir šį projektą, skirtingai nuo tiltų, Lietuva turi pareigą realizuoti viena, nepriklausomai nuo kitų. Tai nepadaryta. Kas kaltas? Kas kaltas, kad toks projektas nėra realizuojamas kartu su suskystintų dujų terminalu? Ir tai klausimai, į kuriuos turi atsakyti premjeras G. Kirkilas, o ne pasamdytasis A.Abišala. Atsakymai į šį klausimą turi būti aiškūs nedelsiant, nes jie bus pakartoti ir Briuselyje. Mes tokius klausimus dar šią savaitę užduosime Premjerui – trečiadienį pokalbyje ERK-e, penktadienį – Seimo Tėvynės sąjungos frakcijoje.

Kas prižiūrės "liūtą?"

Prieš kelias dienas buvo paskelbta, kad LEO stebėtojų tarybai vadovaus Julius Niedvaras. Kas žino, gal ir neblogas pasirinkimas? Tačiau kai skaitau apie visą galimą stebėtojų tarybos sudėtį – minimos B.Lubio, L.Ašmanto, J.Vilemo pavardės, tai nori nenori kyla keletas paprastų klausimų. Viešųjų ryšių prasme tokios pavardės skamba gerai, bet ką jos reiškia realiame gyvenime, – ką tokia stebėtojų taryba veiks, kam ji atsiskaitys ir kokia yra kiekvieno tarybos nario atsakomybė? Kaip galima suprasti iš tokios stebėtojų tarybos sudėties, jie bus atskaitingi tik kiekvienas pats sau, o tai reiškia, kad LEO valdyba galės dirbti faktiškai be jokios intensyvesnės priežiūros.

Nesu didelis verslo vadybos specialistas, nesu ir didelis tokių stambių ir valstybei strategiškai svarbių energetinių kompanijų valdymo žinovas, todėl neapsikentęs pasidomėjau, kaip tokias problemas sprendžia mūsų kaimynai – pragmatiškieji estai, kurių valstybinę, nesuskaldytą ir puikiai veikiančią elektros energetikos kompaniją "Eesti Energia" tas pats buvęs NDX vadovas Žilvinas Marcinkevičius dažnai minėdavo pavyzdžiu mums, lietuviams.

Kaip nurodoma "Eesti Energia" interneto puslapyje, šios kompanijos stebėtojų tarybą sudaro 8 asmenys, o keturi iš jų yra parlamentinių partijų atstovai – du iš jų yra parlamentarai, vienai partijai atstovauja verslininkas, o ketvirtasis yra esto europarlamentaro patarėjas.

Taigi pragmatiškieji, ekonomikos nepolitizuojantys estai savo energetikos "liūtą" pavedė prižiūrėti prižiūrėtojams, iš kurių bent pusę prižiūri politinės partijos. Kyla retorinis klausimas – kodėl gi pragmatiškieji estai taip politizuoja energetiką? Ir kodėl šį kartą mes nesekame estų pavyzdžiu?

Pagal Vyriausybės ir NDX sutartą schemą, galima spėti, kad lietuviško "liūto" prižiūrėtojus prižiūrės nebent tik ta pati "Maxima". Kaip skelbiama žinomoje reklamoje – apie viską pagalvota. Dar senovės romėnai klausė – kas prižiūrės prižiūrėtojus? Kol kas Vyriausybė duoda prastą atsakymą į šį amžiną klausimą.

Mokytojų problemas reikėjo spręsti anksčiau

Mokytojai pradeda streikus. Vyriausybė, susipainiojusi savo neįvykdomuose pažaduose, atvedė iki tokios situacijos, kurioje gerų sprendimų yra sunku rasti. Mūsų pozicija yra žinoma. Mokytojų problemas reikėjo ir reikia spręsti nedelsiant. Vyriausybė nebepajėgia jų spręsti, nes visiškai prarado mokytojų pasitikėjimą. Todėl yra reikalingi ne tik finansiniai, bet ir politiniai sprendimai. Kuo ilgiau jie nebus daromi, tuo svarbesnių sprendimų reikės. Vyriausybė daro klaidą, kai tokias problemas tikisi išspręsti propagandinėmis priemonėmis.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-03-03

TS pirmininkas Andrius Kubilius: Opozicija valstybei gali padėti siūlydama Vyriausybei pasitikrinti pasitikėjimą Seime

noreply@blogger.com (Indre) — Mon, 25 Feb 2008 11:35:00 +0000

Prasidėjus mokytojų streikams ministrė turės atsistatydinti

Noriu aptarti Tėvynės sąjungos Tarybos posėdyje svarstytas problemas. Kai kurie mūsų valstybės gyvenimo reikalai yra tokie svarbūs ir reikalaujantys tokių sparčių sprendimų, kad kai ką reikia kartoti vos ne kasdien. Taigi švietimo ir energetikos problemos. Tais klausimais Taryba priėmė atskirus dokumentus.

Švietimo srityje matome subrendusią gilią ir ilgalaikę krizę, kuri yra pasekmė užsitęsusio socialdemokratų valdymo. Socialdemokratų valdymo rezultatas – švietimui skiriamų biudžeto išlaidų dalis nuo 27 proc. 2002 metais sumažėjo iki 18 proc. 2008 metais. Ir tai yra akivaizdus įrodymas, kad žodžiai apie ypatingą prioritetą švietimui realiame gyvenime neįgyvendinami, dar daugiau – elgiamasi priešingai. Augant ekonomikai, augant biudžeto pajamoms nuosekliai mažėja santykinė dalis išlaidų, skirtų švietimui. Nors absoliučiais skaičiais tų pinigų šiek tiek daugėja, bet jų daugėja ne tiek, kiek leidžia auganti ekonomika. Ir tai reiškia, kad faktiškai per visus tuos pastaruosius 5-6 metus švietimo sistema buvo skurdinama. Ypač skaudi to pasekmė – ilgalaikis mokytojo profesijos prestižo ir mokytojo autoriteto smukimas. Mes tai matome kaip labai svarbią ir gilią problemą, kurios sprendimui siūlome skirti didžiausią dėmesį. Mokytojų atlyginimai yra gerokai mažesni nei vidutinis valstybės tarnautojų atlyginimas. Tai akivaizdžiai rodo, kad mūsų valstybėje mokytojas yra vertinamas mažiau negu vidutinis valstybės tarnautojas. Mes esame įsitikinę, kad mokytojų atlyginimas, kaip ir kitose ES valstybėse, turi būti bent 10 proc. didesnis nei vidutinis atlyginimas valstybės tarnyboje. Mes atlikome išsamią analizę, kaip atrodo atlyginimai kitose Europos valstybėse ir pamatėme, kad mokytojo atlyginimo vidurkis yra 10 proc. didesnis už vidutinį valstybės tarnybos darbuotojo atlyginimą.

Tačiau tai, ką Vyriausybės veiksmuose matome iki šiol, mums kelia vis didesnį nerimą. Vyriausybė iki šiol nevykdo mokytojams duotų įsipareigojimų. Ką reiškia apgaulingas Vyriausybės pasigyrimas – kad nuo sausio 1 d. Vyriausybė mokytojų atlyginimai padidėjo 15 proc.? Tai eilinis apgaulingas pasigyrimas. Tik mūsų iniciatyvos dėka praėjusių metų pavasarį, priešinantis Vyriausybei, Seime pavyko priimti sprendimą, pagal kurį visiems biudžetininkams, taip pat ir mokytojams, nuo sausio 1 d. atlyginimai buvo padidinti daugiau nei 11 proc. Vyriausybė prie to, kas buvo pasiekta Seime, mokytojams tesugebėjo pridėti tik beveik 4 proc. Skirtumas tarp valstybės tarnautojo atlyginimo ir mokytojo atlyginimo praktiškai nesumažėjo, tie 4 proc. – tai tik nago juodymas.

Daug pagrįstų abejonių kelia ir Vyriausybės pažadai didinti mokytojų atlyginimus 20 proc. nuo šių metų rugsėjo mėnesio. Tie pinigai jau yra biudžete, dėl to buvo sutarta Seime, bet abejotina, ar Vyriausybė, nesiūlydama nedelsiant peržiūrėti valstybės biudžeto, bus pajėgi savo pažadus tesėti, kadangi Tarptautinis valiutos fondas ir Europos Komisijos pareigūnai (konkrečiai komisaras Almunja) praėjusią savaitę viešai perspėjo, jog Lietuva greičiausiai nepajėgs įvykdyti prisiimto biudžeto pajamų plano. Dar daugiau nuostabos kelia Vyriausybės pastangos imituoti derybas dėl mokytojų atlyginimų 2009-2011 metais, kai net slogūs prisiminimai apie šią Vyriausybę jau bus išgaravę. Noriu priminti, kad šių metų rudenį vyks rinkimai ir aš nematau šansų šiai Vyriausybei tęsti darbą.

Suprantame mokytojų problemas ir teisėtą jų pasipiktinimą tokia valdžios politika. Kartu tikimės, kad Vyriausybės išprovokuotos mokytojų protesto akcijos dėl Vyriausybės neveiksnumo neužsitęs tiek ir nebus vykdomos taip, kad pakenktų vaikų ateičiai ir gerovei. Pirmiausia turiu mintyje abiturientų egzaminus.

Tėvynės sąjunga savo priimtame dokumente siūlo visuomenei ir valdantiesiems realių veiksmų planą, galintį padėti išeiti iš susidariusios krizės ir išvengti streikų: nedelsiant peržiūrėjus biudžetą, pateikus tam reikalingas pataisas, nedidinant biudžeto deficito (kitaip sakant, bendrųjų išlaidų), tuojau pat, per kovo mėnesį, pasiekti, kad mokytojų atlyginimai jau nuo kovo ar balandžio pradžios padidėtų 20 proc., nelaukiant rugsėjo mėnesio. Šalia to būtina, kad mokytojų pasitikėjimą visiškai praradusi švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė nedelsiant atsistatydintų iš pareigų. Tai būtų aiškus ženklas, kad Vyriausybė iš tikrųjų siekia susigrąžinti mokytojų pasitikėjimą. Mano įsitikinimu, jeigu prasidės mokytojų streikai, ministrė vis tiek bus priversta atsistatydinti. Tai geriau padaryti jau dabar.

Taip pat, atsakingai žvelgdami į valstybės raidą bei ateities perspektyvas ir prisiimdami už tai atsakomybę, kviečiame mokytojų profsąjungas su mumis tartis dėl ilgalaikio mokytojų atlyginimų didinimo programos, mokytojo profesijos prestižo kėlimo veiksmų plano bei kitų Lietuvos švietimo problemų sprendimo. Tarimasis dėl tokių perspektyvų su dabartine Vyriausybe yra tam tikra prasme absurdiškas ir vien tik eilinė Vyriausybės viešųjų ryšių akcija.

Tėvynės sąjunga, skirtingai nuo kitų partijų, kartais populistiškai žadančių visiems padidinti atlyginimus, nenurodant, iš kur bus paimtos tam reikalingos lėšos, ragina kalbėtis ne tik dėl nuoseklios mokytojų atlyginimų didinimo programos, kad per ateinančius trejus metus jų atlyginimai pasiektų tokį lygį, kuris bent 10 proc. viršytų valstybės tarnybos atlyginimų vidurkį, bet ir tartis dėl esminės valstybės viešųjų finansų sistemos reformos. Ją siūlo šviesiausi Lietuvos ekonomikos ir finansų protai ir ji yra išdėstyta ilgalaikės ūkio plėtros programoje. Tokia reforma pirmiausia turi būti paremta mokesčių mokėjimo solidarumo principu, tai yra – naikinant įvairias mokesčių lengvatas ir išimtis. Tokia reforma galėtų žymiai padidinti valstybės pajamas ir sustabdyti tai, ką tie patys mokslininkai vadina palaipsne švietimo sistemos degradacija, kuri dėl nepakankamo valstybės finansavimo eina vis gilyn ir gilyn.

Kokia bus mūsų energetika po 2010 metų?

Noriu pakartoti, kad po to, kai LR prezidentas V.Adamkus pasirašė Atominės elektrinės įstatymą, būtų nedovanotina politinė klaida ir toliau pagrindine artimiausio laikotarpio Lietuvos energetikos problema ir visuomenės svarbiausių diskusijų tema laikyti naujos atominės elektrinės ir "liūto" temą. Tačiau tai nereiškia, kad atominės elektrinės ir "liūto" reikalus mes paliksime be dėmesio. Po to, kai Prezidentas pasirašė įstatymą, reikia suvokti paprastą realybę – įstatymas bus įgyvendinamas, todėl mūsų pareiga yra pasiekti, kad jis būtų įgyvendinamas su didžiausia nauda ar bent mažiausia žala Lietuvai. Be abejo, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar tos abejonės, kurias išsako kai kurie teisininkai, kad pats esminis šio projekto principas – be konkurso vienam privačiam investuotojui leisti dalyvauti šiame projekte – neprieštarauja Konstitucijai; antra, reikia pasiekti, kad per atnaujintas derybas dėl sutarčių, ką Prezidentui prižadėjo ir Premjeras, ir "NDX energija" savininkai, būtų ištaisytos tos spragos, kurias ištaisyti mes, Tėvynės sąjungos nariai, reikalavome dar svarstymų Seime metu. Bet toliau labai svarbu būtų sukurti tinkamą viso projekto priežiūros sistemą, nes tai, ką dabar kuria premjeras G. Kirkilas, vadinamąjį “Leo” priežiūros komitetą – yra tiesiog pasityčiojimas – premjeras G. Kirkilas ir keli ministrai, taip pat ir žemės ūkio ministrė K. Prunskienė, prižiūrės visos Vyriausybės veiklą realizuojant "liūto" projektą. Tokio absurdo per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją dar neteko matyti. Ar galime įtikinti Vyriausybę keisti savo požiūrį į tokio svarbaus projekto priežiūrą, be abejo, turiu abejonių.

Tačiau vieną dalyką mes tikrai galime pakeisti – tai parlamentinę viso projekto priežiūros aplinką. Manau, kad pats laikas Seime, neatsiliekant nuo pilietinės visuomenės iniciatyvos, steigti bendrą opozicinę visų energetikos projektų, ne vien "liūto" projekto, priežiūros grupę, kviečiantis į talką ir geriausius specialistus. Statutas tokias galimybes numato. Todėl dar šią savaitę pasiūlysiu opozicijos atstovams pradėti tartis dėl tokios grupės sudarymo, nes, mano įsitikinimu, didžiausiu deficitu šiai Vyriausybei, kaip iki šiol sprendžiant (ar nesprendžiant) energetikos problemas, tampa laikas. Ir kartais susidaro vaizdas, kad Vyriausybei yra labai naudinga, jog opozicija bei visuomenė ir toliau kalbėtų tik apie "liūtą" ir atominę elektrinę, taip nukreipiant dėmesį nuo kitų, žymiai greičiau užgriūsiančių problemų.

Nauja atominė elektrinė, jeigu bus statoma, bus pastatyta ne anksčiau kaip 2017 m., o labiausiai tikėtina, kad – apie 2020 metus. Latviai sako, kad tik apie 2025 metus. Jeigu šiai G.Kirkilo vadovaujamai Vyriausybei dar iki Seimo rinkimų nepavyks pasiekti, kad Europos Sąjunga Ignalinos AE II bloko veiklą leistų pratęsti nors keletą metų, bent kol Lietuva pasistatys elektros tiltus, Lietuva jau 2010 sausio 1 d. susidurs su milžiniškomis ekonominėmis problemomis, apie kurias Vyriausybė vengia atvirai kalbėti ir kurių niekaip neišsprendžia tik 2020 metais galimai pradėsianti veikti nauja atominė elektrinė.

Jeigu, nepaisant mūsų visų raginimų ir viešų laiškų Prezidentui, kuriuos rašėme praėjusių metų gruodžio mėn., artimiausiu metu Vyriausybė ir toliau demonstruos savo totalinį nesugebėjimą rasti atsakymą į klausimą, kokia bus mūsų energetika nuo 2010 metų, po poros mėnesių jį užduoti jau bus vėlu.

Mūsų atsakymai į šį klausimą yra išdėstyti TS memorandume, kurį parengėme kaip pagrindą tolesnei diskusijai. Kaip teigiame Memorandume, didžiausią nerimą kelia tas faktas, kad Vyriausybė nei tinkamai derasi dėl Ignalinos AE II bloko veiklos pratęsimo, nei tinkamai rengiasi tam atvejui, jeigu IAE II bloko veiklą nepavyks pratęsti.

Tokio Vyriausybės tariamo darbo pasekmė greičiausiai bus tokia, kaip yra parodyta mūsų Memorandume: 2010 m sausio 1 d. Lietuvos buitiniams vartotojams elektra kainuos ne 33 centus, kaip dabar, o visus 59 centus, arba, kitaip sakant, pabrangs ne mažiau kaip 80 proc. Ir dar turėsime džiaugtis, kad "Gazprom" parduos mums beveik dvigubai daugiau dujų nei šiandien, iš kurių galėsime gaminti reikalingą elektrą. O premjeras kalba kažkokius ekonominius niekus, tvirtindamas, kad ir po II bloko uždarymo Lietuvoje buitiniams vartotojams elektra kainuos tik 40 centų. Tai skamba lygiai taip pat, kaip ir šiandieniniai Premjero tvirtinimai, kad maisto prekės pastaruoju metu atpigo 20 proc.

Artimiausiu metu kviesime Vyriausybės vadovą ir atsakingus ministrus išsamiai diskusijai dėl mūsų Memorandume išdėstytų problemų, nes esame įsitikinę, kad jame aptartos problemos šiuo metu yra pačios svarbiausios ir aktualiausios. Todėl kviečiame ir Seimo opoziciją, ir pilietinę visuomenę nepasiduoti pagundai ilgą laiką pasilikti įsitvėrus vien tik “liūto” uodegos ir nematyti kitų energetikos problemų. Jeigu artimiausiu metu per kelis mėnesius nerasime sprendimų toms problemoms, kurios mums gresia po 2 metų, tai yra 2010 sausio 1 d., tai po 2 metų tų problemų neišspręs ir joks "liūtas". Kita vertus, neapleidžia jausmas, kad 2 metai, likę iki Ignalinos II bloko uždarymo, ir 2 metų laikotarpis, numatytas dabar "liūto" kūrimo sutartyse, po kurio NDX galės laisvai pardavinėti savo akcijas – sutampa neatsitiktinai. Ar nebus taip, kad po 2 metų Lietuva liks ir be Ignalinos II bloko, ir su 80 proc. brangesne elektra, ir dar su NDX, bėgančiu iš šio "liūto" projekto?

Taip matant visą energetikos reikalų peizažą, be abejo, tenka konstatuoti, kad tokių problemų, kurias energetikos reikaluose kelia Vyriausybės neveiklumas, neišspręs nei vien parlamentinės opozicijos pastangos, nei visuomenės grupių organizuojami referendumai. Jeigu Vyriausybė artimiausiu metu nieko nedarys šioje gyvybiškai svarbioje srityje, neišvengiamai turėtų būti keliamas pasitikėjimo ja klausimas.

Seime yra iniciatyvų Premjerui dėl jo nesugebėjimo ginti valstybės interesus, gimdant "liūtą", pareikšti interpeliaciją. Nors dar nematėme to interpeliacijos projekto, manau, kad būtų išmintingiau Premjerui interpeliacijoje formuluoti klausimus ne vien dėl "liūto". Energetikos situacija po 2010 m. ir Vyriausybės nedovanotinas neveiklumas šioje srityje, kurį Premjerui yra labai patogu pridengti diskusijomis dėl "liūto" reikalų, kelia žymiai svarbesnių klausimų interpeliacijai. Kaip ir mokytojų situacija, kelianti ne tik ministrės R. Žakaitienės, bet ir Premjero atsakomybės klausimą. Yra ir daugiau klausimų Vyriausybei dėl jos sugebėjimo spręsti valstybės gyvenimo problemas. Bet kuriuo atveju nematau priežasčių, kodėl mes turėtume rūpintis Premjero ir Vyriausybės išlikimo klausimu.

Esame konstruktyvi opozicija ir visada stengiamės ieškoti valstybės problemų sprendimo būdų, nepaisant to, kas yra valdžioje. Kiti, būdami opozicijoje, dažnai galvoja, kaip tas valstybės problemas garsiau ir geriau išnaudoti savo populiarumui. Tačiau, kai pagrindine problemų priežastimi pasidaro Vyriausybės neveiklumas, tai opozicija valstybei gali padėti tik vienu būdu – siūlydama Vyriausybei pasitikrinti pasitikėjimą Seime.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-02-25

TS pirmininkas Andrius Kubilius: Uždrausti opozicines partijas?

noreply@blogger.com (Indre) — Tue, 12 Feb 2008 07:01:00 +0000

Nors esu pats sau pasakęs, kad kritikuoti dabartinę valdžią nebėra jokios prasmės ir kad daugiau tuo nebeužsiimsiu, nes, ką galvoju apie ją, jau ne kartą esu sakęs, tačiau pastarųjų dienų įvykiai neišvengiamai verčia dar kartą grįžti prie to paties. Keletą žodžių noriu tarti apie socialdemokratų inicijuotą Seimo nutarimo projektą, kuriuo žadama tirti esminį klausimą: kodėl konservatoriai kritikuoja "liūto" projektą.

Socialdemokratų įregistruotas Seimo nutarimas, kuriuo norima tirti, kas ir kodėl kenkia “liūtui”, – yra tokia iniciatyva. Labiau pakenkti pačiam “liūtui” būtų sunku sugalvoti. Persekiojimas tų, kurie kritikuoja Vyriausybės veiksmus, – iki to Lietuvoje dar nebuvo prieita. Kaip galima demokratinėje valstybėje įgyvendinti kokį nors svarbų strateginį projektą, jeigu už jo kritiką valdžia imasi persekioti projekto kritikus? “Liūto” rėmėjai elgiasi taip, kad jie atrodo kaip pasamdyti tam, jog jam labiausiai pakenktų. Neįsivaizduoju, kaip po šio nutarimo Prezidentas galės pasirašyti Atominės elektrinės įstatymą. Ar tikrai dėl atominės elektrinės Prezidentas gali nekreipti dėmesio į tiesioginį pasikėsinimą į demokratijos pagrindų likučius?

Tenka klausti – kaip suprasti tokį socialdemokratų veiksmą platesniame kontekste – juk, logiškai žiūrint, valdžia turėtų aiškintis ne tik konservatorių ir paksistų veiksmus, bet ir D. Kuolio, R. Kuodžio, L. Donskio, A. Mamontovo, jau nekalbant apie P. Auštrevičiaus ir A. Zuoko veiksmus, kritikuojant “liūto” gimimą, priežastis. Dar daugiau, tokį valdančiosios koalicijos veiksmą tenka vertinti kaip tiesioginį šantažą Prezidentui, kuriam yra tiesiogiai sakoma: jei įstatymas bus vetuotas, Prezidentas gali susilaukti parlamentinės komisijos, kuri tirs, ar Prezidento veto nėra grėsmė nacionaliniam saugumui.

Jeigu tai nėra sąmoningas kenkimas “liūtui”, tada turime valdančiąją koaliciją, kuri paprasčiausiai nebegali atsakingai ir išmintingai elgtis. Sveiko proto tokiame elgesyje nepastebėta. Kyla klausimas, kas verčia taip elgtis – ar tik elementari panika, ar dar kokios nors priežastys? Gal Premjero paskyrimo aplinkybės yra tokios skaudžios, kad dėl paslapties išsaugojimo yra aukojama ne tik demokratinės valstybės įvaizdis, bet ir “liūto” projekto paskutinieji įvaizdžio likučiai?

Vis tiek kyla klausimas, kas norėtų ir galėtų taip rafinuotai pakenkti strateginiam “liūto” projektui? Kam gimė tokia “geniali” mintis? Suprantama, kad Premjerui nemalonu, jog Seime atsirado iniciatyvų tirti, kokį vaidmenį vaidino "Dujotekana", jam tampant Premjeru. Ar nėra taip, kad šiuo Seimo nutarimu ta pati "Dujotekana" dabar tikisi ne tik nukreipti dėmesį nuo savo vaidmens Premjero paskyrime, bet ir suduoti triuškinamą smūgį “liūto” projektui?

Šiaip jau galėtum tik pasijuokti iš tokio socialdemokratų elgesio, laikydamas tai tiesiog desperacijos ar panikos sukeltais veiksmais. Tačiau tenka atkreipti dėmesį į tai, kad tokių veiksmų, kai valdžia imasi persekioti opoziciją, matome vis dažniau, ir dažniau – Tėvynės sąjunga pradžioje buvo paskelbta teroristine organizacija, dabar jau organizacija, kuri kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Bandymas susidoroti su A.Matulevičiumi, interpeliacija man – tai vis tos pačios opozicijos persekiojimo mozaikos sudėtinės dalys. Kas toliau – belieka tik uždrausti opozicines partijas ar kritiškai nusiteikusias pilietines organizacijas, o vadovus sodinti į Lukiškes. Nors tai skamba ir juokingai, bet aš nebegaliu atmesti ir tokio varianto.

Galima būtų į visa tai žiūrėti atlaidžiai ir su ironija, tačiau negali nematyti, kad valdantieji socialdemokratai tampa pavojingi ne tik sau, ne tik Vyriausybės skelbiamiems svarbiems strateginiams projektams, bet ir esminiams Lietuvos Respublikos gyvenimo principams – konstitucinės demokratijos principams. Demokratija žlunga ne tik tada, kai kas nors į ją pasikėsina momentiniu perversmu. Demokratija žlunga ir tada, kai palaipsniui ir beveik nepastebimai yra išplaunami jos pamatai. Nors, atrodytų, pastarųjų penkerių-šešerių metų Brazausko-Kirkilo valdžiai dar pakankamai toli iki Putino rezultatų, įvedant valdomą demokratiją, tačiau akivaizdu, kad per šį valdžios laikotarpį organiškos, tikros demokratijos Lietuvoje sumažėjo. Ir tai yra svarbiausias socialdemokratų valdymo pasiekimas. Socialdemokratai akivaizdžiai yra per ilgai užsibuvę valdžioje. Tai jau tiesiog kenkia Lietuvai.

O jeigu kas nors galvoja, kad mus tokiais nutarimais ir mūsų veiklos tariamais tyrimais gali išgąsdinti, tai yra tiesiog naivūs. Atrodo, kad jau visi turėjo progų įsitikinti, kad mūsų nei fabrikuotais kaltinimais dėl tariamai neteisėto “Mažeikių naftos” privatizavimo, nei bandant mums priklijuoti teroristų etiketes, nei bandant skandalingai nagrinėti, kaip kažkada mus finansiškai rėmė “Dujotekana”, nei bandant primesti mums tariamas sąsajas su Rusijos energetikais – niekas mūsų tokiais šantažais ar šmeižtais nepaveiks. Net ir bandymai įrodyti, kad su uošviene valdau visus Lietuvos vienuolynus, nieko nepakeis. Galime dėkoti socialdemokratams ir jų (ar jų) draugų oligarchų tampomoms spectarnyboms – kad tapome užgrūdinti. O to reikia, norint tokį iš praeities ateinantį nomenklatūrinį valdymą galų gale pasiųsti ten, kur jam ir priklauso būti – į istorinę praeitį, į istorijos šiukšlyną. Ir tam metas neišvengiamai ateina. Patys socialdemokratai tokiais nutarimais jį artina.

Socialdemokratai šiuo nutarimu gali padaryti vieną gerą darbą – įrodyti, kad tuo metu, kai Kaunui 2002-2003 metais vadovavo socialdemokratų meras G.Ašmys ir Kauno šiluminė elektrinė buvo “Gazpromo” privatizuota, o ją dabar valdo ta pati “Dujotekana”, tai buvo padaryta nesąžiningai. Tokiu atveju mes būsime pirmieji, kurie siūlysime pripažinti nesąžiningo privatizavimo sutartį negaliojančia.

Ir pabaigai: kaip bus su Atominės elektrinės įstatymu? Po to, ką mačiau pastarosiomis dienomis, galiu spėti, kad Prezidentas išsakys susirūpinimą ir pasirašys įstatymą. Premjeras išsakė ultimatumą – Prezidentas privalo pirmiausia pasirašyti įstatymą, ir aš nematau jokio ryžto Prezidento veiksmuose priešinantis Premjero šantažui. Įdomiausia, kad privatus verslas sutiko atnaujinti derybas, kuriose būtų buvę galima geriau apginti valstybės interesus, bet valstybės interesus atnaujintose derybose ginti atsisakė Premjeras. Ir Prezidentas turės tai tylomis praleisti pro ausis. Komisijos, kodėl Prezidentas vetavo įstatymą, socialdemokratams nereikės sudarinėti.

Va, taip ir gyvenam – dar negimęs "liūtas" baigia suvalgyti paskutinius tikros demokratijos likučius, liks tik iškabos – rinkimai, seimai, vyriausybės, kurie nieko nebereikš, nes viską spręs "liūtai" ir "liūtukai". "Liūtas" baigia suvalgyti ir paskutinius valstybės savigarbos likučius. Dar buvo vilties, kad Prezidentas bus tas paskutinis bastionas, kuris tą savigarbą apgins. Tačiau šiandien tokios vilties aš turiu jau labai nedaug. Prezidento siūlymai Vyriausybei po įstatymo pasirašymo dar kažką taisyti sutartyse bus tiesiog gražus priedas prie valstybės kapituliacijos akto. Kai Vyriausybė savo veiksmais paverčia valstybę kapituliante, kyla klausimas, kas yra laimėtojas. Laimėtoju tikrai netapo Lietuvos energetikos strateginė perspektyva, nes ja daugelis paprasčiausiai nebepasitiki. Laimėtoja netapo ir Vyriausybė, savo veikla sugebėjusi sunaikinti visuomenės pasitikėjimą svarbiu strateginiu projektu. Nemanau, kad dideliu laimėtoju jausis ir privatus verslas, labai stipriai pakenkęs savo įvaizdžiui.

Tai kaip dar ilgai Lietuva bus kankinama Vyriausybės, nuo kurios veiklos (ar neveikimo) visi pralaimi?

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-02-11

TS pirmininkas Andrius Kubilius: Yra didelis pavojus, kad ateinantys rinkimai bus oligarchiniai

noreply@blogger.com (Indre) — Thu, 07 Feb 2008 06:49:00 +0000

Š.m. vasario 6 d. Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius, susirūpinęs politinių partijų finansavimo skaidrumu, susitiko su Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Z. Vaigausku.

A. Kubilių susitikti su Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Z. Vaigausku paskatino žiniasklaidos skelbiama informacija apie kai kurių partijų jau prasidėjusią rinkimų kampaniją bei nuskambėjas partijos “Tvarka ir teisingumas” pirmininko R. Pakso pareiškimas, kad jie išleis tiek pinigų, jog laimėtų daugumą Seime.

“Priežiūra tokių pinigų, kurie išleidžiami iki prasidedant rinkimų kampanijai, kaip išsiaiškinome su Z. Vaigausku, yra nepakankamai efektyvi lyginant su priežiūra rinkimų kampanijos metu. Žinoma, kad Darbo partija nelegaliai išleido 25 milijonus litų ir ne vien tik rinkimų kampanijos metu. Todėl tos priežiūros institucijos, kurios turėtų prižiūrėti, ar partijos skaidriai finansuoja savo veiklą, t.y. Vyriausioji rinkimų komisija ir Valstybinė mokesčių inspekcija, tų išlaidų negalėjo pastebėti. Iki šiol spragos tokioje priežiūros sistemoje nėra niekaip ištaisytos. Mes siūlėm Vyriausybei įsteigti prie STT specialų padalinį, kuris nuolat prižiūrėtų, to nėra padaryta. Mes matom, kad yra didelis pavojus, jog ateinantys rinkimai bus oligarchiniai – juose varžysis pinigai, o ne idėjos”, - po susitikimo kalbėjo A. Kubilius.

Tėvynės sąjungos pirmininkas A. Kubilius sakė su Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku Z. Vaigausku sutaręs dėl iniciatyvų, kuriomis būtų galima pasiekti esminių persilaužimų dar iki rinkimų kampanijos.

“Kitą trečiadienį mes padarysime platesnį susitikimą ir jau turėsime pasiūlymų sąrašą, kaip pasiekti, kad partijų finansavimas būtų kuo skaidresnis. Siūlysime drausti finansuoti politines partijas juridiniams bei fiziniams asmenims ir sieksime, kad didesnę dalį partijų finansavime sudarytų valstybės dotacijos ir galbūt atskaitymai nuo žmonių mokamų mokesčių, jeigu jie pareikštų norą savanoriškai finansuoti partijas”,- sakė A. Kubilius.

A. Kubilius pastebėjo, kad labai didelė dalis partijų surenkamų lėšų skiriama reklamai televizijoje. Jis siūlo galvoti, kaip sumažinti TV reklamos galimybes, galbūt ją net uždrausti.

A. Kubiliui taip pat kelia nerimą, kad žiniasklaidoje, ypač rinkimų metu, galima pastebėti gana daug paslėptos reklamos, už kurią “sumokami dideli pinigai”.

“Reikia pasiekti esminių permainų, garantuojant rinkiminių kampanijų ir politinių partijų veiklos finansinį skaidrumą. Aš tikiuosi, kad siekiant šio tikslo, mes nebūsime vieniši”,- kalbėjo A. Kubilius.

TS pirmininkas Andrius Kubilius: Padarėme daug, kad pagerintume Atominės elektrinės įstatymą, bet…

noreply@blogger.com (Indre) — Mon, 04 Feb 2008 11:06:00 +0000

Lietuvai branduolinės jėgainės reikia

Tėvynės sąjunga buvo, yra ir bus už tai, kad Lietuvoje būtų statoma branduolinė jėgainė, nes tai yra geriausias būdas didinti energetikos ūkio nepriklausomumą nuo Rusijos bei užsitikrinti patikimą elektros energijos tiekimą ateityje.

Visų derybų metu ir svarstant Atominės elektrinės įstatymą Seime Tėvynės sąjunga atsakingiausiai vykdė parlamentinės opozicijos funkciją: teikė daug pastabų dėl Vyriausybės laikysenos derybų su NDX metu, taip pat teikė daug siūlymų siekdama patobulinti įstatymą. Praktiškai buvome vienintelė frakcija Seime, ne tik opozicijoje, kuri nuosekliai nuo pat pradžių stengėmės atsakingai prižiūrėti visą nacionalinio investuotojo kūrimo procesą. Nors ir ne į visas mūsų pastabas buvo atsižvelgta ir ne visi siūlymai buvo priimti, tačiau ir derybines pozicijas, ir įstatymą mūsų pastangomis pavyko žymiai pagerinti, jis tapo kokybiškesnis, valstybės interesai yra apginti geriau:

- lyginant su pradiniais vertinimais galutinis turto vertinimas valstybei tapo žymiai palankesnis;

- įstatyme patikslintas Nacionalinio investuotojo veiklos tikslas, – dėl to padaugėjo teisinių garantijų, kad branduolinė jėgainė bus statoma, tai dabar priklauso tik nuo Vyriausybės valios;

- patikslinta, kad naujoji jėgainė turi veikti sinchroniškai su europinėmis elektros sistemomis;

- įdėta papildomų saugiklių dėl NDX turimų akcijų perleidimo.

Tačiau pačios derybos ir įstatymo priėmimas nebuvo skaidrūs, o Vyriausybė – akivaizdžiai nesugebėjo pakankamai ginti valstybės interesų. Visa Vyriausybės veikla šiuo laikotarpiu nekėlė pasitikėjimo, Vyriausybė nesugebėjo atsiriboti nuo įvairių neskaidrių įtakų, kurios paaiškėjo tiek VSD skandalo tyrimo metu, tiek ir pastaruoju metu, kai ėmė aiškėti G.Kirkilo vyriausybės sudarymo aplinkybės, tad ir bet kokie Vyriausybės sprendimai energetikos reikaluose kelia nepasitikėjimą dėl galimų neskaidrių įtakų.

Mes dėjome daug pastangų, kad skaidrumo, aiškumo ir aiškių įsipareigojimų bei garantijų šiame projekte būtų kiek galima daugiau, tačiau nuo pat įstatymo svarstymo Seime pradžios mums buvo aišku, kad į mūsų pastabas valdančioji koalicija gali ir neatsižvelgti, nes turi pakankamai balsų, kad priimtų sprendimą nekreipdami dėmesio į mus. Tai, kad į dalį mūsų pastabų buvo atsižvelgta, galime vertinti kaip tai, ką pasiekėme tik savo autoriteto dėka. Visų svarstymų metu mums buvo aišku, kad valdančioji dauguma pritars tik toms pataisoms, kurioms pritaria ir privatus investuotojas. Taigi turėjome ginti valstybės interesus, priešindamiesi bendroms buldozerinėms verslo ir Vyriausybės pastangoms. Vienintelis kelias pasiekti ką nors daugiau buvo sustabdyti įstatymo priėmimo buldozerį ir taip priversti grįžti prie derybų. Bet tai buvo galima pasiekti tik tada, jeigu socialdemokratai būtų negavę besąlygiškos Uspaskicho paramos. Kuo bus atsilyginta Uspaskichui – pamatysime. Kaip paprastai, vietoje diskusijų ir aiškinimosi dėl turinio buvo pasirinktas paprastesnis kelias, – susirasti tuos, kurie parems be jokių pastabų ar principinių pasiūlymų.

Taigi nepaisant to, kad į dalį mūsų pastabų buvo atsižvelgta, išliko daug projekto silpnų vietų, kurias ištaisyti buvo galima tik grįžus prie derybų ir pakeitus kai kurias nuostatas derybinėse sutartyse bei atsakius į neatsakytus klausimus. Kai derybų metu paaiškėjo, kad Nacionaliniame investuotojuje dalyvaujantis privatus investuotojas NDX vengia įsipareigojimo statyti naują branduolinę jėgainę bei įjungti Lietuvos elektros energetikos sistemą į UCTE, dėjome daug pastangų, kad įstatyme atsirastų aiškios teisinės garantijos. Kai ką pavyko pasiekti, tačiau nepavyko pasiekti, kad tas pats ir dar daugiau būtų įtvirtinta derybinėse sutartyse. Todėl tenka apgailestauti, kad taip ir nebuvo atsakyta į šiuos svarbius klausimus:

- kokioje teisinėje ir finansinėje aplinkoje veiks derybų metu nuo "Lietuvos energijos" atskirtos Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė bei Kauno hidroelektrinė;

- kiek gali kainuoti naujos branduolinės jėgainės statyba bei kiek gali kainuoti joje pagaminta kilovatvalandė elektros energijos;

- kaip teisiškai į būsimosios branduolinės jėgainės kapitalą bus įtraukta šiuo metu esanti Ignalinos AE infrastruktūra, kuri bus panaudota statant būsimąją jėgainę ir kaip tai mažins būsimuosius valstybės finansiniu įsipareigojimus;

- kokie bus atlikti darbai, kad didelės galios naujoji jėgainė galėtų sinchroniškai veikti europinėje elektros energetikos sistemoje.

Dabar jau tik nuo Prezidento priklauso ar į šiuos klausimus bus atsakyta ir tai, ar bus grįžta prie derybų dėl saugiklių ir garantijų. Tai svarbu ne tik dėl teisinių ir finansinių šio projekto detalių, bet ir dėl to, kaip visuomenė toliau vertins Lietuvos valstybę – ar kaip nuolankų stambaus kapitalo tarną, kaip kad viso projekto metu pasirodė Vyriausybė ir Seimo dauguma, paklusniai įvykdę privataus kapitalo valią, ar kaip drąsią valstybę, kuri yra pajėgi ir privačiam verslui parodyti, kad valstybės ir visuomenės interesai gali būti apginti, nepaisant to, koks didelis yra verslas. Prezidentas turi galimybę grąžinti visą procesą į demokratinei valstybei būtinus valstybės ir verslo santykių rėmus, bet neatrodo, kad jis tam ryžtųsi. Jeigu to nebus padaryta, jokios garantijos nepadės atominės elektrinės statybai, nes verslas supras, kad jis gali ką nori ir kaip nori daryti šioje valstybėje. Tai yra ir verslui, ir valstybei labai pavojingos pagundos perspektyva. Ir jeigu verslas, daug negalvojęs, po kurio laiko pasakys, kad nereikia atominės, tai tokia Vyriausybė, kokią dabar turime, paklusniai tą patį pakartos. Taigi turint tokį įstatymą, koks buvo priimtas, atominės elektrinės statybų garantija gali būti tik kieta Prezidento laikysena ir kitokia Vyriausybė, galinti kietai ir atsakingai ginti valstybės interesus.

Valdžios kritika opozicijai – aukščiausias jos darbo įvertinimas

Apie naujas koalicijas ir G.Kirkilo partnerystę su V.Uspaskichu nebėra ką daug kalbėti. Nieko nauja, lyginant su A. Brazausko laikais. Galime tik stebėtis savo ir dalies Lietuvos naivumu, kai su G. Kirkilo tapimu premjeru siejome kažkokias švaresnės ir skaidresnės politikos viltis, tikros demokratijos, apsaugotos nuo oligarchinio dominavimo viltis. Akivaizdu, kad dabartiniai socialdemokratai ir juos įtakojančios bei dominuojančios grupuotės yra nepajėgios tokiai politikai pasišvęsti.

Socialdemokratų aštuonerių metų valdymo rezultatas yra tas, kad Lietuvoje kyla vis daugiau abejonių dėl demokratijos principų ir turinio gyvybingumo.

Šiandien nematau jokių galimybių socialdemokratams tapti bent kiek kitokiems ir todėl jiems esant valdžioje nematau prasmės sieti kokių nors permainų vilčių. Bet šias socialdemokratų problemas, taip pat ir tai, kaip kas nors iš jų tampa premjerais, pirmiausia turi aiškintis patys socialdemokratai, jeigu jie dar yra pajėgūs tai patys daryti.

G. Kirkilo grįžimas prie to, ką paliko A. Brazauskas, yra dėsningas ir naudingas Lietuvai tuo, kad parodo labai aiškiai – tikėtis iš socialdemokratų kokių nors principinių permainų, kokios nors pažangos – jokių vilčių negalima turėti. Taigi vienintelis kelias – kiek galima greičiau atsisveikinti su tokio tipo politika. Koalicija “Vardan Lietuvos” ir yra pastanga tokią galimybę Lietuvos rinkėjams suteikti.

O pabaiga tokio naujo ir seno nomenklatūrinio valdymo tampa vis labiau desperacinė ir nervinga. Vienas iš naujesnių to pavyzdžių – nepasitikėjimo mano darbui Seimo pirmininko pavaduotojo pareigose pareiškimas. Manęs tokia socialdemokratų iniciatyva perdaug nenustebino. Nesilaikau postų ir anksčiau sakiau, kad jeigu bus aiški valdančioji dauguma, tai pagal statutą ir naujas proporcijas gali perimti vadovavimą komitetams, taip pat ir Europos reikalų komitetui. Tačiau kai valdančioji koalicija kaltina mane blogu darbu ir organizuoja susidorojimą daugumos balsais, tai aš tiesiog privalau ginti opozicijos teisę veikti taip ir tokiais būdais, kurie valdančiajai koalicijai gali ir nepatikti. Kai valdžia skundžiasi opozicijos veikla ir bando, naudodama daugumos galią, iš pareigų išstumti opozicijos atstovą, tai yra tiesiog aukščiausias opozicijos darbo įvertinimas. Lygiai taip pat, kai koks nors nenaudėlis ar nusikaltėlis skundžiasi, kad policija jį labai griežtai persekioja, tai toks nenaudėlio skundas yra geriausias policijos darbo įvertinimas. Taigi sveikinu valdančiosios koalicijos iniciatyvą ir tai darau dėl dviejų priežasčių, – pirmiausia, kad tai parodo socialdemokratų nesugebėjimą elgtis paprasčiausiai padoriai, antra, už tai, kad tiesiog esu sujaudintas tokio dėmesio mano asmeniui ir mano veiklai parlamentinėje opozicijoje. Būnant opozicijoje tai yra tiesiog neįkainojama dovana. Anksčiau galvojau, kad koalicija elgsis padoriai ir taip, kaip priklauso pagal statutą. Tačiau dabar matau, kad jos desperacijai nėra ribų. Net ir sveiko proto nebelieka. Taigi linkiu valdančiajai koalicijai sėkmės susidorojant su neįtinkančia opozicija.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-02-04

TS pirmininkas A. Kubilius: Skęstančios valdančiosios koalicijos šiaudas – V. Uspaskichas ir Darbo partija

noreply@blogger.com (Indre) — Mon, 28 Jan 2008 11:51:00 +0000

Pastarosios savaitės įvykiai verčia konstatuoti paprastą tiesą – Lietuva jau kurį laiką gyvena be atsakingos vykdomosios valdžios. Valdančios koalicijos, tokios, kurią galima būtų vadinti koalicija, taip pat praktiškai nėra, nes akivaizdu, kad partijų, kurios sudaro vadinamąją koaliciją, nesieja jokie bendri principai. Jeigu kas ir sieja, tai daugiausia tik biografijų panašumas, panaši patirtis sovietiniu laikotarpiu – mokymasis aukštosiose partinėse mokyklose, darbas TSKP struktūrose, ir ne daugiau. Šių dalykų nebesinori kartoti, nes apie tai jau ne kartą teko kalbėti. Todėl ir siūlėme išeitį – ankstesnius rinkimus, nes tik tai išvestų šalį iš bevaldystės krizės. Deja, dabar belieka tik stebėti, kiek žalos Lietuvai tokia užsitęsusi bevaldystė gali atnešti. Tokiame fone visai nenuostabu, kad Paulauskas atnaujina draugystę su V.Uspaskichu. Tokie susitikimai rodo tik viena – valdančioji koalicija skęsdama nutarė imtis Uspaskicho ir Darbo partijos politinės reabilitacijos – todėl sunku būtų tikėtis sąžiningo ir principingo Darbo partijos bylos nagrinėjimo ir lygiai taip pat sunku būtų tikėtis kokių nors permainų kovoje su korupcija, už skaidresnę politiką, skaidresnius rinkimus.

Tokiame fone ypač svarbiu tampa klausimas – ar Lietuvoje yra galima atsakinga ir išmintinga politika. Šiame Seime ir su šiandienine Vyriausybe tokios atsakingos politikos galimybės yra visiškai menkos. Tačiau mes turime vilties, kad Lietuvos visuomenėje tokios politikos poreikis darysis vis stipresnis. Tą viltį dar labiau sustiprino 2008-01-25 vykusi Dešiniosios koalicijos “Vardan Lietuvos” konferencija, kuri akivaizdžiai parodė, kad atsakingos ir išmintingos politikos perspektyva rūpi ne tik dešiniosioms partijoms, bet ir plačiam būriui žinomiausių ekspertų ir visuomenės lyderių.

Štai tokiomis sąlygomis, kurias pavadinčiau labai paprastai – atsakingos politikos ir atsakingos valdančios koalicijos deficito sąlygomis, tenka svarstyti valstybei ypač svarbius energetikos reikalus, taip pat ir Atominės elektrinės įstatymo reikalus. Noriu dar kartą trumpai priminti mūsų partijos esmines nuostatas, kurios ir lemia mūsų veiksmus ir mūsų poziciją, balsuojant Seime.

Tėvynės Sąjunga buvo pirmoji partija, kuri dar 2005 metais paskelbė pareiškimą, paragindama tuometinę A.Brazausko vyriausybę skubiai apsispręsti dėl naujos atominės elektrinės statybos.
Praėjusių metų birželio mėnesį Tėvynės sąjungos frakcija, nors ir turėdama abejonių, dauguma balsų parėmė Atominės elektrinės įstatymą ir jame numatytą Nacionalinio investuotojo formavimo schemą.

Šiandien Tėvynės sąjungos frakcija, būdama atsakinga opozicija, yra įsitikinusi, kad per visą derybų dėl nacionalinio investuotojo formavimo laiką didžiausią žalą viso strategiškai svarbaus projekto realizavimui padarė neatsakinga ir pasitikėjimo nekelianti Vyriausybės ir visos valdančios koalicijos veikla. Dar 2007 lapkričio 24 d. TS Suvažiavime patvirtintoje rezoliucijoje “Dėl energetikos projektų realizavimo” sakėme: “Pritariame, kad nacionalinio investuotojo sudėtyje gali būti ir privatus kapitalas, bet vis labiau matome pavojų, kad, esant silpnai Vyriausybei ir agresyviam verslui, valstybės interesai gali būti neapginti". Kad buvome teisūs – parodė visa derybų eiga. Kai tokia pasitikėjimo nekelianti Vyriausybė realizuoja tokius svarbius valstybei strateginius projektus, tai ir tų projektų realizavimas nekelia pasitikėjimo. Tokia Vyriausybės veikla gali sužlugdyti pasitikėjimą net ir pačiu geriausiu projektu.

Viso derybų proceso metu ir šiuo metu svarstant Atominės elektrinės įstatymo projektą Seime, mes, būdami atsakinga politine jėga, stengėmės ištaisyti tas Vyriausybės klaidas, kurios mums kėlė daugiausia nerimo. Vienos iš jų – garantijų, kad bus realizuojami svarbiausieji strateginiai projektai, stoka. Ir nors kai kurios klaidos įstatymo projekte bendromis pastangomis yra taisomos, neįsivaizduoju, kad galėtume prisiimti atsakomybę už visą projektą, kurio realizavimas dėl Vyriausybės veiklos (ar neveikimo) visiškai nekelia pasitikėjimo. Tokią atsakomybę turi prisiimti valdančioji koalicija, ir jeigu ji tarpusavyje nesusitaria, tai yra visiškai neatsakinga reikalauti balsavimo Seime ir ieškoti opozicinių partijų paramos. Todėl, jeigu šią savaitę bus forsuojamas balsavimas dėl įstatymo priėmimo, siūlysiu frakcijai balsuojant susilaikyti.

Valdantieji pasielgtų žymiai išmintingiau ir atsakingiau, jei įsiklausytų į tai, ką nuo pat įstatymo svarstymo Seime pradžios siūlėme daryti – neskubėti su neatsakingais sprendimais, grįžti prie derybų ir ištaisyti tas silpnas vietas sutartyse, kurias būtina ištaisyti. Per tą laiką Vyriausybė turėtų pateikti argumentuotus atsakymus į viešai išsakytą kritiką ir perspėjimus, taip pat ir tuos, kuriuos savo įstatymo projekto aiškinamajame rašte pateikė Seimo narys K.Čilinskas, ir tik tada grįžti į Seimą galutiniams sprendimams. Yra visiškai nepriimtina, kai į bet kokią kritiką Vyriausybė atsako tik tai, kad kritikai nori tik vilkinti projektą.

Atominės elektrinės įstatymas yra tik vienas, nors ir labai svarbus, bet ne vienintelis strateginis sprendimas, kurį reikia priimti ir realizuoti atsakingai ir išmintingai. Daug kitų sprendimų yra ne mažiau svarbūs – Ignalinos II blokas, Elektrėnų modernizacija, suskystintų dujų terminalas ir t.t. Kad tokius sprendimus būtų galima padaryti ir efektyviai realizuoti, pirmiausia reikalinga atsakinga valdžia: t.y. atsakinga Vyriausybė ir atsakinga valdančioji koalicija. Vienas iš svarbiausių atsakingos valdžios požymių – veiksnumas, tai yra gebėjimas veikti – priimti sprendimus ir juos sugebėti realizuoti. Jeigu tokio sugebėjimo nebėra, tai ilgas neveiksnios valdžios egzistavimas tampa visiškai neatsakingas ir net nusikalstamas. Pasekmės Lietuvos ilgalaikei energetikos perspektyvai gali būti labai blogos. To nematyti paprasčiausiai negalima.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-01-28

Andrius Kubilius: Naujoji koalicija – “Dujotekanos” koalicija?

noreply@blogger.com (Indre) — Mon, 21 Jan 2008 14:14:00 +0000

Nepaisant visų garsių pareiškimų, kad į naująją koaliciją socialliberalai eina tam, kad būtų pasirūpinta mokytojais ar tėvais, auginančiais vaikus, ir tam, kad Artūras Paulauskas būtų atominės elektrinės statybos garantu, realūs veiksmai yra kitokie.

Pirmasis ir aiškiausias veiksmas – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto užvaldymas, vieną, netinkamą koalicijos narį – A.Matulevičių pakeičiant kitu, labai tinkamu – Alvydu Sadecku. Kaip galima suprasti iš viešų pareiškimų, tokiu pakeitimu suinteresuotas yra pats premjeras G.Kirkilas. Atrodo, kad valdančioji dauguma tik vardan to ir yra lipdoma – kad pakeistų Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovybę.

Visiškai akivaizdu, kad pagrindinė A.Matulevičiaus nušalinimo priežastis – jo ir visos komiteto daugumos principinga laikysena VSD reikalų parlamentinio tyrimo metu, taip vadinamo “Dujotekanos” skandalo metu.

Principingumas tokiuose reikaluose yra pavojingas dalykas tam, kas tokius principus, nederančius su valdančiąja dauguma, turi – jis metamas iš darbo, kaip VSD pareigūnai, arba iš pareigų, kaip A.Matulevičius. Tokie grubūs veiksmai rodo tik viena – valdančioji koalicija, ir ypač socialdemokratai, skęsta. Kai skęstama, labai dažnai yra imamasi desperatiškų veiksmų, tikintis, kad jie dar kažkaip gali išgelbėti.

Pastaruoju metu tokių desperatiškų veiksmų socialdemokratų veikloje tenka matyti vis daugiau – pradžioje A.Paleckio išmetimas, dabar A.Matulevičiaus. Nenoriu vertinti A.Paleckio, daugelis jo veiksmų ir žodžių man atrodė pigus populizmas, bet negali ginčytis su jo pateikta socialdemokratų vidinės būsenos diagnoze – socialdemokratijos partijoje nėra, partija yra užvaldyta neskaidrių įtakų ir interesų. Kai į tokią viešai išsakytą idėjinę diagnozę yra atsakoma išmetimu iš partijos, tai reiškia tik viena, kad kitokių, idėjinių, argumentų apsigynimui nuo tokios kritikos partijos vadovybė neturi. Tada ir belieka imtis desperatiškų veiksmų.

Grįžtant prie valdančiosios koalicijos formavimo reikalų ir matant pirmuosius naujos koalicijos žingsnius, išmetant “Dujotekanai” neįtikusį A.Matulevičių iš pareigų, mums nebelieka nieko kito, kaip tik naująją koaliciją pakrikštyti “Dujotekanos” koalicijos vardu.

Manau, kad Seime tie, kurie siekė ir siekia skaidrumo valstybės reikaluose, taip pat ir tiriant “Dujotekanos” reikalus, turėtų pasipriešinti Premjero ir A.Paulausko siekiui pakeisti Seimo komiteto vadovybę. Esu įsitikinęs, kad net ir tokiame Seime, kokį turime, principinga pozicija privalo būti ginama ir gali būti apginta.

Pastaruoju metu nebespėji stebėtis, kaip, valdant socialdemokratams, valstybė baigiama paversti visišku turgumi, kur jokios taisyklės ir įstatymai nebegalioja – o galioja tik primityvūs ir brangiai kainuojantys interesai.

Praėjusią savaitę labai aiškiai atsiskleidė, kodėl ministras A. Kundrotas pabėgo iš pareigų. Aplinkos komitete svarstėme nelegalių statybų Palangoje ir Šventojoje reikalus. Tai, ką pamatėme, sunku net rasti žodžių, kad tai galėtumei apibūdinti. Visiškai akivaizdu, kad jokia statybų priežiūros sistema neveikia, o veikia susikurta valstybinė sistema, kuri sudaro galimybių klestėti nelegalioms statyboms, kai nelegaliai statomi jau ne atskiri nameliai, ar jų stogai neatitinka projekto, bet statomi ištisi daugiaaukščių namų kvartalai. Kai pamatai tokį vaizdą, tai pasidaro visai aišku, kad ministras paprasčiausiai pabėgo nuo atsakomybės už tokią situaciją. Nėra jokių abejonių, kad už tokią skandalingą situaciją atsakomybę turėtų prisiimti visa valdančioji koalicija ir pats Premjeras, nes apskrities viršininkas ir Palangos meras yra valdančiosios koalicijos partijų atstovai.

Dar vienas valdančiosios koalicijos skandalingo elgesio pavyzdys – stadiono statybos Vilniuje. Kaip suprantu, nei Vilniaus savivaldybės Taryba, nei Vyriausybė, nei tuo labiau Seimas nėra niekaip nei patvirtinę paties projekto, nei šimtų milijonų pinigų jam skyrimo. Tuo tarpu statybos vyksta, Vyriausybė laiminga ir patenkinta, nors nėra žinoma, nei kaip ta statyba bus finansuojama, nei kam tas stadionas bus naudojamas. Nieko kito nelieka, kaip tik siūlyti Seimui skubos tvarka taisyti įstatymą ir nustatyti, kad Privatizavimo fondo pinigų viena Vyriausybė be Seimo pritarimo negalėtų skirstyti.

Matant tokį nevaržomą valstybės grobstymą gali tik spėlioti, kiek tos partijos, kurios yra ar Vyriausybės koalicijoje, ar savivaldybių koalicijose, prisigrobs sau rinkiminės paramos. Ir tada tampa visiškai nenuostabu, kad rinkiminių kampanijų priežiūroje niekaip negalime įvesti elementarios tvarkos net ir po to, kai paaiškėjo, kad dabartinė priežiūros sistema gali nepamatyti net 25 milijonų litų vienos partijos nelegaliai išleistų pinigų.

Nenuostabu, kad tokios “demokratijos” Lietuvos piliečiai nebenori ginti. Nes kyla klausimas, ar tikrai tai galima vadinti demokratija. Geriausiu atveju galima vadinti “Demokratija pagal "Dujotekaną”.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-01-21

Andrius Kubilius dėl derybų su NDX

noreply@blogger.com (Indre) — Wed, 16 Jan 2008 08:55:00 +0000

2008-01-11 Seime, svarstant Atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, Seimo vicepirmininkas Andrius Kubilius pristatė savo parengto nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos derybų su UAB "NDX Energija" dėl Nacionalinio Investuotojo formavimo rezultatų" projektą.

Pateikiame Andriaus Kubiliaus pristatomąją kalbą ir jo atsakymus į Seimo narių klausimus (stenograma).

A.KUBILIUS (TSF). Gerbiamieji kolegos, jeigu galėčiau paprašyti jūsų dėmesio. Manau, kad tikrai svarstome labai svarbius dalykus. Todėl nuosaikumas, ar kaip čia jį pavadinti, visiems mums yra reikalingas. Todėl noriu padėkoti ir Č.Juršėnui už tai, kad rado sprendimą, kaip čia mums sutarti dėl tolesnių procesų ir tam reikia, kad dar šiandien susirinktų kokia nors frakcijų darbo grupė, kuri suderintų visą tą protokolinį nutarimą, kad antradienį galėtume jį priimti.

Dabar dėl mano siūlomo nutarimo. Išties visi mes turime šiandien svarstyti ne tiktai įstatymo projektą, kurį pateikė Vyriausybė, tai yra Atominės elektrinės įstatymo projektą, bet turime svarstyti ir tai, ką pavyko pasiekti Vyriausybės derybų delegacijos ir UAB „NDX Energija“ derybose dėl nacionalinio investuotojo formavimo. Dokumentai, kuriuos Vyriausybė suderėjo, nors dar nepasirašė, tai ir neaišku, ar tos derybos baigtos, ar nebaigtos. Tie dokumentai jums taip pat yra prieinami, žinomi ir galima juos atidžiai nagrinėti. Tiek nagrinėjant tuos dokumentus, tiek ir nagrinėjant visą diskusijų eigą, visus kitus dalykus ir kalbas, – tokių žymių Lietuvos valstybės veikėjų ir energetikos specialistų, kaip A.Brazauskas ar akademikas J. Vilimas, – iš tiesų iškyla daug klausimų, į kuriuos norisi matyti labai aiškius atsakymus. Turiu pasakyti, kad iš tiesų, skaitant derybų rezultatus, sutarčių projektus, tų atsakymų, bent jau visiškai akivaizdžių ir aiškių, nepavyksta rasti. Aš noriu priminti, kokie yra klausimų, papildomų argumentų ir papildomų nuostatų, kurios leistų aiškiai suvokti, kaip toliau klostysis visi procesai.
Pirmas dalykas, į ką norisi atkreipti dėmesį, tai iš tikrųjų tai, kad ir sutarty, ir dabar galiojančiame įstatyme, kaip rodo mūsų visų patirtis, ypač po A.Brazausko ir, kaip sakiau, kitų ekspertų kalbų, kyla daug abejonių, ar iš tiesų yra aiškios garantijos, kad kuriamas nacionalinis investuotojas tikrai įgyvendins tuos svarbiausius strateginius projektus, tarp jų ir atominės elektrinės statybą. Taip pat ir kitus svarbius projektus, tai yra elektros tiltų statybą ir jungimąsi su UCTE, nes jeigu nėra tokių garantijų, o ypač po, kaip aš dar sykį kartoju, įvairių kalbų ir abejonių, ar bus statoma atominė elektrinė, klausimų kyla tiktai daug. Po Socialdemokratų partijos vidinio referendumo tų abejonių yra dar daugiau. Iš tikrųjų tada kyla klausimas, kam yra kuriamas nacionalinis investuotojas? Todėl pirmas dalykas, kurį, mano įsitikinimu, Seimas turi siūlyti svarstyti Vyriausybei ir papildomai siekti, kad derinamuose susitarimo projektuose ir kituose teisės aktuose būtų sutarta dėl aiškių dalykų, kad nebūtų tokių dviprasmiškų nuostatų ar sutartyse, ar kituose teisės aktuose, kuriuos būtų galima traktuoti, kaip tokias nuostatas, kurios leistų privačiam investuotojui blokuoti atominės elektrinės statybos projektą arba kurios leistų galvoti, kad gali būti atominės elektrinės projektas iš viso nerealizuojamas.

Aš noriu jums priminti akcininkų sutarties 2 straipsnį, kuriame yra iš tikrųjų gana sunkiai suvokiami ir suderinami du dalykai. 2 straipsnio A dalyje yra pasakyta, kad „LEO.lt turi siekti savo veiklos tikslo, tai yra, socialiai, atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams“, o C punkte yra pasakyta, kad šalys, tai yra Vyriausybė ir privatus investuotojas, įgyvendins LEO.lt akcijų teikiamas teises bendradarbiaudamas ir siekdamas savo veiklos tikslo. LEO.lt dalyvauja strateginių elektros energetikos projektų įgyvendinime. Kitaip sakant, jeigu pasirodys, kad tų strateginių elektros energetikos projektų įgyvendinimas kuriuo nors momentu nebus toks, kuris suteikia naudos akcininkams, tuo atveju privatus akcininkas gali blokuoti visą atominės elektrinės projekto įgyvendinimą. Kaip pavyzdį galiu pasakyti paprastą situaciją. Pavyzdžiui, mūsų kaimynė RAOES pasiūlo Lietuvai sutartį pirkti tariamai pigią elektros energiją ir sutartį 20 metų tuo metu, kai mes svarstome atominės elektrinės statymo reikalus ir LEO.lt turi apsispręsti dėl atominės elektrinės statymo. Taip, kaip dabar sudėliotos šios nuostatos, privatus investuotojas galės labai aiškiai pasakyti, kad yra kur kas daugiau naudos pirkti iš Rusijos elektrą ir ginčys bet kokius sprendimus Stokholmo arbitraže, kurie susietų su atominės elektrinės statyba.

Antras dalykas. Vieną dalyką, ką tikrai reikia labai aiškiai apsispręsti, kaip tai turi būti sureguliuota, kad niekam nekiltų abejonių. 2 punktas, kuris taip pat kelia abejonių – akcininkų sutarties 7 straipsnis „Akcijų perleidimo apribojimai“. Kaip jūs žinote, akcijų perleidimo apribojimai yra numatyti tiktai tokie, kad jeigu iškiltų kokių nors abejonių arba jeigu privatus investuotojas nutartų parduoti savo akcijas, valstybė turėtų teisę nusipirkti iš „NDX Energijos“ 5% akcijų. Tuo būdu šis apribojimas, šis saugiklis, veiktų tik tuo atveju, jeigu valstybė savo rankose turėtų ir dabar turimus 62% akcijų, nes tie papildomi 5% akcijų reikštų, kad valstybė įgyja 2/3 akcijų. Bet tai reiškia, kad visą laikotarpį, kol galioja akcininkų sutartis, tai yra iki 2015 metų, Vyriausybė tam tikra prasme (gal ir netiesiogiai) bus suvaržyta spręsti, kaip naudoti savo 62% akcijų ir bus suvaržyta, pavyzdžiui, apsispręsti sumažinti savo akcijų dalį parduodant 10% kokiam nors kitam strateginiam investuotojui. Taigi saugikliai yra sukonstruoti taip, kad iš esmės jie apsaugo „NDX Energiją“ nuo kitų, didelį akcijų paketą turinčių investuotojų, atsiradimo nacionaliniame investuotojuje. Manau, kad tai nėra visiškai racionalu ir teisinga.

Trečias dalykas, kurį taip pat turime svarstyti ir spręsti, ir tai siūlome nutarime, turi būti labai aiškiai numatyta, kokiais būdais, sukūrus nacionalinį investuotoją, bus realizuojami galimi Europos Sąjungos teisės normų, reglamentuojančių elektros rinkos reguliavimą, pasikeitimai.

Ketvirtas dalykas, kuris taip pat turėtų būti aiškiai apibrėžtas, nes visi deklaruoja, kad tikrai apsisprendimas statyti atominę elektrinę yra labai aiškus ir, nepaisant A.Brazausko abejonių, atominė elektrinė bus statoma ir nacionalinis investuotojas yra kuriamas būtent tam. Iš tikrųjų kyla klausimas ir jau šiandien reikia arba sutartyse, arba įstatymuose matyti labai aiškų sprendimą, kaip bus derinami kriterijai, renkantis branduolinės jėgainės reaktorius ir jungimosi į europinę UCTE sistemą reikalavimai. Dėl to, aš manau, diskusijos taip pat turi būti baigtos iki tol, kol priimsime visus galutinius sprendimus dėl įstatymo ir dėl sutarčių.

Galų gale mes taip pat siūlome, kad iki pat mūsų galutinio apsisprendimo turėtų būti aiškiai apibrėžta būsimoji Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės ir Kauno hidroelektrinės veiklos teisinė ir finansinė aplinka, jeigu šios kompanijos yra atskiriamos nuo „Lietuvos energijos“. Iš tiesų šiandien yra visiškai neaišku, kaip jos veiks ir kokias pasekmes tai atneš "Lietuvos energijos" vartotojams. Aš manau, kad iš tikrųjų tokios rekomendacijos ar dar kokios nors papildomai įtrauktos į Seimo nutarimą, būtų mūsų Seimo vertingas indėlis į tą bendrą darbą, kuriuo siekiame geriausių rezultatų. Manau, kad būtų prastai, jeigu Seimas vien tiktai imtųsi arba pritarti sutartims, arba joms nepritarti. Seimas gali aktyviai dalyvauti visame procese ir nematau jokių priežasčių, kodėl neturėtų kelti kai kurių klausimų, neturėtų pasiūlyti Vyriausybei papildomai apsvarstyti ir ieškoti tinkamų sprendimų.

PIRMININKAS. Ačiū. Šiek tiek sutaupėt. Jūsų nori paklausti septyni Seimo nariai… Pirmoji klausia B.Vėsaitė…

B.VĖSAITĖ (LSDPF). Gerbiamasis kolega, jūsų nutarimas reiškia, kad vėl Vyriausybė turi atnaujinti derybas su „NDX“. Tačiau aš teigiu, kad iš esmės šitą buvo galima padaryti ir darbo tvarka siūlant komitetuose pataisas, ir mes tikrai nebūtume priversti rinktis į dar vieną pratęstą ar neeilinę sesiją. Aišku, aš suprantu, kad jums nebūtų buvę, tarkime, būtent šios viešosios ryšių akcijos. Bet, tiesą sakant, kiekviena diena, prarasta dabar, nes mes iš tikrųjų nieko per daug nepasieksime, mus vis labiau tolina nuo tikslo turėti atominę energiją ir naują atominę elektrinę.
A.KUBILIUS. Aš, tiesą sakant, čia neišgirdau klausimo. Tiktai nesuvokiu, kaip jūs įsivaizduojat, kad komitetų svarstymo metu būtų galima pasiūlyti pataisas, pavyzdžiui, sutartims, ir tos pataisos būtų priimtos neatnaujinus derybų. Aš manau, jeigu mes iš tikro turime ką siūlyti ir ką taisyti, tai tuo atveju vienaip ar kitaip turi susėsti Vyriausybė ir privatus investuotojas ir dėl tų dalykų sutarti. Galim to nevadinti derybom, galim vadinti sutarimu ar dar kaip nors, bet tuos dalykus reikia sutarti. Dabar dėl laiko gaišimo. Žinot, aš turiu pasakyti, kad dėl kai kurių dalykų esu tiesiog šokiruotas ir nustebęs ir, mano įsitikinimu, iš tikrųjų reikia laiko tam, kad išsiaiškintume ir visus kitus niuansus. Štai savo rankose aš turiu Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko padarytą studiją praėjusių metų lapkričio mėnesį, kurioje yra išnagrinėta, kaip veiks Lietuvos elektros energetikos ūkis po 2009 metų ir ką Lietuva turi padaryti ir Elektrėnų elektrinėje, ir Kaune, ir statant atominę elektrinę, ir tiltus, ir kiek tai kainuos; padaryti analizę vadinamų kaštų analizės metodu, suskaičiuoti 20 ar 30 scenarijų. Ši studija yra jau parengta lapkričio mėnesį, parengta už Ignalinos uždarymo fondo pinigus. Tai, aš suprantu, dalyvaujant ir Ūkio ministerijai. Tačiau apie tokią studiją nežinojo nei premjeras, nei Užsienio reikalų ministerija, kuri važiavo į …. ir prašė, kad jie atliktų studiją, kaip atrodys Lietuva po 2009 metų. Tai vien tam, kad šią studiją išnagrinėtume, mums reikia laiko. Ir manau, kad rasim labai daug argumentų, kurie mums padės galbūt galų gale šiame chaose susivokti. Mano siūlymas paprastas – patvirtinti tą studiją kaip veiksmų planą ir eiti į priekį. Nes kitu atveju aš matau, kaip yra blaškomasi ir kiek iš tikrųjų yra kažkokių neracionalių veiksmų, taip pat kairei rankai nežinant, ką daro dešinė ranka.

PIRMININKAS. Ačiū, gerbiamasis kolega. Tik gal būtumėt malonus trumpiau atsakinėti net ir į svarbius klausimus. Ačiū. E.Klumbys. Ruošiasi kolega G.Šileikis. Prašom.

E.KLUMBYS (TTF). Gerbiamasis pranešėjau, jūs savo nutarimo projekto konstatuojamojoje dalyje teigiate, kad Seimas, apsvarstęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir „NDX Energija“ derybų dėl nacionalinio investuotojo formavimo eigą ir derybų rezultatus, toliau siūlote. Tai sakykite, kaip galima šitą dalyką rašyti į nutarimo projektą, jeigu Seimas išvis dar tokio dalyko nesvarstė? Tai pirmiausia turbūt ar jums neatrodo, kad reikėtų siūlyti apsvarstyti šį, ką jūs siūlote, nutarimo projektą?

A.KUBILIUS. Nutarimo projektas ir bus svarstomas, matyt, ir komitetuose, ir frakcijose. O aš konstatuoju tai, ką mes turim svarstyti. Turim svarstyti ne tik Atominės elektrinės įstatymą, bet ir akcininkų sutartį, ir kitus dokumentus, kurie yra pridėti kaip priedas prie Atominės elektrinės įstatymo. Seimas tokią teisę jau buvo išsikovojęs ankstesniu Atominės elektrinės įstatymu, kad visa informacija bus pateikiama Seimui. Tą informaciją mes gavom, čia galim padėkoti Vyriausybei. Aš tikiuosi, kad Seimas pritars ir įstatymo pataisai, kuri suteiks teisę Seimui tvirtinti sutartis. O dabar turim galimybę pasižiūrėti į tą informaciją, kuri pateikta kaip derybų rezultatas, ir pateikti savo siūlymus. Aš matau, ką galima tuose derybų rezultatuose dar taisyti.

PIRMININKAS. Ačiū. G.Šileikis, ruošiasi kolega P.Auštrevičius.

G.ŠILEIKIS (LSF). Gerbiamasis pranešėjau, išties jūs savo nutarime teisingai siūlote, jog nebūtų dviprasmiškų nuostatų ir kiek įmanoma būtų suprantama ir skaidru nacionalinio investuotojo kūrimo procedūra visa atlikta, bet ar jums nepanašu, kad jau yra užkulisiuose susitarta, nes toks spaudimas, galingas spaudimas, kai Seimas verčiamas skubėti, priimti valstybei nenaudingas pataisas, ir galime teigti, jog siekiama kažkokio rezultato, kuris gali atnešti naudą labai mažai grupuotei, kuri labai akivaizdžiai ir įkyriai siūlo šias pataisas…

PIRMININKAS. Kolega, laikas.

G.ŠILEIKIS. …Siūlo svarstyti Seime. Ar jums nepanašu, kad jau yra susitarta užkulisiuose?

A.KUBILIUS. Ne, aš tikiu sveiku protu. Aš manau, kad visi mes turim suvokti, kad ir pats svarstymo procesas yra labai svarbi viso reikalo dalis. Ne tik turinys, bet ir kaip svarstoma. Ar svarstoma paknopstom, bėgant, ar svarstoma taip, kaip, pavyzdžiui, teko skaityti, buvo svarstoma Suomijos parlamente atominės elektrinės statybos reikalai, kai dvi paras, beveik be naktinės pertraukos Suomijos parlamentas svarstė, klausydamasis visų – žaliųjų ir visų kitų, ir tik tada priėmė sprendimą. Prieš tai, be abejo, ilgai tarėsi komitetuose ir frakcijose. Mano įsitikinimu, iš tikrųjų aš nematau, kur reikia strimgalviais skubėti. Ir šičia, kadangi aš jau girdėjau ir A.Salamakino, ir Č.Juršėno lyg ir tokį palankų požiūrį į protokolinį nutarimą, tai aš suprantu, kad iš tikrųjų pradedama suvokti, kad spaudimas arba toks bandymas forsuoti visus sprendimus gali duoti tik priešingą rezultatą. Todėl aš žiūriu pozityviai į tai, kaip mes toliau galėtume čia viską svarstyti.

PIRMININKAS. Gerai, P.Auštrevičius klausia, ruošiasi kolega P.Gražulis.

P.AUŠTREVIČIUS (LSF). Dėkoju. Iš tikrųjų, gerbiamasis pranešėjau, matyt, visa ši diskusija ir ypač šios dienos situacija Seime man bent jau asmeniškai akivaizdžiai patvirtina, kad tamsiuoju metų laikotarpiu Lietuvoje priimami svarbūs ir strateginiai sprendimai yra labai rizikingi. Mes ne tik nesugebame jų išanalizuoti, bet kartais ir pasiklystame tarp kelių pušų. Aš noriu jus, gerbiamasis pranešėjau, paklausti, kaip jūs vertinate vis dažniau ir dažniau, dar nepriėmus strateginio sprendimo dėl nacionalinio investuotojo formavimo ir visų kitų kriterijų, kalbų apie branduolinės jėgainės reaktorius, apie jų dydžius ir panašiai. Jūs labai teisingai sakote, kad jie turi būti apibrėžti kažkokie kriterijai, bet kaip jūs tai įsivaizduojate? Kiek detaliai šis klausimas iš tikrųjų turi būti išspręstas šiuo metu?

A.KUBILIUS. Be abejo, čia yra du dalykai. Tai yra vadinamoji poveikio aplinkai vertinimo studija, kuri bus baigta, matyt, tiktai šių metų pabaigoje ar kitų metų pradžioje. Ir kadangi elektrinė yra statoma toje pačioje gamtinėje aplinkoje, kokioje veikia dabartinė, tai galim įsivaizduoti, kad maždaug iki dabar veikiančios elektrinės galios ribų galima galvoti apie naujos elektrinės galią. Bet yra kitas dalykas, kurį visi jau dabar gerai žinom, – tai branduolinių reaktorių dydžio ir reikalavimų jungimuisi į UCTE sistemą suderinamumas ir pačių procesų suderinimas. Kada mes jungiamės į UCTE – ar prieš pastatant elektrinę, ar po to, kai pastatom, ir daug kitų dalykų. Tai vėlgi aš noriu atkreipti dėmesį į šią studiją, kurią turiu rankose. Tie dalykai irgi yra čia panagrinėti. Ir aš matau iš tikrųjų gana keblių dalykų, kuriuos reikia aiškiai žinoti – arba taip, arba taip. Aš neturiu dabar atsakymo ir recepto, kurį variantą rinktis, bet turim žinoti, aiškiai apsispręsti.

PIRMININKAS. Ačiū.

A.KUBILIUS. Ir tuos dalykus reikia žinoti, ar tai suderinama laike, parametrai, ar dar kaip nors kitaip...

PIRMININKAS. Ačiū. Klausia P.Gražulis, ruošiasi kolega J.Sabatauskas.

P.GRAŽULIS (TTF). Gerbiamasis pranešėjau, jūs savo pranešime iškėlėte daug abejonių, ar iš principo yra ketinama statyti naują atominę elektrinę. Aš norėčiau jūsų paklausti, ar nacionalinio investuotojo kūrimas, kokie tikslai yra tikrieji, viena kalbam, bet jūs, įsigilinęs į dokumentus, į esmę, dėl ko šiuo metu kuriamas nacionalinis investuotojas, nes jūs iškėlėte daug abejonių ne tam, kad būtų statoma nauja atominė elektrinė.

A.KUBILIUS. Mano abejonę sukelia pirmiausia Algirdo Brazausko abejonės. Antras dalykas, mano abejones sukelia ir tai, ką aš perskaitau sutartyse, nes aš nematau tokių aiškių įsipareigojimų ir aiškių garantijų. Iš tiesų, matyčiau vienintelį tikslą, dėl kurio reikia kurti nacionalinį investuotoją, tai dėl visų strateginių projektų realizavimo. Kaip sakiau, jeigu skaitytume štai šitą studiją, kur sudėti visi projektai, kokius Lietuva turi realizuoti iki 2020 metų, ir kur yra suskaičiuota visų tų projektų kaina, tai yra apie 10 mlrd. eurų, ir kur yra parodyta, kad elektros iš kitur greičiausiai mes negausime nei iš Rusijos, nei iš Švedijos (parodytas Suomijos pavyzdys), tai štai šiame kontekste aš matau, kam reikia nacionalinio investuotojo. Jeigu nacionalinis investuotojas kuriamas kam nors manant, kad nestatysime elektrinės arba nedarysime dar kitų svarbių dalykų, tada man kyla abejonių, kam reikia to nacionalinio investuotojo. Turime turėti labai aiškias garantijas, labai aiškų planą, ką toliau darome, kokius projektus tikrai realizuojame, su kokiais pinigais ir kokiom datom.

PIRMININKAS. J.Sabatauskas. Prašom, kolega.

J.SABATAUSKAS (LSDPF). Ačiū, pirmininke. Gerbiamasis kolega, ar reikėtų suprasti šį nutarimą kaip atitinkamai pakeitimą to projekto dėl atominės elektrinės, kuris šiandien buvo pateiktas?

A.KUBILIUS. Ne, tai jokio nėra pakeitimo. Tas įstatymas pats savaime, mes jo čia neliečiame, mes labiau žiūrime į derybų rezultatus. Kaip sakiau, į tai, kad yra trūkumas tam tikrų garantijų arba saugiklių. Kai kurios iš tų papildomų garantijų gali atsirasti sutartyse, bet aš jau girdėjau, kad Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete svarstymo metu buvo galvojama ir apie tai, kad kai kurias garantijas reikia įrašyti į Atominės elektrinės įstatymą. Tai irgi sprendimo variantas. Todėl mums reikia apsispręsti, kokias rekomendacijas siūlome Vyriausybei, po to išgirsti Vyriausybės nuomonę, kaip ji mano tas rekomendacijas realizuoti, kiek jų realizuoti per sutarčių pakeitimą, kiek realizuoti dar papildomai ieškant kokių nors papildomų pataisų Atominės elektrinės įstatyme, tada viskas iš aišku.

PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, mes jau viršijome limitą, bet liko vienas Seimo narys nepaklausęs. Padarykime jam išlygą. J.Veselka.

J.VESELKA (TTF). Gerbiamasis pranešėjau, jūs puikiai žinote, kad energetikos sistemoje yra gana daug valstybinio kapitalo, kad be NDX galime sukurti nacionalinį investuotoją be jokių problemų. Be jokių problemų. Taigi klausimas, ar jūs matote variantą, kad nacionalinis investuotojas gali būti sukurtas be NDX partnerio?

A.KUBILIUS. Tuos dalykus turėtų skaičiuoti finansininkai. Dabar yra pateikti kompanijų vertinimai: Rytų skirstomųjų – apie 2 mlrd., „Lietuvos energija“ turbūt netoli 2 mlrd., atitinkamai dar šalia Kruonis ir Kauno HES, kurių kainą būtų galima nustatyti. Tuos dalykus galima sudėti iki kokių 5, 6 milijardų. Šalia to yra, kaip sakiau, studija, suskaičiavusi, kiek kainuoja projektai, – 10 mlrd. eurų. Čia mes skaičiuojame 2 mlrd. litais. Tada supraskime, vienoje pusėje turime maždaug 6 mlrd. litų, kitoje pusėje turime kaštus apie 30 mlrd. litų. Kaip tuos projektuos realizuoti ir kokiais būdais, aišku, skaičiuos finansininkai ir ekonomistai.

Nesu toks didelis specialistais, bet, žiūrėdamas į tuos didelius projektus, kurie mūsų laukia, matau tam tikrą nacionalinio investuotojo prasmę. Gali būti ir kiti variantai.

Andrius Kubilius: Išgyvenimas yra svarbi varomoji jėga

noreply@blogger.com (Indre) — Mon, 14 Jan 2008 12:42:00 +0000

Jei turi daugumą, galvoti nebereikia

2008-01-11 Seime prasidėjęs atominės elektrinės reikalų svarstymas akivaizdžiai parodė, kad valdančioji koalicija ir į šį etapą atėjo visiškai nepasiruošusi, nepadariusi namų darbų, – tai yra nepasirengusi rimtam visų reikalų svarstymui Seime.

Susidaro vaizdas, kad valdančioji koalicija labiau rūpinasi, kaip surinkti pakankamą daugumą, kad būtų galima nieko nesvarsčius ir nieko nekeičiant viską patvirtinti buldorezine balsų dauguma, o ne tuo, kaip atsižvelgti į racionalų ir pagrįstą ir ekspertų, ir opozicijos susirūpinimą. Taip sakant, renkamasi principą – “sila jest – uma nenado”, lietuviškai tai skamba – “jei turi daugumą, proto nebereikia”.

Artimiausiu metu paaiškės, kas valdančiajai koalicijai visame svarstyme yra svarbiau: ar tai, kad artimiausiu metu Premjeras susitinka su Estijos premjeru, o vasario 4 d. ūkio ministras planuoja susitikimą su Estijos, Latvijos ir Lenkijos ūkio ministrais ir todėl iki to laiko reikia Seimą priversti priimti įstatymus, nepaisant to, kad tokiu būdu gimstantis nacionalinis investuotojas nuo pat gimimo tampa šleivu ir kreivu, ar vis dėlto svarbiau yra tos spragos visame projekte, apie kurias kalbame jau ne pirmą dieną ir kurias bandžiau įvardinti teiktame Seimui nutarime ir kurių taisyti yra vis dar nenorima. Kad nenorima taisyti, rodo ir tas faktas, kad teikto nutarimo pateikimui nebuvo pritarta.

Kaip galima suprasti iš pirmųjų diskusijų, Vyriausybė teisinasi, kad ji negali tų spragų sutartuose dokumentuose taisyti, nes, girdi, "NDX energija" kategoriškai nesutinka atnaujinti derybų. Tai ganėtinai keista pozicija, kuri rodo tik viena – kad derybininkai nesijaučia galį argumentuotai apginti savo pozicijų ir tada remiamasi jėga ir šantažu. Svarstant tokį reikalą, kaip energetikos perspektyvos, šantažas yra mažiausiai tinkama priemonė.

Mano įsitikinimu, žymiai racionaliau nei aiškintis, kas turi daugiau jėgų Seimo svarstymuose, – ar valdančioji koalicija, nenorinti ar nedrįstanti nieko keisti, ar opozicija, norinti daugiau aiškumo ir skaidrumo, – būtų racionaliai aiškintis, kaip spręsti tas problemas, kurios dabar jau yra aiškios: garantijų, kad bus statoma elektrinė, saugiklių, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės likimo ir kiti klausimai.

Yra daug galimybių kai kuriuos dalykus ir kai kurias garantijas sudėlioti žymiai aiškiau ir geriau: pvz., apsukant dabartinę saugiklių logiką priešinga kryptimi; ir iš pradžių, pirmuosius 3-5 metų, iki tol, kol bus pasiekti visi sutarimai dėl atominės elektrinės, suteikti valstybei teisę valdyti 2/3 akcijų ir tik po to, kai šie sprendimai bus padaryti ir pradėti realizuoti, suteikti galimybę tai pačiai “NDX energijai” tokiomis pat sąlygomis įsigyti dar 5 proc. akcijų ir turėti tiek, kiek dabar yra suderėta, – tai yra, 38.3 proc. Tokiu būdu išsispręstų ir ta dilema, kuri dabar yra užkoduota suderėtose sutartyse: tai yra dalyvavimas atominės elektrinės statyboje privačiam investuotojui taptų tikrai naudingas, o valstybė pradiniame etape būtų tikrai apsaugota nuo tokių baimių, kad kas nors galėtų blokuoti, remdamasis neaiškiomis sutarčių nuostatomis, valstybei strategiškai svarbius sprendimus.

2008-01-11 Seime pasiūliau protokolinį sprendimą, kaip svarstymai Seime turėtų vykti. Tai buvo bandymas, nesulaukus valdančiosios koalicijos iniciatyvos, rasti būdą racionalioms Seimo diskusijoms. Keista, kad tuo turi rūpintis opozicija. Opozicija, naudodamasi Seimo statutu, gali pakeisti, sulėtinti visą svarstymų procesą, bet be valdančiosios koalicijos nuoširdaus noro siekti geriausio rezultato to rezultato nebus pasiekta. Tokiu atveju visas "liūtų" reikalas taip ir atrodys – panaudojant daugumos jėgą per jėgą prastumta amžiaus afera. To vaizdo nepakeis ir smulkios gudrybės, kurias Č.Juršėnas moka įgyvendinti; pvz., diskusijoms pridėjus dar savaitę, bet vis tiek nieko nepakeičiant. Taigi valdančioji koalicija turi apsispręsti, kuriuo keliu toliau eis – sąžiningų diskusijų ir geriausių sprendimų paieškos keliu ar šiek tiek užmaskuoto daugumos buldozerio keliu. Kol kas matyti daugiau požymių, kad renkamasi antrąjį kelią. Jeigu mums bus paliktas tik toks pasirinkimas: arba pritarti, nieko netaisant, arba nepritarti, turiu daug abejonių, ar mes galėsime pritarti.

Išgyvenimas yra svarbi varomoji jėga

Socialdemokratų pastangos prisivilioti socialliberalus į valdančiąją koaliciją yra visai suprantamos, logiškos ir net, sakyčiau, sveikintinos. Vyriausybei tai yra išgyvenimo reikalas, socialliberalų lyderiams išgyvenimo politikoje reikalas taip pat tampa pačiu svarbiausiu. Taigi visą koaliciją galime pavadinti "išgyvenimo koalicija", nes koalicijos dalyviai praktiškai visi turi išgyvenimo problemų: ir premjeras, ir Seimo pirmininkas, ir atskirai paimtos partijos – ar tai būtų pilietininkai, ar liberalcentristai, ar net ir valstiečiai, jau nekalbu apie socialliberalus. Išgyvenimas yra svarbi varomoji jėga, taip pat ir politikoje.

Socialliberalų lyderių išgyvenimo reikalas yra stipri varomoji jėga lipdant naują koaliciją.

Abi partijos kartu ėjo į rinkimus, kartu žadėjo, kartu 2004 metais parengė A.Brazausko vyriausybės programą, kurią, faktiškai nepakeitęs, perėmė ir G.Kirkilas; kaip normali lietuviška šeima po trumpo nesutarimo grįžta atgal į bendrą gyvenimą. Be abejo, A.Paulauskui yra skaudu, kad socialdemokratų balsais jis buvo atstatydintas iš Seimo pirmininko posto, tačiau vardan vietos būsimajame socialdemokratų rinkimų sąraše tokią nuoskaudos piliulę nėra sudėtinga nuryti. Galima spėlioti, kad pagrindinis derybų objektas yra bendras rinkimų sąrašas, kas būtų taip pat visiškai logiška socialliberalų, kaip savarankiškos partijos, egzistencijos pabaiga. Socialliberalai gimė A. Brazauskui palaiminus, šalia jo jie turi ir baigti savo egzistenciją.

Taigi dar kartą galiu pakartoti, kad sveikinu socialliberalų ir socialdemokratų susitarimus. Politinis gyvenimas bus aiškesnis, – paklydę sūnūs sugrįžta namo.

Ir pabaigai galiu pakartoti tai, ką ne vieną kartą esu kartojęs – mūsų nejaudina, kaip valdančiosios daugumos atsiradimas palies mūsų buvimą komitetų vadovybėje. Visi mes vienokias ar kitokias pareigas einame ne dėl to, kad jas mums pasiūlė Gediminas Kirkilas, bet dėl to, kad, esant mažumos vyriausybei, visų komitetų vadovybė – ir pirmininkų, ir pavaduotojų – turi būti paskirstyta tarp frakcijų. Mes tokios atsakomybės, skirtingai nuo Darbo partijos ir liberalų demokratų, nevengėm, nes manom, kad savo patirtimi galim būti naudingi valstybei: ar dirbant dėl europinių reikalų, ar vardan sveikatos, ar kovojant su alkoholizmu. Mes manom, kad galim ką nors naudinga nuveikti valstybei. Jeigu atsirandanti valdančioji dauguma nutars, kad tai nereikalinga, dėl to visai neliūdėsim.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-01-14

Seimo nariai Andrius Kubilius ir Antanas Matulas: Alkoholinės psichozės augimo tempai aplenkia Lietuvos BVP augimo tempus

noreply@blogger.com (Indre) — Wed, 09 Jan 2008 15:29:00 +0000

Esame dėkingi TV3, kad kovos su alkoholizmu reikalą padarė tokį aktualų. Dar daugiau, dėkojame TV3 už tai, kad akivaizdžiai parodė, koks galingas yra alkoholio biznis, pasiruošęs bet kokiems veiksmams ir bet kokiam šantažui, ginant savo pagrindinį interesą: kad lietuviai alkoholio kiekvienais metais išgertų vis daugiau. Tapo visiškai akivaizdu, kodėl lig šiol pastangos kovoti su alkoholizmu buvo bevaisės.

Tėvynės sąjunga šią valstybės politikos sritį laiko ypač svarbia ir šioje srityje dirba nuosekliai. Šiandien mes pristatome jums Tėvynės sąjungos ir DPI bendros darbo grupės parengtus "Kovos su alkoholizmu programos" (vadovas Antanas Matulas. Red.) metmenis. Tai sudėtinė mūsų projekto “Nauja darbotvarkė Lietuvai” dalis. Ši kovos su alkoholizmu programa buvo ruošiama pakankamai ilgai ir taip jau sutapo, kad esame pasirengę ją pristatyti kaip tik dabar, padidėjus dėmesiui alkoholizmo problemai. Vėlgi dėkojame TV3, nes tikimės, kad į šį mūsų darbą bus atkreiptas rimtas dėmesys.

Tai kol kas yra tik programos metmenys. Jie bus diskutuojami ir mūsų partijoje, ir platesnėje visuomenėje, tačiau mūsų požiūrio ir veiklos bendra kryptis yra visiškai aiški.

Ji remiasi keliais labai aiškiais principais:

alkoholizmas Lietuvoje buvo, yra ir, matyt, dar ilgą laiką bus didžiulė visuomenės problema;
nepaisant visų dabartinės valdžios garsių pareiškimų su alkoholizmu Lietuvoje yra praktiškai nekovojama, nes visos iki šiol skelbtos kovos su alkoholizmu strategijos praktiškai buvo neįgyvendinamos;

kovojant su alkoholizmu reikalingi ilgalaikiai realūs ir efektyvūs ekonominės ir teisinės politikos veiksmai, o ne vien Vyriausybės leidžiamos spalvotos knygutės, aiškinančios alkoholizmo žalą.

Mūsų parengti kovos su alkoholizmu programos metmenys vertingi tuo, kad, pirmiausia pateikia išsamią ir, drįstu pasakyti, sukrečiančią statistiką apie tai, kaip klostosi situacija Lietuvoje; antra, yra pateikiama užsienio mokslininkų atliktų tyrimų, kaip efektyviausiai kovoti su alkoholizmu, apžvalga; ir, trečia, yra pateikiamos valstybės politikos, kovojant su alkoholizmu, krypčių ir priemonių apmatai, kuriuos įgyvendinus būtų galima pasiekti esminių persilaužimų.

Norime atkreipti dėmesį į keletą svarbiausių dalykų, kas šioje programoje yra sakoma.

Pirmiausia: kaip turime vertinti situaciją Lietuvoje? Keletas akivaizdžių ir šokiruojančių faktų.

Alkoholio suvartojimas

1998 metais Seimo patvirtintoje Lietuvos sveikatos programoje yra numatytas tikslas iki 2010 metų sumažinti alkoholio vartojimą 25 proc. Per tą laiką alkoholio suvartojimas nesumažėjo, bet padidėjo maždaug 25 proc.

2007 m. sausio-spalio mėn. Lietuvos Respublikoje pagamintų alkoholinių gėrimų (be alaus) pardavimas padidėjo 22 proc., lyginant su 2006 m. sausio-spalio mėn. pardavimu.

Per minimą laikotarpį alkoholinių kokteilių pardavimas padidėjo 72 proc., vyno pardavimas padidėjo 4 proc., kitų fermentuotų gėrimų (įskaitant sidrą) pardavimai padidėjo 20 proc.

Alaus pardavimas sumažėjo 4,8 proc., tačiau tai įvyko dėl gamybos perorientavimo. Pastebima tendencija, kad tradiciškai alų gaminančios įmonės pradėjo gaminti alkoholinius kokteilius, sidrą. UAB ,,Švyturys-Utenos alus” 2-3 kartus 2007 metais padidino alkoholinių kokteilių gamybą, 80 proc. padidino fermentuotų gėrimų (sidro tipo) gamybą; UAB ,,Gubernija” 73 proc. padidino fermentuotų gėrimų gamybą; UAB ,,Ragutis” 42 proc. padidino fermentuotų gėrimų gamybą.

Alkoholizmo pasekmės

Registruotos alkoholinės psichozės skaičiai nuo 2000 metų išaugo beveik du kartus. Drįstu tvirtinti, kad alkoholinės psichozės augimo tempai aplenkia Lietuvos BVP augimo tempus.

2006 metais dėl alkoholio vartojimo mirė 1484 asmenys, tai 242 daugiau nei 2005 m. Dažniausiai šių mirčių priežastis buvo alkoholinė kepenų liga (46,7 proc.), atsitiktinis apsinuodijimas alkoholiu (32,7 proc.) ir alkoholinė kardiomiopatija (15 proc.).

Jau 2006 metais Statistikos departamentas skelbė, kad 2005 m., palyginus su 2000 m., pastebimai (apie 40 proc.) padaugėjo asmenų, mirusių dėl apsinuodijimo alkoholiu bei nuo alkoholio vartojimo sukeltų ligų.

Iki šiol drastiškai daugėja nuolat girtaujančių vaikų. Tai rodo nepakankamą alkoholinių gėrimų pardavimo nepilnamečiams kontrolę, visuomenės abejingumą ir vaikams bei paaugliams nuolat brukamas teigiamas alkoholio vartojimo nuostatas, kurias pirmiausia palaiko alkoholio reklama, toleruojant visuomenei ir kai kurioms politinėms partijoms.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė informacijos apie nepilnamečių rūkymą, alkoholio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą apibendrinime 2007 m. išreiškia didelį susirūpinimą didėjančiu alkoholio vartojimu tarp nepilnamečių. 2005 metais buvo nustatyti 645 nusikalstamų veikų, kurias padarė neblaivūs nepilnamečiai, atvejai, o 2006 metais nustatyti jau 747 tokie atvejai.

Yra žinoma sukrečianti Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbta statistika apie su alkoholio vartojimu susijusias mirties priežastis

Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbtos su alkoholiu susijusios mirties priežastys:

MIRTIES PRIEŽASTIS

% dėl alkoholio vartojimo
Alkoholinė psichozė
100
Alkoholinės priklausomybės ir abstinencijos sindromas
100
Alkoholinė kardiomiopatija
100
Ūmus alkoholinis hepatitas
100
Alkoholinė kepenų cirozė
100
Kepenų cirozė nealkoholinės kilmės
50
Ūmus pankreatitas
42
Lėtinis pankreatitas
60
Apsinuodijimas alkoholiu
100
Alkoholinė polineuropatija
100
Burnos ertmės, lūpos, ryklės vėžys
40-50
Stemplės vėžys
75
Skrandžio vėžys
20
Kepenų vėžys
15
Gerklų vėžys
40-50
Esencialinė hypertenzija
8
Smegenų kraujagyslių ligos
7
Plaučių tuberkuliozė
25
Pneumonija ir gripas
5
Diabetas
5
Autoavarijos
42
Dviračių ir vandens sporto nelaimingi atsitikimai
20
Mirtys gaisruose
45
Nuskendimai
38
Oro transporto nelaimės
16
Kritimai iš aukštumos
35
Kiti nelaimingi atsitikimai
25
Savižudybės
28
Žmogžudystės
46

Šaltinis: Evaluation and monitoring of action on alcohol. WHO Regional publications, European šeries No 59, 1995

Atkreiptinas dėmesys į tokius skaičius: mirties nuo stemplės vėžio – 75 proc. priežastis yra alkoholio vartojimas; pankreatito – 40-60 proc.; autoavarijų – 42 proc.; žmogžudysčių – 46 proc. ir t.t.

Taigi, nematyti tokių tiek lietuviškų, tiek ir tarptautinių tendencijų, ką reiškia alkoholizmas, yra tiesiog nusikalstama. Nematyti, kad ligšiolinės lietuviškos kovos su alkoholizmu priemonės yra visai neveiksnios, taip pat yra nusikalstama.

Jei skelbiame karą karui keliuose, tai neskelbti karo alkoholizmui tiesiog negalime.

Ką valstybė, tvirtindama programas, įsipareigodavo daryti ir kas realybėje vyko? Visais punktais buvo elgiamasi priešingai ir įvertinti kovos su alkoholizmu efektyvumą neįmanoma, nes ji nebuvo vykdoma. Buvo šnekama, ar riboti alkoholinių gėrimų pardavimą ir vartojimo skatinimą, o per tą laikotarpį, kol buvo tvirtinama valstybinė kovos su alkoholizmu programa, pvz., 2001 m., licencijų mažmeninei prekybai buvo išduota 12 446; tuo tarpu, šiais metais, iki liepos 1 d., licencijų buvo išduota 16 408. Štai kiek mes turime parduotuvių, kurios prekiauja alkoholiniais gėrimais. Pažiūrėkime į Skandinavijos šalis. Suomijoje yra, berods, 300 parduotuvių. 2001 m. licencijų didmeninei prekybai buvo išduota 36, tai 2007 m. – 82.

Kaip pasaulyje kovojama su alkoholizmu?

Iš Programoje pateikiamų nuorodų į daugelį pasaulinių tyrimų ir analizių, kokios priemonės yra efektyviausios kovojant su alkoholizmu, pacituosiu tik keletą dalykų:

a) Didelė studija, kurioje buvo apibendrintos daugelyje šalių taikytos priemonės, atlikta mokslininkų grupės, kuriai vadovavo Tomas Baboras (Konektikuto universitetas, JAV). Alkoholio kontrolės priemones vertinusi 12 mokslininkų grupė iš JAV ir Europos įvardijo šias efektyviausias alkoholio kontrolės priemones: minimalaus alkoholio įsigijimo amžiaus nustatymas, valstybės alkoholio pardavimo monopolis, alkoholio prekybos laiko apribojimas, pardavimo taškų intensyvumo mažinimas, alkoholinių gėrimų mokesčių didinimas, atsitiktinis vairuotojų testavimas dėl girtumo, mažesnis leidžiamas alkoholio kiekis kraujyje vairuotojams, administracinės bausmės girtiems vairuotojams, kelių pakopų vairuotojo pažymėjimo išdavimo sistema ir trumpos intervencijos diegimas probleminiams alkoholio vartotojams.

b) Labai išsamų situacijos vertinimą ir alkoholio kontrolės priemonių efektyvumo vertinimą Europos Komisijos užsakymu atliko dr. Peteris Andersonas ir Benas Baumbergas. Jų atlikta studija „Alkoholis Europoje visuomenės sveikatos požiūriu“ buvo pristatyta Europos Komisijai ir publikuota 2006 metais.

Ataskaitoje buvo pažymėta, kad į švietimą, komunikaciją, mokymą ir visuomenės sąmoningumą orientuotos priemonės yra neefektyvios ir jos negali būti alternatyvios rinkos reguliavimo priemonėms.

c) Taip pat publikuota Phylis Ellicson studija apie reklamos įtaką nepilnamečių alkoholio vartojimui. Publikacijoje pateikiami ilgalaikių stebėjimų duomenys, kurie patvirtina neigiamą alkoholinių gėrimų reklamos daromą įtaką nepilnamečių alkoholio vartojimui.

Ką daryti?

Tikslai, kurių siekiame:

mažinti visų alkoholinių gėrimų vartojimą Lietuvoje;

stabdyti ir mažinti paauglių ir jaunimo alkoholinių gėrimų vartojimą;

mažinti su alkoholio vartojimu susijusių nelaimingų atsitikimų skaičių;

Kaip to pasiekti – efektyviausios priemonės yra suskirstytos į keletą esminių grupių:

Rinkos reguliavimo priemonės;

Prieinamumo reguliavimas;

Visiškas reklamos ir rėmimo draudimas (Prancūzijos modelis, Islandija ir kt.);

Vairavimo išgėrus kontrolės stiprinimas;

Visuomenės švietimas.

Remiantis tarptautine tabako kontrolės praktika sieksime uždrausti reklamą, kad alkoholio gamintojams būtų atimta galimybė manipuliuoti vykdoma labdaringa veikla, prisidengiant valdžios atstovais.

Tikimės, kad šioje programoje išsakyti argumentai padės ir Seimui padaryti reikalingus sprendimus ir, nelaukiant ateinančių rinkimų, kai kuriuos dalykus pasiseks pastatyti ant normalių bėgių. O jeigu to nepavyks padaryti iki Seimo rinkimų, esame įsitikinę, kad po Seimo rinkimų ši programa bus efektyviai įgyvendinta.

Mūsų pateiktas priemones kai kas gali pavadinti vien draudimais. Galima pasakyti kitaip – tai tam tikros rinkos reguliavimo priemonės, kurios yra įvestos visose šalyse. Pvz., alkoholis nepardavinėjamas nakties metu. Pirmajame etape reikėtų uždrausti prekiauti nakties metu mažmeninėje prekyboje ir degalinėse; riboti reklamą, kaip dabar yra siūloma. Galima diskutuoti dėl kitų priemonių efektyvumo. Sveikatos sistema negali tylėti, nes didžiausių išlaidų patiriama dėl alkoholio besaikio vartojimo. Po Naujųjų metų sveikatos įstaigas užplūdo žmonės su įvairiomis traumomis ir kas kelintam, ypač kaime gyvenančiam vyriškiui, išsivystė baltoji karštinė, kadangi alkoholis vartojamas nesaikingai. Kenčia šeimos – žmonos ir vaikai.

Yra numatomos ir netiesioginės priemonės. Siūlome mokyklose įvesti pamokas apie žalingus įpročius: ne tik alkoholio, bet ir rūkymo, narkotikų vartojimo. Siūlome vaikams paaiškinti prevencijos priemones, mitybos įgūdžius, mokyti rengtis gyvenimui šeimoje. Tai būtų privaloma pamoka per savaitę, kuri galėtų baigtis įskaita ar net egzaminu.

Mes sakome, kad valstybė turi įsipareigoti didinti jaunimo užimtumą, ypač mažuose miesteliuose, kur jaunimui nėra kuo užsiimti. Jeigu valstybė įsipareigojo renovuoti 1000 mokyklų, kodėl negalima įsipareigoti per 5 metus renovuoti visus kultūros namus, įsteigiant ten užimtumo centrus. Dabar kultūros namai nešildomi, teveikia vienas choras, šokių būrelis, kurie įtraukia 10-15 žmonių. Kultūros namai turi tapti užimtumo centrais, kuriuose turi veikti šaškių, šachmatų, biliardo, kompiuterių kambariai, biblioteka, kad jaunimas ir vyresni žmonės turėtų kuo užsiimti.

Keli žodžiai apie dabartinę situaciją

Mūsų argumentai, kad netiesioginė reklama – logotipai yra nedraudžiami ir kad galima juos rodyti ir jokio preteksto nerodyti nebuvo, dabar pasitvirtina, kadangi krepšinis yra rodomas normaliu laiku. Dar daugiau – Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius Feliksas Petrauskas, pasirodo, turi tiesioginių ryšių su alkoholio pramone, alkoholio gamintojais. Ir tai jis slėpė. Jis prieš keletą metų dirbo Kauno "Stumbro" alkoholio gamykloje, o 2004 m. jis, pasirodo, buvo išrinktas Lietuvos aludarių garbės kodekso arbitražo arbitru. Arbitražo pagrindinis tikslas yra siekti, kad jie nebūtų baudžiami, o būtų siekiama susitarimo. Todėl mes įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir matėme daugybę pažeidimų, alkoholis buvo siejamas su tautiniais simboliais, viliojamas Lietuvos istorinėmis įžymybėmis, įtraukiami sportininkai, visuomenės veikėjai.

Norime padėkoti Algirdui Raslanui, Kūno kultūros ir sporto departamento gen. direktoriui, kuris yra pasakęs, kad TV3 akivaizdžiai vykdė šmeižto kampaniją ir apgailestavo, kad sportas yra eksploatuojamas per alkoholio reklamą.

Bet rezultatas jau yra pasiektas didžiulis, apie tai rašo žiniasklaida, ir, galima suprasti, kad ji yra mūsų pusėje. Girdėti ir verslo sluoksniuose balsų, kad verslininkai 10 proc. iš uždirbtų pinigų galėtų skirti socialinei reklamai. Šios lėšos būtų skiriamos Sveikatos ministerijai arba į atskirą fondą, kurį kontroliuotų ir parlamento nariai, ir Sveikatos ministerija, ir alkoholio gamintojai.

Mes sulaukėme didelio palaikymo – grupės Nepriklausomybės akto signatarų, Vyskupų konferencijos ir daugybės žmonių. Visuomenė suvokė problemos mastą.

Parengta pagal spaudos konferenciją 2008.01.09

Aplinkos ministras bėga iš skęstančio laivo?

noreply@blogger.com (Indre) — Tue, 08 Jan 2008 07:27:00 +0000

2007-01-07 žiniasklaida pranešė, kad iš posto traukiasi aplinkos ministras Arūnas Kundrotas.

"Ministro atsistatydinimas man primena bėgimą iš skęstančio laivo, nes Vyriausybės veikla pastaruosius kelis mėnesius priminė skęstantį laivą. Kita vertus, ministras, kuriam buvo vykdoma interpeliacijos procedūra ir kuris nuo jos išsisuko vos vienu balsu, turėjo labai aiškiai suvokti, kad jo ir visos Vyriausybės veiklai aplinkosaugos srityje Seime pakankamos daugumos nėra", – sako šią žinią komentuodamas Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius.

A. Kubiliaus nuomone, A.Kundrotas suvokė, kad jo vadovaujamoje srityje yra susikaupę per daug didelių problemų, kurių jis jau nebesugeba išspręsti. Pvz., situacija, susiklosčiusi įgyvendinant aplinkosauginius europinius projektus, jau buvo tapusi skandalinga. Neaišku, kaip bus įgyvendinami ir iki 2010 metų užbaigti aplinkosauginiai projektai, kuriems buvo gauta Europos Sąjungos parama. Įgyvendinami nuo 2004 metų projektai pabrango 40 proc. Pabrangusių europinių projektų naštos dalį ministras bandė užkrauti savivaldybėms.

"Noras naštą permesti savivaldybėms buvo ėjimas į aklavietę. Dar galima būtų suprasti, jeigu toks naštos padalijimas savivaldybėms būtų buvęs sutartas nuo pat pradžių. Bet tai buvo padaryta tada, kai paaiškėjo, jog ministerija visą reikalą paskandino į tokią gilią duobę, kad išlipti nebegali", – sako A. Kubilius.

A.Kubilius absurdiškais pavadino "darbiečių" skleidžiamus gandus apie tai, jog neva Tėvynės sąjunga ir socialdemokratai susitarė paaukoti aplinkos ministrą.

TS pirmininkas Andrius Kubilius: Esminė švietimo problema – mokyklos ir mokytojo autoritetas

noreply@blogger.com (Indre) — Thu, 03 Jan 2008 13:23:00 +0000

Prieš Kalėdas Seimo socialdemokratų frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė pasakė, kad mokytojai iš savo problemų neturėtų daryti politikos ir, jeigu mokytojams nepatinka, kaip yra sprendžiamos mokytojų problemos, jie gali išvažiuoti į užsienį.

Tai tipiškas šiandieninės valdžios požiūris: mokytojų mažų atlyginimų problema yra ne valstybės problema, o pačių mokytojų problema, – kitaip sakant, skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Kitaip sakant, yra demonstruojamas ultra libertaristinis požiūris – visos mūsų gyvenimo problemos turi išsispręsti savaime.

Su tokiu ydingu požiūriu niekaip negalime sutikti. Mokytojų streikas turi būti tas žadintuvas, kuris turi mus visus pažadinti ir kuris turi priversti suvokti aiškią realybę – šiuo metu švietimas, nepaisant garsių politikų pareiškimų, mūsų valstybėje nėra joks prioritetas. Jeigu mokytojai mato problemų, jie patys tas problemas turi ir spręsti. Tokia realybė yra katastrofiška. Sporto rūmų, stadionų, valdovų rūmų statybos yra aiškus prioritetas, bet ne mokykla, ne mokytojas. Tai geriausiai atspindi skaičiai. Šių metų Nacionaliniame biudžete lėšų, skiriamų švietimui, procentas nuosekliai mažėja: nuo 25 proc. 2004 metais iki 18.9 proc. 2008 metais. Randama šimtai milijonų stadiono statyboms, tačiau nerandama pinigų mokyklų renovacijai. Užtenka aplankyti kelias Vilniaus mokyklas, kad suvoktum, kokioje tragiškoje padėtyje tebėra mūsų mokyklos. Belieka tiktai trūktelti pečiais: kur dingo anksčiau skelbtas šūkis, kad Lietuvos tūkstantmečiui bus renovuota 1000 mokyklų? Premjeras laikraščiuose spausdinamose paklodėse giriasi, kad praėjusiais metais renovuota, berods, 40 mokyklų. Tokiais tempais mes tikrai nieko nepasieksim.

Esminė švietimo problema – mokyklos ir mokytojo autoritetas. Mokykla ir mokytojas yra atsakingi ne tik už žinių moksleiviui perteikimą. Jie atsakingi už asmenybių ugdymą. Asmenybės ugdyme svarbiausią vaidmenį atlieka paties ugdytojo asmenybės autoritetas. Kaip grąžinti mokyklos ir mokytojo autoritetą, galima ilgai ginčytis, bet keli dalykai yra aiškūs – pirma, turi būti matomas ypatingas valdžios dėmesys mokyklai; antra, mokytojo profesija turi tapti prestižine, o tai galima pasiekti tik tada, kai mokytojų gaunami atlyginimai bus taip pat prestižiniai. Prestižiniai, lyginant su kitų profesijų darbuotojų atlyginimais.

Šiandien mokykla ir mokytojai yra valdžios neveiksnumo įkaitai.

Mokytojų atlyginimai – yra viena iš skaudžiausių viešųjų finansų problemų. Jokiais biudžeto taupymais ar jo valdymo išlaidų mažinimais nerasime tokių pinigų, kokių reikia tinkamam švietimo finansavimui. Šiuo metu stebime švietimo sistemos degradaciją. Ir tai sakome ne mes, o tokie garbingi akademikai, kaip prof. E. Vilkas, G. Nausėda ir R. Kuodis. Neseniai paskelbtoje atnaujintoje Lietuvos ekonomikos ilgalaikėje strategijoje jie labai aiškiai atkreipia dėmesį į valstybės viešųjų finansų problemą:

“Lietuvos valdžios sektoriaus biudžeto pajamų santykis su BVP yra mažiausias ES ir pagal šį rodiklį Lietuva yra arčiau JAV ar Japonijos tradicijos, nei “gerovės valstybės” tradicijos, vyraujančios išsivysčiusiose ES (ir ypač Skandinavijos) šalyse. Nepaisant to, Lietuvos valdžia mėgina finansuoti labai daug funkcijų, apimant ir tokias daug lėšų reikalaujančias sritis, kaip sveikatos apsauga ar aukštasis mokslas, kurios šalyse, turinčiose panašaus dydžio biudžetą, didele dalimi yra teikiamos privataus sektoriaus”.

Ir to pasekmės yra tokios: “hysteresis efektas – jei viešojo sektoriaus darbuotojai ilgą laiką gauna menkas algas, jame išsivysto degradacijos procesas”, ir išeitis iš to matoma vienintelė:
“Apsisprendus dėl viešųjų programų aprėpties ir masto, reikia parinkti tokią mokesčių sistemą ir jos parametrus, kuri leistų surinkti reikalingas lėšas su mažiausiais ekonominio efektyvumo nuostoliais ir mažiausiais administravimo kaštais. Dabartinė mokesčių sistema pasižymi gausiomis išimtimis, kurios dažnai ir mažina ekonomikos efektyvumą, ir menkai prisideda prie socialinės nelygybės mažinimo”.

Taigi Lietuvos viešuosiuose finansuose, kur ir turime rasti esminių švietimo problemų sprendimą, susiduriame su viena esminių – solidarumo problema. Paradoksas – svarbiausi mokesčiai Lietuvoje didesni nei Estijoje, o biudžeto pajamos yra ryškiai mažesnės. Lietuvoje 2006 m. per biudžetą buvo perskirstoma 23,4 proc. BVP, Estijoje – beveik 37 proc. BVP. Kas nemoka realių mokesčių, t.y., kas nedalyvauja tame solidarume, gerai žinome – kūrybiniai darbuotojai, patentininkai ir iš esmės visas kaimas. Jei biudžetinis perskirstymas, atsisakant išimčių ir nedidinant mokesčių, nuo dabartinių 33.4 proc. pasiektų 38 proc., kaip siūlo akademikai, biudžeto pajamos, o tuo pačiu ir galimybės didinti išlaidas valstybėje, padidėtų 3-4 mlrd. litų. Tai ir būtų sprendimas tų problemų, apie kurias mes šiandien kalbame. Reikia rimtų susitarimų ne tik dėl atlyginimų, bet ir dėl viešųjų finansų tvarkymo.

Parengta pagal spaudos konferenciją, 2008.01.03